LENKŲ KULTŪROJE ŽVALGANTIS Spausdinti
Parašė V. Čižiūnas   
Paketinus ir toliau žvalgytis lenkų Kultūros žurnalo knygelėse, ateina mintis, kad tai yra žvalgymasis mūsų geografinio ir istorinio likimo kaimynų akiračiuose. Regis, neapsirinku manydamas juos esant plačiausius visoje lenkų išeivijos spaudoje. Šių metų Aidų 3-me numeryje buvo apibūdinti šio žurnalo leidėjai ir žymiausi bendradarbiai, turinio kryptis bei dvasia ir plačiau atžymėtas lietuvio straipsnio autoriaus dialogas su trimis lenkais oponentais pereitų metų Kultūros 4-ame (balandžio mėn.) numeryje.

Tęsdamas savo pasiimtąjį uždavinį, turiu labai prabėgomis apžvelgti visą glėbį tų pačių 1976 metų Kultūros numerių, gal kai kurių ir nepaminėdamas. Tenka iš anksto pažymėti, kad Kultūros lietuviškųjų kronikų autorius E. Žagiell yra daug uolesnis už čia rašantįjį, nes jo "Kronika litewska" skelbiama beveik kiekviename Kultūros numeryje.

Nr. 5/344 randame įdomų J. Lewandowskio straipsnį ''Kryteria przynaležnošci narodovvej" (Tautinės priklausomybės kriterijai). Autorius prisimena anksčiau spaudoje kilusią diskusiją apie vieno žydiškai rusiškoje šeimoje gimusio ir augusio, vėliau Lenkijoje pasižymėjusio filantropo W. Medemo tautinę priklausomybę. Savo straipsnyje J. L. įdomiai svarsto kriterijus, kuriais plačiai įprasta vaduotis šitokią problemą sprendžiant. Žvelgdamas į ją platesniu, europiniu, ypač opiu Rytų Europos plotuose, mastu, autorius atmeta plačiai taikomus teisinius (pilietybės), kilmės, religijos, siaurai racionalistinius kriterijus ir išsamiau apsistoja ties asmeniniu apsisprendimu, netgi galimu dvitautiškumu. Išvadoje laiko tautinį pasirinkimą normaliu, nemažu pavyzdžių skaičiumi liudijamu, reiškiniu.

Šitaip kalbamą klausimą sprendžiant, tautinio (juo labiau valstybinio) "optavimo" peikti ar niekinti nebūtų pagrindo visiems, taigi ir mums, lietuviams. Tautinio, ne vien valstybinio, optavimo mūsų naudai tikrai nestigo.

Įsidėmėtini dar du straipsniai.
Vienas jų, Zbigniewo Zbyrskio, antrašte "Anatomia kapitulacji", apgaili ir analizuoja palaipsninį Vakarų pasidavimą Rytams. Antras, matyt, parengtas pačios redakcijos, atpasakoja George Meany, galingos AFL-CIO profesinių sąjungų federacijos pirmininko, kalbą, pasakytą JAV senate 1975 m. gruodžio 8 d. Mūsų išeivijos spaudoje būta tik trumpų tos kalbos santraukų, paminėjimų, arba jų visai nebūta. G. Meany mūsų politiniams veiksniams, regis, vis dar tolimas, mažai kontaktuojamas. O reikėtų! Nes kas gi, jei ne jo vadovaujama AFL-CIO federacija 1971 m. buvo išleidusi puikiai iliustruotą brošiūrą "Who is Impe-rialist"?

Dvigubas liepos - rugpiūčio 7/346-8/347 numeris pradėtas redakcijos nekrologu mirusiam uoliausiam bendradarbiui Juliusz Mieroszews-kiui, gerai supratusiam ir lietuvių -lenkų santykius bei painiavas, ir galimybes tinkamai išspręsti problemą, pripažįstant Lietuvos teises į sostinę Vilnių.

Įdomiausias lietuviams yra skyrius "Co robic?" (Ką daryti?). Šis skyrius kartas nuo karto žurnalo puslapiuose jungia balsus iš pačios Lenkijos (jų būta daugumos) su balsais išeivijoje, bendrai aptariant daugybę svarbių lenkų tautos ir valstybės dabarties ir ateities problemų. Pažiūrų esama įvairių, kartais net anoniminiais laiškais pareiškiamų, tačiau tose diskusijoje pareiškiama (ypač žymiųjų intelektualų) labai įsidėmi-tinų minčių ir mums, lietuviams.
Šio numerio skyrius pradedamas redakcijos įvadu, aiškinančiu skyriaus turinio praeitį ir ypatingąsias savybes.

Visą likusį turinį sudaro Lenkų Nepriklausomybinės Santarvės (Polskie Porozumienie Niepodleg-lošciowe) atsišaukimas į tautą ir programa. Atsišaukimas apibūdina dabartinę tautos teisinę, politinę, ekonominę ir kultūrinę padėtį. Toliau skelbia penkis pagrindinius Santarvės programos dėsnius ir septynis siekiamus bendruosius tikslus.

Paskelbta plati Santarvės progra
ma, surašyta 26-ais punktais. Juose atsispindi įžvalgi Santarvės dalyvių gyvenamojo istorinio periodo kritika ir ryžtas visomis išgalėmis siekti laisvojo tautos apsisprendimo, kuriant tikrai demokratinę Lenkiją.

Mums, lietuviams, įdomiausias yra 14-as i s programos punktas. Čia pateikiamas jo vertimas:
"14. Nesame Rusijos kaimynai. Mūsų rytiniai kaimynai — Ukraina, Gudija ir Lietuva. Su šiomis šalimis riša mus daugelio amžių kaimyninis gyvenimas, labiau ar mažiau taikingas, nekartą sudrumstas lenkų per didelės ekspansijos, bet paremtas gera valia bendros valstybės rėmuose: lenkiškose jungtinėse tautose. Ukrainiečių, gudų, lietuvių ir latvių tautos šiandien laisvos, prievarta į-jungtos į Sovietų Sąjungą ir žymiai aštresnėmis priemonėmis persekiojamos politiniu, idėjiniu ir religiniu atžvilgiu. Jos yra nepaliaujamai rusinamos. Daugelio amžių bendravimas neleidžia mums abejingai žiūrėti į tai nei tiktai tylomis užjausti. Reiškiame karštą solidarumą ir paramą tų tautų pastangoms išsilaisvinti iš rusiškosios prievartos. Privalome padėti toms tuatoms, kiek mūsų pačių išgalės leidžia.

Nekeliame savo rytiniams kaimynams jokių teritorinių reikalavimų, nors Lvovo ir Vilniaus miestų, amžiais surištų su lenkų kultūra, netekimas mums yra ir bus labai skaudus. Todėl reikalaujame iš visų valdžių, valdysiančių istorines Lenkijos žemes, atimtas svetimųjų jėgų sprendimais, jokių betarpiškai suinteresuotų tautų netvirtintais, kad garantuotų tose žemėse gyvenantiems lenkams lygias teises ir galimybę laisvai išlaikyti kalbą ir tautinę kultūrą. Taip pat reikalaujame, kad Lenkijos lenkai galėtų nevaržomi lankytis vietovėse, turinčiose ryšius su mūsų tautos ir kadaise bendros valstybės istorija".

Visų 26 punktų pabaigoje šios programos autoriai kviečia visus, kurie dabartinės padėties neremia, imtis aktyvios veiklos bent mintimis, svarstyti kitokias galimybes ir kitokius sprendimus. Visos lenkų inteligentijos pagrindinė istorinė pareiga esanti imtis atsakomybės už dvasinį tautos likimą. Tokia pat esanti atsakomybė gausiausio visuomeninio junginio, pramonės darbininkų, kurių rankose didžiausia jėga. Toji jėga, kurią paskutinių trijų dešimtmečių įvykiai įrodė esant nenugalimą.
V. Čižiūnas