RUDENYS IR PAVASARIAI Spausdinti
Parašė V. Kulbokas   
ALBINAS BARANAUSKAS: Rudenys ir pavasariai arba Užplynių Pultinevičius namie ir svetur. Lietuviškos knygos klubas, 1975, I dalis, 350 psl., 6 dol.

Pavadinimas — "Rudenys ir pavasariai" — lyriškas, o pravardė "Užplynių Pultinevičius namie ir svetur" dvelkia senoviniu stiliumi, senais prisiminimais. Ir tikrai, romaną beskaitant sukyla seniai pasąmonėje nugrimzdę pergyvenimai, lyg kapų vaiduokliai šmėkši kraupūs tolimesnės praeities nutikimai, liejasi mirtino tėvynės ilgesio srovės — pamatyti jei ne gyvus brangius artimuosius (jų daugelio jau nebėra . . .), tai bent išvysti užmirštas sodybas, kapus, pamatyti, kaip Lietuvoj leidžiasi saulė . . . Bet daug čia ir šviesaus, giedro humoro, tirštos satyros, net kandaus sarkazmo. Tai mūsų ir mūsų kaimynų putojančios būties paveikslai.

Baranauskas tapo plačias drobes, verčia lapas po lapo nuo pat Užnemunės po prūsais, sukilimų laikų, per nepriklausomybę, okupacijas, karą, bėgimus, senalietuvių ir tremtinių buitį Amerikoje. Realis-tinėn tikrovėn įsipynę pasakos bei fantazijos sukurti gabalai. Traškus, gyvas stilius, marguliuojąs liaudiškais posakiais; šmaikštus humoras liejasi per kraštus. Dalyvauja, tarsi ir pats autorius šalia geraširdžių savo žmonelių, mėgaujasi jų matoma gamta, dalyvauja jų pokalbiuose, ginčuose, lyg tarp kitko tarstelda-mas savo žodelį, tikrai nekliudantį pašnekos natūralumui.

Bet dažniausiai kalba už jį mėgiamiausias artojėlis Pultinevičius. Bent iš pirmo tomo (o turėtų būti dar du) galėtume pasakyti: kaip tas visas gyvenimas Lietuvoje ir svetur atrodė sveiko proto ir neiškreiptos moralės atstovui — mūsų kaimo žmogui. Bet, Dieve gink, autoriui nė motais mus mokyti.

Pultinevičiukas (taip suvalkiečiai vadina kad ir subrendusį, bet dar nevedusį vyrą, — ne Pultinevičius!), tėvui mirtinai susižeidus (ak, ta nelemta danų višta, išgąsdinusi arklius!), paskubomis apvesdintas su turtinga gražia Ona Ka-lasauskaite, kurios tėvas praturtėjo iš prekybos linais su prūsais. Vienturtė valdinga Ona už jo ir tekėjo tikėdamasi vyrą valdyti. Jaunavedys — kaip apdujęs, drovus, nedrąsus, o Ona kaip žuvis vandenyje. Pamažu jiedu suartėja. Laimingas vyras skendi lig tol nežinomam turtingam moters pasaulyje. Bet "naujai atrastasis žemynas pradėjo užkariauti atradėją": Ona tvarko ne tik vyro išorę, bet ir ūkį. Pavėluotai gavus iš tėvo savo dalį, pasijaučia dar stipriau ir ima "komanduoti". Bet kada įsigeidžia sėti grikių (grikius, gero suvalkiečio ūkininko nuomone, sėja tik nusigyvenę mozūrai), vyras kietai pasišiaušia, ir toliau jų santykiai teka ramia vaga. Šitas praskleidimas jaunavedžių santykių raidos, tyli kova dėl įsivyravimo, kur galiausiai laimi vyras, įdomus to krašto ūkininkų psichologijos bruožas. Pultinevičiukas subręsta savarankišku, kur nereik nesikišančiu ūkininku Pultinevičium, įgyja gyvenimo patirties ir gudrumo. Jis nuosaikus, kiek baimingas, teisingas, pamaldus. Savotiškas psichologas — gebąs save iš šalies stebėti. Su bloga nuotaika jis nekovoja, o jai pasiduoda, — tada ji greičiau praeinanti. Po teisingų sprendimų jaučiasi kuo blogiausiai, o po klaidingų — linksmas. Vokiečių pagautas darbams, bando pabėgti — ir visam laikui atsiskiria nuo šeimos; bet galiausiai — lieka neišvežtas Sibiran. Nepaiso kaimyno įspėjimo dėl Raudonosios Gurguolės, o paskui įsibauginęs baisiai privargsta, kol galop įkiša savo nelaimingus miežius.

