ŽVILGSNIS | IZIDORIAUS VASYLIŪNO ASMENĮ IR KŪRYBĄ Spausdinti
Parašė Vytautas Rastonis   
Negausi yra mūsų instrumentalistų šeima už tėvynės ribų. Nežmoniškos sąlygos padarė natūralią atranką — paliko vos keli "pašauktieji", kurie, nepaisant blogų sąlygų ir nenuoširdžios bei snobiškos amerikiečių kritikos, kopia į meno aukštumas — vieniši, nesuprasti ir tik nedidelio būrelio susipratusių lietuvių remiami.
Šituo straipsniu norėtųsi apžvelgti smuikininko Izidoriaus Vasyliūno darbus, jo pasišventimą muzikos menui ir supažindinti Aidų skaitytojus su šiuo nepaprasto charakterio lietuviu.

Izidorius Vasyliūnas gimė (1906 bal. 3 d.) Petrapilyje, Rusijoje. Jis yra vienas iš tų, kurių vaikystė nebuvo sunaudota produktyviai. To priežastys, atrodo, buvo pirmasis pasaulinis karas, gyvenimas svetur, pagaliau grįžimas ir įsikūrimas Lietuvoje. Visa tai vyko pačiuose produktyviausiuose vaikystės metuose. Baigęs Kauno konservatoriją, I. Vasyliūnas nepasitenkina darbu simfoniniame orkestre ir išvyksta studijuoti svetur. Noras pažinti kitų mokyklų metodus ir praplėsti smuikininko horizontus rodo, kad Vasyliūno darbštumas ir sugebėjimas greitai buvo įvertinti ir Kauno Valstybinės Operos vadovybės. I. Vasyliūnas paskiriamas orkestro koncertmeisteriu. Tuo metu šitoks paskyrimas jaunam smuikininkui reiškė didelį pakilimą muzikos srityje. Neabejotina, kad I. Vasyliūnas buvo to pilnai užsitarnavęs.

Ne tik Kaune, bet ir provincijoje Izidorius Vasyliūnas buvo žinomas savo koncertais su tokiais akompaniatoriais kaip B. Dvarionu, A. Kuprevičium, S. Vainiūnu ir J. Rajauskaite. Savo smuiko rečitaliais I. Vasyliūnas buvo žinomas ir mūsų kaimyninėje valstybėje Latvijoje.

Kamerinei muzikai I. Vasyliūnas parodė savo prisirišimą dar būdamas Kaune, anais senais, gerais laikais. Rodos, tai buvo 1936 metai, kai Izidorius Vasyliūnas sužinojo, kad M.K. Čiurlionio styginis kvartetas yra Karo muziejaus patalpose su visu M.K. Čiurlionio palikimu. Gavęs leidimą nusikopijuoti, nustebo, kad pirmo smuiko ištisas lapas buvo pražuvęs. Pasitarę Kauno styginio kvarteto nariai nutarė leisti vienam iš muzikų atkurti pražuvusios partijos dalį. Darbas tuojau buvo atiiktas, bet kvarteto nariams nebuvo priimtinas, nes apsilenkta su čiurlionišku stiliumi. Tada kvarteto nariai, Mazalskis, Saulius ir Satkevičius, įgaliojo smuikininką I. Vasyliūną atkurti pražuvusią dalį. Darbas buvo priimtas su pasigėrėjimu visų kvarteto narių. Reikia paminėti, kad šiuo metu Čiurlionio Kvartetas yra atspausdintas okupuotoje Lietuvoje ir šio leidinio pastaboje yra paminėta, kad pirmojo smuiko partijos autentiškumas yra tas, kuris ankstyvesnių kvarteto narių buvo nustatytas (žinoma, Vasyliūno vardas neminimas).
Izidorius Vasyliūnas, pajutęs skurdžią lietuviškos kamerinės muzikos padėtį, tiek kūryboje, tiek ir praktiškame jos išpildyme, žadino visus sugebančius kurti muziką. Prašė atkreipti daugiau dėmesio į kamerinę muziką, stengėsi savo koncertų programose įvesdinti kiekvieną pasirodžiusį lietuviškos kamerinės muzikos kūrinį, nors šis būtų buvęs ir mažas kūrinys.

Palikęs Lietuvą, smuikininkas I. Vasyliūnas su šeima apsigyveno Austrijoje. Ir čia jis tuojau gavo darbą groti Vienos simfoniniame orkestre. Visiems aišku, kad į amžinai dainuojančios Vienos simfoninį orkestrą ne vienas taikstėsi — norinčių tame orkestre groti buvo daug. Gavus Vienos simfonijoje darbą, užsiliko jos istorijoje ir lietuvio I. Vasyliūno vardas.

Po karo Vasyliūnas su šeima apsigyveno Vakarų Vokietijoje — Dillingene. Tremtinio gyvenimas nesulėtino jo darbo muzikos srityje. I. Vasyliūnas glaudžiai bendradarbiavo su vietiniais muzikais, ruošė rečitalius daugelyje lietuvių stovyklų. Šalia visa to, bendradarbiavo ir tremties spaudoje, ypač "Aiduose". Jo straipsniai ir temos, aišku, liečia lietuvišką muziką — koncertus, jubiliejus, paminėjimus, didžiųjų muzikų biografijas ir tt.

Nematant galimybės grįžti tėvynėn, Izidorius Vasyliūnas su šeima emigruoja į Pietų Kolumbiją. Ir čia jis gauna darbą Kolumbijos simfoniniame orkestre, o taip pat profesoriaus vietą smuiko klasėje La Universidad del Cauca, Popayane. Neilgai trukus, I. Vasyliūnas paskirtas La Universidad del Cauca kamerinės muzikos direktoriumi.

Šis paskutinis paskyrimas ir visi anksčiau jo turėti darbai muzikos srityje rodo, kad I. Vasyliūnas yra pajėgus, gabus ir veržlus muzikas. Bet nežiūrint, kad įsikūrė patogiai ir dirbo savoj srity, I. Vasyliūno siela nerimo — norėjo apsigyventi Amerikoje, kur daug lietuvių ir kultūrinis gyvenimas veiklesnis. Palikęs Kolumbiją ir persikėlęs į Bostoną, darbo muzikinėje profesijoje Vasyliūnas negavo. Didelė konkurencija ir stoka protekcijų ne vienam lietuviui trukdė gauti orkestruose vietą. Izidoriui Vasyliūnui teko patirti itin daug nemalonumų, nes jis ryžosi įrodyti, kad yra tinkamas savo pasirinktai sričiai. Bet veržlys nemėgstamas ten, kur stengiamasi įleisti proteguojamąjį "per užpakalines duris".

Izidorius Vasyliūnas po keletos nepasisekimų nenusimena nė Bostone, bet dar kruopščiau ima dirbti bei rodytis. Netrukus užmezga ryšius su vietinėmis meno organizacijomis. 1954 m. įsijungia į Bostono Civic orkestrą, vėliau — į Cambridge simfoninį orkestrą. Nuo 1961 metų tampa to orkestro koncertmeisteriu. Be to, tuo pačiu metu vargonininkauja Lawrence, Mass., liet. parapijoje. Vėliau gi — Cambridge lietuvių parapijoje.

Bostone, atrodo, bus patys pro-duktingiausieji I. Vasyliūno metai. Pirmiausia privati smuiko studija, vėliau pedagogo darbas Brookline Muzikos Mokykloje iškėlė jo vardą muzika besidominčių amerikiečių visuomenėje. Kaip smuikininkas I. Vasyliūnas dažnai dirba su įvairiom grupėm, besireiškiančiom universitetų ar kultūrinių organizacijų ribose. Dažnom progom išpildomi smuiko veikalai parašyti dabartinių amerikiečių kompozitorių, gyvenančių Bostone. Kasmet I. Vasyliūnas suruošia du savo koncertus su visai nauja programa Bostono miesto žymioje salėje — Jordan Hali — ir taip pat New Yorke — Carnegie Recital Hali. Ta pati programa dažnai pakartojama kaimyninėse ir tolimesnėse lietuvių kolonijose. Žinant I. Vasyliūno gausią mokinių klasę, reikia stebėtis jo energija kasmet ruošiant net du didelės apimties koncertus ir atliekant žymius kūrinius.

Negalima nepaminėti, kad retas smuikininkas gali groti altu, nes instrumentas kitaip styguojamas ir žymiai didesnis. Izidorius Vasyliūnas, norėdamas kuo tiksliausiai išlaikyti kompozitoriaus K.V. Banaičio originalumą, jo kūrinius atliko altu labai puikiai — tiek tono, tiek technikos atžvilgiu. Gal kam šis įvykis nepaliko didelio įspūdžio, bet, žinant specifinius skirtumus tarp šių dviejų instrumentų, reikia stebėtis Vasyliūno sugebėjimu ir darbštumu. Banaičio sonatos išpildymas altu pareikalavo daug darbo, fizinės ištvermės ir stiprios valios.

Kamerinės muzikos išnešimas į visuomenę nesibaigia vien koncertais. I. Vasyliūnas organizuoja lietuviškos muzikos veikalams išleisti draugiją, nors čia labai sunku sutelkti besidominčiųjų pakankamą kiekį rėmėjų. Bet jis nenusimena ir savo sunkiai uždirbtais pinigais atspausdina J. Gaidelio, K.V. Banaičio sonatas, J. Kačinsko "Keturias miniatūras" ir J. Gruodžio sonatą. Išlaidos siekė kelis tūkstančius dolerių. Negana to, I. Vasyliūnas ryžtasi išleisti plokštelę, pats įgrodamas Gruodžio, Banaičio ir Gaidelio sonatas. Tikėjosi lietuviškosios visuomenės susidomėjimo, bet liko skaudžiai apviltas. Lietuviškų sonatų plokštelės išleidimas atnešė 1,500 dol. nuostolį. Įgrotos plokštelės gi atsidūrė daugelyje radijo stočių. Dažnai nustembi vakare ar sekmadienio rytą atsukęs radiją ir išgirdęs K.V. Banaičio, J. Gaidelio ir Gruodžio sonatas. Radijo pranešėjai, žinoma, gerai neištaria pavardžių, bet svarbu, kad minimas lietuvis kompozitorius.
Tai yra gražus ir kilnus I. Vasyliūno nuopelnas. Jis atsidėkojo savo kraštui už suteiktą galimybę išsimokslinti. Dar daugiau — jis įrodė, kad jo suformuotas charakteris pasiliko nepalaužiamas ir ištikimas savo pamėgtam darbui. Nėra kito gražesnio pavyzdžio: jis pats skatina, pats koncertuoja ir savo išlaidom atspausdina lietuviškus muzikos veikalus.

Kai gyveno Vokietijoje ir Kolumbijoje, I. Vasyliūnas buvo uolus ir plunksnos darbuotojas. Vėliau Lietuvių Enciklopedijai yra parašęs virš šešių šimtų muzikos klausimais straipsnelių. Dažnai matome jo rašinius įvairiom progom ir dabartinėje spaudoje. Jo rečitalių skaičius siekia per tris šimtus. Visa tai rodo nepaprastą I. Vasyliūno darbštumą.

Neįmanoma suminėti, kur ir ką I. Vasyliūnas per ilgus gyvenimo metus nuveikė. Ar galima surašyti visus rūpesčius ir nepriteklius kuriantis naujose vietose? Jis keliavo tremtinio ryšulėliu nešinas. Rūpestis kasdieninės duonos šeimai ir sau atėmė didelę dalį laiko. Liko tik trupinėliai. Kai kitas, grįžęs iš darbo, stengiasi pailsėti, I. Vasyliūnas gi tada pradeda dirbti. Jo kultūriniai lobiai sukrauti tik laisvalaikio metu. Nepaslaptis, kad smuikininko I. Vasyliūno pečius slegia jau graži našta metų, bet jokio pavargimo ženklo dar nesimato.

Dabar pažvelkim į Izidorių Va-syliūną kaip išpildytoją — smuikininką ir asmenį. I. Vasyliūnas yra labai jautrus, švelnus — tai tikras lyrinis dainius. Jis groja nerodydamas jokių sunkumų ir ritminės disciplinos, kuri kartais padaro solistą robotu. Technikiniai sunkumai jo nevargina, nes vidinis muzikinis pajautimas yra labai stiprus. Grojimas tampa jautrus ir išgyventas. Nežiūrint Vasyliūno lyriškos prigimties, jo koncertų repertuaras labai platus. I. Vasyliūnas visuomet pajėgus apvaldyti gana skirtingus stilius. Visa tai rodo jo stiprų sugebėjimą ir muzikalumą. Grįžtant atgal prie laikotarpio, kada I. Vasyliūnas gyveno Lietuvoje ir Vokietijoje, jo išpildymo kritikai visada rasdavo jo repertuarą labai įdomų ir gerai atliktą. Jei nesuklysiu, patys pajėgiausi metai buvo Vokietijoje. Ten ir atmosfera buvo tinkama subrendusiam smuikininkui. Vokiečių visuomenė jį sutikdavo labai nuoširdžiai. Įvairių laikraščių kritikai vadindavo I. Vasyliūną aukštos kultūros ir tikro tono meisteriu, turintį nepaprasto tono kultūrą. Visur vokiečių kritika vadindavo I. Vasyliūno grojimą nuoširdžiu (beherzter Musiker). Tikrai toks jis ir yra. Jis groja — ne kad reikia, bet kad turi groti. Jis visa savo prigimtimi menininkas, o tokiam esant — nėra kito kelio, kaip bendrauti su auditorija. Tikras menininkas turi gyventi savo pasaulyje, ar tai būtų spalvose, ar muzikos garsuose. Jis dažniausiai plačiosios visuomenės lieka nesuprastas. Ypatingai sunku šiame krašte, kuris išaugo nenormaliose sąlygose ir labai staiga. Jis techniškom priemonėm pasiekė aukštą gyvenimo standartą. Tokiose sąlygose įvairių sričių menininkams be galo sunku rasti bendrą kalbą su visuomene. Todėl daug mūsų išeivijos muzikų arba visai metė savo profesiją, arba ieškojo kompromisų tarp meno ir tikrovės.

I. Vasyliūnas gi pasiliko ištikimas muzikai be jokių kompromisų. Muziką mylinti auditorija kartais labai maža ir šalta, bet I. Vasyliūnas nekreipia į tai dėmesio.
Kaip asmuo I. Vasyliūnas yra aktyvus visur. Jį matysi visuose kultūriniuose renginiuose. Jis visuomet su šypsniu ir mandagus su visais. Skundžiasi jis tik tiems, kurių tikisi būti suprastas. Jo skundas būna neasmeniškas, o bendras, surištas su kultūra bei muzikos menu.

Po vieno jo koncerto, kai sveikinau, jo pirmas klausimas buvo: "Kiek lietuvių auditorijoje? Kaip galvojate — ar daugiau kaip amerikiečių?" Tas Vasyliūno noras, kad lietuviai lankytųsi koncertuose, buvo išreikštas taip natūraliai, kad rašančiam šias eilutes paliko nepamirštamą įspūdį.

Domėjimasis dvasine kultūra Vasyliūno šeimoje laikomas svarbesniu už valgį ar apdarą. Jie gyvena kukliai, bet namų sienas puošia lietuvių menininkų paveikslai ir, kur tik pažvelgsi, knygos bei gaidos.

Kalbant apie Izidorių Vasyliūną, negalima nepaminėti jo sūnaus Vytenio Vasyliūno, fizikos daktaro, dirbančio M.LT. universitete. Izidoriaus Vasyliūno koncertai glaudžiai surišti su Vyteniu, kuris yra nuolatinis tėvo akompaniato-rius. Čia reikia pripažinti nepaprastai gražų šių dviejų menininkų — tėvo ir sūnaus — sugyvenimą ir bendrą darbą. Vytenis Vasyliūnas yra žymus mokslininkas, dažnai atstovaująs universitetui kituose kraštuose, bet jis taip pat žymus ir muzikoje. Jo rečitalis vargonais buvo labai gerai įvertintas vietinės spaudos, kuri paprastai gana santūri.

Šiuo metu I. Vasyliūnas su šeima gyvena Bostone ir mokytojauja Brookline muzikos mokykloje. Taip pat yra nariu Bostono Com-munity Music Center. Be to, vargonininkauja Nekalto Prasidėjimo lietuvių parapijoje Cambridge.
Amžiaus jubiliejinės sukakties proga linkėtina smuikininkui Izidoriui Vasyliūnui nepavargti ir toliau puoselėti lietuvišką kamerinę muziką.
Vytautas Rastonis