Argentina
Apokalipsės ratai pakibo viršum pakalnės kraujo ir alkio;
verkt nepradėjus - ašaros džiūsta.
Eina žmonės darbus užbaigę, neša ant raukų gyvenimo vaisių: mirusį rytą ir gimstančią naktį.
* * *
Eini nerimdamas, blaškais ir klysti. Matai - vartus atkėlę - pasiilgę - laukia. Taip dienos baigias. Tave naktys šaukia į amžino šešėlio karalystę.
Kai alkis nesibaigia, kai troškulį nežmonišką širdy sukėlęs priartinai akis prie skausmo neramaus, - paklydę meteorai ugnį dangui svaido, ir kai mintis tava, drąsi, pašėlus - sudūžta į žvaigždes aštrias.
|