Ypatingai Pultinevičius atsiskleidžia susitikdamas su įvairiais pabėgėliais: su Butkiera trobelninku, kuris jau 10 metų užkasinėja savo turtelį, ir ypač su jaunu ūkininku Mececku, neišmokstančiu gyventi. Veltui atsargus, toliau nu-matąs Pultinevičius šitą nenuoramą "politiką" draudžia. Mececkas pats įkliūva, įklampindamas ir Pultinevi-čių. Jis paslaugus ir atsargus, nenori persiduoti (perdaug duoti): kapitonui Mingėlai jis tai paskolins, bet tik kiek mažiau negu prašys. Iš geros širdies priima jį gyventi už dyką: kambarys vistiek tuščias, o su mokytu gyventi — garbė. Derybos dėl tos nuomos — tik lietuviškas mandagumas. Iš jautrumo graužiasi tautininką kapitoną įžeidęs senu anekdotu apie A. Smetoną. Varžosi iškilios dainininkės Zelenkienės, kitados išplaktos už piktą pokštą (mergiščiai tu man sumanyk pavogti besimaudančio Pultinevičiaus drabužius!). Po daugelio metų sielvartauja, kam nesu-draudė valiūko berno, kaimyną vokietį pavadinusio kvailu prūsu popiet! Kantrus ir nuolankus, bet ir darbininku fabrike būdamas išlaiko ūkininko orumą: kai Pūteika, rinkdamas medžiagą apie "Ekonominę ūkininko padėtį pirmuoju bolševik-mečiu", nori sužinoti, kaip tada viskas atrodė "iš pažemės eilinio ūkininko akimis", atrėžė : "Eilinis ūkininkas, Ponas Pūteika, nėra sliekas. Jeigu norite iš pažemės, eikit pas sliekus" (231 psl.).

Nė nepajuntam, kaip išaugo didelis jo sąmojingumas ir humoro jausmas, ypač Amerikoje. To pilna tą šeštadienį, kaip pas Pultinevi-čių sueina įvairių partijų atstovai. Tuo humoru autorius dalijasi su savo veikėju. Dėl to ir autoriaus įsikišimas į pasakojimo bei veiksmo eigą nėra įkyrus, o toks čia savas ir jaukus. Pvz. apie Raudonąją Gurguolę, atrodo, bus bepasakojąs greičiau autorius. Šiaip didelio gabalo Pultinevičiaus gyvenime trūksta: kaip jis pateko Vokietijon, pasistumdė lageriuose ir atsisiekė Amerikon. Gal tai matysime kituose tomuose, o gal, kaip impresio-nistiškai nusiteikusiame romane, ir taip bus gerai. Šiaip mėgiamasis personažas išėjo gyvas, naujas (jaunavedžių santykių susigulėjimas, namų ir šeimos galvos įsitvirtinimas . . .).

Ona Kalasauskaitė — Pultinevičienė turtinga kaimo gražuolė, jaučianti savo vertę. Davusi sau žodį tekėti tik už kitokio negu kiti, nežiūrėdama savo tėvų rau-kymosi, išteka už drovaus, neagresyvaus Pultinevičiuko. Atitekėjusi iš pirmos dienos jaučiasi kaip namie, kišasi į ūkio tvarkymą ir buvo jau beišvaranti ją netyčia įžeidusį berną Skamaraką. Bet to jau ūkininko garbė Pultinevičiui neleidžia, ir bernas lieka. Valdingas jos balsas ypač ima metalu skambėti, kai tėvas atiduoda jos dalį. Bet po susirėmimo su vyru dėl grikių sėjos apsižiūri ir nebesistengia daugiau vyro aplink pirštą vynioti.

Onos brolio Vinco Klasausko, pavirtusio Valteriu Callas, istorija — daugelio senųjų išeivių vargo kelias. Turtingas aštuoniolikmetis, ieškodamas nuotykių, o ne iš vargo, pereina Vokietijos sieną ir, įkliuvęs caro policijai, turi bėgti iš Lietuvos visam laikui. Jis nusprendžia, kad dabar jau jo normalus gyvenimas baigtas; bet gyvas į žemę nelįsi ir reikia gyventi, kaip kiti daro — remiantis vien šalto proto išskaičiavimu. Nesiskųsdamas sunkiai dirba prekių kroviku, airio Rudžio išnaudojamas. Tai jam atrodo normalu. Kai Pelenų dieną katalikas airis jį irgi kataliką gyvuliškai suspardo, ta būties logika jam sugriūva: "Kokią galima įsivaizduoti logiką, pasaulyje, kuriame Pelenų dieną katalikas spiria kitiems katalikams į blauzdas?" (138 p.). Ta logika jam atsistato, kai jis pats lygiai taip pat žiauriai pasielgia su kitu lietuviu "grinorium" Grinevičiuku, atklydusiu čia laimės ieškoti. Vadinasi, belieka tik gyvuliška kova dėl egzistencijos, dėl pinigo, kaip visi čia daro. Svarbiausias dalykas Amerikoje — pinigas. Teisėti pinigo savininkai yra tie, kurie gamina daiktus, pinigą nešančius. Kiti — vagys. Pultinevičiaus pačio pasidarytas išvadas vėliau patvirtina ir socialistų susirinkime kalbėtojas. Ir galop, kai praturtėja (sic! V.K.), patampa komunistu. Deja, šita logika dar kartą griūva, ištikus priepuoliui dėl skilvio žaizdų . . . Mirties akivaizdoje žybtelia tikėjimo žiburėlis. Šv. Kirilo ligoninėj prieina išpažinties. Atsigaivelėjęs per konsulą ieško savo sesers vyro. Galiausiai ryžtasi iškviesti iš Lietuvos seserį, grįžusią "iš tolimos kelionės".

Tokia šiurpulinga dvasinė raida daugelio senosios kartos išeivių: sunkus gyvenimas, žymios asmeninės skriaudos, ypač patirtos iš tikinčiųjų, o juoba dar iš kunigų, daugelį jų padarė komunistuojančiais, su didele neapykanta ir kerštingumu sutikusiais tremtinius.

Kita gyvenimo nuskriausta būtybė, tik ji tam gyvenimui nepasidavė, o griebė jį už ragų — tai Marytė Vi-ganauskienė, nuskriausta Dievo ir žmonių (apsigimusi su didele nosimi ir negalinti ištekėti). Atsiėmusi iš tėviškės dalį, atsidūrė Amerikoje tikėdamosi čia surasti laimę. Jaunimas ir čia jos baidosi. Ji tada nusigręžia į senius, teka už jų dėl turto, nukaršina ir ieško vis kito, laikydama vieną atsargoje. Toks "atsarginis" buvo ir Kalasaus-kas. Tik nelaimė, eilė sugriuvo — "atsarginis" atsidūrė prie mirties vartų anksčiau už "dabartinį".

Marytė, keršydama Dievui, susidėjo su socialistais, vėliau su komunistais, patapdama veiklia ir dosnia jų nare. Tai jos verandoj Pultinevičius, ieškodamas Kala-sausko, rado besisupantį karšinčių ir buvo šiurkščiai išvarytas. Dar vienas pavyzdys, tarp kitų — kas ėjo Amerikon, nuo ko bėgo ir ką pasiekė.

Kalasauskas tėvas prasineša iš kitų turtu ir vadinamo "storkaklio" elgesiu. Neįprastos vedybos, dukters dalies tvarkymas, išdidumas (sveikindamasis duoda kitam paspausti ranką, o pats tik palaiko; beje, jį pralenkia naujas prasisiekė-lis Pūteika, kuris teduoda tik vieną pirštą . . .). Išvaro lauk visko mačiusį Ragažinską, išdrįsusį priminti apie dukters dalį. . .
Tvirtas vidutinis ūkininkas Pul-tinevičių tėvas, stropus ūkininkas, sūnų apvesdinąs, kad jau nepajėgia ūkininkauti, visai neklausdamas jo noro.
Pultinevičiaus bernas Skamarakas (kitados skamarachais vadindavo meškų vedžiotojus) autoriui išėjo labai originalus, bet tikras: tokių kad ir nedaug, bet buvo. Drąsus jaunuolis pats save pasamdo "naujokui" šeimininkui, užgaudamas jo orumą; visų dėmesį naujoj vietoj nukreipia į save. Nė sunkus darbas nesutremia jo ekspansyvumo. Nenorėdamas įžeidė šeimininkę, kuri jam vos "nepadarė Kalėdų" (vos neišvarė). Bet smarkų darbininką užsistoja, pats atsitiesdamas šeimininko vaidmenyje, Pultinevičius.

Kiti kaimynai, labai neprasikiš-dami, visi gyvi, savito veido žmonės: Birštonos šeima, Didočiai, Rudzevičius.

Naujų spalvų įneša ir į tremtinių paveikslą Amerikoje. Šiltai piešiami buvę kariai. Kapitonas Min-gėla, savotiškas nelaimėlis, susitaikęs su likimu, kukliai prisiglaudžia pas Pultinevičių, verda abiem valgyti, kol gauna mokyklos sargo vietą. Tinkorius, buvęs voldemari-ninkas, prisiėmęs kitų kaltę, anksčiau pasitraukęs iš Lietuvos, pakeitęs pavardę, tapo išmaningu krautuvininku, nuoširdžiu kaimynu. Čikagiškis majoras Butvilą — "dūšia" žmogus. Nei autorius, nei Pultinevičius jų ypatingai "netraukia per dantį".

Bet ironijos gaida nesiliauja skambėjus apie partijų atstovus. Iš jaunesniųjų prasikiša "baisus frontininkas" draudimo agentas Pūteika. Jis ypač gyvas pirmame skyriuje ir pabaigoje, kai renka medžiagą savo straipsniui. Krikščionis demokratas, buvęs seimo atstovas Siaurusevičius, didelis politikierius, dabar augina vištas ir per jėgą kaišioja jų kiaušinius pirkėjams. Kitados jis išgarsėjo savo nuotykiu Vilkaviškio geležinkelio stoties gėlyne. Dvarininkas daktaras valstietis liaudininkas Špakauskas, be medicinos, pinigų taip pat prisiduria iš vištų ūkio. Sąmoju žėri valdžios vietų skirstymas būsimojoje Lietuvoje.

Tėvų ir vaikų santykiai grybš-telti inžinieriaus Broko ir jo tėvo, buvusio viršaičio, nesutikime . . . dėl dietos. Pabėgęs nuo sūnaus ir modernios mitybos pas Pultinevičių, vos neatgręžia kojų į duris, misdamas kopūstais, kiauliena ir silke.

Pirmojo bolševikmečio permainos Lietuvoje — iš pradžių chaosas (seniūnų skirstymas), o paskui propaganda ir naujos tvarkos replės. Agitatoriai — Rasimas ir Neregys — "šviečia" dorą ūkininką Rudzevičių apie savanoriškas duokles. Veidmainys Bidočius, nelyginant Žemaitės Baltaragis, agituoja nieko neduoti, o pats, net pažeisdamas ūkininko orumą, bloškia slapta rugius Raudonajai Gurguolei). Ne visi naujos tvarkos šalininkai yra savųjų priešai: doras Rokas Kukis, rizikuodamas gelbsti Pultinevičių, išbraukdamas iš nedavusiųjų duoklės sąrašų ir įspėdamas "susitvarkyti" . . . Rodos vaizdai tėptelti tik prabėgomis, o anų dienų vaizdas palieka stiprus.

Įdomios ir bėgimo, gaudymo į darbus scenos. Bėgliai ne kokie herojai ar partizanai, o paprasti, guvūs, apsukrūs žmonelės, toli nu-matą šitame visuotiniame sugriuvime. Gelbstisi kaip galėdami ir vienas kitam padėdami.

Ir kitų papeiktoji Skvireltauno istorija nėra kažkokia literatūrinė "nuodėmė": dabar ir kitose literatūrose apstu romane atsijusių epizodų, ypač didelės apimties veikaluose. Cia ta istorija, perėjusi per humoristišką — suvalkietišką galvoseną ir jauseną, neatšoka taip labai nuo kitų gabalų. Autorius juokiasi iš daug ko: iš mūsų laikymosi senų titulų ir partinių ginčų, senalietuvių "komunizmo", vokiečių okupacijos, komunistų "darbuotojų", mūsų pažiūrų į kitataučius, jų papročius ir valgius; taip pat aštriai rėžia ir amerikiečių taršai (Chicaga!), didžiavimuisi savo istorija (Vilkaviškis senesnis!), viešų jubiliejų šventimui už paprastų piliečių pinigus (Skvireltauno sukaktis), tikėjimui, kad Dievo malonė apsireiškia regimu būdu — turtais ir garbe, tėvų piligrimų suktybėms ("tėvai piligrimai Romos vyskupo pasekėjus visada švariai apmaudavo", 298 p), "privačiai sąžinei" (pirkėjų apgaudinėjimas), elgesiui su indėnais ("juos dar nebuvo spėję visus šioje apylinkėje išmedžioti", 305 p.), jų "praktiškam" nešvarumui (nesimaudydami jie nakčia tamsiose gatvėse neat-simušdavo vienas į kitą — pajusdavo iš kvapo).

Apskritai autoriui — paprastas artojėlis yra tiesus ir doras, o visa kita tuštybė ir kvailystė.
Kaip žiūrėti į paslaptingąjį Ponaitį, kuris globoja Pultinevičius per kelias kartas? Paslaptingas, mistinis elementas mūsų liaudyje ir tautosakoje gyvas. Ilgais rudens ir žiemos vakarais būdavo pasakojama daug nutikimų su vaiduokliais, pareinančiomis iš kapų dvasiomis, paslaptingais asmenimis, pasirodančiais prieš kokią nelaimę. Pvz. Bačkiškių kaime, Gižų valsčiuje, pasirodydavęs seklyčiose kažkoks vaiduokliškas Aniuolaitis.

Autoriui čia pavyksta gerai sudaryti paslaptingą nuotaiką, nejučiomis įpinti į romano eigą, nukeliant to pasirodymo pradžią į tolimą laiką. Skaitydami nejuntame dirbtinumo, o Pultinevičiui tai yra psichologinė realybė, ir mes juo patikime labiau negu kapitono Min-gėlos aiškinimu tiesiog stebuklingų sutapimų atsitiktinumų!

Autorius ir jo veikėjai juokiasi iš daug ko. Lenkas — geras ir teisingas, tik nepilno proto; prūsas (vokietis) — popiet kvailas. Net fronto akivaizdoje — ta pati humoristinė nuotaika. Pvz., "Fronte prasidėjo pasdienė apyvoka", 208 p.; "Artilerija iš naujo pradėjo priešo minkštinimą", 207 p. Krintančios bombos, sviediniai ne mirtį neša, o tik natūralūs gamtos reiškiniai: "Iš pat kelio vidurio išdygo geltonų smilčių grybas". Kai frontas aprimsta, autorius kalba: "Abidvi pusės nutarė palaukti; tik vienas Pultinevičius džiūvo iš nekantrumo", 211 p. Mirties pavojuje — tas pats geriausias ūpas: "Išlikti gyvam buvo įmanoma, kodėl ne, tik reikėjo mokėti taip prisigūžti prie žemės, taip pasislėpti medeliuose ir taip atgręžti saulei veidą, kaip senoji klėtis", 259 p.

