Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DVI KNYGOS JAUNIMUI PDF Spausdinti El. paštas
Stasys Tamulaitis, SUGRĮŽIMAS, Tuebingen, Patria, 1948 m. Piešiniai P. Osmolskio.

Pulgis Andriušis, VABALŲ VESTUVĖS, Schweinfurt, Tėviškės Garsas, 1948, iliustracijos P. Osmolskio.

Vaikų literatūra yra žanras, kurį daugelis yra linkę laikyti pritaikomuoju menu. Ji skiriama pirmoje eilėje vaiko ugdymui ir todėl joje į ieškoma kitokio turinio ir kitokių priemonių negu grynajame mene. Tačiau vargu ar yra toks vaikų literatūros veikalas, kuriame nebūtų ir kūrybinės, meninės apraiškos. O labai dažnai pasaka ar alegorija yra tik išviršinė forma, kurioje gyvena tikras ir dėdelis meno kūrinys.

Dvi neseniai pasirodžiusios knygos: Pulgio Andriušio „Vabalų vestuvės“ ir Stasio Tamulaičio „Sugrįžimas“ tikrai bus mūsų tremties vaikų mylimos knygos. Tačiau, kalbant apie jas, kaip grožinės literatūros kūrinius, reiktų jas išskirti.
Stasio Tamulaičio knyga galbūt tikrai būtų galima vadinti grynąja vaikų literatūra. Suaugusio akyse ją užgriuvusios dvi didelės literatūrinės nelaimės, kurių jokiais kitais privalumais nebeatitaisysi, būtent: sentimentalumas ir neoriginalumas. Tikrai nuoširdi jos gaida ir sugyvinti „negyvieji“ daiktai - žvakutė, lėlė... - labai primena senąjį pasakorių Anderseną, o toji istorija apie žvakutę gali būti pavadinta sulietuvinta Anderseno pasaka. Visų apsakymėlių graudumas, išskyrus „Teismą po obelim“, apsunkina šią knygą net kaip ir vaikams skirtąją. Mačiau keletą vaikų, kurie, išgirdę porą jos puslapių, pasileisdavo į tokias ašaras, kad mamos tikrai turėdavo daug vargo, kol jas nušluostydavo. Aišku, tokiu atveju pražūva ir visos geros intencijos, glūdėjusios knygoje: sužadinti vaikų širdyse geruosius žmogiškus jausmus - užuojautą silpnajam ir gimtojo krašto meilę. Tai būtų dvi pagrindinės didaktinės Tamulaičio apsakymėlių mintys. Jos įpavidalintos geromis priemonėmis: sklandžia kalba, gyvu dialogu, ne per ilgomis gamtos vaizdavimo įtarpomis. Šitie privalumai yra būtini vaikų literatūrai. Šilta ir įtikinanti yra Tamulaičio patriotinė tematika, tačiau ar ne per daug tiesiog išreikšta? Kažin ar tokiu neperkeistu mūsų aktualių vargų ir neseniai praėjusių įvykių vaizdavimu galima vaiko sieloje pritvirtinti jau nykstantį, penkių metų įspūdžiais slopinamą tėviškės atminimą. Kiekvienas kūrinys, tegu ir vaikui, reikalautų dvasinio rašytojo spektro, kuris perlaužtų tikrovę ir iš jos išskirtų, kas yra giliai teisingą ir brangu ir kas atsitiktina, nereikalinga ir perdėta.


„Vabalų vestuvės“ atneša duoklę ir suaugusiam ir mažajam. Pulgis Andriušis jose pasirodo su visais savo talento privalumais ir neigiamybėmis. Gal būtų ir perdaug pasakyta: su visais privalumais, nes „Vabalų vestuvės yra miniatiūra, joje maža vietos išsilieti neišsemiamai lyrikai, kuri supa aną gražiąją knygą apie ežerą. Bet gali tuojau atskirti, jog tai ta pati ranka rašė ir „Vabalų vestuvės“. Tas pats didelis jautrumas gamtai, ta pati galia sutverti ją gyvą artimą žmogui iki pačios detalės. Visi vabalai, be išimties, turi reljefingus, lietuviškus charakterius, o jų buitis, kuo gi ji skiriasi nuo mūsiško kaimo gyvenimo? Čia Pulgis Andriušis daug daugiau pasiekia nei S. Tamulaitis
nuoširdus noras prabilti į žmogaus širdį daugeliu tiesioginių žodžių. Čia jis, - paprastai, atsitraukęs, - prikelia lietuvišką buitį mažame apsakymėlyje apie vabalus ir negalima prie jos nepriartėti, negalima jos nepasiilgti.

Tačiau: negalima ir nenuliūsti, vartant šią knygutę. Pulgis Andriušis liko joje feljetonistas. Žinia, feljetonas taip pat literatūrinis žanras, bet jis savyje slepia didelį pavojų priklausyti tik laikraščio puslapiams, kurie ir skirti dienos aktualijai. Šito feljetoniškumo „Vabalų vestuvėse“ buvo neišvengta ar nenorėta išvengti. Jis ir suplokštino daugely vietų pasišokėjusį į menines aukštumas apsakymėlį, o vestuvių puotos metu jį ir visai sulaužė.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai