Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DAKTARAS KRIPŠTUKAS PRAGARE, ARBA PASIKALBĖJIMAS APIE PASAKŲ KNYGAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Leonas Miškinas   
Julius Kaupas. DAKTARAS KRIPŠTUKAS PRAGARE ir kitos ne mažiau įdomios pasakos, surašytos slaptose Kauno miesto kronikose. Povilo Abelkio lietuviškų knygų leidykla. Freiburgas. 1948 mt. Iliustravo Adolfas Vaičaitis.

Paėmus Juliaus Kaupo pasakų knygą Daktaras Kripštukas Pragare į rankas, vėl prieš akis atsistoja vaikystėje skaitytos ir mylėtos pasakų knygos. Mes jas kadaise mylėjom daugiau negu žmones. Jos mums buvo tokios artimos ir geros, kaip familiari gerai pažįstamo ir visuomet laukiamo žmogaus šypsena. Tikrai jos buvo nuostabios, Todėl ir dabar galvą vėl užplunda anų kažkuomet skaitytų pasakų knygų personažų minios: vienas kitą pralenkdami veržiasi galingi karaliai, nepalyginamo grožio karalaitės, pikčiausios raganos ir devyngalviai smakai; Naujųjų Metų naktį vėl šąla gatvėje mažytė Anderseno mergaitė su degtukais, ant uolos senasis ąžuolas sapnuoja, ir tylūs praeina septyni nykštukai, ant pečių Snieguolės karstą nešdami.

Aš gerai atsimenu mažąjį Kauką, išlindus iš pasakų knygos ir sėdintį ant paauksuotos jos briaunos. Tačiau dabar knygos guli užverstos, mažasis Kaukas pasidarė nebematomas arba iškeliavo kitur. Dėl to man šiandien ir atrodo, kad be galo laimingas žmogus turėtų būti kiekvienas pasakų knygos autorius, nes jis mato svajonę, jis mato gyvenime tai, ko kiti matyti nepajėgia.

Pasakų knygas ir pačias pasakas mes mylėjome dar ir dėl to, kad jau tuomet, jas skaitydami, patys būdami be galo silpni, galėjome kovoti su piktomis raganomis, apginti karalaites nuo slibinų ir kovoti su blogiu, kurio nuolatinis atstovas žemėjo buvo pasakų velnias. Tai ir buvo pirmosios mūsų pergalės, nuskaidrindavusios pasaulį ir širdis užliedavusios pasitikėjimo ugnim.

Mane šiandien apėmė gilus džiaugsmas, nes nauja pasakų knyga atsirado vaikų kambaryje ant stalo. Ir dar dėl to, kad Julius Kaupas su savo pasakų herojais atsistojo anos idealistinės kovos fronte, atvesdamas naujus karžygius pasakų pasaulin, užkariaudamas naujas karalystes ir apgindamas naujas tiesas.

Tūlas paklaus, kodėl autorius savo personažus apgyvendino Kaune, šitame mažiausiai pasakiškame mieste. Iš tokio klausimo galėsime nustatyti, kad klausiantysis arba visai nėra buvęs Kaune, arba gyvenęs paskutiniais metais išsistačiusiame valdininkų kvartale. Kurgi kitur autorius juos geriau galėjo patalpinti, jeigu ne savo gimtajame mieste? Jeigu klausiantysis nuvažiuotų į Kauną ir paslampinėtų tapybiškose jo senamiesčio gatvelėse, gerai įsižiūrėtų į jo charakteringas smulkmenas jam paaiškėtų, kad Kaunas yra lygiai tokis pat pasakiškas miestas, kaip Dancigas arba Drezdenas, kuriuose savo herojus mėgo apgyvendinti didysis pasakorius E.T.A. Hoffmann. Tačiau šį mano tvirtinimą geriausiai parems pati Juliaus Kaupo pasakų knyga Daktaras Kripštukas Pragare, dėl kurios aš čia ir paprašiau žodžio.

Pasakos žanras yra vienas iš pačių sunkiausių visų literatūros žanrų tarpe. Jis sunkus jau vien dėl to, kad šios rūšies kūrinių „pasakiškoji“ pusė visus juos savotiškai supanašina. Kiekvienam pasakų rašytojui tenka nugalėti šią sunkią kliūtį ir to panašumo išvengti. Vėlgi,  norint nutolti nuo grynos liaudies pasakos, kurios esminis elementas yra pasakojimo objektyvumas ir įtampa, reikia duoti puošnesni literatūrinį pavidalą, nesumažinantį ir anos pasakoms būtinos Įtampos. Pasakoje nėra vietos sustojimams, ilgesniems pasikalbėjimams, smulkiam herojaus išgyvenimų aprašymui. Pasakotojas šia prasme turi būti visuomet be galo šykštus ir laikytis ko griežčiausio taupumo principo. Viskas turi išplaukti iš pasakojimo dinamikos, iš akcijos. Julius Kaupas savo knygoje pasirodo šį principą gerai supratęs ir daugumoje savo pasakų, ypač jeigu jos.yra pasakos tikrąja šio žodžio prasme, tinkamai panaudojęs.

Nors antraštiniame lape autorius visus šioje knygoje spausdinamus dalykus vadina pasakomis, aš nenorėčiau visų jų tokiomis laikyti. Klasišką, pasakos sąvoką, mano nuomone, šioje knygoje atitiktų tik du dalykai: Daktaras Krapštukas Pragare ir Kaip velnias Juoduodegis blogais keliais nuėjo. Tačiau nebūdami toki griežti, prie pasakų dar galėtumėm prijungti: Šokoladinio kareiviuko širdį, Tuk tuko burtų laikrodį, Haganų puotą Kalnų gatvėje ir pasaką apie Arlekino meilę ir burtininką be vardo.
Likusieji dalykai yra ne kas kita, kaip fantastinės novelės ar apysakos. Pasakai charakteringus elementus tuose kūriniuose pakeičia sufantastintos buities vaizdavimas, sufantastinta kasdienybė. Tikrose pasakose nieko nebūna tragiško ar sentimentalaus. Nebūna ten nei nenugalimų kliūčių, nei meilės kančios scenų. Šviesa ten visuomet nugali tamsą. Pasakos yra lakoniškos ir šaltos. Tik vokiečių romantikai į pasakas įvedė daugiau subjektyvinių momentų, paversdami jas fantastinėmis apysakomis. Tuo remdamasis Raudonbarzdžio žydo karolius, Studentą iš rudosios vaistinės, Pasaką apie neramų žveją, Silvestrą ir Kaip profesorius Murmilius į Krekenavos karčiamą važiavo pavadinau fantastinėmis apysakomis. Tačiau aišku, kad šis suskirstymas yra tiktai apytikris.

Dabar grįžkime prie pasakų.

Juliaus Kaupo pasakose reljefiškai iškyla supasakintas Kauno miestas. Visos čia vaizduojamos smulkmenos yra tokios gyvos ir ryškios, jog tuoj supranti, kad ir pats šios knygos autorius yra tikras šio miesto vaikas, t. y. gimęs ir augęs Kaune ir gerai susipažinęs ne tik su jo pagrindiniais panoramos elementais, bet viską ligi smulkmenų išgyvenęs. Plakatų stulpai, valkatos šunes, policininkai, niūrios pelėdos, tupinčios ant Meno Mokyklos tvoros, čia gyvena savarankišką ir nuo banalios tikrovės nepriklausomą gyvenimą. Tai pasakų pasaulio gyventojai. Nors Kaunas šiose pasakose pristatomas su realiais jo atributais — Karo Muziejumi, Laisvės alėja, Vilniaus gatve ir t.t., bet kas gali netikėti, kad kažkur senamiestyje stovėjo paslaptinga laikrodininko Tuktuko dirbtuvė ir gyveno garsusis kepėjas Tešlėnas, iškepęs virš miesto spindinčias žvaigždutes? Taip pat sunku netikėti, kad ir pragaro atsarginės durys išeinančios į senąją Gardino gatvę.

Geriausia formaliniu požiūriu visoje knygoje pasaka yra Daktaras Kripštukas pragare. Nieko šioje pasakoje nėra perdaug, o taip pat nieko jai ir netrūksta. Taupydamas ir pasverdamas kiekvieną žodi, autorius pasiekė aukšto formalinio kondensuotumo laipsnio. Viskas išdėstyta proporcingai. Veiksmas vystosi logiškai ir su didele įtampa. Aplinkos aprašymui autorius pasinaudojo vos keliais trumpais sakiniais. Bet koks efektas! Smulkmenos čia būtų buvusios nereikalingos ir tik be reikalo stabdžiusios veiksmą. Švelnus, vos pastebinąs humoras pašviesina ir sušildo ir taip jau gerai suderintas pasakos spalvas. Su Daktaro Kripštuko pragare pasaka Julius Kaupas priartėja prie pačių geriausių šios rūšies pasakų pavyzdžių. Reikia manyti, kad Daktaras Kripštukas bus lygiai tiek vaikų mėgiamas,, kaip ir jo profesijos draugas Daktaras Dolitlis, su kuriuo, manau, visiems teko susipažinti vaikystėje.

