Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JUOZAS BRAZAITIS KAIP LITERATŪROS KRITIKAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė BIRUTĖ CIPLIJAUSKAITĖ   
Encyclopedia Lituanica informacija apie Juozą Brazaitį pradedama apibūdinimu "literary histo-rian" (I, 396). Tai nėra visai tikslu: užtenka pažvelgti į ten pat duodamą jo bibliografiją, kad įsitikintume jo kūrybinės veiklos platumu. Literatūrai dėmesys skiriamas tik pradžioje; po 1940 m., įsijungus į rezistencijos kovą, ji lieka nuošaliau. Iš tiesų tik dvi jo knygos tevertintinos kaip literatūros kritika, ir tai nepilnai: 1936 m. pasirodęs Vaižgantas (V.D.U. Teologijos-filosofijos fakulteto Kaune leidinys) ir 1938 m. išėję Lietuvių rašytojai (Šv. Kazimiero draugija, Kaunas). 1930 m. išleistoji Literatūros teorija parengta kaip įrankis literatūros veikalams analizuoti: tai vadovėlis, ne originali studija. Kartu su J. Griniumi ir A. Vaičiulaičiu 1931 - 1932 m. rašyta Visuotinės literatūros istorija yra taip pat vadovėlio pobūdžio, ir sunku būtų suvokti, kuriam iš autorių reikėtų tam tikrus netikslumus ar ideologines pakraipas prikišti.1 Pasireiškė ir kaip mūsų rašytojų kūrybos leidėjas. Ypačiai pažymėtinas Donelaičio "Metų" naujo leidimo (1940) parengimas. Šalia literatūros domėjosi ir tautosaka, paskelbdamas keletą studijinių straipsnių. Įsidėmėtina, kad Brazaitis palaipsniui tolsta nuo grynosios literatūros. 1936 m. įsikinkius į XX Amžiaus redakcijos kolektyvą, susidomėjimas griežtai estetiniais klausimais pradeda blėsti. Būdinga, kad net ir savo monografijai Brazaitis pasirenka figūrą, panašią į save: ne tikrą literatą, o visuomenės, tautiškumo puoselėjimo rūpesčiais sergantį Vaižgantą.2 Šis gi savo ruožtu taip aptarė savo analizuojamąjį Maironį: "Kunigas, teologijos daktaras, profesorius moralistas maitinasi ir kitus maitina pilietinėmis temomis; net ir poezijai jam tinka politinė ekonomija, ateizmas, visuomenės srovės ir partijos. . . Utilitarizmas dažnai užmuša tikrąjį jo talentą - poėtingumą".3 Vėl kiek sužibęs pokario metais (žiūr. jo straipsnius 1947-48 m. Aiduose), tikrąją literatūros kritiką Brazaitis beveik visai užmeta, kai įtraukiamas Darbininko ir Į Laisvę ' redakcijon, kai jam užkraunamos įvairios pareigos visuomeninėje veikloje. Apgailestavęs, kad Vaižgantas niekad negavęs nuosekliai atsidėti beletristikai, pats Brazaitis įklimpsta panašion balon, nors pirmutinis susidomėjimas literatūra niekad neišnyksta. Apie tai liudija keletas straipsnių Aiduose ir mūsų rašytojų knygose (Maironio "Baladėse", V. Krėvės "Dainavos šalies senų žmonių padavimuose", A. Vaičiulaičio "Pasakojimuose", A. Jasmanto "Gruode"), per dešimties rašytojų aptarimas Lietuvių Enciklopedijoje, o taip pat jo žurnalistiniai, daugiau populiarinamo pobūdžio straipsneliai Darbininke. 1956 m. prisipažįsta: "Mieliau imčiau rašyti lietuvių literatūros istorijos konspektą 100 puslapių didumo. O jis jaunimui būtų reikalingesnis už daugelį posėdžių ir kovų dėl valdžios".4 Tad ir čia pagrindinis motyvas būtų reikalas. Praeina betgi 14 metų, kol bendruomenės "švietimo" valdyba susimeta jo paprašyti tokį darbą atlikti (Maceina, 396). Per vėlai, kaip ir Ivinskio Lietuvos istorijos atveju.

