Našlė Spausdinti
Parašė JUOZAS TININIS   
Aš buvau paskirtas mokytoju į nedidelį provincijos miestelį, kur man netrukus pavyko išsinuomoti gražų kambarį ir patogiai jame įsikurti. Tačiau pirmą naktį naujoje vietoje sunkiai sekėsi užmigti: aš gulėjau atmerktomis akimis ir galvojau, kaip man klosis mokymo darbas. Apie dvyliktą valandą nakties staiga išgirdau sklindant pianino garsus. Iš pradžių maniau, kad šie tylūs garsai atplaukia iš kurio nors netoli esančio namo, bet vėliau, gerai įsiklausęs, įsitikinau, kad skambinama tame pačiame name, kur dabar mane kankina nemiga, ir kad ši dusliai aidinti muzika yra nepaprastai liūdna. Besigėrėdamas šita melodija, atplaukiančia tarsi iš kažkokių tolybių ir drumsčiančia vidurnakčio tylą, aš nejučiomis išsivadavau iš nemigos ir užmerkiau akis, atsiduodamas saldžiam miegui.

Rytą, vos tik man atsikėlus, namų šeimininkė mane pakvietė pusryčio. Valgydamas ją, paklausiau:

— Kas, ponia, šiąnakt čia skambino?

— Aš pati, — atsakė. — Ar ponui nepatinka muzika?

— Priešingai, patinka: aš tik stebėjausi, kas galėtų taip mielai skambinti? — atsakiau.

— Aš niekuomet neinu gulti prieš dvyliktą valandą nakties, sulaukusi vidurnakčio, kada man pasidaro labai neramu ir liūdna, aš sėduosi prie pianino ir imu skambinti. Vos tik suskambėjus pirmiesiems akordams, aš įsivaizduoju savo mylimą vyrą, švelniai atsirėmusį ant mano peties ir su šypsena beklausantį mano skambinimo.

— Vyrą? — nustebęs paklausiau.

— Taip, savo mirusį vyrą. Aš su juo išgyvenau dvidešimt aštuoneris metus, tris mėnesius ir dvi dienas.

—Ar seniai jis mirė?

— Iš tikrųjų — tai neseniai, bet man atrodo, kad jau visa amžinybė praėjo, kai aš be jo gyvenu.

— Tai, ponia, labai jį mylėjote? — paklausiau.

— Kaip nemylėsi tokio vyro! Jis buvo mano gyvenimo šviesa ir džiaugsmas. Aš be jo šiandien jaučiuosi nei gyva nei mirusi.

Man reikėjo išeiti į darbą, ir mūsų pasikalbėjimas nutrūko.

Pietų metu šeimininkė tylėdama padavinėjo man valgius, ir tik dabar aš akyliau įsižiūrėjau į dar gana gerai išsilaikiusį jos veidą, iš kurio bruožų dvelkė savotiškas grožis ir net kažkas šventa. Man pavalgius ir besirengiant palikti valgomąjį, našlė tarė:

— Neatsisakykit, pone valandėlei užeiti į mano kambarį.

— Mielai, — atsakiau.

Vos peržengęs slenkstį, pasijutau patekęs tarsi į mažą koplytėlę. Ties priešakine kambario siena išvydau savotišką altorėlį, ant kurio stovėjo bronzinis stambių veido bruožų biustas, iš dešinės ir kairės apstatytas gėlių vazomis. Kambario oras skaniai kvepėjo, tarsi mažoje gyvų gėlių krautuvėlėje.

Tai mano vyras, — tarė našlė, vos pastebimai šypsodamasi. — Aš su juo išgyvenau dvidešimt aštuoneris metus, tris mėnesius ir dvi dienas.

Prisiartinus prie biusto, ji ėmė perkeldinėti vazas, kuriose žydėjo baltos, raudonos ir mėlynos gėlės. Paskui skepetaite atsargiai ji nubraukė nuo bronzinio veido kelias vos įžiūrimas dulkelytes ir paklausė:

— Na kaip tamstai patinka mano vyrelis?

— Patinka, ponia: jo veidas — riteriškas, atsakiau, nesurasdamas taiklesnių pagyrimo žodžių.

Taip, taip: jis buvo vyro idealas; kito tokio vyro pasauly nėra, atsidususi pasakė našlė.

Netrukus aš vėl turėjau išeiti į darbą. Man žengiant pro duris, ji tarė:

— Tai kaip, pone, sakote patinka?

— Nepaprastai, ponia. Be to, turiu pasakyti, kad tamsta esate viena iš nedaugelio moterų, kurios tikrai mylėjo savo vyrus ir net po jų mirties jiems rodė prideramą pagarbą.
Ponia nusišypsojo patenkinta ir tarė:

— Man mirus, šis biustas bus pastatytas kapinių rūsyje ant altorėlio tarp mano ir mano vyro karstų.

Aš tai esu įrašiusi savo testamente, kurį paliksiu vykdyti vienai savo giminaitei.

Sekančią naktį, apie dvyliktą valandą, vėl išgirdau tą pačią švelnią muziką. Tai kartojosi kiekvieną vidunakti. Vėliau aš tyčia neidavau gulti tol, kol namuose pasklisdavo liūdna melodija: ji mane tuojau užliūliuodavo, ir aš jos veikiamas beveik kasnakt sapnuodavau rudenio vėjus, staugiančius tuščiose parko alėjose.

Vieną dieną aš parėjau iš darbo kiek anksčiau negu paprastai ir nuėjau į valgomąjį išgerti stiklo vandens. Iš valgomojo vienos durys buvo pravertos į tą kambarėlį, kur stovėjo biustas, ir aš išgirdau pasikalbėjimą:

— Ar tau neprailgo vienam, be manęs, vargšeli? Aš perilgai buvau tave palikusi vieną. Bet užtat aš tau parnešiau šviežių rugiagėlių: tu nepaprastai jas mėgai ir visuomet nešiojeisi švarko atlape.

Aš žvilgterėjau pro nežymiai prasivėrusias duris ir pamačiau savo šeimininkę, besikalbančią su biustu. Man pasidarė graudu ir gaila nelaimingos našlės, aš pirštų galais išslinkau iš valgomojo ir susimąstęs nuėjau į savo kambarį.

Beveik kasdien našlė mane pasikviesdavo į šią savo šventovę su vienintele statula ir paklausdavo, ar gerai esančios sustatytos vazos su gėlėmis, ar nereikią daugiau užleisti langų užuolaidas. Aš jai patardavau vazas išdėstyti tokia ar kitokia tvarka ir įleisti į kambarį daugiau šviesos, ir ji būdavo tuo labai patenkinta.

— Ar ponui neatrodo, kad jis šypsosi? — paklausė našlė vieną dieną mane, pagarbiai stovintį ties biustu.

— Aš jau seniai noriu tamstai,“ ponia, pasakyti, kad jis tikrai šypsosi.

— Jis man šypsojosi, kai aš pirmą kartą su juo susipažinau; jis man šypsojosi ir paskutinę savo gyvenimo valandą...

— Atleiskit, ponia, už nediskretišką klausimą: Ar tamstos vaikų neturėjote?

— Ne! Mes gyvenome pagal šv. Rašto patarimą, kaip brolis su seserimi. Be to, per visą savo gyvenimą mes nebuvome nė karto susipykę.

— Šit kaip! Nuostabu! — atsakiau ir grįžau į savo kambarį.

Našlė du kartu per dieną — priešpiet ir popiet — eidavo aplankyti savo vyro karsto, kuris buvo padėtas rūsyje, kapinėse. Vieną sekmadienį ji mane pakvietė kartu nueiti į kapines, nes ji norinti man parodyti, kur ilsisi jos vyro palaikai. Aš neatsisakiau. Kai mes jau buvome arti kapinių, ji man tarė:

Ar ponas dažnai galvojate apie mirtį?

