NAUJOS DIRBANČIO JAUNIMO NUOTAIKOS Spausdinti
Parašė A.S.   
Paskutiniu metu fizinį darbą dirbančio jaunimo interesai ima nesutapti su jo darbdavių interesais ir net gali netrukus skaudžiai susidurti. Naujos kultūrinės vertybės ir naujos idėjos, kilusios ir susiformavusios universitetų ir kolegijų auditorijose, pasiekė ir dirbančius, ir šių nepasitenkinimas gali kartais turėti labai nemalonių rezultatų. — Taip sugestionuoja "Turbulence in the vvorking world" straipsnio autorius Daniel Jankelo-vich, psichologijos profesorius New Yorko universitete, paskelbęs šį savo straipsnį "Psychology Today" žurnalo 1974 metų gruodžio mėnesio numery.

Jaunojoje dirbančių kartoje galima pajusti šiuo metu visai naujų nuotaikų. Atsirado tam tikro nepasitikėjimo senais idealais ir noro senąsias vertybes iš naujo patikrinti ir perkainoti. Jaunieji darbininkai darosi vis labiau nepatenkinti savo darbu, o ypač nuobodžiomis darbo sąlygomis, bedvase aplinka. Jie yra apsivylę ir pyksta, jausdamiesi nepajėgūs ištrūkti iš juos slopinančių aplinkybių. Jų situaciją pasunkina nauja darbo jėga — moterys, kurių atėjimas į pramonę, prekybą ir sunkesnį fizinį darbą pagreitina kultūrinių vertybių keitimąsi. Tas keitimasis ypač ryškiai pastebimas kai kuriose srityse, kur tradicinės pažiūros buvo iš sena įsigalėjusios ir įsitvirtinusios.

Daugumui amerikiečių, ypač po II Pasaulinio karo, gyvenimo pasisekimo rodikliu buvo pinigai, sukrautas turtas, visuomeninė padėtis ir jų vaikų kilimas aukštyn socialiniais laiptais. Atrodė, kad labai svarbu neapsileisti savo kaimynui, gyventi taip, kaip ir kiti, turėti ne menkesnį namą, negu kaimynas, ir ne mažesnę sąskaitą banke. Ši pažiūra ima keistis. Pinigai, turtas, karjera tebeturi reikšmės ir tebevilioja, bet vis labiau linkstama domėtis savuoju "aš", jo potencialu, kad ir neturinčiu galimybių realizuotis. "Aš" turi būti patenkintas, jis reikalauja sau sąlygų reikštis. Kalbama apie asmens "išsipildymą", t.y. kiek darbas, darbo sąlygos ir visas gyvenimas aplamai padeda žmogui išaugti į brandesnę asmenybę. Tokiu būdu šalia senųjų vertybių — pinigas, turtas, visuomeninė padėtis — iškyla ir ima su jomis stipriai varžytis naujos, mažiau materialistinės ir labiau pabrėžiančios vidinį asmens pasitenkinimą. Norima turėti daugiau laisvo laiko sau, bendrauti su savo draugais, surasti naujų būdų kūrybiškai reikštis, pabūti gamtoj, o svarbiausia, ieškoti ir surasti save. Lygiagrečiai su šiuo polinkiu ima keistis ir pareigos jausmas. Asmuo jaučiasi turįs daugiau pareigų sau, mažiau kitiems. Darbininkai ir tarnautojai nebemano, kad jie esą įpareigoti automatiškai paklusti savo darbdaviams ir "kompanijai". Užuot buvę lojalūs, jie ima klausti, kodėl jie turi būti lojalūs ir kaip jie gali patenkinti savo dvasios poreikius, būdami didelio vieneto dalimi.

