HEIDEGGERIO KULTŪRINĖ REIKŠMĖ Spausdinti
Parašė Dr. VINCAS VYČINAS   
Heideggeris yra filosofas, bet jis tarsi praauga filosofiją ir tuo pačiu aiškiau pateikia atsakymą, kas filosofija iš viso yra. Šituo būdu jo mintis paliečia visos filosofijos istorinę raidą. Taip pat ji pagilina bei praturtina ir kitas kultūros sritis, jų vienos su kita suartinime atskleidžia naujos eros perspektyvas.

Filosofija
Šitame ribotame straipsnelyje, įvertinant Heideggerį kaip filosofą, bus stabtelėta tik ties filosofijos pradžios ir užbaigos fazėmis.

Filosofų suvažiavimą Cerisy-la-Salle mieste Prancūzijoj) 1955 m. Heideggeris atidarė savo įžangine kalba: "Kas yra filosofija?". Laikydamasis savo metodo gilintis į žodį bet kokio dalyko esmei išvystyti, Heideggeris ir šioje paskaitoje filosofijos prasmės ieškojimą pradeda, gilindamasis į graikų žodžio "philosophia" reikšmę. Jis pabrėžia, kaip skirtingai šį žodį suprato Heraklitas bei kiti pirmieji graikų mintytojai ir kaip jį suprato visi kiti filosofai nuo Platono ligi Nietzschės "Filosofes yra tas, kuris myli išmintį (sophon) . Mylėti išmintį Heraklito prasme reiškia kalbėti taip, kaip kalba logosas, t. y. atitikti logosą. Šis atitikimas yra sąskambis su išmintimi".1

Čia reikia pastebėti, kad išmintis (sophon) nėra, sakyčiau, savyje izoliuotas žmogiškas protas bet pačios Būties logosas — jos atsiskleidimas Žmogiškasis protas, būdamas sąskambyje su šiuo atsiskleidimu, yra pirminėje meilėje su logosu, su Būties išmintimi. Logosas taip pat pirmine prasme nėra žmogiškas žodis ar kalba, bet pačios Būties kalba. Būtis yra logosas!

Pagal Heideggerį, Heraklito en pantą (visuma) pasako, kad vienas yra viskas, kad tai yra viską vienijanti visų būtybių visuma. (Visos būtybės yra suvienytos Būtyje. "Būtis yra viskas-kas-yra. Čia 'yra' išsisako tranzityviai ir reiškia ne ką kita, kaip 'sutelkia'). Būtis sutelkia viską-kas-yra taip, kad kas-yra yra. Būtis yra sutelkimas — logos.

Kad visos būtybės yra Būtyje, atrodo savaime aišku, pabrėžia Heideggeris. Tačiau šitoks Būties supratimas yra didžiai svarbus ne tik Heraklito bei kitų pirmųjų graikų mąstytojų) Būties sampratai, bet ir paties Heideggerio minties tinkamam supratimui.

Heideggeris iškelia pagrindinį ankstyvųjų graikų minties bruožą: "kad viskas-kas-yra būna sutelkta Būtyje, kad Būčiai šviečiant visos būtybės atsiskleidžia, — šitai kaip tik ir buvo tai, kas sukėlė graikuose — ir tik juose vienuose — nuostabą. Būtybės yra Būtyje. Šitai graikams buvo nuostabiausia".3 Pirmieji graikų mąstytojai buvo nustebinti, kad Būtis yra, užuot, kaip vėlesnieji filosofai, buvę nustebinti, kad būtybės yra. Būtis jiems buvo taip, kame visos būtybės grindžiasi, ir dėl to Būties realumas jiems buvo pagrindine snis, įgalinantis būtybių realumą.

Pagal Heideggerį, net ir patys graikai šitą Būties nuostabą turėjo ginti nuo sofistų sulėkš-tinto Būties supratimo. Sofistai viską "išaiškino" bet kuriam asmeniui, ir Būtis virto principiškai reliatyvi, bemaž bereikšmė. Atsirado rimtų mąstytojų (pirmiausia Sokratas), kuris ėmėsi gelbėti to, kas yra nuostabiausia, nuo jo sofistiško sulėkš-tinimo. Šitie mintytojai, siekdami tikros išminties, jautė savyje ilgesį atstatyti Būtį kaip tai, kur yra viskas-kas-yra. Šituo būdu philein to sophon, išminties meilė, užuot buvusi sąskambis su Būties išmintimi (sophon), virsta išminties ephesis — siekimas. Philein dabar jau nebėra sąskambis, kuriuo išmintis principiškai yra lokalizuota Būtyje (logos), bet tampa siekimu, ir pagal tai išmintis ima būti lokalizuota žmoguje. Nuostabos dabar nebėra; ji bandoma surasti. Šis bandymas yra išmintingumas. Išminties siekimas, suprastas nebe kaip sąskambis, bet kaip meilė (Eros), tampa filosofija.4

Heideggerio žodžiais tariant, "šis ieškojimas, siekiąs sophon (išminties), yra ieškojimas en pantą — ieškojimas visko-kas-yra kaip esančio Būtyje. Jis virsta dabar klausimu: kas yra tai-kas-yra kaip esantis? Mąstymas tik dabar virsta filosofija. Heraklitas ir Parmenidas dar nebuvo filosofai. Kodėl ne? Todėl, kad jie buvo didingesnį mąstytojai."5 Didingesnį ne dėl to, kad jie būtų sukūrę didingesnes filosofines sistemas, bet dėl to, kad jie mąstė kitokioj dimensijoj. Užuot mąstę Būtį, pergyvendami dėl jos nuostabą, filosofai, pradedant Platonu ir Aristoteliu, bandė rasti atsakymą į klausimą: kas yra tai-kas-yra?5

Šis persilaužimas iš pirminio (artimo mitiniam) galvojimo į filosofinį galvojimą yra esminis suprasti ne tik Heideggerio minčiai, bet ir apskritai visos Vakarų minties ir kultūros raidai.

Filosofija savo istorijoje buvo įvairi. Nežiūrint to įvairumo, metafizika (pagrindinė filosofijos sritis, siekianti suvokti visų būtybių esimą) išliko siekimas suvokti visos realybės — visų būtybių — būtį. jų esimą. Pagal Platoną būtybių realumas slypi idėjose, pagal Aristotelį —jų esmėse. Viduriniųjų amžių galvotojai rėmėsi vienu ar antru minėtųjų filosofų, siekdami nustatyti būtybių quidditas. jų esimą bei esmes visų jų sąrangoje. Ši sąranga buvo apspręsta aukščiausiosios būtybės — Dievo.

Pradedant Dekartu, esmių aptarimą pakeičia jų įrodomumas, certitudo. Įrodomumas bei tikrumas čia siejamas su žmogumi kaip subjektu. Būtybių esmės nebėra apsprendžiamos iš Dievo, bet iš žmogaus, kaip subjekto, taško. Čia slypi moderniųjų laikų mokslų, jų metodų pradžia, — teigia Heideggeris.

Kitas svarbus filosofijoje posūkis, pagal Heideggerį, įvyko su Nietzsche. Nietzschė nuvertino esmingumą — ypač ideališkumą bei antgamtiškumą, — pakeisdamas jį vertybėmis ir vertybes nustatančia "valia valdyti" (Wille zur Macht).6

Vieton statiškos būtybių būties Nietzsche teigia tapsmą (Werden). Tapsmas jam nėra tik daiktų tėkmė, jų padėčių pasikeitimas, bet pats pagrindinis visą realybę dominuojantis principas. Šis apsprendžiantis principas Nietzschei yra valia valdyti.7

"Valios valdyti" struktūroje žodis "valia" Nietzschės supratimu, kaip aiškina Heideggeris. reiškia "savęs sutelkimą (Sichzusammennehmen "Tik tas, kuris negali pats savęs klausyti, turi būti įsakomas".8 "Valia" pirmiausia čia reiškia ne norėjimą to, ko ji pati neturi (įvairių vertybių), bet to, ką ji jau turi. Paties Nietzschės žodžiais, "norėti, apskritai imant, yra tas pats, kas norėti tapti galingesniam, norėjimą augti".9 Valia valdyt:, t. y. daugiau įsigyti galybės nėra dvi skirtingos sąvokos, bet viena ir ta pati, kadangi valia iš savo esmės visada siekia valingumo ir tuo būdu yra jo jėga. Kadangi viskas grindžiasi galybe-valioje, ji yra Nietzschei "giliausioji Būties esmė".10

Valia valdyti, būdama Būties esmė, grindžia ir įprasmina visas kitas realybes, Nietzschės vadinamas vertybėmis. Vertybė yra valios valdyti sukurtos sąlygos pačiai save ugdyti ir pačiai save praaugti. Valia valdyti yra būtis kaip būtybių (vertybių) pagrindas.11

Valia valdyti yra artimai susijusi su kita svarbia Nietzschės sąvoka — antžmogiu (Ueberrnensch). Nietzschė, kaip jau minėta, reiškia posūkį, kuriam antgamtinės realybės tampa ignoruojamos. Kai realybė atpalaiduojama nuo antgamtinių saistų, valia valdyti tarsi išlaisvinama nepažabotam viešpatavimui dabar likusioj vien tik gamtinėje (žemiškojoj) realybėje. Nepaisydama jokių antgamtinių saistų. valia valdyti ima viską saistyti savo vidine jėga.

Antžmogis nėra tik koks galingas individas. Jis yra žmogus, kuris, atmetęs antgamtinius sais-tus, viską saisto pats sava išlaisvinta jėga. Šitoks žmogus yra apskritai šių dienų žmogus, taipgi — ir gal ypačiai — įvairios institucijos, korporacijos, įmonės, bendruomenės. Kasyklų įmonė ar naftos korporacija, profesinė sąjunga ar mokslinė institucija etc. vertina aplinką iš savų perspektyvų, ją kaip vertybes valdo ir tuo pačiu stiprina save.

Antžmogis tad yra šių dienų moderniosios technikos laikotarpio žmogus. Kaip Heideggeris pabrėžia, Nietzsche nedėsto tik savo asmeniškų įsitikinimų, bet aplamai išryškina laiko dvasią, beišsivystantį dabarties žmogaus mentalitetą, kuris, atmesdamas antgamtiškumą, visu svoriu metasi į gamtinės aplinkos valdymą. Nesvarbu kad bankininkas, profsąjungos vadas ar įmonės savininkas sekmadieniais atlieka savo religinę pareigą, nes jo visos dienos darbo vyksmas nesivadovauja jokiais antgamtiniais saistais, o yra jo valios valdyti teigimas ir siekimas. Šis teigimas ir siekimas, jo įsitikinimu, yra tikrasis civilizacijos plėtimas.

Atmesdamas antgamtines realybes, Nietzsche tarėsi nugalįs ligšiolinę filosofiją kaip metafiziką, kurią jis vadina platonizmu. Tačiau Heideggerio supratimu, ir pats Nietzsche priklauso metafizikos laikotarpiui, nes vien tik platonizmo apgręžimas išlieka metafizikos rėmuose. "Nietzschės posūkis prieš metafiziką kaip jos vien tik apvertimas, yra joje be išeities įsiklampojimas".12

Jau anksčiau buvo matyti, kad Heideggeris aiškina vertybes kaip būtybes ir valią kaip būtį, tuo parodydamas, kad Nietzsche išlaiko pagrindinį metafizikos — ir tuo būdu filosofijos — charakterį. Tik paties Heideggerio mintis jau išsprunka iš filosofinių rėmų, ir dėl to jis gali, kaip jau ją palikęs, tinkamiau ją apžvelgti. Heideggeris laiko Nietzsche paskutiniuoju metafiziku bei filosofu tradicine prasme) ir mano, kad ateities mintis jau nebebus filosofinė, "nes bet kokie kiti metafizikos galimumai tuo tarpu nebeatrodo galimi".13

Anot Heideggerio, Nietzsche principiškai išlaiko metafizinį tiesos supratimą, kaip būtybės atitikimą protui. Dekartui tiesos tikrybė rėmėsi subjekto tikrybe. Nietzschės valia valdyti teigia vertybes, kurių atitikimas šiai valiai ir yra tiesa. Kadangi valia valdyti yra niekuo nesaistoma ir tuo pačiu nėra įrodoma (kaip Dekarto subjekto tikrybė), tai jos ir tiesa nėra įrodoma. Šitai ir paženklina Nietzschės mintį reliatyvumu. Reliatyvumas iš


Heideggerio trobelė Schwarzwaldo kalnuose

esmės reiškia nihilizmą. To neneigė ir pats Nietzsche. Atmetant antgamtinę realybę, beprasmiškumo ir nihilizmo klimatas kaip tik ir yra sąlyga galybės valiai teigti savas tiesas ir tuo būdu save perviršyti. Beprasmė aplinka tampa bandomuoju lauku kurti prasmingas vertybes.

Heideggerio aiškinimu, ne Nietzsche atvėrė žmogui nihilistinį pasaulį: jau ir Dekartas ir visi kiti filosofai nuo pat Platono laikų ėjo nihilizme keliu. Kaip tad Heideggeris supranta nihilizmą?

Heideggerio teigimu, ne antgamtinių vertybių nuvertinimas, bet jau pats filosofijos (metafizikos) orientavimasis į būtybes, į Būtį kaip būtybių būtį, yra nihilizmas. Taip yra dėl to, kad pati Būtis čia lieka nemąstoma, bet tampa užslėpta; ji yra niekas, nes tai, kas nėra būtybė, pagal tradicinę filosofiją, yra niekas. Iš čia Heideggerio teigimas, jo pradėtas jau ankstyvame jo veikale "Būtis ir laikas" (Sein und Zeit), kad Būtis yra Niekas, gali būti tinkamai pagrįstas.

Būties nemąstymas per visą filosofijos istoriją reiškia Būties ignoravimą. "Būtybių atsiskleidime, kaip tokiame, pati Būtis nepasirodo."14 Būties ignoravimas yra jos užmirštis. "Būties istorija — ir tai su būtinumu — prasideda su Būties užmirštimi".15 Būties užmirštis uždeda savo ženkle ant visos metafizikos (filosofijos) istorijos, yra tari požeminė tėkmė, kuri lemia minties istorijos tėkmę.
Būtis įgalina filosofiją, pati pasitraukdama ir likdama Slėpiniu. Kaip Slėpinys, Būtis išsiunčia žmogų į klaidžiojimo kelią Būties užmirštyje. Šitą išsiuntimą Heideggeris vadina Ge-schick, lemtimi.

Jeigu Būties užmirštis yra nihilizmas, tai Nietzsche, išjungdamas būtį net kaip būtybių būtį (kai jis teigia vertybes vietoj būtybių), užslepia net pačią Būties užmirštį — Būtį kaip Slėpinį. Nietzschės nihilizmas yra dvigubas Būties pridengimas, kuriame net ir būtybių būtis krinta užmirštim Šitoks dvigubas nihilizmas pastato žmogų veidas veidan su nieku. Visiškoje esimo beprasmybėje kyla klausimas, kas gi iš viso yra, kas yra Būtis? Kaip sakinyje dvigubas paneigimas virsta teigimu, taip Nietzschės filosofija, galimas dalykas, yra įžanga į Būties mintį. Heideggerio filosofija ir yra šitos naujos Būties minties pirmieji žingsniai. Technikos esmės apmąstymas Heideggerio filosofijoje bene geriausiai parodo persilaužimą iš Nietzschės galvojimo plotmės į hei-diggerinę Būties galvojimo plotmę.

Mokslas it technika
Heideggeris teigia, kad mokslai nėra savarankiškai kilę ir išsivystę. "Mokslų niekada nebūtų buvę, jeigu prieš juos nebūtų buvę filosofijos,\16

Filosofija prieš Dekartą buvo suinteresuota esmių išryškinimu, bandė viską išryškinti, nusta-tinėdama būtybių esmes. Dekartas jau nebeklausia, kas yra būtybių (visko-kas-yra) esmė, bet klausia, kas yra pagrindinė, tikrai esanti, būtybė ens cer-tum? Certitudo, buvimas įrodytu dalyku, dabar nebėra essentia (būtybė aptarta savo esmėje), bet tampa būtybe savo neabejotinumu, remianti co-gito ergo sum (galvoju, todėl esu) fakto tikrumu. Būtybių tikrumas remiasi žmogumi, kaip neabejotinai esančiu. Žmogus tuo būdu tampa suvokiamas kaip sub-iectum, kaip pagrindas, kuriuo remiasi bet koks tikrumas, bet kurios būtybės ar objekto įrodomumas.17 Su Dekartu filosofija tampa šia prasme subjektyvizmu.

Esmių nustatinėjimas bei apibrėžimas naujųjų amžių nuotaikoj pakeičiamas jų įrodinėjimu, reprezentuojant jas suvokiančio žmogaus prote. Palaipsniui išsivystydami, mokslai viską žmogaus realybėje ar jo pasaulyje nustatinėja taip, kad protaujančiam žmogui visa tai tampa tikra bei įrodyta. Aukštesnieji ar antgamtiniai principai Čia daugiau ar mažiau nustumiami už dėmesio ribų. Tuo būdu jau naujųjų amžių pradžioje formavosi ta laiko dvasia, kurią vėliau iškėlė Nietzsche.

Mokslų išsivystymas paskutinįjį šimtmetį prasiveržė į moderniosios technikos suklestėjimą. Iš čia, atrodo, aiškiai seka, kad modernioji technika yra natūrali mokslų išdava. Nevisai taip yra pagal Heideggerio mokslų bei technikos interpretavimą: pagal jį, moderniosios technikos esmė jau glūdi ir aktyviai veikia prieštechniniame mokslų klestėjimo amžiuje.

1955 m. Heideggeris pateikė paskaitą Bavarų dailiųjų menų akademijai "technikos klausimo (Die F rage nach der Technik) tema. Šioje paskaitoje jis kruopščiai bando išgvildenti technikos esmę. "Technika nėra tas pats, kas technikos esmė",18 lygiai kaip medis nėra tas pats, kas medžio esmė.

Kasdienos sampratoje technika yra įrankis žmogui naudotis. Šiuo įrankiu gali būti kirvis ar kastuvas, komplikuota mašina ar skaičiavimo aparatas.

Norėdamas pagilinti technikos sampratą, Heideggeris, kaip ir bemaž visur kitur, atkreipia dėmesį į patį technikos žodį. Šis žodis yra kilęs iš graikų žodžio techne. Techne graikams buvo ne vien tik kasdieninių įrankių, bet ir meno išdirbinių, kaip vazų, statulų ar pan. gaminimo vyksmas. Abiejų šių aspektų pagrindinis bruožas buvo poinsis, atskleidimas. Ansktyvame graikų kultūriniame laikotarpy žodis techne yra susijęs ir su kitu reikšmingu graikų žodžiu episteme, reiškiančiu pažinimą. Pažinimas čia yra žinančiojo galėjimas atskleisti tai, kas jau yra atskleista Būties šviesoje. Būtis yra principinis atskleidimo veiksnys. Šitam atskleidimui Būtis panaudoja žmogų ne tik meninėj, bet ir padargų gaminimo srityje. Atskleidimas gi yra alethea, pirminis tiesos supratimas. Tiesa yra atskleidimas to, kas jau yra atskleista Būties šviesoje, logose. Taigi, techne principiškai yra žmogaus atsakingas atsiskleidimas Būties būtybes atskleidžiančiam vyksmui.19

Moderniosios technikos esmėje vietoj savaimingo būtybių atsiskleidimo Būties šviesoje, dalyvaujant žmogui šitame atsiskleidimo procese, vyksta išreikalautas atsiskleidimas, taipgi dalyvaujant žmogui kaip išreikalaujančiai jėgai. Iš gamtos čia pareikalaujama patiekti energiją bei medžiagas, kurios tada gali būti sutelktos tolimesniems pareikalavimams. "Gamtoj glūdinti energija yra surandama; kas surasta, yra perdirbama; kas perdirbta, yra sutelkta atsargoj; kas yra atsargoje, yra patiekiama bei išdalijama; kas padalyta bei patiekta vėl toliau yra pakeičiama. Suradimas, perdirbimas, laikymas atsargoj, išdalijimas, pakeitimas — visa tai yra atskleidimo būdai".20 Šitam teigimui pailiustruoti imkime, pavyzdžiui, upės užtvanką. Krintančio vandens energija čia perdirbama į elektros energiją, kuri tada būna sutelkta ir palaipsniui transportuojama į miestus ir čia išdalijama įmonėms ar individualiems naudotojams. Įmonės naudoja elektros energiją gamybai įvairių dalykų, kurie savo ruožtu vėl yra sutelkiami ir išdalijami tolimesniam naudojimui; ir t.t.

Visas šitas išreikalaujančio atskleidimo procesas yra užtikrinamas ir diriguojamas. Abu pastarieji aspektai, pagal Heideggerį, yra pagrindiniai išreikalaujamo atskleidimo bruožai. Tai reiškia, kad šis procesas yra planingas nustatinėjimas (stellen) visko, kas kur yra, kaip vienaip ar kitaip išreikalauto bei užsakyto dalyko. Čia viskas įgauna pastovumą (Bestand). Pastovumas šita prasme yra nustatytas pastovumas, kurs gali būti išreikštas lietuvišku žodžiu "nuostatas".

"Nuostatą" čia tenka suprasti kaip parelelų Nietzschės vertybei. Planingai diriguojančios jėgos kaip Nietzschei valios valdyti dėka) įvairūs nuostatai (kaip Nietzschei vertybės) yra užtikrinami juos užtikrinančiam moderniosios technikos subjektui. Ar šis subjektas yra vien tik žmogus? Atsakymas į šį klausimą nėra savaime aiškus. Pirmiausia čia reikia pastebėti, kad Dekarto subjektas ir Nietzschės valia valdyti, reiškianti moderniosios technikos žmogų ar įmonę bei organizaciją, ii esmės reiškia tą patį. Skirtumas čia yra tas, kad Dekarto subjektas yra su absoliutumu pagrįstas bei įrodytas, o Nietzschės galybės valia yra tik teigiama, atmetant bet kokius absoliučius standartus. Tai reiškia, kad ji yra reliatyvi, lygiai kaip šia prasme yra reliatyvios įvairios moderniosios technikos įmonės bei organizacijos: joms susikertant su kitomis, jos argumentuoja iš savų pozicijų, pvz., industrinių įmonių tarša ir jas konfrontuojantis ekologinio tyrumo išlaikymas yra svarstomas grynai iš šių abiejų organizacijų atstovų argumentacijos, nesivadovaujant absoliučiai pagrįstais principais.

Ar žmogus (vien tik jis) yra techniką dominuojanti jėga? Ieškant atsakymo į šį klausimą, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad technika nesiriboja vien tik medžiaginėmis vertybėmis ar nuostatais: ir žmogus gali būti — ir dažnai yra — technikai pajungtas nuostatas. Užtvankos projektui realizuoti šalia žvyro, cemento ir geležies reikalinga tam tikro kiekio ir žmogaus darbo jėgos. Ne vien tik kaip darbo jėga žmogus yra pajungtas technikai, bet ir aplamai visą technikos amžiaus žmogaus gyvenimą diriguoja technika. Žmogaus funkciją, jo darbo bei atostogų laiką apsprendžia fabrikų bei kitų įmonių, mašinų bei aparatų pirmaujanti ar diriguojanti funkcija: žmogus drauge aptarnauja techniką ir tarnauja technikai.21

Šitai painiavai tarp žmogaus ir technikos išryškinti Heideggeris imasi pagilinti technikos esmės supratimą. Technikos esmę Heideggeris pavadina savo naujadaru Ge-stell, reiškiančiu įvairių nuostatų (gestellte Bestande ar gestelltes Bestand) pagrindą. Šiam naujadarui išvesti jis palygina jį su Gebirge (kalnynu), kurį jis rašo kaip Ge-birg, kalnų grandį. Tuo būdu Ge-stell, lietuviškai verstinas "nuostatynu", nėra nuostatų suma, bet jas grindžianti jų esmė. "Nuostatynas" yra pirmesnis už nuostatą.

"Nuostatynas", anot Heideggerio, "yra būdas, pagal kurį tikrovė atsiskleidžia kaip nuostatas (kaip nuostatai savo visumoje). Ir vėl mes klausiame: ar šis atsiskleidimas įvyksta anapus bet kokio žmogiško veikimo? Ne!", — atsako jis. "Tačiau tai įvyksta ne vien tik žmoguje ir pagrindinai ne per jį."22 Nors technikos amžiuje žmogus, tam tikra prasme yra technikos (tikriau technikos esmės) valdomas bei dominuojamas kaip nuostatas, jis išsiskiria iš visos nuostatų visumos tuo, kad jis pats dalyvauja technikos esmės viską atskleidžian-čiame vyksme. Techniškumas nėra technikos esmė. o technikos padarinių visuma. Technikos esmė yra pagrindas, įgalinantis visų technikos padarinių atsiskleidimą. Būtis iššaukia žmogų būti išreikalaujančiu viską, kas yra techniška (technikos padariniai). Šitame procese žmogus suranda ne tik įvairias technikos vertybes, kaip jo išreikalautas, bet ir save patį, kaip jas išreikalaujantį.

Šituo būdu Heideggeris, suvesdamas technikos esmę su Būtimi, atstato pirminį senovės graikų tiesos supratimą — tiesą kaip atskleidimą (ale-thea): tai-kas-yra (būtybė) tampa tuo-kuo-yra, būdamas atskleista Būties šviesoje. Šitokio atsiskleidimo — tiesos — vyksme žmogus dalyvauja kaip tarpininkas tarp Būties ir būtybės. Šita prasme moderniosios technikos žmogus yra tarpininkas tarp nuostatyno ir nuostatų (technikos vertybių). Tai ir rodo nepaneigiamas faktas, kad žmogus, būdamas įvairių technikos padarinių gamintojas, sykiu yra ir jos tarnas.

Nuostatynas, kaip technikos esmė, nors dar užslėpta, jau veikė ankstyvoje naujųjų amžių eroje gamtos mokslai drauge su matematiniais mokslais savo teoretiškais išskaičiavimais bei nustatinė-jimais paruošė įvairias gamtoje slypinčias galimybes bei jėgas, kurios vėliau technikos amžiuje buvo (ar yra) naudojamos praktiškiems technikr padariniams. Technika tuo būdu atrodo esant nuosekli matematinių gamtos mokslų pasekme tačiau žvelgiant į abi šias sritis iš jas diriguojančio nuostatyno, technika (kaip technikos esmė, kaip nuostatynas) yra pirmaujanti, abi šias sritis dominuojanti jėga. "Kadangi moderniosios technikos esmė slypi nuostatyne (Ge-stell), dėl to ji turi panaudoti tiksliuosius gamtos mokslus. Šituo būdu gaunamas apgaulingas įspūdis, tarsi modernioji technika yra (praktiškai) panaudoti gamtos mokslai".23

Iškeldamas nuostatyną kaip principinę technikos amžiaus jėgą (kaip Būtį) ir pabrėždamas žmogų kaip šitos jėgos tarną, Heideggeris nurodo sąryšį tarp lemties (Geschick) ir žmogaus, kaip lemčiai save palenkiančios ir jai atsakingos būtybės. Geschick ir Ge-stell yra artimai susiję. "Moderniosios technikos esmė nukelia žmogų ant tojo atskleidimo kelio, per kurį tikrovė, daugiau ar mažiau suvokta, virsta nuostatu (nuostatų kompleksu). Nukelti ant kelio mūsų kalboje reiškia pasiųsti (schicken). Mes vadiname anąjį sutelkiantį pasiuntimą, kuris žmogų nukelia ant atskleidimo kelio, das Geschick (lemtimi). Šituo būdu lemtis išryškėja kaip istorijos esmė".24

Būti Būties atsiskleidimo dalyviu, vienaip ar kitaip atskleidžiant būtybes, daiktus ar vertybes, reiškia būti laisvu. Laisvė nėra savivalė. Ji yra atsiskleidimas Būčiai ir, kaip dalyvavimas jos šviesoje, atsiskleidžiančioje būtybių atskleidime, atsiskleidimas tiesai. Žmogus vienas pats tiesos neatskleidžia, bet be jo tiesos atskleidimas neįvyksta, "Laisvė priklauso lemčiai, kuri įveda bet kokį atskleidimą į savo kelią".25

Būtis atsiskleidžia įvairiopai, kiekvieną kartą nukeldama žmogų į skirtingą kelią. Būtis kaip lemtis (Geschick) nukelia žmogų į Būties užmiršties kelią, kuriame jis užtinka tik būtybes. Gi lemtis, kaip nuostatynas (Ge-stell) — moderniosios technikos amžiaus lemtis — nukelia žmogų ne tik į Būties užmiršties, bet ir į būtybių (būties užmiršties kelią, kuriame žmogus nebesutinka būtybių kaip objektų (Gegenstdnde), bet kaip nuostatus (Bestand). Žmogus modernios technikos amžiuje gyvena bedaiktiniame pasaulyje: juk, moksliškai imant, daiktų nebėra, o yra tik molekulių ir atomų junginiai. Įvairiai naudodamas nuostatus, žmogus tariasi tapęs žemės viešpačiu, nes jis dar nemato Būties lemties. Bet kaip tik dėl šito nematymo šių dienų žmogus yra praradęs savo es-


Albinas Elskus Vaisiai

mingumą, nes žmogaus esmė glūdi jo laisvėje būti atsakingam Būčiai, jai nusilenkiant. Praradęs atsakingumą nuostatynui (Būties dominacijai moderniojoj technikoj), šių dienų žmogus nebegali savęs rasti. Savęs praradimas reiškia žmogui pavojų: technikos amžiuje žmogus pergyvena grėsmę. Ne mirtimi grasantieji technikos išradimai pirmiausia sudaro žmogui grėsmę. "Tikroji grėsmė jau palietė žmogaus esmę. Nuostatyno viešpatavimas graso, sukliudydamas žmogui įsijungti į pirminį atskleidimą ir tuo būdu patirti pirminę tiesą". Būtis, kaip nuostatynas, iškeldamas žmogų į technikos aukštybes, sykiu yra jam grėsmė, sukliu-danti jam pergyventi pagrindinesnę Būties patirtį.

Pagalba — išsigelbėjimas iš technikos amžiaus pavojaus — nereiškia nusisukimo nuo technikos esmės, jos ignoravimo. Priešingai, pagalba reiškia technikos esmės suvokimą — suvokimą, kad ji yra Būties jėgų saistoma. Šitame suvokime žmogus ne tik rastų visapusiškesnį Būties atsiskleidimą, bet ir savo žmogiškos esmės tinkamesnį supratimą. Būtis, kaip nuostatynas, nuteikia šių dienų žmogų kurti ir vystyti techniką, jam apžvelgiant visą žemišką realybę kaip nuostatą (Bestand). Bet sykiu suvokimas Būties, kaip nuostatyno, reiškia žmogaus pasidarymą atviru, jo atsivėrimą kitoms Būčiai atsakingumo linkmėms. Šita prasme Būtis (šių dienų žmogui pasiekiama kaip nustatynas) sykiu žmogų gelbsti iš jo įklimpimo į vienašališką jai atsakingumą. Kaip iliustraciją, nors ir gana lėkštą, galima čia paminėti ekologinį šių dienų judėjimą. Šis judėjimas būtų beprasmis be technikos pasaulio. Technikos tarša yra šauksmas gelbėti gamtos tyrumą.

Šis Heideggerio mintijimas, kuris paneigia žmogaus primatą technikos pasaulyje, gali susilaukti iš skaitytojo priekaištų, teigiančių žmogaus jame viešpatavimą. Argi žmogus jau yra toks viešpats? Ne vienas iš mūsų gal norėtų kitaip atrodyti, negu atrodo; būti kitokio ūgio, svorio ar sugebėjimų; turėti geresnį charakterį, o gal ir niekad nepasenti bei išvengti mirties. Ar jis tai gali? Aišku, ne! Jeigu nebūtų Būties —jeigu žmogus būtų bespalvėj, bedaiktėj tuštumoje, — ar jis žinotų, kad jis yra? Ar jis iš viso būtų? Pagal Heideggerį, pati žmogaus žmogiškumo esmė negali ravimi išsisemti. "Ko nors tokio, kaip žmogus, kuris vien tik iš savęs būtų žmogus, nėra (gibt nicht)." Žmogiškumo prasmė prasideda ir išsisemia tausojimu viso to, kas Būtyje atsiskleidžia. Tausojimas to, kas atsiskleidžia (būtybių tiesų), grindžiasi tausojime to, kas atskleidžia (Būties tiesos). Būties tiesos tausojimas pirmiausia yra jos "uždaiktinių" jėgų, dievų, tausojimas (juk žmogus pirmiausia patiria Dievo rankas — dievus — atskleistų realybių pasaulyje, o ne patį Dievą). Toks tausojimas buvo būdingas graikams. "Vakarų lemties (istorijos) pradžioje menai iškilo į aukščiausią jiems lemto atsiskleidimo lygį. Jie atnešė dievų pasireiškimą (Gegentvart der Gotter), atnešė į šviesą dievų ir žmonių tarpusavio pokalbį". Dievai, žinoma, buvo mitinio (priešfilosofinio) galvojimo — gal tikriau, žmogaus tiesioginio atvirumo Būties jėgoms — išdava. Kai Heideggeris pabrėžia, kad šiandien — ar net visoj filosofijos (metafizikos) istorijoj — žmogus nesuvokė Dievo per Būtį, čia tenka pridurti, kad, pagal jį, jis nesuvokia bei nesuvokė ir Būties jėgų — dievų (Dievo rankų).

Šia proga reikia paminėti, kad Heideggeris anaiptol nėra ateistas, nors Dievo problemos jis tiesiogiai ir nekelia. Jo nuomone, Dievas, suprastas per priežastingumo principą kaip viską nulemianti būtybė ar kaip aukščiausia vertybė, yra Dievo pažeminimas — jis tampa filosofiniu Dievu. Tinkamas Dievo suvokimas galimas tik per Būties patirtį, kuri yra priežastingumo principo užnugaryje — už būtybių ar vertybių. "Didžiausias smūgis Dievui ir angtamtiniam pasauliui pasireiškia tuo, kad Dievas, būtybių būtybė, tampa pažemintas į aukščiausią vertybę". Heideggerio nuomone, Dievas suprastas vien per būtybes, aplenkiant Būtį, anaiptol nėra pakankamas. Kadangi pats Heideggeris tik bando atverti duris Būties problemai, jis, galima sakyti, tik parengia dirvą Dievo klausimui, pats jo dar nesvarstydamas. Šiaip ar taip, visiškai yra tikra, kad dėl to jis negali būti laikomas ateistu.
1. Martin Heidegger, Was ist das — die Philosophie"' (Pfullingen: Gūnther Neske), 1956, p. 21. — 2. Ibid., p. 22
— 3. Ibid. — 4. Ibid., p. 23. — 5. Ibid., p. 23-24. — 6. Ibid., p. 24. — 7. Martin Heidegger, Holzwege (Frankfurt a. M.: Vittorio Kolstermann), 1950, p. 212. — 8. Ibid., p. 216. — 9. Ibid. — 10. Ibid., p. 218. — 11. Ibid., p. 213.
— 12. Ibid., p. 200. — 13. Ibid., p. 193. — 14. Ibid., p. 243. — 15. Ibid. — 16. Was ist das — die Philosophie -op. cit, p. 14. — 17. Ibid., p. 41. — 18. Martin Heidegger Die Technik und die Kehre (Pfullingen: Gūnther Neske 1962, p. 5. — 19. Ibid., p. 12-13. — 20. Ibid., p. 16. -21. — Ibid., p. 20-21. — 22. Ibid., p. 23. — 23. Ibid — 24. Ibid., p. 24. - 25. Ibid., p. 25. — 26. Ibid., p
— 27. Ibid., p. 32. — 28. Ibid., p. 34. — 29. Ibid
p. 26. 30. Holzwege, op. cit., p. 239-240.
(Bus daugiau)