Apie Brazaičio pasiruošimą literatūros kritikai daugiausia galima spręsti iš monografijos apie Vaižgantą, rašytos dar jauno, neseniai baigusio studijas, literatūros profesoriaus.

Iškylant reikalui vertinti Brazaičio kaip literatūros kritiko darbą, savaime peršasi du kriterijai: jo paties ir jo aptartojo Vaižganto. Įvade į Lietuvių rašytojus Brazaitis rašė: "Skurdu ir primityvu, kai palygini tuos mūsų 19 amžiaus raštus su europiniais. Bet juos reikia lyginti ne su europiniais, o su ankstesniais lietuvių kūrybos laikais. Tada išsitiesia prieš akis tuose raštuose greitu tempu besiplėtojanti lietuvių tautinė, socialinė, religinė, estetinė, politinė sąmonė" (p. 6). Tad jiems ir nebus taikomas absoliutus mastas; nebus jie vertinami tik kaip grožinės literatūros kūrėjai. Vaižgantas gi savo literatūros paskaitose ne kartą perspėja, kad, nors ir žinom, jog lietuvių literatūros vystymosi neįmanoma lyginti su tuo, kas vyksta Europoje, netikslu būtų bandyti anglis versti deimančiukais. Tai itin ryškiai išsakoma jo laiške Grigoniui: "Aš į rašytoją mėginu žiūrėti nebe romantiškai, neapoteozuodamas jo, nė jo veikalų. Tegul jie patys pasiima sau tinkamą vietą. Gyvus mėgstu pagirti. Nebegyvieji man abejinga tyrimo medžiaga, tad nebeturiu noro vien girti, kai ir silpna. Vėl gi reikia taikinti kūrybos mastas, o ne vienos pastangos kurti. Laiku daug ką pateisiname, bet laikas netikusio dalyko nepadaro tikusiu".5 Tiek Maironio, tiek Baranausko kūrybą nagrinėdamas, Vaižgantas nepašykšti kritikos, aiškiai iškeldamas jų, kaip poetų, ydas.6 Bendrame vertinime betgi ir jis neišvengia dvilypumo: šalia teigiamo, bet ne literatūriniu kriterijumi grįsto tvirtinimo: "lietuvių susipratimo procese Maironis buvo vienas vyriausių elementų", išgirstame ir sąmoningai komišką apibūdinimą: "Taip ir pasidarė 'Jaunoji Lietuva' nebuliozinės mūsų literatūros šedevras".7 Nors ir užsimoja kalbėti apie literatūrą, lengvai persimeta į visuomeninę plotmę. Galutinai tiek iš Brazaičio, tiek iš Vaižganto susilaukiama panašių išvadų: iškeliama tiek Maironio — pas Vaižgantą, tiek Vaižganto — pas Brazaitį pilna asmenybė bei jų darbų reikšmė lietuvių tautiniam atgimimui — ne literatūrai, — o literatūros kritikai, kaip ji šiandien suprantama, skiriama mažiausiai vietos.

Šio straipsnelio rėmuose plačiau ir tebus pažvelgta į tuos du pagrindinius Brazaičio įnašus lietuvių literatūros kritikon. Straipsniuose ar apybraižose sunkiau išvystyti visą pajėgumą; gi 1936-1938 m. jo priėjimas prie literatūros kūrinio jau atrodo susikristalizavęs. Tiek suglaudinto mąstymo, kiek į Vaižgantą, kitur nebeįdėta.
Autoriaus laikysena akivaizdžiai byloja jau iš knygos antraštės: Vaižgantas. Apmatai kūrybos studijai. Tuo jis pasisako, kad nenori įpiršti absoliutaus įvertinimo, pats dar abejoja jo pilnumu. Ir vėliau, skersai knygos, netrūksta sakinių, patvirtinančių šį priėjimą: "manome", "atrodo", "jeigu ją tinkamai suprantu". Niekad nėra arogantiško, kategoriško, primygtino savo nuomonės primetimo. Literatūros kritikos monografijų tuo laiku Lietuvoje dar buvo negausu. Pavyzdžiais Brazaitis greičiausiai bus ėmęs vokiečių kritikų studijas: daugelis išvedžiojimų tiek čia, tiek antroje knygoje remiasi Walzelio, Goethes, Dilthey, Schroederio, Ermatingerio mintimis. Tai natūrali studijų Vokietijoje pasekmė, nors aiškiai matoma, kad auto-torius taip pat gerai susipažinęs su rusų rašytojais ir kritikais.

Prie kūrybos einama per žmogų: įvade parodomas ant Nemuno kranto užsisvajojęs jaunas Tumas — būsimasis Vaižgantas. Tuo pačiu vaizdu knyga ir baigiama: įrodžius, kad nors dalis tų svajonių išsipildė, ir tuo teikiant atbaigtumo tiek Vaižganto darbams, tiek studijai apie juos. Visuose knygos puslapiuose matomas autoriaus noras įsijausti į Vaižganto polėkius, jo raštus įtaigojusius jausmus, nors pats Vaižgantas yra sakęs: "Rašytojų, ypač poetų raštų niekaip negalima identifikuoti su jų siela" (Maironis, 261), ar dar vaižgantiškiau: "Ar man ne visviena, kad Odisėją parašęs kažin koks senis aklys Homeras, o istorijos tragedijas Shakespeare, ar atbulai" (t. p., 264). Ilgiausiai tad kritikas stabteli prie pasaulėžiūros; neretai nurodomi ir autobiografiniai bruožai, nors pačiam įvade buvo sakyta: "Šitame rašinyje, nors atsižvelgiama į Vaižganto kūrybos istoriją, tačiau dėmesys labiau sukoncentruojamas į pačią objektyviąją kūrybą, į objektyvų kūrybos produktą, į Vaižganto beletristiką, ne į Vaižgantą beletristą" (p. 7).8 Tai tiesa: biografija kaip tokia visai neįtraukiama; iš karto einama prie kūrybos. Ši gi aptariama dviem būdais: 1) chronologine tvarka, nemaža dėmesio skiriant ir "pašaliniams" elementams: aplinkai, pasaulėvaizdžiui, siužeto aiškinimui, bendresniems aptarimams, kartais ir visai nuo Vaižganto nutolstant, kaip, pvz., pastabose apie galutinį Lietuvos bajorų žlugimą ar pareiškimuose, kaip "To žmogaus tragedija tebegyva lietuvių tarpe" (p. 78); 2) sinchroniškai - sintetiškai: nagrinėjant stilių. Šioji paskutinė — daug trumpesnė (p. 148-185) — dalis literatūros kritikos atžvilgiu yra pati stipriausia. Čia Brazaitis pasirodo pasisavinęs pačius naujausius savo laiko metodus, nuosekliai naudojantis tikslią terminologiją. Savo analizėje niekad nelieka abstrakčiu: viskas atliekama anatomišku būdu, remiantis tekstu. Tad jau 1936 m., atsivertęs skyrių apie "Vaižganto stilių", literatūros studentas turėjo kompetentingo "expli-cation de texte" pavyzdį, kokių ir pažangesniuose kraštuose ne taip gausiai dar pasitaikydavo. Aptarimas ir šioje dalyje dar skirstomas į šiandien nebedalijamus ar nebevardinamus elementus: pasaulėvaizdis - talentas - stilius. Pats stilius suprantamas gal siauresne prasme, negu šiandieninėj kritikoj. Plačiausiai aptariamos rašytojo naudojamos retorinės priemonės; mažiau dėmesio skiriama bendrajai struktūrai ir paskirų elementų funkcijai jos rėmuose. (Reikia pripažinti, kad ir pačiam Vaižgantui tas ne taip jau rūpėjo: "Na, kur gi aš nuklydau? Aš visai ne romaną rašyti buvau sumanęs. Ir ne pilną istorijos tikrenybę. Ma ją šimts, tokia ji esti nuobodi! Aš tebuvau pasiryžęs to duoti, ko tesiu iš savo pusės specialybės — atskirų, ne angštai susirišančių, vaizdų - miniatūrų. Kam romano, kad ir taip įdomu?").9 Apskritai, nagrinėjimas gal artimesnis Crocės, negu Spitzerio dvasiai.10

Studija apie Vaižgantą paruošta kruopščiai, nuodugniai susipažinus tiek su visa Vaižganto kūryba, tiek su jo asmenybe. Dažnai remiamasi laiškais — išstudijuotas jo archyvas — bei kitų kritikų pasisakymais. Iš knygos puslapių tikrai prabyla pats Vaižgantas, ne Brazaitis, nors retkarčiais neišvengiama apibendrinimų, pritaikymų savo laikams, net "pamokymų" ar pageidavimų, kaip, pvz., Šeimos vėžių analizėje, kur ne tik nurodo, kas mažina knygos vertę, bet beveik duoda "receptą", kaip būtų reikėję daryti, sukurdamas kone naują siužetą (p. 128). Neužmirštama veikalų motyvacija; nuo jos dalinai priklauso jų vertinimas. Kai kurie teigimai šiandien skamba kiek keistokai: Vaižgantas pametęs draminę formą, nes ši netikusi jo pasaulėvaizdžiui (p. 15); puoselėjęs alegoriją, kuri tikusi pačiam amžiui (p. 16). Tiek vienu, tiek kitu atveju gal būtų reikėję pripažinti, kad tiek viena, tiek kita rodo Vaižgantą kaip dar negalutinai subrendusį rašytoją. Tai pastebi ir pats Brazaitis: analizuodamas Pragiedrulius, nurodo, kad simbolizmu autorius būtų daugiau pasiekęs, negu alegorija. Dėl to vėlesnieji Dėdės ir dėdienės jam atrodo literatūriniu atžvilgiu geriausiai nusisekusi Vaižganto knyga.

Nors aptarimuose dažnai užsimenama apie Vaižganto kaip tautos žadintojo reikšmę, neprasilenkiama su estetiniais kriterijais: nuo pat pirmųjų veikalėlių iškeliama, kas yra pasisekę, bet lygiai taip pat nuosekliai kritikuojama, kas ten bereikalingai įkišta. Gal tik kiek per ilgai sustojama prie etnografinių - tautosakinių pradų gvildenimo ar Vaižganto aukštaitiškos prigimties apibūdinimo.11 Bet niekad neužmirštama pirmoji literatūros kūrinio paskirtis: "Vaižgantas publicistas ima charakterizuoti lietuvius apskritai, ima samprotauti (plg. VIII. 17, 22 p.), iškrypsta kartais visai iš pasakojimo (plg. VII.136 p., VII.216), imasi veikėjo lūpomis savo publicistines idėjas skelbti (plg. VII.110, 147, 153, 173)" (p. 87); "Vaižgantas savo herojuose greitai pajunta simbolinę prasmę ir ją pats iškomentuoja. Skaitytojo kūrybai, jo psichologiniam bendradarbiavimui su veikalu nebelieka vietos. Taigi būtų literatūriniu atžvilgiu dar daugiau laimėta, jeigu tie vaizdai būtų ir palikti simbolio srityje" (p. 88); "Beletristinį jos charakterį nublukdina dar gausūs etnografinės medžiagos aprašinėjimai, publicistika, retorika" (p. 104). Nelieka nenusižengęs betgi nė pats kritikas. Pasitaiko šiandieninės kritikos šviesoj visai nepriimtinų pasisakymų: "Vizgirda mums palieka neužmirštamo personažo įspūdį tik dėl to, kad literatūrinis Vizgirda mūsų vaizduotėje yra sutapęs su gyvuoju Vaižgantu" (p. 83).12 O simpatijos bei antipatijos bus šiek tiek įtaigojusios personažų analizę: Gintautas apibūdinamas kaip "beletristiškai blankus", nes jame įkūnyta liberalistinė, pozityvistinė programa. Neužtektinai šiuo atžvilgiu pabrėžiamas Vaižganto tolerantiškumas; jis daug puslapių skiria kunigo ir pozityvisto suartėjimui bendrai kovai tęsti, aiškiai pažymėdamas, kad netrūko kunigų, kurie to susipratimo neturėjo.13 Toji tolerancija aiškiai išryškėja ir parodant žydelių miestelėnų reikšmę kovoje — nors gal ir neidealistiniais sumetimais talkininkaujant — už lietuvybę.

