Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PO PIETŲ ŽVAIGŽDĖM PDF Spausdinti El. paštas
Venancijus Ališas PIETŲ KRYŽIUS, sonetai. San Paulo. Išleido „Mūsų Lietuva“ - 1948 metais. Iliustravo cinko raižiniais Vladas Vijeikis.

Su džiaugsmu paimi šitą knygą į rankas. Sonetai! Dail. V. Vijeikio iliustracijos! Kiekvienam sonetui padaryta raižiniai cinke. Ir visa tai ten, San Paulo mieste, išleista. Džiugu, kad ir ten gali išsiskleisti lietuviška knyga. Kai pereini per tuos sonetus, piešiamus vaizdus, per atogrąžų naktis ir kalnus, miesto šviesas ir šešėlius, pamatai, kokiu ilgesiu gyvena šis poetas tremtinys. Jau seniai jis išvykęs iš Lietuvos. Po pietų žvaigždėm jieškojo žmogaus. Dainavo Įsiklausęs į save ir gamtos ritmą. Jo pirmąją eilių knygą - „Sao Bento varpai“ - skaitytojai, manau, prisimena iš prieškarinių laikų. Šia lyrikos knyga. - „Pietų Kryžium“ - poetas save pagilino. Šis nuostabus žvaigždžių ženklas - Pietų Kryžius - iškyla kaip ilgesio simbolis virš jo pasaulio. Savo žvaigždėm jis primena toli paliktą tėvynės dangų ir savo forma - kryžium - gyvenimo, būties ir kovos tragiką. Poetas eina ir kenčia, nes žemėje perdaug skausmo, o meilės maža, perdaug šiurkštumo ir maža šilumos, nors ir degina atogrąžų saulė. Yra troškimai, kurie sudūžta ir palieka krūtinėje neužgydomas žaizdas. Tada jis pajaučia Dievo esimą ir čia, rodos jo pavargusios burės susiglaudžia mažam poilsiui.

Šitam savo ilgesiui išreikšti poetas pasinaudoja simboliniais vaizdais. Jie ramūs, susirikiavę kaip tie į e kalnai, kuriuos paliečia poeto akys. Ne brutalioje gyvenimo kovoje, ne aistrų liepsnoje pabunda ilgesiu plakti jo širdis. Tas didis tarpas tarp idėjos ir kasdienybės, tarp Gėrio, Grožio ir tikrovės pažadina jame ilgesį. Ir jis kyla aukštyn ritmingu šuoliu, retai kada dramatiškai suvirpėdamas. Todėl šiems vaizdams bei pergyvenimams būdinga artėjimas į abstrakciją. Randami net abstraktūs žodžiai (iliuzija nuskendo, 66) ir visa virtinė portugališką žodžių ir vietovardžių. Tai nepatarnauja emocijai išreikšti ir vaizdui suvokti. Poezija nėra jokia geografija ar filologija. Todėl ir šiuo atveju autoriui reikėtų vengti šių specifinių portugališkų terminų, vietovardžių, kurie temdo tyrą priėjimą prie poezijos. Vietos koloritą reikia išreikšti kiek galima visiems prieinamesniais vaizdais.

Autorius yra linkęs perkrauti vaizdą, tuo norėdamas suteikti pačiam eilėraščiui savotišką svorį. Tiesa, tuo pasiekiamas tam tikras buities pilnumas bei platumas, bet nukenčia vaizdo ryškumas. Pvz....

Naktis. Atogrąžų rūke beformės lytys

Į jauno mėnesio duknas be garso kniumba... (10)

arba

Šešėlių grauduly į vakaro sunkumą

Su saule vėl viena iliuzija nuskendo ... (66)

Apkraudamas vaizdą, autorius kartais sujungia priešingas sąvokas ir tuo pačiu sugadina patį vaizdą: rankose kraujuoti ima visos mintys ... (11)

Akių debesyse matau Šaltos ugnies (19)

Protingam vėjo antplūdy siūruoja girios (38)

Tėvynės ilgesio motyvuose poeto pergyvenimas randa daug paprastesnę formą. Jis ilgis namų, berželio, miško, tų laukų, kur praėjo jaunystė, šį ilgesį pergyvena kaip žmogišką tragiką ir suranda jam gražią išraišką (Veidrodis, 74).

Dail. V. Vijeikis parodė didelę drąsą, cinko raižiniais papuošdamas knygą. Simbolinis knygos charakteris yra dvilypis: iš vienos pusės atogrąžų pasaulis, su juo kylančiu būties apmąstymu, iš kitos - tėvynės ilgesys, joje išaugęs ir su ja sutapęs žmogus. Kiekvienam eilėraščiui rasti grafinę išraišką ir tuo pačiu išlaikyti knygos bendrą stilių yra tikrai be galo sunku. Todėl ir dail. V. Vijeikis klaidžioja tarp simbolikos ir realybės, tarp atogrąžų peizažo motyvų ir tarp Lietuvos vaizdų, kartais juos net viename raižiny suplakdamas. Ir pačiose interpretacijos formose jis neišlaiko vienybės: kartais viską tirpina, leidžia laisvai skleistis šviesom ir dėmėm, kartais viskas suvedama į kietą piešinį, kartais kompozicija sultingai iki galo išvedama, o kartais pasitenkiname tik kokia jos detale. Čia prisimena kadaise R. Kalpoko padarytos iliustracijos V. Kumpikevičiūtės rinkiniui „Vasara laukuose“. Ir ten dailininkas iliustravo kiekvieną eilėraštį, bet sugebėjo išlaikyti stiliaus vieningumą ir būti artimas pačiai eilėraščių dvasiai.
Tačiau reikia džiaugtis dail. V. Vijeikio drąsa ir pažanga. Ir šituose darbuose, kur pati medžiaga diktuoja formų kietumą, jis daug kur sugebėjo rasti subtilių niuansų formų žaismo. Jeigu kartais ankstyvesniuose Vijeikio darbuose kvepėjo mokyklos suolas, tai čia randame jį besiveržiantį ir bejieškantį savęs.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai