Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JUOZAS LUKŠA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė P. VYTENIS   
Laisvės kovų didvyrio mirties 25 metų sukakčiai

1. Juozas Lukša —laisvės kovotojas
Juozas Lukša sušvito Lietuvos laisvės kovų padangėje kaip meteoras, palikdamas mums partizano Vilnies eilėraščio žodžiais "Pavergtos tėvynės" raudą ir kartu pasiryžimą tolimesnei kovai:
Daugel vargo ir skausmo pakėlei,
Daug vergiją ir vėjų šaltų.
Kiek laukuose pilkų akmenėlių,
Tiek krūtinėje Tavo žaizdų.

Kas surinks Tavo kraują ir gėlą
ir tas ašaras, laisvės kančias . . .?
Nemažiau gal vandens Nemunėlis
Nuplukdeno į jūras plačias.

Kas paguos Tavo širdį, Tėvyne?
Kas Tau šalty ugnelę įpūs?
Svetimi atėjūnai išmynė
Darželius ir prabočių kapus.

Vėl braidai savo kraujo upeliais
Ten po Sibiro taigas, ledus.
Vėl krankliai Tavo tėvo dvarely
Susisuko gūžtas ir lizdus.

Tavo sodai apaugo vijokliais,
Į svirnelį užžėlė takai,
Tik nykiai kaukia vėjas vaiduoklis
Tremtiniam po sodybų langais.

Neraudok, Pavergtoji Tėvyne,
Dar gyvi sakalai milžinai.
Jie išvys šiuos kranklius iš gimtinės
Ir parneš šviesią Laisvę sparnais.

---------
Šio straipsnio autorius buvo pasidaręs artimas Juozo Lukšos bičiulis, kai abu dvejus metus gyveno tame pačiame mieste. Jam Juozas Lukša patikėjo ir savo parašytos knygos "Partizanai anapus geležinės uždangos" (1950) išleidimo rūpesčius.
-------------------
Per pirmąją Sovietų Sąjungos okupaciją nustojusi egzistuoti kaip nepriklausoma valstybė, Lietuva pergyveno skaudžių smūgių. Prasidėjo žmonių areštai, įkalinimas ir žudymas, krašto ekonominis naikinimas, visų žmogaus laisvių atėmimas. Tai visą lietuvių tautą žadino į kovą už savo laisvę prieš raudonąjį įsibrovėlį. Visame krašte pridygo slaptų rezistencinių organizacijų, iš kurių stipriausias buvo Lietuvių Aktyvistų Frontas, kuris ir pravedė 1941 birželio 23 sukilimą.

Juozas Lukša, tik ką baigęs gimnaziją 1940 m., jaunuolis idealistas ir patriotas, matydamas savo tautos kančias, negalėjo šaltai žiūrėti ir todėl įsijungė jau 1940 m. į Lietuvių Aktyvistų Fronto kovotojus. 1941 m. pradžioje jis buvo komunistų sučiuptas ir įkalintas. Tik tarp Vokietijos ir Sov. Sąjungos prasidėjęs 1941.VI.22 karas vėl jam grąžino laisvę.
J. Lukša, būdamas sovietiniame kalėjime, dar labiau pajuto, kaip tautai brangi laisvė ir nepriklausomybė, dar labiau subrendo rezistencinei kovai, kurią jis tęsė iki savo gyvybės paaukojimo.

Juozas Lukša gimė 1921 m. Juodbūdžio k., Šilavoto parapijoj, Marijampolės ap. Jo tėvas Simonas turėjo 33 ha ūkį. Komunistinė "Tiesa" (1959, Nr. 139) apibūdino Lukšos tėviškę šitaip: "Bene turtingiausia sodyba su erdviais svirnais ir dideliais tvartais dabartinio Kazlų Rūdos rajono Juodbūdžio kaime priklausė kietam kaip titnagas Simonui Lukšai. Senis buvo pamaldus, dažnai lankė bažnyčią. Pasimirus pirmajai žmonai, Simonas vedė antrą kartą. Lukša turėjo penkis sūnus ir dukterį".

Tie komunistų spaudos pabrėžti Juozo tėvo charakterio bruožai — titnago kietumas ir religingumas — atsispindėjo visu šimtu procentų ir jo jaunėlio sūnaus charakteryje. Juozas jau gimnazijoje priklausė ateitininkams, o vėliau — studentų ateitininkų technikų "Grandies" korporacijai. Aš, porą metų pagyvenęs drauge su Juozu Paryžiuje, pastebėjau ir kitas jo būdo savybes. Jis buvo aštraus ir blaivaus proto, sveiko galvojimo, išlaikantis puikią dvasios pusiausvyrą, nors ir buvo galingo temperamento, viską išgyvenantis stipriai ir intensyviai. Gana praktiškas, bet atviros sielos, mylintis, kas gražu, kilnu, teisinga. Turėjo vado kovotojo gerąsias ypatybes — stiprią valią, nepalaužiamą ryžtingumą, didelį savimi pasitikėjimą, bet ir didelį pareigingumą, o priedu dar ir labai gerą atmintį. Nepakentė jokios apgaulės, ištikimas, tiesus ir teisingas, kitų atžvilgiu rūpestingas, vengė kam nors sudaryti nuostolių, bet buvo griežtas principuose ir už tiesą guldąs galvą. Kiek ilgiau su juo pagyvenęs, pastebėjau Juozo geraširdiškumą, nuoširdumą, draugiškumą, jo jautrią prigimtį, kūrybingą vaizduotę.