Jaunystėje dažnai galvodavau, bet dabar — tik retkarčiais, — atsakiau.

— Aha! Mano vyras visuomet galvodavo apie mirtį. Bet sakyk tamsta, ar aš dar ilgai gyvensiu?

— To tai negaliu pasakyti, mieloji ponia.

Mūsų pokalbis apie mirtį nutrūko, kai prieš mūsų akis išdygo savotiškas rūšis. Ji atrakino metalines jo duris, ir mes granitiniais laiptais nusileidome į rūsį. Tuojau padvelkė vėsus ir gėlių kvapo pritvinęs oras. Rūsyje stovėjo du karstai; vienas dešinėje, apstatinėtas daugybe gyvų gėlių puokščių, ir antras — kairėje, visai be jokių papuošimų. Našlė tuojau uždegę žvakę ir atsiklaupė pasimelsti. Tą patį padariau ir aš. Paskui ji pakilo ir tarė:

— Aš su juo išgyvenau dvidešimt aštuoneris metus, tris mėnesius ir dvi dienas.

Tai pasakiusi, ji apsisuko ir išlipo iš rūsio, paliepdama man pabūti prie jos vyro karsto. Man pasidarė šiurpu: aš pagalvojau, kad ji gali mane čia užrakinti ir palikti drauge su numirėliu. Tačiau netrukus ji sugrįžo su indu vandens ir ėmė laistyti gėles vazose, kurios buvo dailiai sustatytos ant savotiško altorėlio tarp abiejų karstų.

— O kas čia palaidotas? — paklausiau ponią, pasisukęs į nepapuoštąjį karstą.

— Niekas. Bet šitame karste mane paguldys, kai Dievulis mane pasišauks. Tamsta prižadėk prie mano karsto sukalbėti bent vieną „Sveika Mariją“, kai mane uždarys šiame rūsyje. Prižadat?

— Taip: aš būtinai pasimelsiu už tamstos sielą.

Paskui mes užrakinome geležines rūsio duris ir pasukome namo. Pakeliui našlė manęs paklausė:

— Kaip tamsta, pone, manai: ar jis danguje ar skaistykloje?

— Niekas to negali žinoti, ponia. Bet kadangi jis buvo toks geras, tai greičiausiai jis yra danguje.

Našlės veide pasirodė pasitenkinimo šypsena.

Praėjus metams, aš buvau iškeltas į naują tarnybos vietą, kurioje neberadau nei vidurnakčio muzikos, nei nuostabios našlės. Išgyvenęs čia daugiau negu metus, sužinojau, kad keistoji našlė mirė.

Vykdydamas savo pasižadėjimą, nuvykau pasimelsti prie našlės karsto. Rūsio raktus gavau iš moters, kuri dabar gyveno našlės namuose. Atidaręs rūsio duris, pajutau pelėsių kvapą. Rūsyje buvo du karstai, kaip ir anksčiau: viršum našlės karsto draikėsi kelios sudžiūvusios gėlių puokštės, o aplink jos vyro karstą buvo tik sutriušusių gėlių kratinys, aptrauktas gausiais voratinkliais. Aš atsiklaupiau ir sukalbėjau kelias „Sveika Marijas“. Grįžęs iš kapinių, atidaviau savininkei raktą ir sužinojau, kad ji esanti mirusiosios giminaitė ir kad iš bronzinio biusto liejykla jai padariusi kelis labai reikalingus virtuvės indus. Aš atsisveikinau su nelabai simpatinga testamento vykdytoja ir išvykau namo, galvodamas apie nuostabiąją našlę, kuri ilgėjosi mirties, kad greičiau galėtų susitikti su savo mirusiu vyru ir būtų vėl laiminga.

Tubingen, 1948.


Pirštinės (Freiburgo "Ecole des arts et Metries")