Dirbančios jaunuomenės baimė netekti darbo yra mažesnė, negu jos tėvų kartos. Be abejo, depresijos laikai vis dar kai kada prisimenami, darbas vertinamas ir jo ieškoma. Vyresnioji karta tebelaukia ekonominio pastovumo ir tikrumo kaip atlyginimo už savo darbą. Bet jaunesnieji, bent didelė jų dalis, pasitiki savimi ir galvoja, kad nėra reikalo bijoti netekti darbo, jei jau dirbama. Ekonominė padėtis, pasunkėjusi paskutiniais metais, kelia susirūpinimo nerandant darbo. Vis dėlto jaunieji yra įsitikinę, kad nėra jau taip sunku rasti pragyvenimo šaltinį. Ir nors didelė dalis ekonominį tikrumą tebelaiko visų svarbiausiu dalyku, lygiai didelė dalis yra pasiruošus šiek tiek rizikuoti, kad galėtų įprasminti ir savo vidinį gyvenimą. Tokia orientacija, labiau vertinanti gyvenimo turinį, yra naujas dalykas.
Darbo pasidalijimas į vyrišką ir moterišką darbą nebėra toks griežtas, kaip buvo pirmiau. Bet jis ilgą laiką formavo Amerikos šeimos gyvenimą. Net ir vyriškumas buvo matuojamas ekonomiškai, t.y. kiek vyras, kaip šeimos galva, pajėgia materialiai aprūpinti šeimą. Ir jei tik vienas vyras buvo atsakingas už savo šeimos ekonominę gerovę, žmonos pareiga buvo būti gera virėja, vaikų auklėtoja, namų šeimininke. Nepakankamas šių pareigų atlikimas keldavo nerimo, baimės ir rūpesčių tiek vyrui, tiek žmonai. Dabar vedybų partneriai lengviau žiūri į savo pareigas šeimai, vyro ir žmonos darbo santykiai keičiasi. Dabar manoma, kad vyrui tinka atlikti kai kuriuos namų ruošos darbus, padėti susipirkti maistą, išvalyti namus. Taip pat vis labiau įsigali mintis, kad ištekėjusi moteris turi teisę dirbti ne vien tik dėl ekonominių priežasčių, bet ir norėdama realizuoti savo potencialą.
Vis labiau stiprėja įsitikinimas, kad asmeniui "priklauso" tam tikros teisės. Dėl to seniau buvę norai ir pageidavimai šiais laikais virsta reikalavimais. Pageidavimas "Aš norėčiau rasti tokį darbą, kuris mane patenkintų ir būtų man malonus" dabar skamba griežčiau: "Aš turiu teisę į tokį darbą, kuris leidžia man jį gerai atlikti ir yra man malonus". Arba: "Aš norėčiau turėti užtikrintą pensiją" virsta reikalavimu "Aš turiu teisę į užtikrintą pensiją". Tai nėra iš tikrųjų visai nauja, bet tik dabar tas procesas greitėja ir reiškiasi politinėmis ir institucinėmis formomis. Prieš dešimtmetį tas pats nusistatymas "turėti teisę" sukėlė įvairius sąjūdžius, pvz., civilinių teisių, studentų, ekologijos, moterų, pirkėjų. Visos šios grupės spaudė vyriausybę ir reikalavo paremti šias teises, ir dabar matome naujų įstatymų ir taisyklių. Panašus spaudimas gali būti ir darbo vietose.

Racionalizacija Amerikoje virto galvojimo forma, temperamento išraiška namuose ir darbovietėse. Amerikietis produktyvumą laiko galutiniu darbo tikslu ir užsidegęs jo siekia. Jis pasitiki kainų efektyvumu ir statistine kontrole. Tačiau kultūriniai radikalai tvirtina, kad šis produktyvumo kultas visai nepriklauso nuo darbo, kurį reikia atlikti. Jie laiko, kad produktyvumas, kaip vienintelis ir galutinis darbo tikslas, kiekybiniai metodai ir kainoms teikiama reikšmė yra dogmatiško ir siaurai vienašališko galvojimo išdava. Per paskutiniuosius porą metų ir daugiau amerikiečių ėmė abejoti tų metodų tikslingumu, o jaunuomenė galvoja, kad ši racionalizacija atima jiems gyvenimo džiaugsmą ir malonumą. Šis naujas galvojimas randa atgarsio ir fabrikuose bei įmonėse, ir ten keliamas klausimas, ar prasminga produktyvumą laikyti vyriausiu savo darbo tikslu.

Keikia pastebėti, kad taip galvoja ne visi dirbantieji ir šių naujų idėjų įtaka dar nėra stipri. Mažiausiai tai jaučiama vyresniųjų tarpe, kurie tebenori ekonominio atlyginimo už savo darbą. Negrai ir kitos mažumų grupės džiaugiasi nesenai pasiektais laimėjimais. Nuomonių tyrimas vis dar rodo, kad daugumas darbininkų tebėra patenkinti savo darbu. Bet gilesnės studijos rodo kai kurių nepasitenkinimo ir nuobodulio ženklų, nusiskundžiama, kad žmogus nėra patenkintas savo darbu psichologiškai, ima abejoti dirbančiųjų gyvenimo vertingumu.

Šiuo metu šis senųjų vertybių perkainojimas ypač veikia tris amerikiečių grupes: kolegijų studentus, dirbančiąja jaunuomenę ir moteris. Kad išryškėtų ateities perspektyvos, verta arčiau pasižiūrėti, kaip gyvena ir ką galvoja šios trys grupės.
Paprastai manoma, kad nauja radikalių pažiūrų kultūra klesti kolegijų ir universitetų studentų tarpe ir dėl to ten tikimasi rasti mažiau panašumo į nusistojusias vidurinės klasės pažiūras į darbą. Bet tyrimo rezultatai tarp 1967-1973 metų rodo, kad mes nebeturime pagrindo galvoti apie studentus kaip apie maištininkus ir sukilėlius. Tie rezultatai greičiau rodo, kad tai yra privilegijuota vidurinės klasės jaunuomenė, kuri ruošiasi užimti vadovaujamas pozicijas visuomenėje ir jau universitetuose bei kolegijose ieško naujos darbo prasmės ir naujų idėjų būsimam vadovavimui. Tyrimai rodo, kad studentų tarpe vis didėja skaičius tų, kurie svarbiausiu studijų tikslu laiko pasiruošimą būsimam darbui. Tik nedidelis skaičius studentų norėtų ateity dirbti lengviau, daugumas jų nebijo sunkesnio darbo, ir beveik pusė visų apklaustųjų yra įsitikinę, kad yra svarbu labai gerai atlikti kiekvieną darbą. — Visos šios pažiūros beveik sutampa su tradicinėmis vidurinės klasės pažiūromis į darbą. Tačiau toliau iškyla skirtumai. 1973 metų apklausinėjimas jau parodė, kad studentų daugumas labiausiai vertina savęs realizavimą, "išsipildymą", ir tik 43% tebetvirtina, kad darbas yra pats svarbiausias studijų tikslas. Mažesnė apklaustųjų dalis galvoja, kad jie turi teisę tikėtis bent minimalaus atlyginimo, žymiai didesnė dalis jaučia, kad turi teisę ir nori pasakyti savo žodi įvairiuose darbo sprendimuose. Tačiau šių dienų studentui svarui sias dalykas, pasirenkant karjerą, yra surasti tokį darbą, kuris i angažuotų. Visa tai rodo, kad >mo metu studentai aktyviai siekia karjeros, kaip priemonės savo dvasiniams interesams patenkinti. Pinigai, turtas ir saugumas įeina i tuos planus, jie yra reikalaujami kaip teisėtai priklausą, iš dalies kaip visai suprantami dalykai, bet jie visuomet yra palenkti pagrindiniam tikslui: surasti sau geriausiai tinkamą darbą ir gyvenimo būdą, kad būtų galima realizuoti savo vidinį potencialą. Šita orientacija yra nauja.

Šiuo metu studentai labiau yra pamėgę ir renkasi studijuoti teisę, mediciną, klinikinę psichologiją ir kitas profesijas, kur geriausiai zalima suderinti savojo "aš" patenkinimą, atlyginimą ir autonomi-Žiūrint į ateitį, atrodo, kad tokių profesijų nestinga, kad jaunosios koleginės kartos aspiracijos ir galimybės jas patenkinti nesunkiai suderinamos. O tai kaip tik yra labai svarbu visuomeniniam pastovumui išlaikyti.

Ši optimistinė perspektyva, kuria gali džiaugtis kolegijas baigusi jaunuomenė, ypač aštriai parodo jaunųjų darbininkų problemas, kvrie sudaro jaunosios kartos daugumą ir kurie negavo jokio mokslo arba turėjo progą mokytis labai nedaug. Problemos, kylančios iš jų darbo sąlygų, yra labai sunkiai sprendžiamos ir, blogiausia, yra visai pamirštamos.

Mokslo nėjusi jaunuomenė labai gerai supranta, kad jų galimybės gauti įdcmų, juos praturtinantį ir patenkinamai atlyginamą darbą yra žymiai mažesnės, negu kolegijas baigusių. Praeity buvo taip pat, bet tada tie dalykai nedaug reiškė. Daugumas žmonių dirbo dėl ekonominio atlyginimo. 6et dabar nuotaikos pasikeitė. Savęs realizavimas, gyvenimo pasisekimas, darbo įdomumas matomi visai kitoj šviesoj. Šių naujų vertybių siekia visi. Naujos idėjos yra labai patrauklios ir fabrikų bei įmonių jaunimui, bet jis gerai žino, kad tokio darbo jis negali gauti dėl to, kad nėjo mokslo. Jauni darbininkai taip pat, kaip ir vidurinė klasė, norėtų kilti aukštyn. Bet tas kilimas ir turiningesnis darbas dažnai nepakankamai atlyginamas. Progos gauti darbą techniškai geriau apmokytam darbininkui mažėja, menkiau apmokami darbai neturi perspektyvos, tokiu būdu fabrikų, įmonių, o kartais ir įstaigų jaunimo lūkesčiai ir viltys lieka tušti. Tai yra pakankama priežastis jaunimui suskilti savo tarpe, o vienos generacijos skilimas yra pavojingesnis, negu skilimas tarp generacijų.

Yra malonu patirti, kad mokslus einanti jaunuomenė nori mokytis, nebijo sunkaus darbo ir, tur būt, gali rasti juos patenkinančias profesijas. Bet kolegijų nėjusi nori to paties, tik negalės savo norų patenkinti tol, kol darbas bus organizuojamas senais metodais. "Socialiniai laiptai" išnyko iš fabrikų, ir tik išsimokslinęs žmogus gali dabar kilti ir uždirbti. Jaunieji darbininkai supranta, kad jie yra žemoje, neprivilegijuotoje kastoj, o dėl to gali sustiprėti klasinis antagonizmas.

Visai aišku, kad naujos pažiūros ir naujos aspiracijos susikerta su nelanksčia iŠ seno susidariusia sistema ir labai ribota darbdavių palankia reakcija. Bet dar nėra vėlu tokią situaciją atitaisyti. Pramonės organizatoriai turėtų suprasti, kad organizaciniai metodai, kurie buvo sukurti, turint galvoje produktyvumą kaip galutinį tikslą, dabar darosi neveiksmingi. Tai ypač aišku tame ekonomijos sektoriuje, kur geras darbo atlikimas glaudžiai susijęs su darbininko motyvavimu. Ten taikomi darbo organizavimo metodai dažnai neleidžia dirbantiems pajusti, kad tai, ką jie dirba, yra svarbu ir reikšminga. Pramonės ir kitų sričių organizatoriai turi rasti naujus metodus, kad galėtų patenkinti naujas dirbančio žmogaus aspiracijas.
Naujos kultūrinės vertybės labiausiai pakeitė moters gyvenimą. Dirbančių moterų skaičius nepaprastai padidėjo. Prieš porą metų daugumas dirbančių moterų nurodydavo ekonominius motyvus savo darbui pateisinti. Dabar jos labiau pabrėžia reikalą išreikšti save. patenkinti savo vidinius poreikius. Dirbančios moterys įsitikinusios, kad kiekvienam žmogui priklauso tam tikros teisės, kurių jis gali reikalauti. Jos spaudžia darbdavius, reikalaudamos vienodo atlyginimo, vienodų galimybių, vienodų darbo sąlygų. Jos dažnai uždirba net daugiau negu jų vyrai, kurie, rodos, nesipriešina naujoms idėjoms ir patenkinti, galėdami gyventi aukštesniu standartu.

Tačiau dirbanti žmona, jei ji uždirba daugiau negu jos vyras, gali kartais jam kenkti, ypač jei šis nėra baigęs kolegijos. Sunkiai dirbdamas, jis pajėgė išlaikyti savo šeimą, ir tai buvo jo asmens pasitenkinimas ir darbo įprasminimas. Bet kai jo darbas darosi ne vienintelis, bet antraeilis šeimos pragyvenimo šaltinis, kai jo vargas fabrike ir pasiaukojimas nebėra būtinai reikalingi, sunkus ir neįdomus darbas darosi visai nepakenčiamas. Tokiu būdu moterų sąjūdis, reikalaudamas daugiau moteriai ekonominės nepriklausomybės ir savarankiškumo, gali suardyti labai jautrią psichologinę sociologinę pusiausvyrą, kuri ilgus metus mažiau mokytiems vyrams padėdavo pakelti jų sunkų darbą.

Naujos vertybės, dėl kurių dabar kovoja dirbantysis jaunimas ir moterys, turės įtakos ir platesnei visuomenei ir gali pakeisti rytdienos darbo pasaulį. Asmeniniu nepriklausomumu galės džiaugtis platesni gyventojų sluoksniai. Dabar tik balto darbininko šeimoj vyras galėjo uždirbti pakankamai, kad jaustųsi nepriklausomas, dabar tos autonomijos reikalauja visi: jauni ir seni, vyrai ir moterys, juodi ir balti. Tuo pat metu susilpnės įsitikinimas, kad darbininkas šeimos galva turi gerai aprūpinti savo šeimą ekonomiškai, kad išsaugotų savo vyriškumą. Jei seniau galvota, kad kiekvienas darbas yra garbingas, ateity, atrodo, prasmingas ir dirbti vertas bus tik tas darbas, kuris jį dirbančiam individui atrodys prasmingas. Gali pasikeisti taip pat ir hierarchinis darbo struktūros charakteris, kai darbininkas ras naujų formų savo vidiniam pasauliui reikštis. Bet labiausiai pasikeis įsitikinimas, kad sunkus darbas apsimoka, ir bus daugiau kreipiama dėmesio į darbininko gyvenimo kvalitetą. Darbas dirbančiajam turi būti gerai atlyginamas, bet kartu ir prasmingas, sudaryti sąlygas vidiniam individo pasauliui tinkamai reikštis. A.S.