PAMINKLINĖ KNYGA APIE DAIL. POVILĄ PUZINĄ Spausdinti
Parašė P.Jurkus   
Monografijų eilėn 1975 metų gale įsirikiavo knyga apie dail. Povilą Puziną. Jos išleidimą parengė ir suorganizavo Austrą Puzinienė, velionio dailininko žmona. Reikia šią knygą pamatyti, kad suprastum, kas tai per leidinys. Tai viena iš geriausių meno knygų, kuri yra pasirodžiusi apie lietuvį dailininką.
Austrą Puzinienė, apsisprendusi knygą laisti, kokius dvejus metus važinėjo į New Yorką ir Chicagą, kur yra dail. P. Puzino kūrinių. Samdėsi geriausius fotografus specialistus, kurie išfotografavo dailininko kūrinius. Fotografavo New Yorke, Chicagoje, Rockforde, 111., kur muziejuje yra Puzino paveikslų. Fotografavo ir Los Angeles, Calif. Buvo padarytos spalvotos nuotraukos ir didelio formato skaidrės (3x4 colių, transparency). Ir tų skaidrių buvo padaromos bent kelios.

Gerai pažindama vyro kūrybą, Austrą Puzinienė atrinko pačias geriausias skaidres, kurios labiausiai atitiko paveikslų koloritą. Tada iš turimų skaidrių parinko knygai pačias būdingiausias. Atrinko tai, kas apima visą dail. P. Puzino kūrybą.

Reikėjo knygai įvado. Čia jai pasitarnavo žinomas amerikietis dailininkas, daugelio knygų autorius, American Artis t žurnalo redakcijos narys — Frederick Whitaker. Jis 1959 gegužės mėn. tame American Artist žurnale buvo išspausdinęs straipsnį apie P. Puziną — Paul Puzinas — a Painter of the Broad Stroke". Buvo įdėta viena spalvota reprodukcija ir 9 juoda-balta reprodukcijos.

Straipsnio autorius leido jį naudoti kaip knygos įvadą. Straipsnis buvo šiek tiek pataisytas, pritaikytas knygai.

Knygos pradžioje yra pačios Aust-ros Puzinienės aprašytas dail. P. Puzino gyvenimas, kur jis mokėsi, ką veikė. Už tų biografinių žinių jau yra dail. Frederic Whitaker straipsnis, kuris atskleidžia dail. Puzino kūrybos pobūdį. Straipsnis taip pat pavadintas, kaip ir American Artist žurnale: Painter of the Broad Stroke.
Knygon yra įdėta 28 spalvotos reprodukcijos. Pradedama autoportretu. Tuo pristatomas pats dailininkas ir jo kūrybos charakteris. Toliau randame šias reprodukcijas: natiurmortas — žuvys, pabėgėliai, kur matome tris figūras su neįžiūrimais veidais, sekmadienio rytas — gatvės scena, žuvų pardavėjas, laiveliai, moters nuoga nugara, namai Far Rockavvay, žvejas, nešąs per petį užsimetęs žuvis (šis paveikslas yra knygos aplanke), žvejai tvarko žuvį, laivelis ant kranto, vėjinis malūnas, Austros portretas, XX amžiaus gamb-leriai — satyrinis paveikslas, batų valytojas, Karolio namai, motina su vaiku, išvežimai (paveikslas skirtas birželio trėmimams prisiminti \ XX amžiaus madona, užmiršta gatvelė, skalbiniai Harleme, žmogus su gatvės vargonėliais, laivų prieplaukoj, namas priemiesty, pabėgėlė, nam;t-prie jūros, burinis laivas ir žuvys.

Toliau randame jo svarbiausių parodų sąrašą. Surašomos ir svarbiausios jo gautos premijos, pradedant 1933, baigiant 1967. Suminimi ir pagrindiniai muziejai, kur yra jo kūrinių, surašyta svarbesnė literatūra, kas ir kur apie jį yra parašyta.

Knyga didelio formato (12 xll colių), išspausdinta kreidiniame storame popieriuje. Spaudos darbus atliko viena japonų spaustuvė Japonijoje. Darbas atliktas labai švariai. Spaustuvė jai siuntė atspaudus ir korektūras. Penkias korektūras ji atmetė. Tada pati nuvyko į Japoniją ir vietoje prižiūrėjo knygos atspausdinimą. Padaryta kaip galima geriau, išsaugotas panašiausias koloritas. Visą knygos architektūrą sukūrė ji pati. Parinko drobinį įrišimą, pačią monografiją dar įdėjo į kartoninę dėžutę, kuri irgi pritaikyta dailininkui.

Išspausdinus šią monumentalią knygą, ją atgabenusi į New Yorką, ji ėmėsi jos platinimo darbo. Jos rūpesčiu ir apsukrumu knyga pateko į šio krašto svarbiausius muzie galerijas, pateko į geriausių meno knygų eilę. Pagrečiui ji buvo platinama lietuvių ir latvių tarpe. Jos kaina — 25 dol.

(Puzinas, by Frederic VVhitaker, Introduction by A. Puzinas. New York, Austrą Publication.)

Apie dail. P. Puzino meną
Šiemet sueina 10 metų nuo dail. P. Puzino mirties. Taip pat suėjo ir 70 metų nuo jo gimimo. Mirė 1967 spalio 22. Gimė 1907 kovo 3 Rygoje.
Dailininkas paliko palyginti nedaug savo sukurtų paveikslų. Nemaža laiko jis skyrė mokytojo darbiu. Daug laiko skyrė ir portretinei tapybai. Šie portretai išsibarstė daugiausia amerikiečių tarpe.

Peržvelgęs jo išleistą monografiją, iš karto matai, kad būta dailininko su plačiais polėkiais, su ryškiu veidu. Gal tiktų jam literatūrinis vardas — dramatinis poetas, nes jis vaizduojamą tikrovę taip pakeičia, kad ji virsta savotiška poezija.
Apie jį buvo rašyta 1957 metų Aiduose. Jis pats ten sakosi, kad pradžioje padarąs realų piešinį, atbaigiąs jį spalvose. Po to prasideda jo kūrybinis momentas. Realizmą jis pakeičia į ekspresionizmą, nes savo kompozicijoje ieško kuo aiškesnės idėjos išraiškos. Todėl pirmiausia jis panaikina detales, palieka tik bendras plačias plokštumas, pabrėžia plačiu teptuku pačią vedamąją mintį. Kai atbaigia savo kūrybinį momentą, jau gauna visai kitą paveikslą. Jau nebėra realizmo, o yra jo savitas pasaulis, kuriame rasi ir daug ilgesio, svajonės.
Pirmame plane jis mėgsta sulaužyti, suskaldyti pačią plokštumą. Gaunasi labai dinamiškas ritmas, kartais primena net raizgyne. Čia viskas juda, ryškėja plačios dinaminės linijos, pabraukimai, peiliu uždėti dažai lyg taškos į šalis. Už to pirmojo dinaminio plano staiga iškyla vedamoji tema. Iškyla ji monumentaliai, nes nebeturi to skubaus judesio, kuris buvo pirmame plane. Čia viskas paprasta, sujungta, išryškinta tik tai, kas svarbiausia. Šias monumentalias figūras jis mėgsta įstatyti į priešingo kolorito arba į tamsesnį foną, kad dar pajėgesnė būtų jo vedamoji mintis.
Jis mėgo gamtą, mėgo malūnus, pakeles. Bet toje gamtoje surado daugiausia pilką spalvą. Tas pilkas koloritas ir sudarė jo kūrybos pirmąjį periodą. Jis pats sakė, kad Lietuvos padangė buvo pilka, ir jo paveikslai pilki kaip lietuviška milinė.

Bebūdamas Amerikoj, jis keitėsi. Atsirado daugiau spalvų ir spalvinio žaismo, bet ir čia išsivystė rudų spalvų gamos su daugybe niuansų. Ruda spalva buvo lyg jo pagrindinė spalva. Šis jo paveikslų rudas koloritas kažkaip primena olandų tapybą. Tik šių rudų tonų pomėgiu jis liečiasi su ana gadyne, šiaip jis yra mūsų laikų dailininkas.

Jo mėgstamiausios temos buvo laivai, žvejai, ant kranto iškelti laiveliai, kurie yra nutapomi lyg kokie žmonių portretai. Ypač mėgo apleistus senus namus, senas lūšnas. Jo paveiksluose lūšnos virsta lyg pasakų namais. Skurdas ir vargas supoetinamas, sudvasinamas.

Mėgsta jis ir žmogų. Puikiai piešė portretus, išgaudamas ne tik išorinį panašumą, bet praskleisdamas ir daug vidinės nuotaikos. Kitur vaizduojami žmonės yra pagauti nerimo, sielvarto. Tik vienas gatvės muzikantas su vargonėliais šypsosi, o kiti kažką kenčia, kažkur veržiasi, keliauja. Dailininkui teko pergyventi tremtį, tėvynės netekimą, karą. Visa tai ir atsispindi jo kūryboje. Mėgsta jis ir pabėgėlių temą. Jo XX amžiaus madona irgi pabėgėlė. Stiprindamas vidinę įtampą, mėgsta jis žmonių veidus paskandinti šešėlyje arba padaryti visai neįžiūrimus. Ir taip sukuria didesnę įtampą ir labiau išryškina idėją. Kai veidai dingsta tamsoje, staiga kur nors prasiveržia šviesus taškas, šviesus brūkšnys, apšviesto daikto šonas, kuris sudramatina visą temą ir išsako paslėpto veido mintį. Toks yra batų valytojo paveikslas. Berniuko veido nematyti, bet prie kojų padėta raudona dėžutė rėžte įsirėžia žiūrovui savo vienišumu ir skurdžia dalia.

Jo paveikslai, kaip XX amžiaus madona, žvejas su žuvim ant nugaos, malūnai, laivai ant kranto yra pasidarę lyg kokie klasikiniai paveikslai. Žiūrovas visada susimąsto ties jo kūryba, nes ji praskleidžia mūsų trapios būties dalelę ir drauge praveria svajonių pasaulį. Į tą svajonių kraštą traukte traukia jo paveikslų dinamika. Jis rūpestingai ieškojo ir atbaigė savo kompozicijų judesį. Viskas tempiasi, juda ir staiga išsilieja į tolumą.

Gaila, kad iki šiol jo kūriniai nėra patekę į Čiurlionio galeriją Chica-goje. Jai ir buvo skirti, bet taip nutiko, kad įsiterpė antroji Čiurlionio galerija ir paveikslus dabar išstatė viename Chicagos banke. O jie turėtų būti pagarbioje vietoje Čiurlionio galerijoje, kad visi galėtų juos matyti.
P.Jurkus