| |
|
|
|
ŠV. AMBROZIEJUS PABRĖŽA — ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS SŪNUS |
 |
 |
 |
|
Parašė VIKTORAS GIDŽIŪNAS
|
 Dar nėra išsamios Jurgio Ambroziejaus Pabrėžos biografijos, bet daug apie jį rašyta kaip liaudies gydytoją, pirmąjį Žemaitijos botaniką ir poetą. Iki šiol rašiusiųjų labai mažai tepaliestas jo gyvenimas ir veikla kaip kunigo pasauliečio ir vienuolio. Dar mažiau rašyta apie jį kaip švento gyvenimo vyrą ir iškilų šv. Pranciškaus dvasios sūnų. Dėl to 750 metų nuo šv. Pranciškaus mirties proga man, rašančiam Pabrėžos biografiją, suteikta galimybė šiuos dalykus atskleisti.
Jaunystė ir mokslas
Pabrėža gimė 1771 sausio 15 Večių kaime, Lenkimų parapijoje ir buvo pakrikštytas Jurgio vardu. Jo tėvai, Jonas Pabrėža ir Rožė Baužins-kaitė, turėjo 30 ha žemės ūkį ir, atrodo, buvo laisvi nuo baudžiavos. Jurgis Pabrėža bajorystę, tur būt, įsigijo stodamas į Vilniaus universitetą. Pabrėžų šeima buvo gausi, nes užaugino 7 vaikus: 3 sūnus ir 4 dukteris. Jurgis augo apsuptas laukų žalumos, tėvų, brolių ir seserų meilės; buvo linksmas, gabus ir kuklus. Gražūs tėvų pamokymai ir pavyzdžiai teigiamai veikė jo protą bei širdį ir padėjo formuoti jo kilnią asmenybę.
Kiek pamokę namuose, tėvai Jurgį 1785 nuvežė į Kretingos mokyklą ir apgyvendino pranciš-konų-bernardinų bendrabutyje. Iš turimų duomenų atrodo, kad jis Kretingoje mokėsi 7 metus. Kretingos mokykla buvo triklasė, bet vienos klasės kursas buvo išeinamas per dvejus metus. Gi mokyklą pradedantiems buvo dar parengiamoji vienerių metų klasė. Pabrėža mokykloje ir bendrabutyje gražiai elgėsi ir gerai mokėsi, nes 1791 mokyklos vizitatorius rekomendavo jį atžymėti aukso medaliu. Jurgis mokyklą baigė 1792 ir buvo pasirengęs aukštesnėms studijoms.
P. Ruškio duomenimis, kurie yra labiau pagrįsti už V. Biržiškos, Jurgis Pabrėža į Aukštąją Lietuvos mokyklą Vilniuje įstojo 1792 ir studijavo iki 1794. Vadinasi, jis studijavo dvejus metus — ne vienerius, kaip įrodinėja V. Biržiška. Kokius dalykus Pabrėža studijavo, mums pasako M. Valančius. Jis rašo, kad "Pabrėža, nuvažiavęs į Vilniaus Akademiją, mokėsi istorijos, anatomijos, botanikos, chemijos, chirurgijos, fizikos, prigimtų įstatymų, teologijos ir išguldymo Šv. Rašto". Iš to matyti, kad Pabrėža domėjosi ir moraliniais mokslais, nors kunigu jis tada nesiruošė būti. Daugelis autorių teigia, ir jis pats prisipažįsta, jog botaniką pasirinkęs todėl, kad iš mažens prie jos buvo linkęs. Sakoma, kad Pabrėža gamtos mokslus ir mediciną studijavęs su ypatingu atsidėjimu, nes norėjęs "iš gamtos ir medicinos mokslų įgytomis žiniomis patarnauti sveikiems ir sergantiems savo krašto žmonėms".
Tačiau jam nebuvo lemta baigti studijų, nes kaip tik 1793 įvyko antrasis Lietuvos ir Lenkijos padalinimas. Jauni studentai, o su jais ir J. Pabrėža, kaip savo laiške tėvams pranešė, 1794 stojo į Tado Kosciuškos organizuojamą sukilimą. Sukilimui nepasisekus, J. Pabrėža į Vilnių nebegrįžo, bet 1794 rugpiūčio 1 įstojo į kunigų seminariją Varniuose. Seminarijoje mokėsi nepilnus dvejus metus. 1796 sausio 26 vysk. Steponas Giedraitis jį įšventino kunigu. Kunigu buvo taip greitai įšventintas todėl, kad dvejus metus jau Aukštojoje Lietuvos mokykloje buvo studijavęs teisę, teologiją ir Šv. Raštą.
Kunigas pasaulietis Tuoj po šventimų kun. J. Pabrėža buvo paskirtas Šiluvos vikaru, kur darbavosi iki 1797 galo. Šiluva yra garsi Marijos apsireiškimu, jos stebuklingu paveikslu ir atlaidais. Nuo 1650 Šiluvos bažnyčioje 4 kunigai kas dieną giedodavo Marijos valandas. Kun. J. Pabrėžai vikaraujant, klebonu buvo prepozitas, prelatas impulatas Simonas Giedraitis. Jaunas kunigas pateko į vieną iš geriausių Žemaičių vyskupijos parapijų, turinčią apie 4500 tikinčiųjų, kuriuos aptarnavo 5 kunigai. Kadangi klebonas mažai bedirbo parapijoj, o kiti senyvo amžiaus kunigai, pragyvendami iš fundatorysčių ir nustatytu laiku giedodami Marijos valandas, nedaug padėjo pastoracijos darbe, tai jaunam kun. J. Pabrėžai teko nelengva parapinio darbo našta. Negana to, kun. J. Pabrėža, vikaraudamas Šiluvoje, pradėjo sakyti pamokslus ir kaimyninėse parapijose. Pirmasis, iki šiol išlikęs, jo pamokslas yra sakytas Mosėdyje 1796 apie Švč. Sakramento įsteigimą. Be sielovados darbų, kun. J. Pabrėža vedė griežtą asketinį gyvenimą, kaip tai matome iš jo Šiluvoje darytų pasiryžimų.
Vos metus išbuvęs Šiluvoje vikaru, kun. J. Pabrėža 1798 pradžioje buvo paskirtas Raudėnų parapijos administratorium. Raudėnuose jį užgulė pastoraciniai rūpesčiai ir ūkio tvarkymas. Jausdamas didelę pastoracinę atsakomybę, vos atvykęs į parapiją, tuoj pastebėjo, kas joje negera ir taisytina. Dėl to jau pirmame pamoksle iškėlė parapiečių ydas bei nuodėmes ir savo rūpestį jų išganymu, kartu atskleisdamas jiems savo darbo planą ir prašydamas bendradarbiavimo.
Norėdamas pataisyti kitus, pats sau nusistatė griežtą maldos ir apaštalavimo dienotvarkę, o savo dvasiniam gyvenimui pasirašė labai griežtus pasiryžimus. Ūkio reikalams jis taip pat skyrė daug dėmesio. Savo dienotvarkėje buvo įsirašęs: "Ryte po šv. mišių ir dvasinio skaitymo rūpintis ūkio reikalais ir vakare, atkalbėjus brevioriaus maldas, apžiūrėti ūkį". Nėra žinoma, kodėl kun. J. Pabrėža, išbuvęs dvejus metus Raudėnų administratorium, nuo tų pareigų atsisakė. Greičiausiai dėl to, kad jis nemėgo administracinio darbo, nes iš prigimties buvo dvasinio gyvenimo ir mokslo žmogus. Verta pastebėti, kad iš jo raštų Raudėnuose tėra išlikęs pirmasis pamokslas, dienotvarkė ir dvasinio gyvenimo pasiryžimai.
Vyskupas, išklausęs kun. J. Pabrėžos prašymo, 1799 gale perkėlė jį į Tverų parapiją vikaru. Tveruose, kaip sužinome iš jo pasiryžimų, jis uoliai dirbo eilinius vikaro sielovados darbus ir vedė griežtą dvasinį gyvenimą. Iš jo raštų Tveruose yra išlikę trys pamokslai: apie artimo šlovės nuplėšimo atitaisymą, apie Dievo buvimą ir neklaidingumą ir apie Dievo teismą. Be to, yra išlikę jo dvasinio gyvenimo pasiryžimai.
Neilgai kun. J. Pabrėža gyveno ir Tveruose — 1802 buvo iškeltas į Plungę, kur išsilaikė penkerius metus. Plungėje vikaraudamas, kaip P. Ruškys rašo: "jis labai daug dirbo ir labai pagarsėjo kaip uolus ir išmintingas išpažinčių klausytojas bei pamokslininkas. Prie jo klausyklos penitentai veržte veržėsi. Jo pamokslų klausė didžiulės minios". Iš Plungėje sakytų pamokslų yra išlikę 7. Plungėje jam buvo pavesta rūpintis ir senelių prieglauda, kuriai jis parašė: "Pariedims diel Obagu Szpytolys Plungiys". Taip pat Plungėje vikaraudamas, kun. J. Pabrėža 1803 parašė pirmąją platesnės apimties (113 psl.) religinio turinio knygą: "Grieszniks Primosyts". Be to, savo dvasinio gyvenimo pažangai ugdyti ir čia pasirašė daugelį gana griežtų pasiryžimų.
Įtemptas parapinis darbas išsėmė kun. J. Pabrėžos jėgas. Jis pradėjo ilgėtis ramesnio gyvenimo, kad daugiau laiko galėtų skirti dvasiniam susikaupimui ir mokslui. Mat, jis nuo pat pirmųjų kunigystės dienų dirbo tokiose parapijose, kurių klebonai buvo prelatai ar kanauninkai ir, savo parapijose negyvendami, visą pastoracinį darbą buvo užkrovę ant vikaro pečių. Nelauktai atsiradus altarijos fundatoriui Pr. Šaulevičiui, kun. J. Pabrėža 1807 pradėjo rūpintis savo altarijos įkūrimu. Gavęs Kartenos klebono sutikimą ir vyskupo leidimą, nors minėtasis Šaulevičius, įmokėjęs žadėtosios sumos dalį, atsimetė, kun. J. Pabrėža savo pastangomis pajėgė įkurti trečiąją Kartenos altariją ir kiek vėliau sudarė altaristo pragyvenimui fondą. Tiesa, tai ilgai užtruko, nes altarija formaliai buvo įsteigta tik 1812, ir tik tada kun. J Pabrėža, paskirtas altaristų, persikėlę į dar nepilnai pabaigtas altarijos patalpas.
