PRANCIŠKONIŠKOSIOS SUKAKTYS Spausdinti
Parašė L. A.   

Lietuvių pranciškonų vadovybė, rugsėjo 9 išrinkta trejiem metam. Pirmoj eilėj iš kairės: Tėv. Jurgis Gailiušis — provincijolas, Tėv. Alcuin Coyle — vizitatorius, Tėv. Pranciškus Giedgaudas, vice-provincijolas. Antroj eilėj patarėjai Tėvai — Leonardas Andriekus, Paulius Baltakis, Augustinas Simanavičius, Bernardinas Grauslys (provincijos sekretorius), Placidas Barius

Šie metai yra žymūs ne tik šv. Pranciškaus Asyžiečio mirties jubiliejum, bet ir lietuvių pranciškonų keliomis sukaktimis.

Jau suėjo 35 metai, kai pirmasis lietuvis pranciškonas, Tėv. Justinas Vaškys, su didžiais planais pasiekė Ameriką. Tai buvo 1941 pavasarį. Emigracinė lietuvybė klestėjo. Sąlygos pranciškonų veiklai atrodė palankios. Bet pirmieji kūrimosi žingsniai buvo sunkūs.

Problema gi tokia: norint veikti religinėje dirvoje, reikia teisiškai įsitvirtinti. Lietuviai pranciškonai nuo pat pradžios norėjo būti savarankiški ir tiesiogiai priklausyti nuo Ordino generalinio vyresniojo. Tėv. Vaškiui buvo siūloma jungtis prie amerikiečių pranciškonų ir jų žinioje dirbti lietuviams. Tai neatrodė įmanoma, ir visomis jėgomis stengtasi atsistoti ant savų kojų. 1941 vasarą atidarytas pirmasis laikinis lietuvių pranciškonų vienuolynas Pittsburghe, o 1944 — jau pastovus Greeno kaimelyje, Maine. Susilaukus talkininkų iš Europos, 1946 dar labiau įsitvirtinta juridiškai — įsteigtas lietuvių pranciškonų savarankiškas vienetas, vadinamas komisariatu, priklausąs tiesiogiai Ordino centrui Romoje. Nuo to laiko jau praėjo 30 metų.

Tai buvo lemtingas laimėjimas, plečiant religinę ir tautinę veiklą. Vėliau, lietuviams pranciškonams gausėjant ir jų darbuotei šakojantis, iš Ordino pusės parodytas ypatingas įvertinimas. 1953 jų bendruomenė pakelta į aukštesnį juridinį laipsnį — kustodiją, o 1971 — į vikariją, ir suteiktos visos teisės dalyvauti Ordino juridiniuose veiksmuose, kaip generalinio vyresniojo rinkimuose, provincinių atstovų suvažiavimuose ir pan.

Tas savarankiškumo įgijimas buvo vienas iš pagrindinių veiksnių lietuvių pranciškonų sudėtingai veiklai išsiskleisti išeivijoje. Antroji teigiama aplinkybė — visuomenės pasitikėjimas bei palankumas. Trečioji — pačių pranciškonų triūsas, tarnaujant savo tautos žmonėms.

Toje trejopoje plotmėje veiklos vaisiai noko pasigėrėtinai. Per 35 metus Amerikoje ir Kanadoje įkurti 8 lietuvių pranciškonų vienuolynai (Kennebunkporte, Greene, Brook-lyne, Bridgevillėje, Toronte, St. Catharines, Ont., Rochestery ir St. Petersburge, Floridoj); leidžiami 3 laikraščiai (Aidai, Darbininkas, Šv. Pranciškaus Varpelis); įsteigta lietuviams berniukams gimnazija, veikusi 13 metų; pastatytas New Yorke Kultūros Židinys su dailės galerija ir spaustuve; daug išleista knygų, parašyta straipsnių; kartkartėmis aplankytos lietuvių parapijos su pamokslais, paskaitomis bei konferencijomis; suorganizuoti į savarankišką vienetą šv. Pranciškaus sekėjai pasauliečiai, vadinami tretininkais; atspausdinta pluoštai knygų ir laikraščių paskiriems autoriams ir organizacijoms — visur būta, kur šaukė Bažnyčios bei tautos reikalai.

Užkliudžius tas sukaktis, pagaliau reikalinga pasakyti, jog lietuvių pranciškonų veikla dar nėra nutrūkusi ar nusilpusi. Atsižvelgiant į didėjančius emigracinius vargus, ypatingai gausėjančias mirtis, tenka pažymėti, kad toji veikla yra net sustiprėjusi. Dabar daug sunkiau leisti ar redaguoti laikraštį, išlaikyti spaustuvę, Kultūros Židinį, vienuolynus, vasarvietę, veikti su jaunimu . . . Bet visa tai tebeatliekama senu įsibėgėjimu ir nemanoma pasiduoti kliūtims.

Šį rudenį lietuviai pranciškonai išsirikiavo naujam veiklos trimečiui, išsirinkdami tokią vadovybę: Tėv. Jurgį Gailiušį — provincijolu, Tėv. Pranciškų Giedgaudą — viceprovin-cijolu ir patarėjais šiuos Tėvus: Leonardą Andriekų, Paulių Baltakį, Placidą Barių ir Augustiną Simanavičių. Rinkimuose dalyvavo ir pranciškonų ordino gen. vyresniojo įgaliotinis Tėv. Alcuin Coyle. Jis, jau anksčiau aplankęs visus vienuolynus ir kitas įstaigas, gėrėjosi, kad toks ribotas lietuvių pranciškonų būrelis pajėgia tiek daug atlikti. Vizitatorius taip pat išreiškė viltį, jog šių laikų lietuvių jaunimas neliks abejingas šv. Pranciškaus Asyžiečio idealams ir papildys lietuvių pranciškonų eiles.

Pačios sukaktys, liečiančios lietuvius pranciškonus, nebuvo viešai paminėtos. Visas dėmesys sutelktas į šv. Pranciškaus Asyžiečio 750 metų mirties jubiliejų. Jis didžia iškilme atžymėtas spalio 10 Kultūros Židiny Brooklyne ir šia Aidų laida.
Brooklyne, vadovaujant vysk. V. Blizgiui, šv. Pranciškaus garbei iškilmingas bendras mišias laikė būrys kunigų — pasauliečių ir vienuolių. Šventei pritaikytą pamokslą pasakė vyskupas. Giedojo Perkūno vyrų choras. Po pamaldų toje pačioje salėje buvo akademinio pobūdžio programa su pagrindine prof. Simo Sužiedėlio paskaita, spausdinama šiame numeryje. Šv. Pranciškaus Saulės giesmę su būreliu vyrų meniškai deklamavo akt. Juozas Bulevičius-Boley. Prel. Jonas Balkūnas perskaitė Asyžiečio maldą, Leonardas Andriekus — pluoštą savo eilėraščių. Muzikinėje dalyje pasirodė jaunos meninės atžalos — pianistė Dalia Sakaitė ir solistė Jūratė Veblaitytė-Litchfield. Pirmoji paskambino Cho-pino kūrinį Scherzo nr. 3, antroji padainavo Bacho "Mano Ganytojas mane saugo" ir Mozarto "Aleliuja". Atidarymo žodį tarė Tėv. Paulius Baltakis — Brooklyno vienuolyno vyresnysis. Pabaigoje kalbėjo Tėv. Pranciškus Giedgaudas — vicepro-vincijolas. Atsilankė apie 400 žmonių.

Tuo minėjimu įprasmintos ir lietuvių pranciškonų veiklos sukaktys, kurios taip pat yra judrios detalės sraunioje pasaulio pranciškonų veiklos srovėje per 750 metų.
L. A.