Kita didelė Brazaičio kritikos dorybė (šių dienų kritikoj mažiau vertinama): jis niekad nekalba tik apie Vaižgantą, "pakabindamas jį ore". Vaižganto kūryba siejama tiek su jo laiku, tiek su ankstyvesniąja literatūra ne tik Lietuvoje, bet ir kituose kraštuose. Taip, pvz., aiškiai nurodoma, kuo Vaižganto vaizdeliai skiriasi nuo Kudirkos ar Dėdės Atanazo politinių satyrų; ko jis išmokęs iš Valančiaus ir kuo jį pralenkęs; kuo jis panašus, betsavaime ir kitoks, negu Aksakovas, Gončiarovas, Turgenevas. Tokiu "į rėmus įstatymu" knyga ir užbaigiama, kad būtų tikrai akivaizdžiai parodyta Vaižganto reikšmė. Paskutinioji pastanga įsprausti Vaižganto literatūrinę kūrybą į jau egzistuojantį terminą gal mažiau pavykusi: studijos gale nurodytiems esminiams baroko bruožams dalis Vaižganto raštų charakteristikų gal ir atitinka, tačiau tuoj pat iškyla chronologijos klausimas. Šiandien Pietų Amerikos literatūroje prigijęs "neobarokas" taip pat remiasi XVII amžiaus baroku, bet suka nauja linkme, sukuria visai savitą stilių. Vaižgantui betgi ir neobaroko apibūdinimą sunku būtų pritaikyti, kai tikrojo baroko lietuvių literatūroj kaip ir neturėta. O sakyti, kad XVII a. srovė Lietuvoje įsikūnija tik XX amžiuj, irgi nelabai priimtina. Atrodo, kad pats Brazaitis bus vėliau šios minties atsisakęs: Tumo aptarime Lietuvių Enciklopedijoje (XXXII, 27-34) to termino nebevartoja.

Vaižgantas yra pats rimčiausias Brazaičio kaip literatūros kritiko darbas. Ten į autorių ir jo kūrybą žvelgiama iš daugeriopos perspektyvos, duodami išsamūs bei įžvalgūs aptarimai, ir galutinis įspūdis, kurį susidaro skaitytojas, yra vispusiškas. Tik jau vėliau Emil Staiger savo Die Zeit als Ein-bildungskraft des Dichters bandys įrodyti, kad, artinantis prie literatūros kūrinio, neužtenka vieno riboto metodo, kad kiekvienas autorius ir veikalas kelia kitokius reikalavimus, kad tik daugialypis priėjimas padeda studijuojamąjį veikalą pilnai atskleisti, nors ir neišvardinant visų kelių. Brazaitis juos parodo — ir tuo nusižengia šių dienų "nou-velle critiąue" dvasiai, — tačiau tuo jis lieka nuosekliu savo ideologijai: į literatūrinį kūrinį negali žiūrėti tik kaip į estetinę vertybę; jo galvosenoje šis yra neatidalomai susietas su tauta, iš kurios išplaukia. Pats prisipažįsta, kad grynus mokslininkus mažiau vertina, negu tuos, kurie gyvena savo laikų rūpesčiais. Pats, kiek ironiškai, duoda ir savo veiklos apibūdinimą: "Tebesu propagandistas ir tuo tebesijaudinu" (Maceina, 1973, 445).

Neįmanomumas išsijungti iš visuomeninių problemų išryškėja antroje Brazaičio knygoje: Lietuvių rašytojai. Įvadinis žodis aiškiai nusako, kokiu mastu bus matuojami aptariamieji autoriai, kokios vertybės iškeliamos pirmon vieton: "Tauta yra magiškas žodis . . . Tauta yra brangenybė, kurioje glūdi retų dvasinių vertybių lobis ... Ir juo dvasinės vertybės sodresnės, juo pati tauta vertesnė nepriklausomos egzistencijos, juo greičiau jos reikšis objektyviais kūrybos vaisiais . . . Lietuvių tautos netolimos praeities dvasia dabar mums aiški iš objektyvių jos kūrybos vaisių — iš liaudies meno, iš dviejų šimtmečių rašytinės literatūros.

Čia skaidriausiai spinduliuoja tautos dvasia, jos evoliucijos etapai bei veiksniai" (p. 5-6). Tad ir bus čia žiūrima į rašytojus ne vien tik iš kūrybinio — literatūrinės kūrybos — požiūrio; bus vertinami ne grynai estetiniai pasiekimai, o per tautinę prizmę pasirodžiusios vertybės. Tiesą sakant, ir vardas šiai knygai gal tikslesnis būtų "Lietuvių tautos pranašai ir vadai" (plg. p. T ar vaižgantiškieji "milžinai". Į aptariamuosius autorius Brazaitis čia žvelgia kaip į "dabarties reiškėjus ir ateities rodytojus vadovus" (p. 7). Pagrindinis šios knygos tikslas nėra literatūros kritika: "Šitam tautos dvasios plastėjimui per atskirus lietuvių rašytojus iliustruoti yra surinkti šie palaidi literatūriniai straipsneliai" (p. 10).

Chronologine tvarka sugrupuotose dalyse į autorius žiūrima visų pirma kaip į susipratusius lietuviškumo dvasios puoselėtojus, savo darbą vykdančius efektingu literatūrinių priemonių vartojimu. Visa knygos eiga atskleidžia dvilypį vystymąsi: ne tik literatūros, bet ir tautos sąmonės. Gal dėl to, bekalbant apie pirmuosius: Daukantą ir Valančių, apie jų stilių beveik neužsimenama: visas dėmesys sutelkiamas į jų, kaip tautos žadintojų, vaidmenį. Net ir Baranausko poeziją aptariant, labiau pabrėžiama aplinka, kurioje ji gimė, o ji pati daugiau atpasakojama, negu analizuojama. Studija apie Pietarį įdomesnė tuo, kad ten gvildenamos istorinio romano aplamai problemos ir jau aiškiai nurodomi stilistiniai bei kompoziciniai nusižengimai. Maironis parodomas tik iš kelių pusių, ir jo, kaip poeto, vertė pilnai nenagrinėjama: šiuo kartu autoriui rūpi jo sociologinės ir religinės idėjos. Pasakymas apie jį — jau ir Vaižganto iškeltas — pritaikintinas pačiam Brazaičiui: "Tokiu visuomenininku Maironis tapo ne iš malonumo, bet iš reikalo; ne iš noro save išsakyti, bet iš reikalo kitiems pasakyti. Gyvenimas jį padarė visuomenininku" (p. 78-79). Nors ir prabėgomis pažvelgdamas į jo stilistines priemones, autorius jas labai taikliai apibūdina. Tad ir vėl aiškiai matome, kad ne dėl nesugebėjimo stiliaus svarstymui skiriami vos keli puslapiai, o dėl to, kad, ir apie "Lietuvos dainių" kalbant, Brazaičiui visų pirma rūpėjo Lietuva, o tik paskui jos daina.

IŠ LIETUVIŲ DAILININKIŲ DRAUGIJOS PARODOS
ČIURLIONIO GALERIJOJE
JAUNIMO CENTRE CHICAGOJE 1977.


Susidomėjimas visuomeniniais interesais jį paskatina daugiau vietos skirti ir Petkevičaitei - Bitei, pažymint, kad ji — ne "grynoji menininkė". Ir čia randame panašų pasakymą, kaip apie Maironį: "Jos raštai buvo reikalo, ne malonumo rašyti" Lyg nujaučiant savo paties tolimesnę paskirtį. Įdomu tai, kad vėliau, jau Amerikoje, Brazaitis iškelia kitą susipratusią, pedagogikai atsidavusią figūrą — Mariją Pečkauskaitę, siūlydamas ją statyti.
---------
Lietuvių rašytojuose autorius pažymėjo, kad tai straipsnių rinkinys, bet nepažymėjo nei kur ir kada tie straipsniai spausdinti, nei kuriomis progomis jie buvo parašyti. Keletas tų straipsnių buvo paskaitos, skaitytos ne specialistams, bet plačiajai visuomenei. Pvz.. apie Valančių kalbėjo ateitininkų kongrese, apie Baranauską — jo minėjime universitete, skirtame visų fakultetų studentams, ir t.t. Suprantama, tokiais atvejais teko rinktis ne formalinę tų mūsų rašytojų kūrybos analizę, bet ieškoti bendresnio požiūrio. Kitų straipsnių dalis
(pvz., apie Biliūną ar Lazdynų Pelėdą) buvo rašyti sukakčių progomis. Tiems straipsniams būdinga, kad Brazaitis nesiėmė kartoti ar kompiliuoti bendrų charakteristikų, bet žiūrėjo, ką naujo jis gali apie tuos rašytojus pasakyti — jei ne apie jų kūrybą, tai bent apie jų pačių gyvenimo kelią. Straipsniai knygoje ne chronologiškai sudėti pagal išspausdinimo laiką, bet bandyti atitinkamais skyriais sutelkti. Formalinei analizei skirtieji straipsniai duodami paskutiniame knygos skyriuje. Tačiau Šatrijos Raganos "Irkos tragedijos" kompozicijos nagrinėjimas kaip tik buvo pirmiausia parašytas (1931), anksčiau už visus kitus straipsnius. Ir Pietario stiliaus analizė yra vienas iš ankstyvųjų autoriaus straipsnių (1932). Neduodamas savo šion knygon sutelktų straipsnių metrikacijos, autorius pasunkino savęs supratimą. Be to, pažymėtina, kad ir po šios knygos išleidimo Brazaitis paskelbė dar keletą literatūrinių straipsnių iki sovietinės okupacijos. —Red.
-------------