Gyvendamas Kartenoje (1807-1817), jis ypatingą dėmesį kreipė į pamokslus. Vien Kartenoje sakytų pamokslų yra išlikę 36. Tada jis pamokslus sakė ir tolimesnėse parapijose: Kalnalyje, Kretingoje, Plungėje, Jokūbave, Budriuose, Veiviržėnuose ir Vėžaičiuose. Tokių pamokslų yra išlikę 13. Šalia to, kaip matome iš garsių, Kartenoje darytų pasiryžimų, jis vedė ir gana griežtą asketinį gyvenimą.
Kartenoje, o gal jau ir anksčiau, kun. J. Pabrėža pradėjo rinkti žoles, tyrinėti jų gydomąsias galias ir jomis gydyti. Čia 1813 jis išvertė ir knygelę: "Spasabs kayp reyk apsyeyte so Lygonays kor niera Daktaru". Gi 1814 jis parašė pirmąjį savo veikalą lenkiškai: "Skutki lekarskie niektorych rošlin". Tuo pačiu metu įsigijo ir praktinės medicinos veikalų, nes 1814 testamente tarp kitų knygų paminėtas žodynas: "Dykcyonarz potoszechny mediki, chiruurgii". Tačiau, kaip patiriame iš jo užrašų, kunigo orumas dar neleido jam tyrinėti ir gydyti moterų ligų.
Trečiojo ordino pranciškonas Kun. J. Pabrėža su pranciškonais buvo susirišęs nuo pat kūdikystės. Jo dėdė Aleksandras Pabrėža buvo pranciškonas. Jis pats mokėsi Kretingoje ir gyveno pranciškonų bendrabutyje, stebėjo jų gyvenimą, susipažino su šv. Pranciškaus dvasia ir daug ką iš jos pasisavino. Dar Raudėnuose jis, kaip šv. Pranciškus Alvernos kalne, pasižadėjo apmąstyti žodžius: "Kas Tu, Viešpatie, ir kas aš?" Be to, jam dažnai ateidavo mintis stoti į vienuolyną, dėl to Plungėje 1802 jis pasiryžta: "Pašalinti norą dėl stojimo į vienuolyną. Visa tai — pagunda". Bet ta pagunda jo nepaliko, kol jis jai pagaliau nepasidavė.
Ilgai galvojęs Pabrėža apsisprendė. Gavęs vyskupo leidimą, pranciškonų provincijolo Henriko Skačiovskio priimtas, 1816 gruodžio 8 įstojo į Kretingos pranciškonų vienuolyną tretininku, gaudamas Ambroziejaus vardą, ir Kartenoje pradėjo noviciatą. Mat, dar nebuvo pilnai sutvarkęs altarijos reikalų. Juos sutvarkęs ir altariją perleidęs kun. M. Filipavičiui, atvyko į Kretingą, kur, baigęs noviciatą, 1817 gruodžio 9 padarė įžadus. Juos priėmė Tėv. Adjutas Paulauskis, Kretingos gvardijonas.
Kodėl kun. J. Pabrėža į vienuolyną stojo tik tretininku, mums iki šiol nežinoma. Greičiausiai jis pats taip norėjo, kad turėtų daugiau laisvės savo pamėgtoms botanikos studijoms ir žmonėms gydyti. Pagal pranciškonų konstitucijas vienuoliai tretininkai, kaip ir pirmojo ordino vienuoliai, dėvėjo pranciškonišką habitą ir įstodami gaudavo naują vardą. Įžadus jie darė tik tretininkų, dėl to buvo laisvesni neturto atžvilgiu. Jie laikydavosi vienuolinės tvarkos ir naudojosi visomis dvasinėmis malonėmis bei privilegijomis, bet neturėjo teisės rinkti viršininkų ir būti jais renkami. Tada suprantama, kodėl Pabrėža, įstodamas tretininku, anot M. Valančiaus, galėjo išsiderėti, "kad zokono vyresnybė per visą amžį niekur jo nekilnotų", nes, stodamas į pirmąjį ordiną, jis jau nebūtų galėjęs derėtis. Taip pat ir visus savo turtus būtų turėjęs sutvarkyti prieš įžadus, ir jam nebūtų tekę net du kartus rašyti testamentus esant vienuolyne. Jis nebūtų galėjęs ir pasirašinėti kun. Jurgis Pabrėža, bet kaip tuo metu buvo priimta — Tėv. Ambrozie-jus Pabrėža, O.F.M.Obs. Tačiau jis, būdamas tretininku, uoliai atliko visas vienuolio pareigas.
Tuo metu, kai Pabrėža įstojo į vienuolyną, Lietuvos pranciškonų provincijos gyvenimas, nors jau rusų valdžios varžomas, dar buvo kone pačiame žydėjime. Šiame laikotarpyje, 1818, Valožyno kapitulos žiniomis, ji turėjo 43 vienuolynus, daug mokytų vienuolių, savo vienuoliams auklėti gramatikos, filosofijos bei teologijos studijas ir kelias viešas mokyklas, neskaitant parapinių mokyklų prie vienuolynų. Beveik visi Tėv. A. Pabrėžos laikų (1817-1849) provincijolai ir Kretingos gvardijonai buvo mokyti vyrai: lektoriai ar mokslo daktarai. Tuo metu Kretingos gvardijonas buvo ir Tėv. Simonas Grosas, parašęs "Kalbrieda Liežuwe Žemaytyszka". Vienuolinėj šeimoj gyveno 15-20 vienuolių. Tokioje aplinkoje Tėv. A. Pabrėža turėjo jaukiai jaustis, nes buvo sąlygos, su kuo bendrauti, melstis, tobulintis, apaštalauti, rašyti dvasinio turinio knygas ir botanikos bei medicinos mokslų veikalus.
Savęs tobulinimas vienuolyne Dar Plungėje vikaraudamas, kun. J. Pabrėža pajuto norą tapti šventu. Įstojęs į vienuolyną, jis uoliai siekė šventumo. Dievo meilės skatinamas, darė pasiryžimus dvasioje susijungti su Dievu, visuomet jaustis jo akivaizdoje ir turėti gryną intenciją. Jis ryžosi nieko neveikti pirma dvasios akimis nepažvelgęs į Dievą; kiekvieną veiksmą pradėdamas, tęsdamas ir baigdamas, ryžosi turėti vienintelį tikslą — Dievo pamėgimą. Glaudesniems santykiams su Viešpačiu palaikyti jis, didžiai susitelkęs, atliko mąstymus, kalbėjo breviorių ir laikė mišias. Išpažinčiai taip gerai ruošdavosi ir su tokiu gailesčiu ją atlikdavo, lyg tai būtų paskutinis kartas. Tolimesniuose savo pasiryžimuose Pabrėža nutarė kiekvienu metu visiškai persiimti tikėjimo, vilties ir meilės dorybėmis. Jis norėjo — "tikėjimą laikyti gyvą aukščiausioje savo proto dalyje, — dvasios viršūnėje, kad apreikštas tiesas bent miglotai pažintų, tvirtai tikėtų ir visą gyvenimą pagal tikėjimo dėsnius tvarkytų, ugdydamas viltį, meilę bei kitas dorybes, kaip Dievo garbinimą, nuolankumą, skaitumą, klusnumą ir artimo meilę".
Saugodamasis nuodėmių ir siekdamas dorybių, jis dar Raudėnuose pradėjo daryti įvairius apsimarinimus ir kovoti su ydomis. Savo pasiryžimuose 1799 įsirašė vengti pasilinksminimų. Būdamas Plungėje, ryžosi visai negerti alaus bei degtinės ir nevalgyti vakarienės. Įstojęs į vienuolyną, nusprendė kovoti su puikybe ir sau pataikavimu valgyje, atseit, nesiskonėti valgiais. "Valgyti tik su abejingumu, kaip šiaudus į maišą kemšant, kad širdis visuomet išliktų pakelta aukštyn. Valgant turėti mintyje kokią tikėjimo tiesą ir visą skonį nuo savęs atstumti."
Tėv. A. Pabrėža buvo labai darbštus. Apie jo darbštumą M. Valančius raip rašo: "Be galo darbus tas zokonikas niekuomet nespėja. Vos atkalbėjęs poterius ir kitus apėjęs žygius, diena iš dienos rašo." Jis kruopščiai ruošėsi pamokslams ir daugelyje parapijų juos sakė. Daugelis tikinčiųjų jį buvo pasirinkę dvasios vadu. Jis valandų valandas klausė išpažinčių, bet rado laiko rinkti ir tyrinėti augalus, rašyti botanikos ir medicinos veikalus, gydyti žmones ir lankyti ligonius. Tai galėjo padaryti dėl to, kad buvo labai tvarkingas, laiko veltui neleido ir žemaitišku užsispyrimu laikėsi darbo sistemos.
Tobulybės siekti ir didelius darbus nuveikti jam padėjo ir nuolatinis savęs kontroliavimas, sąžinės sąskaita, mėnesinės bei savaitinės rekolekcijos ir dažna išpažintis. Jei, darydamas sąžinės sąskaitą, atrasdavo prasižengimų, pagal jų didumą užsikraudavo įvairias bausmes. Savo dvasiniam gyvenimui kontroliuoti, pasaulyje būdamas, atlikdavo mėnesines rekolekcijas, o įstojęs į vienuolyną, jas atlikdavo kas savaitę. Tokių rekolekcijų metu ne tik darydavo mąstymus pasirinkta tema, bet ir atidžiai perskaitydavo savo pasiryžimus, sužadindavo gailestį už prasižengimus ir atsinaujindavo dvasia. Sielai tobulinti, daug padėjo ir dažna išpažintis. Vienuolyne darytuose pasiryžimuose randame, kad jis, pastebėjęs nusikaltimą kuriai nors dorybei, tuoj pat atlikdavo išpažintį. Išpažintyje jis ryžosi "nenutylėti jokio, net ir mažiausio dalykėlio, net tai, kas iš tikrųjų nėra nuodėmė, kad blogio pradžią pastebėtų ir jam pasipriešintų".
Tėv. A. Pabrėža nepasitikėjo vien savo jėgomis. Jis šaukėsi Dievo pagalbos maldoje. Įstojęs į vienuolyną, pasiryžo su didžiausiu susitelkimu atlikti mąstymus, kalbėti brevioriaus maldas ir laikyti mišias, kad mirties valandą dėl pasitaikiusių trūkumų neturėtų sąžinės graužimo. Tumo-Vaižganto žiniomis, Pabrėža ir gydydamas ligonius nepraleisdavo ilgų maldų: "Atėjus tam tikram laikui, palikęs svečius pypkiauti, eidavęs į antrą kambarį ir, kiaurai per tris valandas klūpodamas prieš Prikryžiuotąjį, meditavęs. Tik pabaigęs savo dieviškąją praktiką, beišeidavęs pas ligonius ir lankytojus."
Pranciškoniškosios dvasios pasisavinimas Pabrėža, stodamas į vienuolyną, pasirinko šv. Pranciškaus Mažesniųjų Brolių ordiną, nes jis labiausiai atitiko jo dvasios polėkius. Pranciškoniškosios dvasios kryptis yra kristocentrinė — savo pagrindan statanti Kristų. Jos esmė glūdi Kristaus pažinime, jo meilėje ir su juo sutapime. Jai pagrindus davė šv. Pranciškus, o sistemon suvedė pranciškonai teologai — šv. Bonaventūra, Jonas Duns Scotas ir kt. Evangelijoje pažinęs Kristų, Pranciškus daugiau niekuo nesirūpino, kaip tik tapti į jį panašiu. Kaip valios ir širdies žmogų, jį labiau žavėjo Kristaus žmogystė, nes ji prieinama be didelių studijų. Ne taip patraukė Pranciškų Kristus mokytojas, kaip bejėgis kūdikėlis, ne taip pasotino jį duonos padauginimas, kaip Eucharistija (iš čia kilo jo meilė Švč. Sakramentui ir pagarba kunigams), ne taip jį žavėjo Kristus, persimainydamas ant Taboro kalno, kaip prikaltas ant kryžiaus. Jei prieš Pranciškų ypatingai buvo gerbiama Kristaus dievystė, tai nuo Pranciškaus laikų daugiau kreipiama dėmesio į jo žmogystę.
Ši Pranciškaus meilė Kristui šv. Pauliaus mokslo šviesoje, pranciškonų teologų dėka, patį Kristų pastatė ryškesnėje šviesoje. Jų Kristus iškeliamas kaip visų kūrinių pirmgimis, nuo kurio viskas priklauso ir kuriuo viskas remiasi, dėl to ir Kristaus įsikūnijimo paslaptis logiškoje Dievo veiksmų eigoje buvo nuspręsta ir numatyta pirma bet kurio kito kūrinio. Visi kiti kūriniai yra Kristui, per Kristų ir Kristuje sukurti, jo palaikomi ir amžinajam gėriui grąžinami. Šio mokslo šviesoje labiausiai iškyla Kristaus primatas ir jo karališkumas.
Pranciškoniškoje teologijoje ir pamaldume pirmą vietą po Kristaus užima jo motina Marija. Šį riterišką Marijos kultą ordinui įkvėpė jo įkūrėjas, dėl to yra įsigalėjęs posakis: "Jei tik protas gali pateisinti bet kurią Marijos privilegiją, tai ją Dievas Marijai ir yra suteikęs, nes nieko nėra jai perdaug". Šiuo dėsniu remdamiesi, pranciškonai per šešis šimtmečius kovojo dėl Marijos nekalto prasidėjimo, kol Pijus IX paskelbė tai tikėjimo dogma. Šios tikėjimo tiesos šviesoje pranciškonų yra ginamos ir kitos Marijos privilegijos: dangun paėmimas (jau paskelbta tikėjimo tiesa), dalyvavimas atpirkime, tarpininkavimas malonių teikime ir visatos karalienės teisės.
Pranciškoniškoje Kristaus sampratoje pilniau suvokiamas ir žmogus. Jei viskas sukurta Kristui ir viskas juo laikosi, tai jis visur turi atsispindėti. Šv. Pranciškus sako: "Dvasia mes esame sukurti panašūs į Dievą, o kūnu esame sukurti panašūs į Kristaus kūną". Iš to išplaukia, kad kiekvienas žmogus yra Kristaus paveikslas, todėl jį reikia mylėti kaip Kristų. Jei kiekviename žmoguje Kūrėjas skirtingu būdu įliejo amžinąjį gėrį ir skirtingu būdu jį atžymėjo Kristaus žmogiškąja prigimtimi, tai pranciškoniškoji meilė kiekviename žmoguje įsižiebia skirtingai ir kiekviename stengiasi paliesti skirtingą jo prigimties dalį, kad tuo pagrindu patį žmogų sėkmingiau pakeltų į antgamtį. Ši Kristaus samprata atskleidžia ir šv. Pranciškaus gamtos meilės paslaptį, nes, jei per Kristų viskas sukurta, tai kiekviename kūrinyje yra įspaustos jo žmogiškosios prigimties žymės. Kaip tik dėl šių Kristaus prigimties žymių gamtoje ji taip labai ir buvo mylima šv. Pranciškaus. Pranciškoniškai sielai visi tvariniai padeda pažinti Kristų, bet ji myli juos dėl Kūrėjo ir šv. Pranciškaus pavyzdžiu ragina juos jį garbinti.
Po šios trumpos apžvalgos, jei tik atidžiau pažvelgsime į Tėv. A. Pabrėžos dvasinį gyvenimą ir žmonių bei gamtos meilę, tuoj atrasime visus šios dvasios požymius. Jo pamoksluose pastebime tradicinį pranciškonišką kristocentrinį mokslą, o dvasioje — šv. Pranciškaus pamiltą kenčiančią Kristaus žmogystę. Jis seka kenčiantį Kristų ir iš jo mokosi. Dar Tveruose stengėsi "nuolatos prieš akis turėti tylintį Viešpatį: akis į žemę nuleidusį, kryžių nešantį". Gilinosi į nuostabų Kristaus nusižeminimą: jo gimimą, gyvenimą neturte, o ypatingai mirtį ant kryžiaus. Dažnai mąstė apie Kristaus kantrumą, tylumą ir švelnumą. Kartenoje jau ryžosi — "Kristaus kryžių nuolat nešti kankindamas savo kūną". Vienuolyne nutarė "visuose savo kentėjimuose ir pažeminimuose, ligose, nelaimėse, nesmagumuose, persekiojimuose ir pagundose tuoj vidujiniai žvelgti į Nukryžiuotąjį, kad, kur tik galima, taptų į jį panašiu".
