KONCERTAS "IŠ ANAPUS" CHICAGOJE Spausdinti
Parašė VI. Jakubėnas   
Menininkų grupės "iš anapus" koncertas nebuvo skelbiamas įprastinėmis Chicagos lietuvių kolonijos priemonėmis: laikraščiuose, per radiją ar per lietuvišką televiziją. Rengėjai šį kartą nebuvo iš "vilkų avies kailyje" (anot Gimtojo Krašto ), t. y. iš šviesiečių - santariečių tarpo. Koncertą suruošė trys asmenys, žinomi kaip palankūs šios rūšies kultūriniams sutikimams, bet jokiu būdu nepriklausą prie vadinamųjų "pažangiųjų". Vis dėlto nedidelė, bet gana talpi, geros akustikos saliukė Midland viešbutyje Chicagos miesto centre prisirinko beveik pilna (apie 350) įvairiaspalvės, daugiausia kultūringos publikos. Jų tarpe nebuvo matyti dainininkų, kurie tuo pat laiku buvo susirinkę vaišėms išlydėti į Floridą persikeliančios mūsų Valstybės Teatro veteranų šeimos. Visai tuščioje "Downtowno" gatvėje prie Midland viešbučio stovėjo, lyjant lietui, būrelis piketuotojų su pora plakatų anglų kalba.

Koncertas turėjo nemaža įdomių pusių. Nebuvo tai kažkas skirta rafinuotai publikai, bet pritaikyta platesnėms masėms.

Išgirdome porą vadovaujančių jaunų operos solistų — dramatinį sopraną Gr. Apanavičiūtę ir bosą V. Kuprį. Įdomus įnašas buvo aukšto lygio birbynininkas J. Bikauskas ir kanklininkė E. Poškutė. Lengvam žanrui atstovavo Chicagai iš išleistų
--------------
Recenzija gauta prieš pat Vlado Jakubėno mirtį. — Red.
--------------
plokštelių gerai žinoma pora — E. Kuodys ir J. Girijotas. Tikslingai ir jautriai solistams akomponavo žinomas akompaniatorius, Maskvoje šios srities konkurse laimėjęs premiją, Dainius Trinkūnas. Buvo ir deklamatorių.
Koncertą pradėjo prakalba rašytojas A. Bubnys, vėliau J. Marcinkevičiaus poeziją gražia lietuvių kalba skaitė aktorius Inozemcevas (programoje buvo klaidingai išspausdinta "Juozemcevas": rusų kalbos gerai nepažįstantiems lietuviškai parašyta "Ino" galėjo lengvai būti perskaityta kaip "Juo").

J. Bikauskas puikiai valdo birbynę, su švaria intonacija, lakia technika ir maloniu, charakteringu tonu; E. Poškutė irgi švelniai ir lanksčiai moka groti kanklėmis. Pradžioje buvo atlikti du kūrinėliai, specialiai parašyti liaudies instrumentams: J Gruodžio - J. Švedo aranžuoti Raliavimai" ir A. Bražinsko "Polka". Toliau ėjo Gr. Apanavičiūtės atliktos liaudies dainos: J. Tallat-Kejpš< -"Lietus lynojo", B. Dvariono "Oi. liūdnas, liūdnas" ir J. Tallat-Kelp-šos "Sakė mane tokią"; pritarė birbynė ir kanklės, o paskutinei — fortepijonas. Pirmą dalį užbaigė E. Kuodžio ir J. Girijoto duetai: Miko Petrausko iš "Mokinio" ir B. Dvariono bei J. Indros harmonizuotos liaudies dainos.

Antroje dalyje įdomu buvo išgirsti bosą V. Kuprį, kuris šiuo metu Vilniaus operoje laikomas vadovaujančiu šioje vokalinėje grupėje noro žvaigždei po vizito Amerikoje, atrodo, kiek pritemus. Solistas atliko visai įspūdingai gražų, bet kiek nudėvėtą numerį — J. Tallat-Kelpšos "Kur lygūs laukai" Maironio žodžiais; ši vykusi melodija buvo nuolatinė lietuvių kariuomenės žygio daina nepriklausomybės pradžioje. Įdomesnės buvo A. Raudonikio "Tėvynė" (J. Lapašinsko žodžiais) ir R. Žigaičio harmonizuota ir kiek išplėsta liaudies daina "Augo girioj apynėlis". Buvo tai įdomūs mūsų jaunesnės kompozitorių kartos kūrybos pavyzdžiai, jungia naujesnę harmoniją su liaudiškumu. Gale buvo efektingai atlikti Mefistofelio kupletai iš "Fausto". V. Kuprys turi tvirtą, gražų, gerai išlavintą balsą, muzikalų, nors ne per rafinuotą atlikimą, dėkingą menišką išvaizdą. Yra tai stipri jauna jėga, dar su plačiais galimumais vystytis. Prisimenant praeitį, vis dėlto galėtume tarti: tai ne Kučingis ar Nauragis — bent kol kas. V. Daunorą girdėjome prieš keletą metų Orchestra salėje; tada jame jautėsi stiprus talentas, nors dar kiek žalokas. Įdomu, kaip jis atrodytų mums dabar.
Gr. Apanavičiūtė atliko žinomą A. Kačanausko "Kad aš našlaitėlė", J. Tallat-Kelpšos "Vienam darže" ir ariją iš operos "Toska" (Puccini). Solistė turi gražų, gerai išlavintą balsą, skambų per visą diapazoną. Įdomu, kad jos dainavime nėra to perdėto vibravimo, kuriuo pasižymi Maskvos operos solistės ir kurio dėka rusų sopranai, kaip taisyklė, "nepraeina" vakaruose. Palyginus su prieš keletą metų girdėta Kaukaite, Apanavičiūtė yra primityvesnė savo fraza-vime, nors A. Kačanausko "Kad aš našlaitėlė" buvo atlikta itin jausmingai. Kiek teko patirti, ji laikoma einanti lygiomis su Kaukaite Vilniaus operoje, tik Kaukaitė esanti labiau linkusi prie rečitalių, daugiau koncertuojanti. Kiek galima prisiminti, galėtume tarti, kad Kaukaitės balsas savo tembru yra mažiau malonus negu Apanavičiūtės; tačiau tame, ką Kaukaitė iš savo balso sugeba pateikti, yra gerokai daugiau meniškumo. Apanavičiūtė irgi dar jauna; jos neabejotinai laukia tolimesnis vystymasis; atrodo, operos scena jai yra tinkamesnė negu koncertinė estrada.

V. Kuprio ir Gr. Apanavičiūtės asmenyje išgirdome solistų prieauglį, kuris dabar užima pirmaujančias vietas Vilniaus operoje. Gaila, kad neteko girdėti neseniai Italijoje laimėjusios konkursą Stasiūnaitės, lyrinio soprano. Girdėtasis prieauglis geras, dvelkia jaunyste ir užsimojimu. Gaila tik, kad anksčiau buvusieji "pirmūnai", kurie vis dėlto buvo žemesnio mosto, jau nuėjo praeitin. Atrodo, šiuo metu Vilniaus operoje esama tam tikro "generation gap" (persilaužimo momento), kuris, reikia manyti, bus netrukus užpildytas .

K. Kuodis ir J. Girijotas yra profesionalai, gerai susidainavę, turį temperamento, kiek kaimiškai nuspalvinto humoro, skirti plačiai publikai, bet nelabai rafinuoti. Kai kurie jų numeriai, ypač komiški, buvo tikrai meistriškai parašyti ir atlikti. Rimtai nusiteikusiam klausytojui jų programa, nepaisant sklandaus atlikimo, buvo gal kiek per ilga, operos solistų ar liaudies instrumentų sąskaiton.

Išskyrus birbynininką J. Bikauską, kuris iš savo puikiai pagaminto ir gerai valdomo instrumento išgaudavo visus niuansus nuo "pianissimo", "piano" iki šiam instrumentui prieinamo "forte", visiems likusiems koncerto dalyviams galima prikišti: buvo gražaus "mezzo voce" ir "forte", bet ištisai trūko "piano"; tai suteikė koncertui kiek "rupaus" charakterio.

Visi solistai pasižymėjo puikia dikcija, kur kiekvienas žodis buvo suprantamas ir visi lietuvių kalbos balsiai ir dvibalsiai buvo pilname grynume išlaikyti. Šiuo klausimu kadaise yra buvę nemaža ginčų. Pora dainininkų "pionierių", pirmiausia Vincė Jonuškaitė ir A. Kučingis, dainavime buvo pasiekę tikrai lietuviškos dikcijos, bet dalis dainininkų ir pedagogų protestuodavo, tvirtindami, kad tokie garsai, kaip "uo" ar "ie", arba tikrųjų bei netikrųjų dvibalsių tvirtagalės priegaidės yra sąskambiai, kurių dainavime visai "negali būti". Dabar, kaip atrodo, tokios problemos nesama. Visi lietuvių kalbos garsai gražiai ir aiškiai skambėjo, svečiams solistams dainuojant.

Į Chicagą menininkai ir visa likusi ekskursija atvyko iš Kansas City, M o., kur nesutiko nė vieno lietuvio; dėl įdomumo, telefonų knygoje radę daug lietuviškų pavardžių, bandė skambinti, bet niekur niekas lietuviškai nemokėjo. Ekskursija, atrodo, buvo "oficiali" iš Vilniaus dabartinės vyriausybės taško, bet privati turistų grupė iš JAV įstaigų taško. Nelietuviškose vietose koncertus organizavo "JAV ir Sovietų draugiškumo sąjunga" ir pan. Po Ameriką vežiojo amerikietiška turizmo organizacija nustatytu maršrutu. Chicagai buvo paskirta viena savaitė.

Įdomu, kad visi menininkai turėjo "nusipelniusio LTSR meno veikėjo" titulą.
Po koncerto to paties viešbučio salėje buvo vaišės, į kurias irgi susirinko nelauktas publikos būrys. Buvo "pristatyti" visi ekskursijos nariai; tai atlikta taktingai ir organizuotai. Atvykėliai buvo pristatomi kaip svečiai "iš šalies, kur lietus lyja, kuri vadinasi Lietuva".

Koncertas davė įdomų skerspiūvį iš kai kurių dabartinės Lietuvos muzikinio gyvenimo sričių. Lauksime, kad kokia nors kita banga mums suteiktų progą pasiklausyti tų meno pajėgų, kurios garsėja ne tik anapus, bet ir Šiapus geležinės uždangos. Yra tai Lietuvos styginis kvartetas (dabar jų, rodos, jau yra du — jau žinomas respublikinis ir garsėjąs Vilniaus miesto) ir plačiai koncertuojąs po "abipusę" Europą vargonų virtuozas L. Digrys.
VI. Jakubėnas