Savo idėjomis ar nebus tik įdomiausia pasaka Kaip velnias Juoduodegis blogais keliais nuėjo. Ji patraukia ne tik savo siužetiniu turiniu, bet ir filosofine mintim. Autorius joje paliečia blogio problemą. Niekur jis čia nemoralizuoja ir, rodos, nesuinteresuotai pasakoja vargšo Juoduodegio bėdas tarp žmonių. Tačiau esmėje jis piktai ir skaudžiai juokiasi iš velnią sugadinančio in jį blogais keliais nueiti priverčiančio žmogaus, t. y. iš. mūsų pačių. Formos požiūriu šį pasaka yra irgi viena iš pačių stipriausių. Autorius čia taip gyvai ir taip lengvai pasakoja, kad pats nepamatai, kaip užverti paskutinį pasakos puslapį ir gailiesi, kad taip greit pasibaigė.

Prie įdomesniųjų priklauso ir pasaka apie arlekino meilę ir burtininką be vardo. Jos skaidrus idealizmas uždegs skaitytojų širdis ir tūlas iš jų turbūt liūdės su arlekinu, kad karalaitė mirė, kaip mes kad vaikystėje būtumėm liūdėję.

Apskritai, visos pasakos yra šiltos ir pilnos anos nuoširdžios šilumos, dėl kurios yra taip mylimos ir skaitomos pasakų knygos.

Fantastinės apysakos (tikriau: dalykai, kuriuos mes tokiomis pavadinome) yra visiškai kitokios. Jose nebėra to intymaus šiltumo, kurio tiek daug radome pasakose. Vaikiškas skaidrumas ir naivumas dingęs be žymės. Jo vietą užima skaudi gyvenimo problematika. Išskyrus Kaip profesorius Murmilius į Krekenavos karčiamą važiavo — visų kitų fantastinių apysakų branduolius sudaro meilės istorijos. Vis dažniau ir dažniau čia pasirodo gerai apgalvota ir aiški idėja,, kurios išryškinimui autorius pajungia savo personažus. Šis momentas labiausiai ryškus ir labiausiai matomas Pasakoje apie neramų žveją Silvestrą. Idėja čia aiškiai iš anksto sugalvota, bet nėra gimusi ir išgyventa kartu su visa kūrinio medžiaga. Idėja gimsta kartu su forma. Visi personažai šioje pasakoje nėra gyvi (menine gyvybe) žmonės, bet savotiški automatai, kartoją autoriaus jiems įsakytas mintis ir kenčiantys autoriaus jiems primestas kančias. Trūkumas organiško ryšio tarp turinio ir formos yra didžiausia šio kūrinio silpnybė. Atsiminkime kad ir velnio Juoduodegio pasaką. Ten, kaip jau aukščiau pabrėžėme, autorius yra nesuinteresuotas, duoda pačiam velniui kalbėti ir gyventi, o pasakos idėja, slypinti pačioje vaizduojamoje medžiagoje, natūraliai iš jos išplaukia.

Silpnina šį dalyką dar ir per didelė sentimentalumo doza. Jau pats siužetas yra šia prasme pavojingas. Savo gausingose variacijose tiek kartų panaudotas pasakose, baladėse bei romansuose, jis pats savyje yra sentimentalus, kaip ir mėlynosios salos.

Raudonbarzdžio žydo karoliuose ryškiausiai išsiskleidžia autoriaus fantazija ir mokėjimas kasdieniškoje tikrovėje sukurti paslaptingumo atmosferą. Autorius taip pat čia neužmiršta, kad šios rūšies kūriny nepaprastai svarbų vaidmenį vaidina akcija ir įdomi intryga. Be to, šį dalyką smarkiai papuošia puikios lyrinės iškarpos, vaizduojančios rudenėjančio miesto nuotaikas su geltonijančiais medžiais- ir margaspalvėmis jo miniomis. Kad ir tokia vieta: „Buvo šilta. Ore skraidė iš laukų atklydę voratinkliai, užkliūdami praeiviams už kepurių ir nutūpdami ant geltonų pašto dėžučių. Šunes snaudė ant akmeninių laiptelių, laikraščių pardavėjai kalbėjosi su praeiviais, iškišę galvas pro savo būdelių langiukus, — net ir mokiniai nėjo į pamokas, bet, pasidėję knygų ryšulėlius ant suolų, daužė kaštonus nuo medžių.“ (Daktaras Kripštukas Pragare, 134 pusi.)

Sunkiausiai įvertinamas dalykas šioje knygoje yra kaip profesorius Murmilius į Krekena vos karčiamą važiavo. Šioje fantastinėje apysakoje autorius satyriškai pristato naivų svajotoją profesorių, parodydamas jo vaikiškai tyrą lengvabūdiškumą ir nerealumą. Tai lyg ir sufantastintas, iš studentavimo dieną išlikęs anekdotinis tūlo profesoriaus prisiminimas.

Nors visumoje šis dalykas nepriklauso prie geresniųjų, tačiau jo pradžioje randame nepaprastai gražų pavasario aprašymą, kurį čia ir pacituosime.

,,Į Kauną atėjo pavasaris, Purvinas sniegas sutirpo ir nutekėjo kriokiančiais upeliais per Vytauto kalno gatves, nusinešdamas tuščias degtukų dėžutes, putas ir kiaušinių kevalus. Kryžkelių verpetuose sukosi sudrėkę ir burbulais apkibę laiveliai išlankstyti iš nudrėkstų juodraščio puslapių.“ (Daktaras Kripštukas Pragare, 164—5 psl.)
Albert T h i b a u d e t, svarstydamas stiliaus klausimą, nenorėtų visiškai sutikti su klasiška formule, teigiančia, kad stilius esąs pats žmogus. Stilius greičiau būsiąs savyje uždara būtis,, susiformuojanti tarp paties žmogaus, jo idėjų ir aplinkos. Nes ir žmogus ir jo idėjos lygiai veikia stiliaus formavimosi stadijoje. Stiliaus susiformavimo metu atsiranda dar ir trečioji įtaka — perskaitytųjų knygų stiliaus įtaka.

Skaitant Juliaus Kaupo knygą, tenka pastebėti, kad daugely vietų stiliaus formavimosi momente ryškiai dalyvavo mūsų minėtas trečiasis faktorius — skaitytų pasaką knygų atgarsiai. Stiliaus atžvilgiu Kaupas originaliausias yra savo grynosiose pasakose. Jo paties išgyvenimų spalva ten dominuoja ir savo šilima užmuša visas įtakas. Tačiau fantastinėse apysakose, kurios savo charakteriu yra grynai literatūrinės, stilius yra mažiau originalus. Jeigu Studentas iš rudosios vaistinės savo stiliumi ir nuotaikomis yra gerokai hofmaniškas (studentai, aplinkos vaizdavimas), tai Pasaka apie neramų žveją Silvestrą taip pat yra neabejotinoje Oskar Wilde stiliaus įtakoje. Sakinių konstrukcija, aprašymų maniera ir ypač būdvardžių vartojimas ir jų charakteris yra neabejotinai uaildiški. (Plg. O. Wilde pasaką „Žvejas ir jo siela“.) Wilde ir Hoffmanno įtakos galima pastebėti ir kitur.

Knygos įžangai sunku butų prikišti kieno nors specifinę įtaką, bet užtat ji yra šabloniška ir įprastinė. Pavyzdžiui, pati įžangos pradžia arba Sniego Senio meilę alyvų krūmui yra gerokai nebenauji dalykai. Bet kas gi gali šito panašiose įžangose išvengti? Ir jeigu tokios įžangos nėra labai pagirtinos, tai tik dėl to, kad jos yra dažniausiai aiškūs l i e u x c o mm u n s. Tokiomis pat lieux communs laikytumėm ir visus knygoje aprašytus burmistrus bei autoriaus pastebėjimus, ką tuomet laikraščiai rašė ir pan., dažnai pasitaikančius knygoje ir apskritai pasakų knygose. Stiliaus originaliam charakteriui kenkia ir daug kieno vartota, ypač anglų literatūroje, digresijų maniera, kuriose autorius nuolat įsikiša į savo kūrinio veiksmą ir ima pats kalbėti. Tas pat pasakytina ir apie dažnokus,,kaip jau visiem gerai žinoma“, „kaip žinoma“, ir t.t., vartojamus komiškam efektui sukelti.