J. Lukša buvo tvirto sudėjimo, vidutinio ūgio ir geros sveikatos. Tik sinusitas jam buvo neretas svečias, kadangi partizanaudamas ilgai gyveno miškuose, drėgnose slėptuvėse ir daug laiko praleido rudens ir žiemos žvarbiuose oruose.
Antisovietinėje rezistencijoje greitai iškilo, veikė įvairiais slapyvardžiais: Juodis — Lietuvos Partizanų Sąjūdžio organizacinio skyriaus viršininkas, Skirmantas — Birutės rinktinės vadas, Kazimieras — Vyr. Ginkluotųjų Partizanų Štabo (VGPŠ) adjutantas Vilniuje, Vytis — Geležinio Vilko rinktinės spaudos ir propagandos skyriaus viršininkas ir "Laisvės Žvalgo" redaktorius, Arminas — VGPŠ adjutantas Tauro apygardoje, Kęstutis — pirmosios ekspedicijos į Lenkiją vadovas, Skrajūnas — Lietuvos partizanų pasiuntinys-įga-liotinis į Vakarus (1948-50), Daumantas — Vakaruose parašytos knygos "Partizanai už geležinės uždangos" autorius. 1950 rudenį grįžęs į Lietuvą, vėl naudojo Skirmanto slapyvardį.
Būdamas įžvalgaus, šalto proto ir didelės drąsos, Juozas Lukša daug kartų pasižymėjo karinėse operacijose prieš bolševikus. 1946.XI.1 pakeltas į kapitono laipsnį. Apdovanotas aukščiausiais partizanų pasižymėjimo ženklais.

2. Antrąkart sovietams okupavus Lietuvą
Vokiečių okupacijos metu J. Lukša studijavo Kaune architektūrą ir uoliai dalyvavo pogrindyje prieš vokiškąjį okupantą Lietuvių Fronte. Prasidėjus antrajai bolševikų okupacijai, iš pradžių jis tęsė Kauno universitete architektūrines studijas, bet kartu nepamiršo dalyvauti rezistencinėj veikloj — priklausė Lietuvos Išlaisvinimo Tarybai.

Nuo pat pirmųjų universiteto atidarymo dienų J. Lukša darbavosi universiteto raštinėje. Ten jis užtiko mokomojo personalo ir studentų anketas, užpildytas vokiečių okupacijos metu. Tas anketas paskaičius, jam ir jo draugams net plaukai atsistojo ant galvos — bent 800 studentų ir mokomojo personalo būtų iškeliavę į sovietų koncentracijos stovyklas, jei MGB būtų jas užčiupęs. Lukšos iniciatyvos dėka tos anketos buvo sudegintos.

Jau pirmomis bolševikų viešpatavimo dienomis Lietuvoje buvo suimta daug studentų ir kitų inteligentų. Jų tarpe buvo ir Juozo brolis Jurgis, apkaltintas antisovietinių atsišaukimų platinimu. Juozui taip pat grėsė suėmimas, nes jis jau 1941 m. pavasarį buvo sovietų įkalintas. Nežiūrint to, Juozas dabar parodė atkaklią drąsą gelbėti savo brolį. Jis sumedžiojo ir pristatė sovietų saugumui raudonarmiečio Vosyliaus pažymėjimą, kad Jurgis globojęs ir gelbėjęs tą raudonarmietį vokiečių metais. Toks pažymėjimas padėjo — Jurgį gegužės mėn. pradžioje, užverbavę dirbti sovietų saugumui, paleido iš kalėjimo. Tačiau Jurgis, nenorėdamas būti komunistų šnipu, pasitraukė pas ginkluotuosius partizanus.
Partizanų eilės didėjo, nes okupantas labai plačiai vykdė krašto "valymą" areštais ir trėmimais. Miškingose Lietuvos vietovėse buvo dalinių nuo keliasdešimties iki kelių šimtų vyrų. Betgi bendros partizaninės vadovybės visam kraštui dar nebuvo. Todėl paskiri partizaniniai daliniai didesnių operacijų negalėjo atlikti. Esant reikalui vykdyti didesnio masto operacijas, reikėjo šauktis talkos iš kaimyninių vietovių.
1945 m. pavasarį Lietuvos Išlaisvinimo Taryba (LIT) išleido atsišaukimų į tautą, prie kurių pagaminimo ir platinimo aktyviai prisidėjo ir J. Lukša. LIT, matydama, kad krašte per gausu besislapstančių žmonių, dėjo pastangų tą skaičių sumažinti ir daugelį išvesti į legalią padėtį, neprarandant rezistencinės veiklos politine kryptimi, bet susilaikant nuo ginkluotųjų partizaninių veiksmų.

Sovietų saugumas per klastą ir išdavystes Kaune išaiškino ir suėmė didesnę dalį Lietuvos Išlaisvinimo Tarybos narių. Buvo suimtas ir Simutis, su kuriuo Lukša palaikė tiesioginį rezistencinės veiklos ryšį. Tardymo metu Simučiui buvo sutraiškyti sąnariai, tačiau jis Lukšos neišdavė.

LIT centrą likvidavus, J. Lukša, nepajėgdamas susirišti su to centro likusiais laisvėje nariais, įsijungė į kitą rezistencinį sąjūdį — Lietuvos Partizanų Sąjūdį. Šis sąjūdis siekė sujungti visame krašte veikiančius partizanus ir koordinuoti visų sujungtų vienetų veikimą. LPS įsigijo net porą radijo siųstuvų-priimtuvų ir jau palaikė ryšį su daugeliu partizaninių dalinių. Pradžia buvo gera, bet jau birželio mėnesį prasidėjo areštai. Tuo metu Lukša vadovavo šio sąjūdžio organizaciniam skyriui. Užpildyti areštuotųjų spragas jis išsikvietė iš Dzūkijos pik. Kazimieraitį (Vitkų) ir čia Kaune buvo bandoma vėl sukomplektuoti bendrą partizanų štabą. Tačiau Kaune pik. Kazimieraitį atpažino bent keli kauniečiai, ir todėl jis turėjo grįžti vėl pas ginkluotuosius partizanus. Taip pat paliko Kauną ir kiti to štabo nariai, nes buvo prieita išvada, kad bus sunkiai įmanoma miestuose išsilaikyti pogrindžio organizacijai, čia jos nariams gyvenant pusiau legaliai. Dėl to jie nutarė įsijungti į ginkluotųjų partizanų dalinius ir tik per jų turimus tarpusavio ryšius eiti prie viso pogrindžio politinės ir karinės veiklos centralizavimo.

Tuo pat metu Vilniuje, be minėto LIT skyriaus, veikė gana stipri rezistencinė organizacija, pasivadinusi Vienybės Komitetu, su kuria J. Lukša taipgi turėjo ryšį. Tačiau 1946 m. pradžioje toji pogrindinė organizacija buvo sunaikinta, nes jos 16 centrinių narių buvo areštuota. Lukšos surinktomis žiniomis, tos organizacijos sunaikinimas įvykęs dėl išdavimo. Ją išdavęs J. Markulis-"Erelis".

3. Ginkluotuose partizanuose
Kadangi enkavedistai Kaune vykdė plataus masto studentų areštus, kurių tarpe buvo suimti ir J. Lukšos bendro kambario draugai, tai ir Juozui jau buvo nebesaugu pasilikti Kaune. Todėl ir jis pasitraukė, kaip ir kiti LPS nariai, į provinciją ir 1946 m. pradžioj prisijungė prie ginkluotųjų partizanų Suvalkijoj.

Be abejo, buvo gaila skirtis su universitetu, bet jau nebebuvo įmanoma pasilikti ir jame. Savo knygoje "Partizanai" Juozas Lukša aprašo savo su broliu Stepu išėjimo į ginkluotus partizanus sceną savo tėviškėje:
Motinos skruostais riedėjo ašaros. Priėję prie jos, abu priklaupėm, laukdami palaiminimo. Ištiesusi grubias rankas, bet švelnias kaip motinos, priglaudė prie savęs mudviejų palenktas galvas ir tyliai laimino mudviejų pasirinktą kelią, kurį mums nurodė gili tėvynės meilė, priešinimasis prieš elementariausių žmogaus teisių sunaikinimą, prieš žmogaus protu neaprėpiamą dvidešimto amžiaus vergiją.
Širdyje prašydami Aukščiausiojo palaimos, įspaudėm pirmuosius partizaniškus žingsnius į gimtąją žemę, dėl kurios prisiekėm visa paaukoti — visas žemiškos laimės viltis ir net gyvybes (II leidimas, 1962, p. 144).

Juozas Lukša, perėjęs į ginkluotų partizanų veiklą, iš pradžių buvo Tauro apygardos "Laisvės Žvalgo" redaktorium. Tai buvo labai svarbios pareigos: reikėjo surinkti tikrus faktus apie bolševikų siautėjimą, orientuoti tautiečius dėl bolševikinių "rinkimų" ir pyliavų, kelti žmonių rezistencinį atsparumą.
Bolševikai Lietuvoj nuo pat pradžios pajuto lietuvių tautos visuotinį pasipriešinimą. Komunistų valdžia buvo visagalė tik miestuose, o mažesnėse vietovėse, ypač kaimuose, viešpatavo partizanai. Tuo metu 1944-46 metais partizanų skaičius siekė net iki 30.000 gerai ginkluotų vyrų visame krašte. Emgebistų kautynėse žūdavo kelis kartus daugiau, negu partizanų, nes partizanai gerai pažinojo vietoves ir narsiai kovėsi.

Kovai prieš partizanus bolševikai suorganizuodavo "istrebitel" — "liaudies gynėjų" grupes valsčiuose, maždaug po 30 vyrų. Lietuviai tuos "liaudies gynėjus" vadino stribais. Stribai buvo rusų sugalvota priemonė pastatyti kovon lietuvius prieš lietuvius. Todėl partizanai atsišaukimais ir asmeniniais kontaktais ėmėsi stribus pakrikdyti. Tos akcijos dėka daugelis jų pasitraukė, kiti perėjo pas partizanus. Stribų eilėse pasiliko daugiausia kriminalinis elementas, kuriems vadovavo rusai.
Kaip didelį rūpestį sovietams kėlė partizanų veikla, matome iš 1946.XI.22-24 LKP/b/CK plenumo posėdžio, kuriame pirmiausia svarstyta, kaip galutinai sutriuškinti partizanus. Buvo pripažinta, kad komunistai, spręsdami pogrindžio ir ginkluotų partizanų likvidavimo problemas, iki šiol yra padarę stambių klaidų. Reikėję į šios kovos priešakį iškišti pačius lietuvius, o ne kitų tautybių asmenis ir daug energingiau likviduoti ginkluotąsias lietuvių pajėgas.

. Lietuva buvo stipriose okupacijos replėse, bet užgniaužti lietuvių rezistencijos vis tiek ilgai nepavyko. Iš pradžių sovietai bandė partizanus likviduoti geruoju — NKVD generolas Bartašiū-nas dar 1945 m. karo pabaigos proga paskelbė amnestiją: tie, kurie pasiduosią geruoju, galėsią be pavojaus grįžti į normalų gyvenimą. Toji amnestija buvo pakartota netgi ir 1955 metais.

Partizanų vadovybė nutarė leisti partizanams pasinaudoti ta amnestija. Ir tai buvo racionalu: užtrunkant okupacijai, didelio skaičiaus partizanų prasimaitinimas, apsiginklavimas per ilgesnį laiką būtų tapęs problema. Todėl gana didelė dalis partizanų amnestija pasinaudojo. Partizanų eilėse pasiliko didieji pasiryžėliai idealistai, nepalaužiami kovotojai dėl tautos laisvės. Tarp jų ir Juozas Lukša.
Grįžusiems iš miškų partizanams iš pradžių tikrai nieko nedarė, bet vėliau jie buvo verbuojami išdavinėti likusius partizanus, be to, jie buvo visą laiką saugumo priežiūroje sekami ir diskriminuojami. Nepasinaudojusiems amnestija ir gyviems patekusiems į sovietų rankas buvo sudaromos bylos. Tokių bylų ypač buvo gausu 1946 m. Sugautus partizanus teisdavo kariuomenės karo tribunolas. Teisiamuosius vadindavo banditais, tačiau jie buvo ne kas kita, kaip garbingi Lietuvos kariai. Tai iš esmės pripažino patys sovietai, skirdami partizanus teisti kariuomenės karo tribunolui. Pvz., tas karo tribunolas 1946. VII.26 nuteisė Skardupio kleboną kun. A. Ylių, kaip partizanų vadą, 10 metų kalėti, nors įrodymų tam ir neturėjo. 1946.XI.16 Gruzdžiuose tas kariuomenės teismas nusprendė partizaną J. Glazauską ir K. Šnarą sušaudyti, o A. Glazauską, jo seserį ir kitus nubaudė įvairiomis kalėjimo bausmėmis.

4. Lukša išgelbsti partizanus — dešifruoja šnipą "Erelį"
Nei gen. Bartašiūno amnestija, nei raudonosios armijos Lietuvos miškų košimai, nei emgebistų ir stribų pasalos, nei kariuomenės karo tribunolo teismų veikimas nepajėgė net per dvejus metus Lietuvos laisvės kovotojų sutriuškinti. Tada bolševikai griebėsi klastos, pasitelkdami šni-pus-išdavikus ir į tos kovos priešakį iškišdami, pagal kompartijos nutarimą, ne žydus ar rusus, kaip kad anksčiau darė, bet lietuvius. Tuo pačiu metu vis košė miškus pagal pasalų ir šnipų nurodymus.
Lietuvos partizanams taip pat buvo pribrendęs reikalas suderinti ginkluotą veikimą — sudaryti bendrą centrinę vadovybę.


Juozas Lukša, būdamas VGPS adjutantu, palaikė glaudų ryšį su šiais Dainavos apygardos "N" štabo pareigūnais


Dalis miško brolių, pasiruošusių kovos žygiui 1947 m. Tai Tauro apygarda — Kęstučio rinktinė

Jau 1945 m. pavasarį Lietuvos Išlaisvinimo Taryba dėjo pastangų sujungti partizanus, drauge sumažinant jų skaičių. Dar toliau partizanų jungimo kryptimi buvo pasistūmėjęs Lietuvos Partizanų Sąjūdis. Abi tas rezistencines-politines organizacijas komunistai likvidavo, bet ginkluotų partizanų eilėse susijungimo idėja nebuvo palaidota.

MGB šitą partizanų susijungimo siekį žinojo, ir todėl griebėsi gudrios klastos — "pagelbėti" partizanams sudaryti politinius ir ginkluotųjų partizanų centrinius organus pačiame Vilniuje. Tada, turint savo globoje ir rankoje centrinius organus, būtų lengva sunaikinti visą Lietuvos rezistenciją.

MGB planas buvo labai gerai apgalvotas ir vykdomas labai atsargiai, kad partizanų vadovybė nepajustų tos klastos. Todėl viską puikiai užmaskavo: į priešakį, pagal kompartijos nurodymus, buvo iškišti tik lietuviai, prisidengę patriotų skraiste. Tokiu būdu pirmiausia į ginkluotųjų partizanų areną ant susijungimo arkliuko įjojo ir didžiausias ir pavojingiausias išdavikas Juozas Albinas Markulis-Erelis (slap.). Jis profesoriavo Vilniaus universitete ir buvo anatominės katedros vedėjas. Vokiečių okupacijos metu jis buvo provincijos gydytojas. Kadaise buvo lankęs ir kunigų seminariją. Kadangi jis morališkai buvo puolęs, tai bolševikai ir panaudojo jį savo tikslams.

Erelis (J. Markulis), pasinaudodamas savo aukšta padėtimi, per vieną savo studentę, kuri buvo partizanų ryšininkė, 1946.V. 18 prisistatė Tauro apygardos partizanų vadovybei kaip Aukštaitijos partizanų organizacijos atstovas (be abejo, pirma jis buvo pasitikrinęs, kad tauriečiai su Aukštaitija neturi ryšių) ir, be to, kaip Vilniuje tebeegzistuojančio rezistencinio Vienybės Komiteto narys. Pagal J. Lukšos vėliau patirtus duomenis, tas Vienybės Komitetas jau buvo sulikviduotas Erelio išdavystės dėka.

Tuo metu Tauro partizanai apie Erelio išdavystes nieko nežinojo ir net negalėjo pagalvoti, kad profesorius lietuvis vykdytų tokią baisią misiją, juo labiau, kad jis ir bažnyčioje klūpojo, ir "meldėsi", be to, jis per savo studentus kadaise parūpinęs vaistų perduoti partizanams.

Todėl įvyko Tauro apygardos vadovybės pasitarimas su Ereliu, dalyvaujant ir Lukšai. Pasitarime Erelis ypač pabrėžė reikalą kuo skubiausiai susijungti visoms pogrindžio jėgoms po viena politine vadovybe. Jis pasirodė tauriečiams labai apsukrus, iškalbus, atidengė net Aukštaitijos partizanų paslaptį pasirūpinti ginklų iš Lenkijos partizanų. Taip gudragalviaudamas, Erelis greit įgijo simpatijų ir pasitikėjimo tauriečių tarpe.

Vėliau Erelis dar ne kartą lankėsi pas Pietų Lietuvos partizanus, vis daugiau dešifruodamas partizanų veikimo ir slėpimosi vietoves. Nors padažnėdavo emgebistų siautėjimai ir žūdavo kovose daug partizanų, tačiau niekas ilgą laiką, net 5 mėn., neįtarė Erelio išdavyste.

Kaip tik 1946 m. pavasariop iš Vakarų atvyko Daunoras (J. Deksnys) ir Lokys (slap.), kurie prisistatė Tauro apygardos partizanų vadovybei; tarp kitko buvo išsamiau išdiskutuotas ir partizanų susijungimo klausimas.

Erelis per tauriečius, kaip jau "žymus rezistentas", taip pat suėjo į kontaktą su Daunoru ir net jį apgyvendino savo bute Vilniuje. Jonas Deksnys-Daunoras, vėliau pasivadinęs Hektoru, pasitikėjo Erelio patriotiškumu ir vertino jo "pastangas" sudaryti centrinę Lietuvos ginkluotosios ir politinės rezistencijos vadovybę. Hektoras su Lokiu-Meškiu, laiminant Ereliui, parašė BDPS (Bendras Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdis) ir VLAK (Vyriausias Lietuvos Atstatymo Komitetas) aktus, kuriuos vėliau davė pasirašyti ginkluotųjų partizanų daliniams ir rezistencinėms organizacijoms. Lietuvių Aktyvistų vardu pasirašė ant tų aktų ir J. Lukša. BDPS vyr. komiteto pilnos sudėties net ir J. Lukša nežinojo. Jam buvo žinoma tik Erelis, prof. Šalčiūnas (slap.) ir Hektoras (Deksnys). Hektoras Ereliui, jau kaip BDPS vyr. komiteto nariui, perdavė raktą gausimoms iš užsienio telegramoms, ryšio punktus per Lenkiją ir visus laiškais ir radijo susižinojimo būdus su užsieniu. Dabar Erelio žinioje jau buvo BDPS, jis jau turėjo susižinojimo kontrolę su užsieniu. Beliko žengti dar vieną žingsnį — paimti į globą ginkluotąją rezistenciją.

Tauro apygardos vadovybė paskyrė J. Lukšą vykdyti ginkluotųjų partizanų jungimą. Tuo tikslu jis buvo pasiųstas į Vilnių įkurdinti centrinius ginkluotųjų partizanų organus po BDPS skraiste ir kartu palaikyti kontaktą su Ereliu, kaip BDPS vyr. komiteto nariu, ir Hektoru, kaip svečiu iš užsienio. J. Lukša, padedant Ereliui, įkurdino Vilniuje Vyriausią Ginkluotųjų Partizanų Štabą (VGPŠ) viloje Žygio gatvėje. Štabui vadovavo pik. Vytis, štabo adjutantu buvo J. Lukša. Šiose naujose patalpose pirmąjį posėdį turėjo patalpų parūpintojas Erelis, J. Lukša, Vytis ir Tautvaiša. Posėdyje buvo numatyta sušaukti visų partizanų apygardų vadų suvažiavimą 1947 sausio 18 d. Užmegzti su visomis apygardomis ryšį ir pravesti visą organizacinį darbą buvo pavesta VGPŠ kpt. J. Lukšai. Visi organizaciniai ir partizanų galutinio susijungimo planai turėjo būti baigti iki to suvažiavimo.

VGPŠ viršininko pik. Vyčio pavedimu, J. Lukša paruošė įsakymą visą Lietuvos teritoriją padalyti į tris partizanų veikimo sritis, nustatant ribas ir tvirtinant sričių vadus. Sričių vadai turėjo pristatyti patvirtinimui apygardų vadus. Pietų Lietuvos sritis buvo pilnai sudaryta ir užėmė nustatytas savo ribas. Vakarų srityje veikė dvi apygardos — Kęstučio ir Žemaičių, šiaurės rytų srityje veikė penkios apygardos: Didžiosios Kovos, Vyčio, Vytauto, 3 LLA ir Algimanto.

Erelis, tariamai surinkęs iš profesorių pinigų, apmokėdavo VGPŠ patalpų išlaidas ir kas mėnuo įteikdavo po 3000 rublių J. Lukšai štabo narių pragyvenimui. Sparčiai buvo ruošiamasi visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimui. Erelis parodė savo didelį aktyvumą, lankydamasis kartu su J. Lukša Tauro, Kęstučio, Dainavos, Vytauto, Didžiosios Kovos ir kitose apygardose, save tituluodamas BDPS vyr. komiteto nariu. Dar kartą jis su J. Lukša lankėsi Kęstučio apygardoje, kur galutinai buvo patvirtinta visų partizanų suvažiavimo data — 1947 sausio 18 d.

Ereliui, kartu su visu MGB štabu, sukūrimas partizanų centrinių organų Vilniuje buvo priemonė ginkluotąją rezistenciją su jos vadovybe paimti į MGB globą ir ją likviduoti. Erelis bandė pravesti akciją legalizuoti partizanus, o jų ginklus susandėliuoti ir sąrašus pristatyti į Vyriausią Ginkluotųjų Partizanų Štabą, kad būtų mažiau kraujo praliejimo. Atrodo, kad MGB galvojo ilgiau išsilaikyti nedešifruota, veikdama per Erelį, iki pasiruošimo likviduoti kartu visą partizanų vadovybę per suvažiavimą, o turėdama legalizuotų partizanų sąrašus (kuriuos manė paimti iš VGPŠ), tikėjosi nuginkluoti ir visą tautą.

Reikia čia dar mesti žvilgsnį į užsienio svečius Lokį, arba Meškį, ir Hektorą-Daunorą. Pirmasis išvyko vėl į Vakarus slaptai, Ereliui nežinant. Hektorą (J. Deksnį) Erelis pasiuntė savo MGB agento Antano globoje į Gdynę; išvykti į Vakarus Erelis jam parūpino visus dokumentus ir visas kelionės išlaidas apmokėjo. MGB šį kartą "palaimino" Hektoro kelionę: jo išpasakoti Ereliui užsieniečių — anglų ir švedų — angažamentai dar buvo menki, bet buvo vilties juos žymiai pagerėsiant. Turėdama Hektorą per Erelį pilnoje savo kontrolėje, MGB galėjo žaisti pagal savo užgaidas. Prieš išvykdamas Hektoras pažadėjo su VGPŠ palaikyti radijo ryšį iš užsienio ir parsiųsdinti informacinės medžiagos.
Kadangi VGPŠ nei iš Hektoro, nei iš Meškio negavo ilgai jokių žinių ir negalėjo susirišti su užsieniu per radiją, nors ir be paliovos veltui darbavosi per dvi savaites (užsienis neatsiliepė), tai buvo nutarta pasiųsti į Gdynę "A" apygardos atstovą Daktarą (A. Kulikauską), Pietų Lietuvos srities vado adjutantą, kad ten apsigyventų su tikslu palaikyti ryšį su užsieniu. Daktarą išlydėjo tas pats Erelio agentas Antanas, kuris ir Hektorą išsiuntė į Švediją. Nuo 1946 lapkričio mėn. — Daktaro išvykimo dienos — nebuvo gauta jokios žinios.

Juozas Lukša, palaikydamas glaudų ryšį su BDPS, pusę metų šaltai stebėjo Erelio veiksmus, ir kilo jam įtarimas dėl Erelio visagalybės, pagaminant dokumentus, užimant vilas, parūpinant VGPŠ finansus, sutvarkant partizanų dokumentus ir t.t. Taip pat buvo atkreiptas dėmesys į bolševikų emgebistų siautėjimą tose partizanų apygardose, kur Erelis atsilankydavo. Erelis, tiksliau išsireiškus — MGB, sugebėjo dar ir prieš būsimą sausio 18 suvažiavimą tyliai likviduoti kai kurių jam jau žinomų apygardų vadus. Čia tenka priminti Didžiosios Kovos vado Žaliojo Velnio iškvietimą Vilniun į centrinį BDPS štabą, iš kur jis atgal jau nebegrįžo ir buvo greičiausiai į koncentracijos stovyklą nudangintas. Jo vietoje MGB pastatė "sėdėti" centre savo kpt. Griežtą, kuris Žaliojo Velnio vardu per ryšininkus palaikė sąlytį su Didžiosios Kovos apygarda.

Prasidėjo kai kurių partizanų areštai ir Vilniuje, žinoma, vis dar nepajudinant VGPŠ narių, nes dar turėjo įvykti visų laukiamas Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas 1947.1.18, per kurį MGB vylėsi visus vadus susemti.
J. Lukša, jau turėdamas pakankamai duomenų apie Erelio išdavystes, tuojau painformavo VGPŠ ir pats išvyko iš Vilniaus į apygardas — neva paruošiamiesiems darbams prieš vadų suvažiavimą. Grįžęs iš apygardų, Lukša pateikė Ereliui fiktyvią būsimo suvažiavimo vietą Kaune, netikrus ryšių punktus ir slaptažodžius, partizanų skaičių ir jų apsiginklavimą. Šaltai atlikęs savo uždavinį, Lukša dar pridūrė, kad jis suvažiavimo vietovėj turės būti ryšio punkte, iš kur apygardų vadus nukreips į tikrą suvažiavimo vietą. Šiuo pareiškimu jis norėjo išvengti savo likvidavimo dar prieš numatytą. Lukša turėjo duomenų, kad jį norėjo likviduoti kiek galima greičiau, nes jis žinojo kelią į užsienį. Jam Hektoras (Deksnys) buvo palikęs visus ryšio punktus per Lenkiją ir taip pat telegramų dešifravimo raktą. J. Lukšą likvidavus, tų ryšių su užsieniu kontrolę būtų turėjęs tik vienintelis Erelis, taigi — MGB. Lukšos įspėti, ir kiti partizanų vadai dar laiku pasišalino iš Vilniaus.

Apygardų vadų suvažiavimas įvyko 1947 sausio 12 d., taigi šešiom dienom anksčiau, negu Ereliui buvo pranešta. Šiame vadų suvažiavime buvo nutarta Vyriausią Ginkluotųjų Partizanų Štabą įkurdinti Tauro apygardoje ir tuojau atsipalaiduoti nuo BDPS vyr. komiteto nario Erelio. Tame pat apygardų vadų suvažiavime J. Lukša buvo paskirtas Birutės rinktinės vadu su centru Kaune. Taip pat jam buvo pavesta parūpinti būstinę Kaune vyriausiems rezistenciniams organams.

Juozo Lukšos pateikti Ereliui fiktyvūs būsimo suvažiavimo 1.18 duomenys atliko savo rolę tobulai. Tą dieną gausūs emgebistų daliniai apsupo Kaune nurodytą suvažiavimo vietą. Tardė ir krėtė gyventojus, nurodytuose ryšių punktuose kartojo Lukšos pateiktus Ereliui slaptažodžius ir pagaliau pasijuto, kaip gudriai juos Lukša apgavo. Tokiu būdu ginkluotosios partizanų pajėgos laimingai išvengė mirtinio emgebistų smūgio, nors Erelio dešifruotose vietovėse vyko didžiausi policijos ir stribų siautėjimai ir nemažas skaičius partizanų kovose žuvo.

