Eilėraščiai |
Parašė Jolanta Malerytė |
Pabers geltonas ašaras klevai, O man bus liūdna ir klevų tų gaila . . . Surinkčiau ašaras visas visas Ir vėl ant medžių pakabinčiau. Kvaila . . . Tarytum nežinau. Nukritęs lapas nežaliuos. Jis numirė. Bet jeigu tik galėčiau, Vis tiek surinkčiau juos visus Ir ant klevų iškabinėčiau . . . * * * Pušys išgėrė saules, Upėse jų jau nerasi. . . Ištiesi rudeniui saujas, O pagalvojai — pavasariui. Blyksi birių naktų sagtys . . . Tos mėlumos nesuprasi . . . Rudenio mėlynos naktys, O pagalvojai — pavasario. Pušys — geltonos ir šviesios. Išgertų saulių nerasi . . . Rudeniui meilę ištiesus, Tu nusivylei pavasariu. * * * Sužvarbo pūgos Nuo šaltos žvaigždžių šviesos, Nugrubo rankos Nuo vienatvės ir tamsos. Seniai užgeso Per dienų gilias marias Vilties skarelė, Nusinešusi svajas. Pasilikau sau Suledėjusias pūgas, Atidaviau Žmonėms šiltas žvaigždes. * * * Rugpiūtyje medžius nuplauna paukščių raudos, Rugienose pasklinda balkšvos snaigės. Rugpiūčio naktimis — be galo tylios delčios, Ramus vanduo ir tylios žvaigždės. Paliko gervės mane vieną Ateinančiai snieginei tylai . . . O po piūties užgęsta žvaigždės, Ir medžiai nuo raudų pražyla. Rugpiūty stoviu vidur lauko — Ištirpsta paukščiai debesyse . . . Ir pagailėjus balto skausmo, Aš vėl su paukščiais neišskristu. |