Tėv. A. Pabrėžos meilė eucharistiškajam Kristui ryški visame jo gyvenime. Jis pats kaip kunigas gerai suprato ir įvertino mišių auką. Dar pasauliniu kunigu būdamas, jis jau iš vakaro ruošdavosi ir rytą labai pamaldžiai laikydavo mišias. Kaip iš pasiryžimų matome, Pabrėža nuo pirmųjų dienų labai vertino kunigo pašaukimą ir saugojosi viso to, kas kunigui netinka, kad jo kunigystė, kaip nori šv. Pranciškus, būtų žmonių gerbiama. Jis rašė: "Kunigo šventumas reikalauja ne tik būti be žymaus nusikaltimo, bet ir be mažiausio. Kunigui reikia turėti gerą vardą. Kartu jautriai ir stropiai jį saugoti, nes blogas kunigo vardas užmuša sielas". Negana to, "kunigas privalo turėti savo širdyje Dievo ir artimo meilę, kad šventu uolumu bei stropumu galėtų žadinti ją žmonių širdyse; būti visiems bendrai ir kiekvienam atskirai tėvu ir broliu. Pirmiausia rūpintis jų sielų išganymu, bet kartu padėti ir kūno reikaluose". Tokiu kunigu jis stengėsi būti, kad neliktų peiktinas.
Jau minėjome, kad Marijos meilę savo broliams įkvėpė šv. Pranciškus, nes ji pagimdė Kristų — mūsų brolį. Tą meilę Dievo Motinai nuo pat kūdikystės turėjo ir būsimasis šv. Pranciškaus dvasios sūnus — Pabrėža. Iki mūsų dienų yra išlikęs jo pieštas Marijos Nekalto Prasidėjimo paveikslas, kurį jis laikė savo kambaryje; jam mirus, jį išsaugojo giminės. Būdamas Raudėnuose, į savo pasiryžimus įrašė: "Pasirenku švč. Dievo Motiną savo globėja ir saugotoja". Tveruose pasiryžta "prieš kiekvieną svarbesnį darbą atsidūsėti į Dievą ir švč. Dievo Motiną, dažnai prisiminti savo pasižadėjimą ištikimai tarnauti Dievo Motinai".
Iš viso to matome, kad Tėv. A. Pabrėža buvo tikras šv. Pranciškaus dvasios sūnus. Jo gyvenimas ir darbai atitinka tą dvasią visuose pagrindiniuose punktuose. Ji dar labiau išryškėtų, jei čia būtų galima plačiai išnagrinėti Pabrėžos meilę žmogui, savo kraštui, jo kalbai, augmenijai ir poezijai. Darbai vienuolyne
Įstojęs į vienuolyną, Tėv. A. Pabrėža tuoj buvo įjungtas į vienuolinį gyvenimą ir apaštalavimą.
Paeiliui su kitais tėvais jis turėjo vadovauti vienuolių maldoms, nustatytu laiku jas atlikti, mąstyti, laikyti mišias, sakyti pamokslus, klausyti išpažinčių, teikti sakramentus ir lankyti ligonius. Tai buvo kasdieninis Pabrėžos darbas vienuolyne.
Kadangi jis gerai mokėjo lotynų kalbą ir buvo gamtos mokslų, ypač botanikos, žinovas, vienuolyno vadovybė paskyrė jį Kretingos pranciškonų mokyklos mokytoju ir kapelionu. Jis dėstė lotynų kalbą ir bedėstydamas parašė trumpą lotynų kalbos vadovėlį: "De praeceptis prosodiae et de licentia poetica et necessitate metrica" (in 8°, 95 psl.). Iš mokinių užsilikusių rašomųjų darbų matyti, kad jis lotynų kalbą dėstė praktiškai, mokydamas lotyniškai išreikšti savo kasdieninio gyvenimo reikalus. Su dideliu pamėgimu Pabrėža dėstė ir gamtos mokslus — ne tik klasėje, bet ir pačioje gamtoje. Labai dažnai, kaip rašo Vaižgantas, pasiėmęs mokinių būrĮ, braidydavo po pievas, landžiodavo po miškus, rinkdavo ir apžiūrinėdavo kiekvieną augalą, pradedant šimtamečiu medžiu ir baigiant smulkiausiu kirminėliu. Jo gamtos, ypač botanikos, pamokos turėjo būti labai įdomios ir daug žinių teikiančios, nes jis buvo žymiausias žemaičių floristas, mokąs savo žinias perduoti ir gamtos mokslo meilę įkvėpti.
Tėv. A. Pabrėža Kretingos mokykloje taip pat dėstė geografiją ir parašė trumpą visų penkių žemynų fizinės ir politinės geografijos vadovėlį: "Įžę-gis Geograpyje (Žemiuraszts) ira apraszims žemys" (166 psl.). Mokytojas J. Tarvydas pastebi, kad ši Pabrėžos Geograpyje, kaip ir kiti jo veikalai, įdomi kalbos atžvilgiu, nes ji rašyta laikantis šnekamosios šiaurės žemaičių tarmės. Ji yra patikimas tos tarmės šaltinis. Šiuo vadovėliu remiantis, atrodo, kad Pabrėža geografiją dėstė žemaitiškai, nes kitaip nebūtų buvę prasmės rašyti žemaitiškai. Tuo skynė jis lietuvių kalbai kelią į aukštesniąsias mokyklas.
Iš ypatingų Tėv. Pabrėžos ryšių su mokiniais matome, kad jis buvo ir mokyklos kapelionas. Tai patvirtina ir mokinių rašytos išpažinties atlikimo ir komunijos priėmimo kortelės, išlikusios tarp Pabrėžos raštų. Graudus ir pamokantis buvo jo atsisveikinimas su mokiniais, kai 1821 ordino vadovybė atleido jį iš mokytojo pareigų ir paskyrė vienuolyno pamokslininku.
Pabrėža, dar pasauliniu kunigu būdamas, buvo pagarsėjęs pamokslais. Jis turėjo visas gero pamokslininko savybes: aštrų protą, stiprią valią, jautrią širdį, gerą atmintį, lakią vaizduotę ir pakankamą išsilavinimą. Matyt, į tai atsižvelgdama, pranciškonų vadovybė jį ir paskyrė Kretingos vienuolyno pamokslininku. Manyta, kad šiose pareigose jis bus naudingesnis, ypač Didžiojo Jubiliejaus — 1825 metais.
Paskirtas pamokslininku, rūpinosi, kad jo pamokslai būtų aktualūs ir naudingi žmonėms pataisyti, kaip reikalauja šv. Pranciškus. Jis kėlė netinkamus anų laikų žemaičių papročius ir ydas. Iš likusių Pabrėžos pamokslų rinkinių matome, kad jis jiems medžiagą rinko iš Šv. Rašto, Tridento susirinkimo nutarimų, Romos katekizmo, šventųjų Bažnyčios tėvų ir daktarų raštų. Naudojosi taip pat garsių teologų ir dvasinio gyvenimo mokytojų bei savo laikų įžymių pamokslininkų raštais. Jam nesvetimi buvo net garsiojo to laiko italų pamokslininko Segneri pamokslai.
Visi Pabrėžos pamokslai, laikantis iškalbos mokslo taisyklių, yra ištisai parašyti. Jie labai planingi, gilūs, vaizdingi ir ilgi. Taip paruošti pamokslai turėjo didelį pasisekėmą. M. Valančius apie Pabrėžos pamokslus rašo: "Žmonės jo pamokslų kaip kokio apaštalo su didžia atidžia klauso ir nemaž gauna peno išganingo". Pabrėža savo pamokslus jungė į rinkinius. Jų buvo sudaręs 11, kurių keli yra išlikę iki mūsų dienų. Pamokslininko pareigose jis išbuvo iki 1827. Vėliau jam buvo leista gilintis ir rašyti mokslo veikalus botanikos ir medicinos srityse, bet tai jau išeina iš mūsų temos ribų.
Būdamas vienuolyne, gavęs viršininkų leidimą, jis gydė ir žmones. P. Ruškys rašo: "Jis turėjo daug žinių medicinos srityje. Turėdamas didelį patyrimą, rūpinosi patarnauti žmonėms ir kūno reikaluose. Sergantiems duodavo patarimus ir juos gydydavo. Daugiausia vaistus gamindavo iš surinktų žolelių. Vyrams buvo leidžiama ateiti į jo kambarį. Moterys pasilikdavo svetainėje. Atėjus maldos laikui, jis išeidavo melstis. Tik pabaigęs maldas, sugrįždavo pas ligonius ir jiems patarnaudavo."
Susipratęs lietuvis — žemaitis Pabrėža ir tėvynės meile buvo panašus į šv. Pranciškų. Pranciškus jaunystėje mylėjo savo gimtąjį miestą Asyžių ir, kai grėsė jam pavojus netekti laisvės, šventasis kartu su kitais asyžiečiais kovojo su Perugijos miestiečiais. Asyžiečiams pralaimėjus, Pranciškus pateko nelaisvėn, kurioje išbuvo metus. Grįžęs iš nelaisvės, jis pamažu pradėjo keistis ir tapo uoliu Kristaus sekėju ir Mažesniųjų Brolių ordino įsteigėju. Taip pat ir Pabrėža jaunystėje, mylėdamas savo tėvynę ir matydamas jai laisvės praradimo pavojų, palikęs studijas, įsijungė į Tado Kosciuškos sukilimą. Sukilimui nepasisekus, ir jis pasuko dvasinio gyvenimo keliu: įstojo į seminariją, tapo uoliu kunigu ir pagaliau pavyzdingu vienuoliu pranciškonu.
Pabrėža priklausė tai susipratusių žemaičių grupei, kurią XVII a. gale išauklėjo Aukščiausioji Lietuvos mokykla Vilniuje. Jis ne tik kalbėjo, bet ir mokė, pamokslus sakė, botanikos ir medicinos veikalus rašė kretingiškių žemaičių tarme. Vienas jo draugas lenkas ar sulenkėjęs lietuvis jam kartą pastebėjęs, kad nesą prasmės gaišinti laiką rašant lietuviškai medicinos ir botanikos veikalus, nes daug esą puikios šios srities literatūros lenkų kalba. Pabrėža jam taip atsakęs: "Kam tie lenkai gaišina laiką ir rašo lenkiškai: juk tiek daug yra puikios tos rūšies literatūros vokiečių ir kitomis kalbomis."
Iš Pabrėžos susirašinėjimo su Simanu Daukantu ir Motiejum Valančium matome, kaip labai jie sielojosi žemaičių kalbos rašyba ir jos tobulinimu, kad ji taptų literatūrine kalba. Jis apgailestavo, jog iki šiol dar nėra žemaičių kalbos gramatikos. Rašydamas veikalus ir neturėdamas gramatikos, jis žodžius rašė taip, kaip jie buvo tariami kasdieninėje kalboje. Savo botanikos "Žolininke" augalus, neturinčius žemaitiškų vardų, pavadino mitologiniais lietuvių dievų vardais.
Šv. Pranciškus buvo poetas. Jo sukurtoji nuostabi "Saulės arba kūrinių giesmė Aukščiausiajam" yra pirmasis literatūros paminklas italų kalba, nes iki tol literatūroje buvo naudojama lotynų kalba. Pabrėža taip pat bandė rašyti eiles žemaitiškai. Liaudyje yra paplitę du jo eilėraščiai: "Esu sau žmogelis" ir "Apie pypkininką". Yra ir daugiau išlikusių jo eilėraščių, kurie paskutiniais metais buvo atspausdinti. Žiūrint šių dienų literatūros kritiko akim, tie eilėraščiai nėra aukšto lygio, bet, jei juos palyginame su kitų to meto autorių eilėraščiais, tai pabrėžiniai jiems prilygsta.
Mirtis ir garsas po mirties Tėv. A. Pabrėža mirė 1849 spalio 30 po ligonių priėmimo valandų, besimelsdamas savo kambarėlyje, kaip buvo įpratęs. Jį rado vienuoliai parimusį ir mirusį ant savo klauptuvėlio. Kita jo mirties versija, kurią pateikia Tėv. J. Pečkaitis, yra kiek kitokia. "Jo patarnautojas, Kazys Valuckis, atradęs jį gulintį sudėtomis rankomis, laikančiomis kryžiuką, ant staliuko — degančią žvakę, o patsai Tėvas jau miegojęs amžinu miegu". Žemaičių vyskupijos valdytojas Gintila apie jo mirtį specialiu raštu pranešė visiems vyskupijos kunigams. Pabrėža palaidojo vienuoliai senose Kretingos kapinėse ir ant jo kapo pastatė akmeninį kryžių su iškaltu jo vardu ir pavarde, gimimo ir mirties data. 1933 Kretingos vienuolyno gvardijonas Tėv. Augustinas Dirvelė ant jo kapo pastatė gražią koplytėlę.
Pabrėžos šventumo garsas, dar jam gyvam esant, buvo plačiai pasklidęs. Jis, gydęs vargšus gyvas būdamas, tebegydo juos ir miręs. Jo kapą lankė ir tebelanko maldininkai — uždega žvakeles ir meldžiasi, prašydami malonių. Gautos per Tėv. A. Pabrėžą malonės nepriklausomos Lietuvos laikais būdavo užrašomos atitinkamoje knygoje. Tai dar vienas mūsų tautos šventasis, tikras šv. Pranciškaus dvasios sūnus, laukiąs oficialios beatifikacijos ir kanonizacijos.
Panaudoti šaltiniai ir literatūra
Jurgio Ambroziejaus Pabrėžos dvasinio gyvenimo pasiryžimai, daryti Raudėnuosse, Trevuose, Plungėje, Kartenoje ir Kretingos vienuolyne.
Jurgio Ambroziejaus testamentai, daryti 1814, 1826 ir 1838 m.
Jurgio Ambroziejaus Pabrėžtos laiškai Jonui Krizostomui Gintilai, Simanui Daukantui ir Motiejui Valančiui.
Jurgio Ambroziejaus Pabrėžos pamokslai ir dvasinio turinio knygos:
1. Kninga — T orėti saiviey Kozonius ont nekoriu Nedielys Dyinu y r ont labay daug Szwecziu (rankraštis 1244 psl.).
2. Pamokslay Wayringosy materyjosy At rošniu toyitu, iwayriusy laykusy sakity (rankraščio foto kopija, 788 psl.)
3. Rekolekcjys Dvoasyštokas I tris dyinas padai itas diely Pažitka Dwasyszka wiernuju Kretingyniu (rankraščio foto kopija, 139 psl.).
4. Parkratima ant Saužines, parasze Kunegas Embrožiejus Pabrieža Bernadinas Kretingos klosztoriaus. Metusi 1849 (kontrafakciniai metai, 89 psl.).
P. Ruškys: Kunigas Jurgis (tėvas Ambroziejus) Pabrėža. Jo
gyvenimas ir darbuotė. Kretinga 1938 (mašinraštis). Tumas-Vaižgantas: Medžiaga kunigo A. Pabrėžos biografijai,
(Žinyčia, 1900, Nr. 2, 65-75 psl., ir Vaižganto raštai, XI
tom., 58-75 psl.). Vaclovas Biržiška: Jurgis Ambroziejus Pabrėža, (Aleksandrynas,
II tom., Čikaga 1953, 306-320 psl.). Redakcinė kolegija: Jurgis Pabrėža, Vilnius 1972. M. Valančius: Žemaičių vyskupystė (Raštai, II tom., Vilnius 1972, 273-275 psl.).
Paminklas ant Ambroziejaus Pabrėžos kapo Kretingoje |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
