ANT DEŠIMTOSIOS SLENKSČIO (Literatūros metraštis Pradalgė) Spausdinti
Parašė Pr. Visvydas   
(Literatūros metraštis Pradalgė)
Po ilgesnės pertraukos pasirodė Kazio Barėno redaguojamas literatūros metraštis Pradalgė — devintas iš eilės. Knyga savo formatu ir turiniu (poezija, proza, kritika, literatūrinė istoriografija) gražiai prisiderina prie ankstesniųjų. Dar vienas tomas, — ir mes turėsime vertingą dešimtinę, gal ir nepilną, betgi visokeriopą išeivijos literatūrinių pastangų bei laimėjimų sankaupą.

K. Barėno Pradalgės sudarytos demokratišku principu: čia ramiausiai suteloa įvairiu oasaulėžiūru autoriai, ir niekas iš jų nereikalauja (kaip kartais daroma Lietuvoje leidžiamame "Poezijos pavasaryje") visuomeninio kovingumo ar politinio kryptingumo). Iš visko matyti, Barėnui rūpi ne politika, ne kokia nors srovė, bet paprasčiausiai išeivijos literatūra — tokia, kokia ji dabar yra, be ypatingos atrankos, dažniausiai surinkta iš autorių, gerų ir vidutinių, kurie dar turi noro atspiųsti šviežiai parašytą ar stalčiuje dūlantį rankraštį.
Devintoje Pradalgėje dalyvauja 28 autoriai. Poezijai tenka 12 pavardžių. Metraščio medžiaga tikriausiai buvo telkiama maždaug prieš trejetą metų, nes čia įdėti penki K. Bradūno "Pokalbiai su karalium", o poetas juos jau yra išspausdinęs 1973 metais išleistoje knygoje.

Vis dėlto Bradūno eilėraščiai šiame metraštyje naudingai pailiustruoja Antano Maceinos įžvalgų straipsni "Karalius ir poetas". Straipsnyje nušviečiama poeto egzistavimo prasmė karališkoje aplinkoje. Kai liečiama tautos gyvybinė egzistencija, poeto žodis yra svarus, vertas karališkos klausos. "Poetas nekartą neigia tai, ką karalius teigia, o beveik visados jį įspėja, pataiso, papildo, pagilina" (29). Maceina pripažįsta "Pokalbių" mintingumą, kai kur istoriografiniuose apmąstymuose nuslegiantį poetinį vaizdavimą (39), žavisi ketvirtuoju, septintuoju, dvyliktuoju pokalbiais, pasižyminčiais "poetine jėga, vaizdingumu, skambumu ir sykiu minties gelme".

"Pokalbių" dvasinės gijos rišasi su mūsų tautos dabarties negandomis. Pakilia mintimi skamba ir Bernardo Brazdžionio eilėraščių įnašas, datuotas 1965 ir 1970 metais. Vaizdyne matome turiningą, skaidrų klasikos pasaulėvaizdį, vilgomą lakiais simboliais, lietuviškais įvaizdžiais, liaudies refrenais. Gražioje elegijoje "Atakę šaltiniai" poetas aprauda nykstančias dvasines tradicijas, pradėtas "žilais Herodoto laikais". Įdomu pasekti brazdžioniš-ką "Karaliaus ir poeto" prieštaravimų sąstatą to paties pavadinimo eilėraštyje. Visi šie kūriniai išsiskiria formos lankstumu, ypač aliteracijų, sąskambių nėriniais, priartėjančiais prie anglų poeto A. C. Swin-burne (1837-1909) manieros. Pavyzdžiui, eil. "Poezija" aliteracinių priebalsių šerkšnas tiesiog pavirsta organine vaizdo dalimi: . . . Kad žaluma ir žiedauja apsipila žiema žvarbi / Ir eina eglės Lietuvos miškais, tartum sidabro togom kunigaikščiai" (5).

Jaunos Živilės Bilaišytės lyrikos pasaulis yra gimęs "pasąmonės kambariuose". Ji taiko į modernų surrealizmą. Savo emocijose Bilaišytė kažkaip "veiksmingai" susiduria su daiktais, jaučia jų konkretumą, savitai juos deformuoja. Būtent: "vis renku stiklus,/ šveičiu grindis", "klijuoju sudužusias taures", "jazminų arbatos kvapas / plauko palubėm", "tyloje ironijos šypsniai daužo stiklus", "šimtmečių rūbai dengias svogūnų lakštais". Tiesiog nesinori tikėti, kad šiame groteskiškame pasaulyje galėtų įsikurti liūdesys. Gerai, kad poetė savo sielą brandina, moko, "kaip suktis, kaip švelniai skleistis". Tai tobulėjanti lyrikė.

Religinis žodynas, antikos, judaizmo — krikščionybės pasaulip vardai, amžinybės erdvė ir guliveriška žmogaus kelionė bei atgaila — tie dalykai prasmingai perpina Leonardo Andriekaus eilėraščius. Prasmingai, nes poeto sąlytis su moraline tema yra paremtas tikėjimu ir vaizdo galia. L. Andriekaus frazėje nėra paslaptingumo, tačiau žemės ir dangaus akistata išreiškiama su įtaigia patetika. Moralinis žmogaus tragizmas žėri laiko ir erdvės perspektyvoje.

Su ilgesniu poezijos pluoštu pasirodo Medardas Bavarskas. Nepasakysiu, kad Bavarsko forma yra pakankamai lanksti. Vietomis sušlubuoja ritmas. Įvaizdžiai nuožmūs, bet senoviški. Iš sielvarto versmių dosniai liejasi nelaimingos meilės išpažinimas, draugystės pasiilgimas, priekaištai Dievui, galynėjimasis su savimi. Jaučiasi Šekspyro sonetų įtaka. Ir štai, nežiūrint viso to "Welt-schmertzo", eilėraščiai patraukia skaitytoją sielvartingų apmąstymų autentiška gaida. Suskamba nuoširdus nuogas atvirumas: "O, Aldona, kaip aš tave mylėjau". Taip prisipažinti gali tik poetas.

Retas poetas taip pastoviai laikosi savo rašymo metodo, kaip Danguolė Sadūnaitė. Kaleidoskopiškai žvelgdama į gamtą, ji jau kelinti metai kuria maždaug vienodai sukirptus eilėraščių fragmentus. Jos grafika yra judri. Brūkšnys, daugtaškis, skliaustelis arba net tarpas tarp eilučių pasako tai, ko poeto žodžiais gal ir negalėjo išsakyti. Aišku, į tokią poeziją reikia gerai įsijausti. Vis dėlto kamuoja abejonė, ar šiose kaleidoskopiškose nuotrupose iš tiesų yra kažkas meniškai didingo.
Kelis ailėraštukus spausdina Leonardas Žitkevičius.

Tuo tarpu Aleksandras Radžius, šiaip taupus žvaigždynų poetas, šį kartą pasineša ilgesnėn kelionėn. Laisvai sueiliuotų posmų virtinėse 'Skridimas į Toronto", "Potapsco praraja") bando atkurti minčių srautą, kuris užlieja kiekvieną jautresnį žmogų, lėktuvu atsiplėšus nuo žemės. Intonacijos primena Jono Meko "Pavienių žodžių" nuotaikas. Radžius gal ir pasiekia tam tikro skaidrumo, bet neprasiveržia pro tradicinės simbolikos debesų klodus. Jo erdvėje taip ir nesutvaska nė viena nauja metafora.

Tikrai švelniai, lengvai eiliuoja Pranas Naujokaitis — apie gelsvus katinėlius, pušeles ir eglaites, tulpes ir čyruliuojantį vyturėlį.
Nuo mielo lengvumo neatsilieka ir O. B. Audronė, prisimindama tėviškės vietas: Brokaraistėlę, Perloją, Merkinę. Savo perdėm ritminguose stakatuose ji pakartoja jau anksčiau daug kur girdėtas tautines frazes, neparodydama jokio asmeniško išgyvenimo.

Šiuo požiūriu Antanas Giedrius yra kur kas svarbesnis. Gana ilgoje ištraukoje iš knygos "Žvilgsnis į praeitį" jis ne tik nostalgiškai žarsto vaikystės nuodėgulius, bet proziškai pasakoja apie anas dienas tėviškėje prie Antvardės upokšnio, įtekančio į Mituvą. "Jaujoje" poetas rašo apie kaimo papročius, darbus, gyvulius ir mitologines būtybes, susijusias su jaujos aplinka. Giedriaus eiliavimo būdas (pernelyg proziškai dėstyti prisiminimus) gretinasi prie panašiai Lietuvoje kuriančio Albino Žukausko. Tačiau reikia pripažinti Žukausko kalbai didesnį poetiškumą, žodžių sodrumą ir metaforų originalumą.

Devintosios Pradalgės prozoje retu beletristiniu grožiu išsiskiria Antano Vaičiulaičio trumpa novelė "Ežerai", pavaizduojanti kuklios kaimo merginos Uršulės psichę. Nežiūrint savo švento naivumo, Uršulė sugeba herojiškai įrodyti meilę sergančiai motinai. Novelėje kalbos grakštumas meniškai susilieja su Uršulės jausmo tyrumu.

Vytautas Alantas, regis, užtiko naują versmę savo nuotykingai prozai. Pasinaudodamas raganavimo literatūros šaltiniais, Alantas surez-gia įdomų pasakojimą "Kai prakalba vanduo" apie baudžiavos laikų dvarponius ir jų augintinę Liuciją, kilusią iš baudžiauninkų. Liucija yra tvirto charakterio mergina. Ponios Barboros Roginskienės spiriama, ji atsisako tapti sirguliuojančio ponaičio Kosto Roginskio sugulove. Kerštingoji motina Roginskienė už tai apkaltina Liuciją raganavimu: mat, ji gydanti kaimiečius. Inkvizitorių pareigas atlieka sulenkėję dvasiškiai. Apsakymas įvilktas į satyros rūbą, tačiau meniškumas iš dalies išblėsta naiviuose dialoguose. Autorius visai nesistengia nuslėpti tendencingumo.

Moderniai sudėtame apsakyme "Telefonas" Liudas Dovydėnas vaizduoja pensininko angliakasio Povilo Šakaliaus vienatvišką gyvenimą. Ir čia griebiamasi satyros, reikia pripažinti, sėkmingai. Tėvui sūnaus padovanotas telefonas tampa pragaištingu vienatvės simboliu. Šakaliaus padėties tragizmas didėja, kai ilgainiui išnyksta ryšiai su išmirštančiais giminaičiais ir pažįstamais. Nieko nelieka, tik bauginamai erzinanti telefono tyla. Galop telefonas tampa sūnaus nusikaltėliškos apgaulės priemone. Apsakyme galima išlukštenti eilę su dabartimi susijusių problemų. Šalia psichologinių bruožų raiškiai parodomas seno žmogaus erdvės nykumas civilizuotame pasaulyje.

Apstą moters pavydo randame Kotrynos Grigaitytės novelėje "Šamo varas". Pirmuoju asmeniu pasakojanti Monika — labai tvarkinga, dora mergina — "linčuoja" savo bičiulės Kamilės charakterį. Suprantama, Kamilė išnaudoja Moniką ir yra labai pavydi (kaip daugelis moterų ir vyrų), tačiau dialogų sausumas ir didaktiškas apsakymo tonas neiškelia Monikos būdo, juo labiau nesuteikia siužetui meniško pagrindo. Ir kitame rašinyje, "Kairėn", pinama sentimentali istorija apie iš namų išėjusią ir su vėjavaikišku dailininku susimetusią dukterį.
Jau iš ankstesnių rašinių pastebėjome, kad Jurgis Bradūnas moka stebėti gyvenimą ir gyvai konstruoja dialogą. Šiai Pradalgei jis duoda beletristišką pokalbį su Shenan-doah miestelio angliakasiu Mike. Tas Mike, vedžiodamas autorių po kapines, vaizdžiai prisimena čia palaidotus angliakasius lietuvius.

Sunku pasakyti, jaunimui ar senimui skiriamas Julijos Švabaitės-Gylienės apsakymas "Sveika Manu. nebarstyk grūdų". Tai šviesios vaikystės vienos dienos vaizdelis šviesioje geroje šeimoje, šviesiame taikiame pasaulyje. Pripratę prie visokių kasdieninių skerdynių miesto aplinkoje, kažkaip nejaukiai pasijuntame, susidūrę su mažylio Jurgos vaikiškais "konfliktais" ir su ta išmintingų namų globojančia šiluma. Apie gerus dalykus nelengva rašyti, dar sunkiau apie juos skaityti.

Į pavyzdingos ligoninės jaukią aplinką yra patekusi ir Zentos Teni-sonaitės herojė (tur būt, autorės asmenišku išgyvenimu) trumpame "Paveiksle". Ji serga. Aukšta temperatūra. Sapnas. Atsibudimas. Mirties baimė. Sesutės globa. Daktaro šypsena. Kai iš daktaro "delno plinta savotiška šiluma", numirti neįmanoma. Tiek Švabaitės, tiek Teniso-naitės pasakojimuose nestinga subtilaus įžvalgumo, dargi beletristiš-ko dailumo, tačiau trūksta rupesnės gyvenimo tekstūros. Moderniam skaitytojui, net ir vaikui, ji reikalinga kaip druska.

Nieko nėra skaudesnio motinai už žinią, kad jos sūnus yra žuvęs. Izraelyje gyvenantis Icchokas Meras susitelkia ties šia tema apsakyme "Dingęs be žinios". Tai tik neilgas motinos minčių srautas, kai prie namų su nujaučiama žinia privažiuoja automobilis, bet kokia baisi laukimo našta. Kaip auga skausmas, skverbiasi širdin, gniaužia sąmonę iki pamišimo, iki žmogaus įsčių prakeikimo. Tokiu atveju prozos sakiniai tegali tik raudoti.

Be abejo, Pr. Dom. Girdžius da-daistinės beletristikos mėgėjų ratas yra siauras. O tie, kurie jį mielai paskaito, dažnai pirmu kartu nesusigaudo, kas čia vyksta. Metraštyje yra dvi Girdžiaus novelės "Pa-vasarėjimai" ir "Vežime be grąžu-lo". Jose sukaupta daug gyvybinio knibždesio, absurdiškų netikėtumų, prasmingų užuominų, netgi humoro. Vingiuoja ir viską vienijanti siužetinė gija. Autorius duoda daug. Deja, kopijuodamas tikrovę ir savaip ją iškreipdamas, primiršta meniško taupumo principą, ne vien taupumo, dargi prozai būtino aiškumo reikalą.
Kritiškai šnektelėjęs apie Pr. Dom. Girdžių, ryžtuosi trumpai pažvelgti į Devintosios Pradalgės kritikos įnašą, dažniausiai sudarytą iš vienur kitur skaitytų paskaitų. Tik dėl to spausdinami rašiniai yra palyginti gyvi, įdomūs. Kad ir išsamus Vinco Maciūno straipsnis "Juozas Tumas — Vaižgantas". Autorius šiltai dėsto savo mintis, nubrėžia raiškų Tumo — Vaižganto visuomeninės ir rašytojiškos veiklos apmatą. Pagvildena Vaižganto kūrybos nelygiavertiškumą, kilusį dėl nuolatinio skubėjimo ir persikrovimo darbais. Maciūnas rašo: "Rašytoją betgi reikia vertinti ne pagal tai, kur jis literatūriškai gal ir sušlubuoja, bet pagal jo pasiektas kūrybines viršūnes.

Ką gi, erelis gali kartais žemiau ir už žvirblį nusileisti, bet žvirblis už erelį niekados aukščiau neiškils" (265).
Apie Juozą Aputį, dar mažai išeivijoje žinomą Lietuvos novelistą, rašo Ilona Gražytė-Maziliauskienė. Jos straipsnis (paskaita) pavadintas "Nužmoginimo temos variacijos Juozo Apučio novaiėse". Aputis giliai pažvelgė į dabarties žmogaus tragizmą. Jo vaizdavimo aštrumas, o ypač meniškas teigimas, "kad tikrasis priešas glūdi pačiame žmoguje ir kad šito fakto akivaizdoje visos sistemos yra bejėgės" (Mazi-liauskienės žodžiais, 308), savaime aišku, kertasi su centro komiteto ideologų dogmomis. Šis svarus straipsnis buvo išspausdintas Books Abroad žurnale 1973 m.

Bronys Raila, įkvėptas anglų profesoriaus Roberto Baldicko veikalo "Dinners at Magnys", šia tema kalbėjo Los Angeles Dailiųjų Menų Klubo susirinkime Railos namuose 1974 m. Iš to susidarė rašinys apie 19 amžiaus pabaigos prancūzų literatų pašnekesius. Tai patraukliai nuotaikinga lektūra. Juk pravartu sužinoti, kaip atvirai ir sąmojingai, su aistra kontroversijai, tąsyk rašytojai diskutavo apie literatūrą, meną ir gyvenimą. Reikia dėkoti broliams Goncourtams, Edmondui ir Juliui, kad visa tai įamžino savo literatūriniuose dienoraščiuose.

Pranas Naujokaitis apžvelgia "1971-1972 metų lietuviškos knygos derlių išeivijoje". Jam čia gera proga pavažiuoti K. Bradūnui, antologijos "Lietuvių poezija III" redaktoriui. Naujokaičio supratimu, antologijos atrankoje jaučiamas "srovinis šališkumas" ir ". . . įvadas kalba ne apie visus knygos poetus, bet apie parinktuosius ir išrinktuosius". Rūsčiam kritikui primenu, jog taip daro visi rimtesnių antologijų redaktoriai. Matuodami negailestingu literatūriniu mastu, jie kartais gal ir žmogiškai suklysta, tačiau atranka buvo ir bus. Mano manymu, minėtas antologijos tomas būtų dar stipresnis, jei iš jo puslapių būtų išbrauktas dar koks ketvirtadalis poetų, įskaitant ir šios recenzijos autorių. Maža tauta turėtų pasitenkinti plonesnėmis antologijomis.

Mes gi, išleidę net tris tomus, Saukiame: "O kur padėjote dar 60 ar 70 vertingų poetų!?"
Besisielojantiems lietuviška knyga dera pasiskaityti Vinco Kazoko rašinį "Lietuviškoji knyga išeivijoje". Kazoką jaudina dabartinis "knygos ignoravimas", o ypač platinimo sąlygų skurdumas. Jis siūlo įsteigti "racionalią knygų leidimo organizaciją". Siūlymas vertas dėmesio, nors Kazoko statistika (apie 100,000 "nuoširdžiai lietuvybe besisielojančių žmonių" išeivijoje) yra perdėm romantiška.
Lietuviško intelekto polėkių niekada netrūksta Jurgio Gliaudos romanams. Alė Rūta trumpai ir analizuoja lietuvių tarybinių ir demokratinių mokslininkų akistatą Gliaudos romane "Brėkšmės našta". Žinoma, ir be diplomo kiekvienas gali išmoningai papolitikuoti. Gliaudą gerokai susatyrino savo personažus ir mikliai pasijuokė iš politikuojančių mokslininkų išpūsto falšo. Pritariu Rūtai, kad reikėtų išspręsti, ar "iš daug kentėjusios lietuvių tautos galėtų (šiapus ar anapus) atsirasti mokslininkas bei kūrėjas, kuris būtų ir genialiu savo srity, ir egzistuotų gyvenamoje visuomenėje, ir ištesėtų 'būti savimi', kaip savigarbus lietuvis" (387). Pasižvalgiusi savo aplinkoje, į šį klausimą galėtų atsakyti pati autorė kitoje, t.y. Dešimtoje Pradalgėje Šiaip ar taip, kai kurių mūsų mokslininkų tautinis visuomeniškumas yra akivaizdus ir nusipelno gero žodžio.

Al f. Šešplaukio straipsnis "Pirmoji lietuviška knyga tyrinėjimu šviesoj (1)" praturtina žvilgsnį į Mažvydo laikus. Čia glaustai gvildenama Mažvydo katekizmo vartojama tarmė, aptariami kai kurie raštai apie pirmą lietuvių knygą,, daromi kritiški patikslinimai. Pabaigoje duodamas pravartus priedas "Pastabos ir bibliografija". Žodžiu, moksliškumas triumfuoja.

Grįžtant prie Vinco Kazoko minčių, norėtųsi palinkėti būsimai racionaliai, lietuvių fondų remiamai knygų leidyklai padėti Nidai išleist: kasmetinį Pradalgės tomą. Išeivių literatūros metraštis vertas metinio pasirodymo.
Pr. Visvydas