Janina Marks: Mano paskutinioji proga (audinys) — kairėje aukštai.

Dalia Ancevičienė: Ūkiai — kairėje žemai.

Aleksandra Kašubienė: Erdvės buveinės — dešinėje aukštai.

Elena Kepalaitė: Priešybė (bronza) — dešinėje žemai.



pavyzdžiu priaugančiajam jaunimui (Maceina, 448). Taip pat ne dėl jos estetinių pasiekimų, nors jie ir reikalingi.
Lazdynų Pelėda, Biliūnas aptariami visų pirma kaip žmonės. Čia Brazaitį domina jų asmeninės kovos dėl pasaulėžiūros, dėl religijos. Kūryba paliekama nuošaliau. Net kaip lietuviškos sąmonės gaivintojai jie blankesni. Taip pat ir Dobilo Blūdo gvildenime vyrauja susidomėjimas ideologija, ne stiliumi. Gi įvade į dalį, pavadintą "Naujosios lietuvių literatūros linkmės", aiškiai sakoma: "Šiuo pranešimu ir mėginama iškelti, koks tų kartų evoliucijoje dominavo pasaulėžiūros tipas ir kiek jis reiškėsi pačioje kūryboje" (p. 216). Ten sudaromos keturios grupės yra įtikinančios, nors gal per daug užakcentuojamas "tuštumas" tų veikalų, kurie nerodo pajungimo visuomeniškiems interesams: "keturvėjininkų", dekadentistų. Užkliūva čia ir jų nutolimas nuo tradicinės religijos. Kvestionuotinas ir užbaigiamasis tvirtinimas — citata iš St. Šalkauskio: "Kūrėjų žodis neprivalo skirtis nuo jų gyvenimo" (p. 240). Ne vienas žymus rašytojas su kaupu yra įrodęs, kad toks siejimas nėra būtinas (Mallarmė, Calderon, Camo-es). Vertingi yra atskirai pateikiami apmąstymai apie visų šių kartų formalų vystymąsi ir jų žvilgsnį į stiliaus problemas. Šis skyrius galėtų būti ilgesnis: čia Brazaitis pakartotinai parodo savo akylumą ir sugebėjimą savo pastebėjimus aiškiai, tiksliai, tikrai "profesoriškai" formuluoti.

