Parašė AINA ZOMDEGA
|
GUNČIUI ZARINIUI
Kai sudrebėdavo žemė, uogos byrėjo nuo mano vyšnios medžio. Klausiau draugo, keistu randu ant kaktos: "Kas ten darosi?" Save Užsidengęs rankom akis, jis atsakė: "Neeik tenai! Neeik žiūrėti!"
Ilgai pakrašty stovėjau, klausydama tolimo ir sunkaus dundėjimo, kvėpuodama baimės ir degėsių kvapą.
Tada, praeidamas, Tu sustojai sekundę, ir staiga man atrodė — dabar aš žinau, lyg būčiau ten buvus, Tavyj pasislėpus, Tavęs apsaugota.
Kaip galėčiau gyventi su tom pačiom akim ir rankom?
Iš latvių kalbos išvertė Henrikas Nagys
|