J. Lukšos įspėtos apygardos apie Erelio išdavystes greit sugebėjo atsipalaiduoti nuo MGB nagų, taip pat buvo laimingos ir tos apygardos, kurios dar nebuvo spėję stipriai susirišti su Vilniumi, kaip Algimanto, 3 LLA, Žemaičių. Tačiau dvi apygardos — Vytauto ir Didžiosios Kovos, kuriai priklausė Vilniaus, Trakų ir Kaišiadorių apskritys — dar ilgesnį laiką buvo teriojamos Erelio išdavystėmis.

5. Kelionės užsienin — į Lenkiją ir Vakarus
Užsitęsus bolševikų okupacijai, Lietuvos rezistencija ėmė ieškoti pagalbos užsienyje. Tuo tikslu Tauro apygardos vadas 1947 kovo mėn. pasiuntė J. Lukšą su penkių vyrų palyda į Lenkiją ištirti padėtį, patikrinti ryšio punktus, išaiškinti Daktaro dingimą ir Daunoro-Hektoro (Deks-nio) neatsiliepimą. Iki Lenkijos sienos jie sudarė net 15 partizanų junginį, ginkluotą automatais ir granatomis. Tarp kitų uždavinių J. Lukša Lenkijoje dar turėjo patikrinti ir ten besilaikiusių lietuvių partizanų veiklą ir nustatyti tvirtesnius ryšius per Lenkiją su Vakarais.


Kap. Juozas Lukša, prieš išvykdamas per "geležinę uždangą'' į Vakarus, Lietuvoje atsisveikina su kritusiais kovos broliais.


Poilsis Rytprūsių miškuose 1947 gruodžio mėn. Kap. Juozas Lukša (pirmas iš kairės) su savo palydovais.

J. Lukša pasiųsto prieš kelis mėnesius Daktaro į Gdynę apsigyvenimui niekur nerado — jis nebuvo prisistatęs jokiems ryšininkams ir MGB agento Antano buvo greičiausiai nugabentas į kalėjimą ir vėliau į Sibirą. Hektorą, tik ką atvykusį iš Vakarų, Lukša netikėtai sutiko Gdynėje ir tučtuojau painformavo apie Erelio išdavystes. Tokiu būdu buvo išgelbėtas Hektoras, ir kartu vėl ryšių ir susižinojimo su užsieniu kontrolė iš MGB rankų grįžo pas partizanus.

J. Lukša, sėkmingai atlikęs jam pavestą misiją Lenkijoje, grįžo į savo vadovaujamą Birutės rinktinę. Ypač čia jam užimdavo daug laiko redagavimas "Laisvės Žvalgo", vėliau ir rinktinės ribose 1947 gruodžio 15 d. J. Lukša gavo iš VGPŠ per Tauro apygardos vadą įsakymą pasiruošti kelionei į užsienį, kartu su specialaus skyriaus pareigūnu Mindaugu. Aprūpinti užsieniui skirta informacine medžiaga, gerai apsiginklavę, prisidėję maisto, jie iškeliavo dar su kelių kovotojų palyda link Rytprūsių. Šią antrąją kelionę Lukša vykdė per Rytprūsius, manydamas, kad Lenkijos ir Rytprūsių siena nebus taip stropiai rusų saugoma, kaip kad Lietuvos ir Lenkijos.

J. Lukša savo knygoje "Partizanai" vaizdžiai aprašė savo kelionę per sunaikintus Rytprūsius, kurie apgyvendinti rusų kolchozininkais.
Poilsis Rytprūsių miškuose 1947 gruodžio mėn. Kap. Juozas Lukša (pirmas iš kairės) su savo palydovais

Šeši laisvės kovotojai, vadovaujant Lukšai, žygiuodavo tik nakties metu, siaučiant sniego pūgoms, per didelį šaltį ir žvarbų vėją, o per dieną kokiame sugriautame nuo karo laikų pastate permiegodavo. Iš pradžių Rytprūsiai atrodė kaip tyrlaukiai, užversti karo laužu. Po vienos nakties žygio jau pastebėta gyvybės ženklų — tai rusų kolchozininkai buvo įsikūrę Rytprūsiuose. Po trijų žygiavimo dienų partizanai pasiekė naująją Lenkijos-Rusijos sieną prie Romintos upės. Pereidami Romintos upės tiltą, jie susidūrė su rusų pasienio sargybomis. Kautynių metu žuvo trys partizanai. Likę gyvi trys partizanai, persekiojami raudonarmiečių, nakties metu perkirto Lenkijos-Rusijos sieną ir atsidūrė Lenkijoje. Ten jiems taipogi teko susikauti su lenkų pasienio sargybomis, tačiau laimingai pasiekė reikiamus ryšio punktus ir pasislėpė. Po kiek laiko viskam aprimus, J. Lukša ir Mindaugas iškeliavo tolyn į Vakarus. Vakaruose Lukša vadinosi Skrajūnu, o Mindaugas — Audronių (tikrasis vardas — K. Pyplys).
(Bus daugiau)




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai