QUEBECAS — NAUJA VALSTYBĖ Š. AMERIKOS ŽEMĖLAPYJE? Spausdinti
Parašė Vytautas P. Zubas   
Lietuvių išeivijoje Kanada, be abejonės, yra pirmoji po Jungtinių Amerikos Valstybių. Kanadoje turime 9 katalikų ir 2 protestantų parapijas ar misijas, apie 10 lituanistinių mokyklų, 4 kredito kooperatyvus — bankus su 30 milijonų dolerių kapitalo. Čia išeina trys laikraščiai ir vienas žurnalas. Kai kurių kolonijų užuomazga siekia praeito šimtmečio galą.

Angliškai kalbančiame Š. Amerikos kontinente Kanada yra unikali tuo, kad čia susitinka, kaip niekur kitur, anglų ir prancūzų kultūros. Tas sąlytis ne visada būna darnus. Prancūziškai kalbanti mažuma, gyvenanti kompaktine mase Quebeco provincijoje, jau du šimtmečius stengiasi išsilaikyti. Quebeco politinė nepriklausomybė yra viena iš keleto galimybių tą išlikimą garantuoti. Sąjūdis sustiprėjo tik 1967-68, įsisteigus "Kvebekiečių Partijai " — Parti Quebecois, kurios pagrindinis tikslas yra Quebeco suverenitetas .

1976 lapkričio mėn. provincinio parlamento rinkimuose P. Q. gavo 70% vietų. Laimėjimas visiems buv: nelauktas, nes federalistai prancūzai, kaip ministeris pirmininkas Pierre Elliot Trudeau ir Quebec: premjeras Robert Bourassa, tvirtino, kad atsiskyrimo idėja Quebece yra mirusi.

Pirmajam apstulbimui praėjus, bandoma analizuoti Kanados ateitį. Dominuojanti anglosaksiška dauguma nenori matyti suverenaus Quebeco ir negali įsivaizduoti jo išstojimo iš Kanados. Anglosaksais seka dauguma etninių grupių; didžiausią pasipriešinimą prancūzų kalbai Quebeco mokyklose rodo italai imigrantai. Angliškoje spaudoje naudcjami argumentai dažniausiai šališki ir retai logiški.

Rašantysis iki 1971 Quebece išgyveno 22 geriausius žmogiško amžiaus metus. Vėliau, trejus metus dirbant Pietų Pacifike, teko artimai pažinti N. Zelandijos ir Australijos žmones ir nuotaikas. Ten susidarė įspūdis, kad be prancūziško Que-beco Kanada būtų labai nuobodus anglosaksų kraštas. Dabar trečius metus gyvenant angliškoje Ontario provincijoje, galima pastebėti, kad angliškosios Kanados priešiškos nuotaikos toli prašoka Quebecois antiang-lišką nusistatymą. Lietuviui politiniam emigrantui Quebeco problema įdomi dviem atvejais: 1) mažos izoliuotos prancūzų salos išlikimas, 2) Quebeco ateitis.

Amerikiečių politinio žurnalo Foreign Affairs 1976 liepos mėn.
spausdintas P. Q. lyderio, dabar provincinio premjero, Rene Leve sque straipsnis abiem atvejais įneša daug šviesos. Tuo laiku rinkimai dar nebuvo pramatomi. Valdanti liberalų partija parlamente turėjo absoliučią daugumą, ir federa-listo premjero Robert Bourassa mandatas baigėsi tik 1977 rudenį. Šioje perspektyvoje Rene Levesque straipsnis didžiojo kaimyno politiniame žurnale pasidaro dar įdomesnis, ir jį tenka priimti kaip oficialią deklaraciją, skirtą vidaus ir užsieenio rinkai.

Autorius prabėga keturių šimtmeč:ių prancūzų kolonijos istoriją, lygindamas datas su amerikiečių istoriniais įvykiais. Dar prieš piligrimams išlipant prie Bostono, prancūzai iš Šv. Lauryno upės slėnio rašė šio kontinento istorijos pirmuosius puslapius tarp Hudsono ir Meksikos įlankų ir nuo Labradoro iki Kordiljerų. Beveik 200 metų gyvavusią prancūzų koloniją 1763 paėmė britai. Jie rado čia 70,000 gyventojų, jau turinčių savo tautinį veidą, kuris skyrėsi nuo Prancūzijos, kaip kad amerikiečiai skiriasi nuo britų. Svetima okupacija buvo giliai išgyvenama tautiškai ir religiškai. Susibūręs apie katalikų dvasiškiją, Quebecois judėjimas neišnyko, bet, dėka "lopšių keršto" okupantui, šiandien vien Kanadoje jo palikuonių yra 6 milijonai. Nemažas skaičius praeito šimtmečio gale emigravo į Naujosios Anglijos valstijas Amerikoje ir ten dabar sudaro "prancūzų" kolonijas.

Po Amerikos revoliucijos britai stengėsi stiprinti savo jėgas dabartinėje Kanadoje. Čia rado prieglaudą amerikiečiai lojalistai, pabėgę nuo naujo režimo. Pirmasis okupacijos šimtmetis Quebecui buvo ypatingai sunkus. Miestus, pramonę ir prekybą išimtinai valdė anglosaksai ir suanglėję imigrantai. Prancūzai buvo smulkūs ūkininkai ir darbininkai. Devyni iš dešimt vaikų mokykloje pramokdavo tik pasirašyti. Atskirti nuo Prancūzijos, kultūriškai vegetavo. Ekonomiškai taip pat skurdo, neturėdami jokio balso nei krašto viduje, nei Anglijoje.

Šitoks Quebecas prieš 109 metus buvo įjungtas į keturių rytinių kolonijų konfederaciją, kurios tikslas, Levesąue žodžiais, buvo sulaikyti amerikiečių ekspansiją į britų žemes Š. Amerikoje. Greitai konfederacija buvo išplėsta į didingą nuo Atlanto iki Pacifiko nusitęsian-čią dominiją ir, užuot viena iš keturių, Quebecas tapo viena iš dešimt provincijų.
Prancūzai atsidūrė mažumos pozicijoje, kuri dėl didelės imigracijos proporcingai mažėjo ir su laiku turėjo išnykti. Levesąue pripažįsta, kad, kaip kolonija, Quebecas buvo ir yra gerai traktuojamas: turi provincinį parlamentą, kabinetą, teismą. Tačiau jis nesutinka su federalistais, kad didesnis prancūzų balsas Ottawoje užtikrins jų išlikimą.

Quebecas niekada neužmiršo savo potencialo būti nepriklausoma valstybe. Tai reiškėsi vietos rašytojų darbuose, politiniuose ėjimuose ir net ginklu. 1830 keleto šimtų "patriotų" nepavykęs sukilimas baigėsi dalyvių korimais Montrealyje. Apie 1880 vykęs prancūziškai kalbančių metisų sukilimas prerijose vakarų Kanadoje baigėsi vadovo Riel pakorimu. Buvo neramu 1917, kai prancūzai neklausė mobilizacinių šaukimų.

Antrojo pasaulinio karo metu vėl pasikartojo pasipriešinimas mobilizacijai ir, kaip daugelyje kolonijų, taip ir Quebece šis karas pagimdė revoliucinius daigus. Žemdirbiai vyrai ir moterys turėjo progos tarnauti kariuomenėje ar dirbti karo pramonėje. Karui pasibaigus, jie nebenorėjo grįžti į kaimą. Prasidėjo miestų augimas. Uždara prancūzų bendruomenė pamatė pasaulį. Kai daugelyje kolonialinių kraštų prasidėjo kruvinos revoliucijos, Quebece revoliucija buvo taiki, tačiau nestabdoma. Pirmiausia buvo susirūpinta švietimu, kuris Quebece buvo žemas. Tam reikalui skiriamomis lėšomis Quebecas greitai pralenkė kitus kraštus, ir šiandieną švietimas yra aukštai pastatytas. Kylant Švietimui, savaime atsirado nepasitenkinimas antros klasės statusu, nes dauguma Quebecą liečiančių sprendimų daromi Ottawoje arba svetimų korporacijų kabinetuose. 80% Quebeco santaupų bankai ir draudimo bendrovės neinvestuoja vietoje, bet perkelia kitur. Imigracinėje politikoje Quebecas neturi jokio balso ir dabar, kai prancūzų mažuma Kanadoje gimimų skaičiumi pasiekė beveik nulinį prieauglį, kuris yra lygus lėtai mirčiai.

Padėtį taisyti Quebecas bandė, tačiau be didesnio pasisekimo. Federalinė vyriausybė stengiasi centralizuoti valdžią, laikydamasi principo, kad, ką gavome, pasilaikome, kol gausime daugiau, ir silpnina provincijų savarankiškumą. Šitokioje padėtyje Quebeco nepriklausomybė yra ne kurios nors partijos kaprizas, bet būtinybė.

Levesque kviečia skaitytoją įsivaizduoti, kad provincinio parlamento rinkimus laimi P. Q. Dabar tai jau įvykęs faktas. Kas tada? "Que-becą valdo partija, kurios tikslas — pilna nepriklausomybė. Tačiau tuo pačiu laiku Quebecas yra integrali federalinės Kanados dalis su legaliai išrinktais atstovais Ot-tawoje. Pirmiausia bandysime derėtis, nors sunku laukti, kad dvi diametraliai priešingų krypčių vyriausybės galėtų susitarti. Tada Que-beco likimui nuspręsti teks skelbti referendumą. Referendumas buvo panaudotas 1948-49 Newvfoundlando prisijungimui, tad kodėl nepanaudoti išstojimui? Jei referendumo atsakymas bus "ne" (nepasitraukti), teks palaukti, kol nepriklausomybės idėja sustiprės. Jei atsakymas būtų
"taip" (išstoti), spaudimą Ottawa pajus ne tik iš vidaus, bet ir iš niu, nes reikės susidurti su nesenais Helsinkio ir kitais tarptautiniais nutarimais apie tautų apsisprendimo teisę".

Autorius pasitiki Kanados demokratija. Atsiskyrimas būsiąs pasiektas ramiai ir taikiai, juo labiau, kad P. Q. neketina atitverti Quebeco Berlyno siena. P. Q. jau seniai siūlo Kanadai naują ekonominę sąjungą. Atsiskyrimas jokiu būdu neveda į angliškai kalbančios Kanados subyrėjimą ar jos pastūmėjimą į Amerikos glėbį. Priešingai, angliškai ir prancūziškai kalbančios dvi politiškai lygios valstybės lengviau susitars, negu gyvendamos dirbtinėje federacijoje, kaip, pagal Churchilio palyginimą, du skorpijonai stikliniame inde. Muitų unija, bendras piniginis vienetas, laisvas praėjimas j jūras Quebeco ir Kanados sąjungą padarytų glaudesnę negu Europos Bendroji Rinka.

Į klausimą, kokia ateitis laukia nepriklausomo Quebeco, Levesąue nurodo, kad kiekvieno išsilaisvinusio naujo krašto ateitis neaiški, ypač greit besikeičiančiais laikais. Tačiau vienas dalykas yra tikras: Quebecas niekada nebus anarchistinė bananų respublika. Tragiški 1970 įvykiai, Ottawos politiniais sumetimais išpūsti į "valstybinę krizę", buvo tik poros tuzinų jaunų teroristų, pasimetusių tarp anarchijos, nacionalizmo ir naivaus marksizmo, darbas, negalėjęs turėti didesnio pritarimo. Du pagrobimai, vienas pasibaigęs nužudymu, tuo laiku buvo madoje tarptautiniame klimate ir Otta\vos buvo ciniškai išnaudoti. Paskelbdama Quebece karo stovį, Otta\va siekė terorizuoti kvebe-kiečius ir parodyti viešajai opinijai, kokie pavojingi jie gali būti.
Gi iš tikrųjų Quebecas su visomis savo problemomis, neramumais ir naujomis idėjomis, kurios šiandieną visą Vakarų pasaulį liečia, pasilieka pagrinde vieninga, susiklausanti ir taiki bendruomenė. Net naujasis nacionalizmas nėra įžūlus, bet savimi pasitikintis. Mat, Que-becas turi savo identitetą, kurį teikia kalba ir tautinė kultūra Šito neturi likusi Kanada".

Ekonominėje srityje Levesque žada nepriklausomą Quebecą tvarkyti Skandinavijos pavyzdžiu ir kooperatyvų pagalba siekti socialinio teisingumo. Užsienio investacijos nebus varžomos tol, kol bus respektuojami Quebeco" įstatymai, kaip ir kiekviename laisvos ekonomijos krašte. Iš tikrųjų užsienio investo-riams sąlygos pagerės, nes iŠ anksto bus nustatyta, kas gali priklausyti tik vietos firmoms, kaip kultūrinė sritis, plieno ir miškų žaliavos, ir kurios sritys yra laisvos mišriai nuosavybei.

Nepriklausomo Quebeco santykiai su Kanada bus labai glaudūs. Antroje vietoje bus Jungtinės Amerikos Valstybės, kurios, atšventusios 200 metų nepriklausomybės sukaktį, neturės jokio pagrindo nepriklausomo Quebeco atstumti. Po abiejų kaimynų dėmesys kryps į vadinamuosius lotynų kraštus ir Prancūziją, kuri negalės likti abejinga naujai prancūziškai kalbančiai valstybei, gyventojų skaičiumi užimančiai antrą vietą.
"Tokia bus taiki ir progresyvi valstybė, kuri gali pasirodyti Šiaurės Amerikos žemėlapyje dar šį dešimtmetį", — užbaigia straipsnį Rene Levesque.

Post scriptum
Iš 6.5 milijonų Quebeco gyventojų prancūzų yra 81%, tiek pat, kiek lietuvių Lietuvoje. Iš šito taško žvelgiant, objektyviam politiniam emigrantui Quebeco nacionalistų pastangos yra suprantamos. Tam pačiam neutraliam stebėtojui įdomesnis yra kitas aspektas, būtent prancūzų federalistų nusistatymas. Jie mano, kad Quebeco vieta tik Kanadoje ir nepriklausomybė būtų žalinga. Federalistai stengiasi stiprinti prancūzų balsą Ottavvoje ir tiki, kad federacija tautiniam prancūzų išlikimui nekenkia.

Dviejų polių atramos gyventojų masėje neįmanoma nustatyti. Spaudoje skelbiama statistika persunkta propaganda ir diametraliai priešinga. Jei rytoj įvyktų referendumas, nesilažintume dėl laimėtojo.

Lietuvio kanadiečio netolima Kanados ateitis neramina ir dėl kitų priežasčių. Jis jaučia, kad Lietuvos ateitis taip pat anksčiau ar vėliau bus sprendžiama ne Chicagoje, bet prie gintaro jūros. Gal būt, panašiu referendumu, kaip Quebece.
Vytautas P. Zubas