Baigiant apie stilių reikia pabrėžti, kad pasakų stiliaus originalumas yra be galo opus dalykas. Kiekvienas pasakų rašytojas ir taip jau yra „priverstas vartoti gana daug visoms pasakoms charakteringų bendrybių. Dėl to, įvedant visiems žinomas ir daugelio vartotas stilistines priemones, pasakų individualinė linija kiekvienu atveju gali smarkiai nukentėti. Taip pat reikia pastebėti, kad visos aukščiau nurodytos stilistinės ar kitokios klaidos nublanksta prieš gerąsias knygos ypatybes, ir pasidžiaugti, kad autorius pirmąjį savo literatūrinės kovos etapą neabejotinai laimėjo.

Vertinant pasakų knygą, jokiu būdų negalima praeiti tylomis pro jos idėjinę pusę. Normaliai suprantamos pasakos dažniausiai būna didaktinės, pamokančios, moralizuojančios, suinteresuotos, t. y. turinčios aiškiai apibrėžtą tikslą. Bendroji visoms pasakoms kovos su blogiu idėja dažniausiai būna konkretizuota. Dėl to pasakas būtą galima laikyti pritaikomąja literatūra. Grynajai meno kūrybai gi yra charakteringas nesuinteresuotumas. Romano Guardini nuomone, meno kūriniai neturi aiškaus tikslo, bet turi savo prasmę.

Kaupo pasakos daugumoje ano prilaikomosios literatūros bruožo neturi. Negalima tačiau tvirtinti, kad jos būtų visai nesuinteresuotos ir jų autorius nieko neskelbtų. Jų idėjinis turinys gal net platesnis už visų normalių pasakų.

Idėjiškai svarbiausi dalykai šioje knygoje ar nebus tik Pasaka apie arlekino meilę ir burtininką be vardo. Kaip velnias juoduodegis blogais ketiniais nuėjo (šį dalyką mes jau aptarėme), Pasaka apie neramų žveją Silvestrą ir Studentas iš rudosios vaistinės. Per šiuos dalykus būtų galima išvesti pagrindinę Kaupo idėjų liniją ir susidaryti autoriaus pasaulėžiūrinį vaizdą.

Jo pasaulėžiūriniame komplekse pagrindinį toną sudaro idealistinė pažiūra į gyvenimą ir jo apraiškas. Jis čia savotiškas Don-Kichoto mokinys. Jis tiki daug kuo, kuo sumaterialistėję žmonės nebetiki. Jie dargi pašiepia tikintįjį. Jiems arlekino kova, aišku, beprasmė; tik Kaupui ji prasminga ir būtina. Šitas idealizmas yra bendriausia ir vertingiausia jo pasakų idėja.

Idealo konfliktą su tikrove autorius paliečia Neramaus žvejo Silvestro pasakoje, bet ji neiškyla visu aštrumu dėl to, kad šio kūrinio forma silpna. O formos ir idėjos atskyrimas yra neįmanomas, nes šie elementai sudaro integralinę visumą. Tarp formos ir idėjos meno kūriny veikia t i e s o g i n i o proporcingumo dėsnis. Dėl tų pačių.formalinių trūkumų nukenčia ir Studento iš rudosios vaistinės mintys.

Tai taip mes ir prisiritom prie šios pasakų knygos charakteristikos pabaigos. Tai nebuvo šios knygos kritika tikrąją šio žodžio prasme, bet paprastas pasikalbėjimas apie pasakų knygas. Tikrąją knygos vertę galėtų pasakyti kažkur ant šios knygos beskaitydamas užsnūdęs vaikas, sapnuojantis Daktarą Krapštuką pragare. Bet mes jo nežadinsime, tik pasitenkinsime pastebėdami, kad patys vaikai yra geriausieji pasakų knygų kritikai.

P. S. Grafikas A. Vaičaitis savo darbą atliko sąžiningai. Iliustracijos sudėtos ne pripuolamai, kaip dažnai pas mus atsitinka, bet laikantis aiškaus plano. Dėl to ši knyga meninio apipavidalinimo požiūriu yra vien tisas kūrinys.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai