KINAS Spausdinti
„Bernadetės giesmė“. - Vokiškai rašąs Pragos žydas (gim. 1890 m. rugsėjo 10d.) Franz Werfel 1940 metais birželio mėnesį pasijuto supamas vokiečių kariuomenės Prancūzijoje. Žinodamas, kas jo laukia, jei pateks į vokiečių rankas, jis patraukė Ispanijos linkui ir pasislėpė Lourde. čia susipažino su Marijos apsireiškimais, su Bernadetės Soubirou gyvenimu ir pasižadėjo parašyti apie ją ir apie Lourdą knygą, jeigu jam pasiseks ištrūkti iš Prancūzijos ir pasiekti Amerikos krantus. Jo pažadas buvo išklausytas. Jis mirė 1945 m. rugpiūčio 27 dieną Beverly Hills Kalifornijoje. Tačiau prieš mirtį jis išpildė savo pažadą. „Das Lied von Bernadette“ buvo jo atsiteisimas dieviškajai Apvaizdai už išgelbėjimą.

Knygai pasirodžius, Hollywood bendrovė „20th Century Fox“ pagamino filmą, pavadintą tuo pačiu vardu, kuri laimėjo Amerikos pirmąją premiją, nepaprastu pasisekimu apėjo visą naująjį kontinentą, atkeliavo į senąją Europą ir čia buvo labai šiltai priimta. Vokietijoje jos kelionė prasidėjo Mūnchene, kur pirmajame seanse dalyvavo kard. M. Faulhaberis, pasakęs karštą kalbą, ir daugybė žymių Vokietijos katalikų. Filmą buvo ir tebėra laikoma Katalikybės triumfu.

Bendrovė ,,20th' Century Fox“ susilaukė iš protestantų pusės net priekaištų, esą Hollywoode įsigalėjusi Romos diktatūra, kadangi ši bendrovė pastačiusi visą eilę katalikiškų filmų. Bendrovės valdyba pasiaiškino, kad „čia eina kalba ne apie dvasinius, bet apie finansinius reikalus. Protestantiškoji filmą sudaro abejotino pasisekimo žygį“ (plg. Dokumente 1947 m. nr. 5/45). Tuo tarpu katalikiškos filmos einančios puikiai.

Koks tad yra šios garsios filmos pobūdis? Nenorime čia jos vertinti estetiniu ir techniniu atžvilgiu. Šia prasme ji yra be didesnių priekaištų. Psichologinis įtikimumas, puiki svarbesniųjų veikėjų vaidyba, gražūs muzikiniai palydai padaro ją patrauklią ir todėl publikos mielai lankomą. Tačiau kaip yra ši anuo Katalikybės triumfu, kuriuo ši filmą buvo pakrikštyta? Ar iš tikro „Bernadetės daina“ yra katalikiška filmą tikrąja ir tiesiogine šio žodžio prasme?

Filmos vyksmą sudaro Bernadetės Soubirou gyvenimas: pradedant malkų rankiojimu miške ir baigiant jos mirtimi vienuolyne. Tačiau šitas gyvenimas, iš viršaus žiūrint, neturi jokių ypatingesnių žygių. Jis yra kasdieninis, kaip ir tūkstančio mergaičių, kurios yra nelabai gražios ir dar mažiau gabios. Tokia buvo ir Bernadetė. O jeigu ji vis dėlto šiandien yra žinoma visame pasaulyje, jeigu ji patraukė savęspi net Werfelio plunksną, tai ne kuo kitu, kaip tik savo šventumu. Bernadetės kelias yra kelias į šventumą. Šitaip filmoje ji yra ir vaizduojama. Ji nėra žygio herojė, bet tyli, kantri ir nusižeminusi šventoji.
 
Šitoje tad vietoje mums ir kyla klausimas: iš kur Bernadetė semia savo šventumą? Per ką eina jos kelias į dieviškąją malonę? - Ir štai, čia kaip tik ir paaiški protestantiškasis filmos pobūdis. Sukilę prieš išviršines Katalikų Bažnyčios ydas, protestantai sukilo sykiu ir prieš esminį Bažnyčios vaidmenį, kurį jai buvo skyręs pats Kristus, būtent : būti žmogaus keliu į Tėvą. Bažnyčia juk yra ne kas kita, kaip laike ir erdvėje besiskleidžiąs Kristus. Tačiau pats Kristus yra pasakęs,, kad niekas negali ateiti pas Tėvą kitaip, kaip tik per Jį, kitaip sakant, per Bažnyčią. Protestantai paneigė šį Bažnyčios bruožą, paskelbdami, kad kiekvienas žmogus santykiuojąs su Dievu ir gaunąs iš Jo malonių tiesiog, netarpininkaujant Bažnyčiai. Bažnyčios vaidmuo pasiliko tik moralinis ir drausminis: ontologinis pagrindas jai buvo sugriautas.

Šitas bruožas žymu ir „Bernadetės dainoje“. Kad Bernadetė Soubirou yra šventoji, mes nė kiek neabejojame, filmos žiūrėdami. Tačiau kad ji tampa šventąja Bažnyčioje ir per Bažnyčią, to filmoje nėra. Priešingai, nagrinėjant Bernadetės kelią, aiškiai galima pastebėti, kad jos šventumas jai yra kažkaip įgimtas, esąs jau joje pačioje, kažkoks gamtinis, jai tiesiog duotas. Sakramentinių praktikų, maldos, liturgijos, vadinasi, viso to, ką teologai vadina „opus operatum“ filmoje nėra. Joje yra tik Bernadetės kantrumas, tylumas, geraširdiškumas, atlaidumas, artimo meilė, savęs nusigalėjimas,, vadinasi, visa tai, kas vadinama „opus operantis“ - tos prigimtosios dorybės, kurių gali turėti ir kiekvienas padorus stabmeldis. Tačiau visi šie dalykai, katalikiškuoju supratimu, žmogaus švento nepadaro. Šventumas yra daugiau, negu tik paprastas moralinis prigimtas gerumas. Šventumas yra dieviškųjų dorybių pražydimas žmogaus sieloje. Tuo tarpu dieviškosios dorybės yra įdiegiamos ir palaikomos bei išvystomos sakramentais, tuoju objektyvinių veikimu, kuris eina t i k per Bažnyčią. Bernadetės gyvenime šio objektyvinio veikimo nematyti. Bernadetė yra gera, dora mergaitė. Tačiau, kad ji galėtų šitokiu keliu pasidaryti šventąja, yra neįmanoma. O jeigu ji vis dėlto filmoje yra vaizduojama šventąja, turime pripažinti, kad šitoks šventumo supratimas yra protestantiškas, bet ne katalikiškas.

Tas pat galima pasakyti ir apie bažnytinių institucijų pavaizdavimą.

Vienuolyno mokykla Lourde yra atsilikimo pavyzdys. Vienuolynas - kalėjimas: vienuolės pasivaikščiojimo metu eina ratu, stebimos savo viršininkių, kaip kaliniai. Bernadetės mokytoja ir vėliau jos prižiūrėtoja vienuolė, nors psichologiškai ir įdomi, tačiau žiauri ir nekrikščioniška. Taip! Visi šie bruožai galima rasti katalikiškuose žmonėse ir katalikiškose institucijose. Tačiau filmoje jie yra simboliai, atstovai, reiškėjai, kadangi šalia jų jokių kitų Bažnyčiai atstovaujančių nei institucijų nei asmenų nėra. Todėl šie simboliai ir reiškia Bažnyčios grynai išviršinį pobūdį, nesuaugusį ir negalintį suaugti su žmogaus vidumi. Nenuostabu todėl, kad Bernadetė vienuolyne pasilieka svetima: kokia ji iš pasaulio atėjo, tokia ir miršta. Jokio pasikeitimo nematome. Vienuolynas jai yra ne tobulybės kelias, bet tiktai pastogė. Tai yra specifiškai protestantiškasis bažnytinių institucijų supratimas.

Šie tad filmos bruožai - šventumo atjungimas nuo sakramentų ir bažnytinių institucijų atjungimas nuo žmogaus formavimo - padaro, kad mes negalime laikyti „Bernadetės giesmės“ katalikiška filmą, o juo labiau Katalikybės triumfu, kaip ją yra pavadinę kai kurie susižavėję žurnalistai. Ši filmą yra religinė, taip! Tačiau religingumo kategorija yra žymiai platesnė, negu katalikiškumas. Religingumo galima rasti ir stabmeldiškajame gyvenime. Tačiau ten nėra to, ką Kristus yra atnešęs ir įsteigęs. Ten nėra sakramentinės-objektyvinės tvarkos, kaip jos nėra nė šioje filmoje. Todėl „Bernadetės giesmė“ galima laikyti gamtinio šventumo filmą, tačiau ne tojo, kuris eina iš Kristaus per Bažnyčią. Ir nuostabu, kad būtų buvę kitaip. „Bernadetės giesmės“ autorius buvo žydas ir mirė žydas, tegul ir kilnios sielos (apie tokius žydus italai sako: „Žydas, geresnis, negu krikščionis“), tačiau negalįs į Katalikybės gyvenimą įsijausti ir Bažnyčios, kaip Kristaus Mistinio Kūno, pergyventi. Filmą statančioji bendrovė yra protestantiška. Argi tad galėjo iš šių rankų išeiti Katalikybės triumfo filmą?