O ką jau bekalbėti apie negyvus daiktus, žmonių įsitikinimus: "Turtas, paliktas vienas be savininko, turi linkimą pats savaime išgaruoti į orą", 253 p. Utėlės-pės-tininkės (plg. blusos-raiteliai!); "Šv. Agotos duona — seniausia priešgaisrinė priemonė Suvalkijos kaime", 260 p. Pultinevičius "visą savo ūkininkavimo laiką garsėjo kaip didelis nuolat krečiamu ir gerai traukiančių kaminų šalininkas", t.p. Mececkas manęs, kad "kalt" vokiškai reiškia šalta, "Pultinevičiaus paakintas, nusprendžia: * Dabar reiks mokytis iš naujo. Turėsiu gi kaip nors susiloti toje prakeiktoje Vokietijoje", 227. Tas pats Mececkas nebijo, kad vokiečiai išvarys iš fronto zonos. Pamojavęs kirviu, graso: "Tegu tik pabando". Įkliuvęs su visu kirviu, gavęs lėkštę sriubos, protestuoja: — Lėkštę sriubos už tokį kirvį! — Valgykit, Mececkas, ir tylėkit, kad nebūtų blogiau, — perspėjo Pultinevičius . . . 231 p. — Blogiau jau negali būti! — Taip nesakykit. Dievas girdi , 232 p. Vaizdelis iš Lietuvos elgetų buities: "jį (elgetą) puolusius šunis taip vikriai perliejo lazdute, kad šie iš nustebimo net užmiršo loti", 82 p.

Čia visur pilna gyvų posakių, palyginimų: "Klėtis ilga kaip gavėnia". "Tai iš Salveišen Army madų salono"; sportinis vabalas (automobiliukas); "valgė kaip per tėvo vestuves", "kibo vianas kitam į krūtis" (susipešė). Baranauskui nepirkt gyvo žodžio: skaruliai (skudurai), nušneko, susikaušavusios durys, vienstypis, šelmuo, nusibelsdavo. Jo žodynas ypač gausus, kai reikia aprašinėti gamtą, ypatingai įsimenančias vietoves, išskaičiuoti žolynus, krūmus, kada Amerikoj jam prisimena Lietuvos peizažas.

Ravėtina betgi viena kita kalbos piktžolė: švogeris-svainis, pečius-krosnis, apart-be, šalia, gojelis-miš-kelis, baltgudis-gudas, juška-kaištis, pasoga-dalis, kraitis, biskis-truputys, liuosintojas-laisvintojas, vaduotojas, perspėjo-įspėjo. Tiek jau to, kur juos vartoja liaudis, bet autoriui reikėtų čia pasitikrinti "Lietuvių rašomosios kalbos žodyne". Kituose tomuose reikėtų nerašyti: tys-čiodama-tįsčiodama, šiūkšlės-šiukš-lės, užgęso-užgeso, grąsus-grasus, labiausia-labiausiai, tuoj aus-tuojau, nė draugų, nė priešų - nei draugų, nei priešų. O suvalkietybės kaimiečių lūpose skamba autentiškai.

Romano įvykiai, kaip dabar įprasta, nepasakojami chronologine tvarka, o nuo dabarties šokama į praeitį, vėl atgal ir t.t. Epizodai gyvai supinti, įvairūs. Ryškiausiai įsimena: šeštadienis pas Pultinevičių,
danų vištos nuotykis, Skamarako derybos, Kalasauskas išvaro Raga-žinską, Mececko išdaigos, Siauru-sevičia pietauja gėlyne, Pūteika renka straipsniui medžiagą, Neregys ir Rasimas aiškina sovietinį savarankiškumą, Kukis įspėja Pultinevičių, Marytės Viganauskienės vyras supasi kėdėje. Nuotaikos: čia gaili šypsena (Pultinevičiaus jaunavedžio pirmosios dienos), nuoširdus juokas (Mececkas, Skamarakas), pajuoka (komunistinės valdžios dienos, senalietuvių komunizmas), sarkazmas (Skvireltauno istorija), Lietuvos ilgesys (Grinevičius), paslaptinga įtampa (Ponaitis), realistinės bėglių gyvenimo scenos. Svarbiausia, autorius nieko nenori mokyti.

Džiugu sutikti talentingą humoristą. Mes tokie visada liūdni, pernelyg rimti. Net mūsų jaunoji karta nusiskundžia, kad po amerikiečių spalvingos literatūros jiems mūsiškė per liūdna. Juokas ne tik, anot priežodžio, leistinas, bet ir sveika. Tad sveikintinas A. Baranauskas, kad gražiai tęsia V. Kudirkos, Aišbės, iš dalies V. Pietario, Antano Gustaičio tradiciją.
V. Kulbokas