Kaip ir Vaižgante, artėdamas prie pabaigos, autorius tartum susigriebia savo uždavinio pilnai neatliksiąs, jei nepaskirsiąs daugiau dėmesio ir gilesnės analizės grynai stilistinei išraiškai. Lyg ir nedrąsiai, jis tvirtina: "Taigi ir stiliaus analizė prisideda į platųjį literatūros mokslą (ir ar tik nėra viena iš pagrindinių jos dalių?") (p. 261). Nedrąsiai, nes "Nors stiliaus analizės kelias yra svarbus, bet jis ir labai klystamas . . . Mūsų stilistikos istorijoj tas kelias dar klaidesnis, nes juo tik pradedama žengti. Jokių stiliaus analizės pavyzdžių dar neturim" (t. p.). Tad penktoji knygos dalis skiriama įvairių stilių savybėms iškelti: beletristo, publicisto, poeto. Ir šia dalimi Brazaitis atlieka gal didžiausią pasitarnavimą: nuosekliai, išsamiai, objektyviai analizuoja vieną Pietaro Iš mano atsiminimų fragmentą. Čia į kūrinį žiūrima jau kaip į "Sprachkunstvverk" (W. Kayser), ne kaip į pasaulėžiūros reiškėją. Iškeliamos ir silpnosios pusės — beveik lyg pavyzdys, kuriuo nereikėtų sekti. Išgvildenęs kiekvieną elementą: žodį, morfologinių dalių parinkimą, sakinio sudėtį bei intonaciją, nė čia betgi, kaip ir Vaižgante, neskiria užtektinai dėmesio bendrai struktūrai. Tačiau tai jau žymiai techniškesnė analizė, negu pirmieji mąstymai apie Pietarį kaip istoriografą.

Giliai įžvelgiamas ir "intelektualiai išskleidžiamas" ir Smetonos stilius. Čia ypač įdomūs fonologiniai pastebėjimai. Brazdžionio "ieškotojo ir surastojo žodžio" aptarime betgi ir vėl viršija pasaulėžiūra ir pasaulėjauta. Iš viso, atrodo, kad prozą autoriui geriau sekasi nagrinėti, ji lengviau atskleidžia visas savo mechanizmo paslaptis. Tad ir kompozicijos gvildenimas Irkos tragedijoje atrodo pilnesnis, nors ten dar nepasinaudojama kai kuriais taip parankiais, bet tik vėliau prigijusiais terminais, kaip, pvz., "point of view" ar "om-niscient narrator" (Henry James, Norman Fried-man). Brazaitis problemą aiškiai mato, bet dar netiksliai — šių dienų akimis žiūrint — ją formuluoja: "Gamtos peizažas atvaizduotas toks, koks jis yra perėjęs per mergaitės psichiką, panašiai, kaip 'Sename Dvare' gyvenimo faktai laužiami pro Irutės prizmę. Pavadinom tokį stilių dėl to subjektyviuoju" (p. 320). Analizė užbaigiama tvirtinimu: "Šatrijos Ragana giliai jautė stilių" (312). Pateikiamoje apybraižoje — net su tiems laikam turbūt tikrai neįprasta diagrama — tai išryškėja, bet skaitytojas mielai žengtų dar gilyn tame nagrinėjime: jaučiama, kad tai tik pirmieji pradai, apmatai daugiau žadančios, dar tebesivystančios kritikos.

Savo antrąją knygą Brazaitis pradėjo konstatatavimu: "Skurdu ir primityvu, kai palygini tuos mūsų 19 amžiaus raštus su europiniais". Žvelgiant į jo literatūrinę kritiką, tie žodžiai nebepritaikomi. Nors nedaug puslapių jai paskyręs, jis juose aiškiai parodė savo sugebėjimą ir pasiruošimą. Tad tiksliau gal būtų užbaigti šiuos įspūdžius kitu tvirtinimu: Graudu, pagalvojus, kad tiek pajėgumo parodęs, davęs tokį gražų pažadą pakelti ir lietuvių literatūros kritiką iki tarptautinio lygio, Brazaitis sąmoningai paaukojo save — mokslininką, kad pavirstų "kamščiu",14 kemšamu į tiek daugelį mūsų tautiniame bei visuomeniniame gyvenime atsirandančių skylių. Šiaip ar taip, jis lieka vienu pajėgiausių savo kartos kritikų. Visad stengiasi išlikti objektyviu, nors susirūpinimas Lietuva bei jos reikalais ir į literatūros kritiką kartais įpina nebūtinai ten reikalingų ataudų. Neatsižada tolerancijos,15 nebando eiti su srove nei vaikytis madų. Žiūrėti į jį tik kaip į literatūros kritiką ir pagal tai jį vertinti būtų tolygu amputuoti didesniąją jo visuomeninio kūno dalį. Tiksliau tad bus turbūt sakyti, kad ne lietuvių tautos interesai suskurdino jo kritiką, bet kad tos kritikos metodais jis praturtino savo visuomeninę veiklą.

1. Įdomu pastebėti, kad už juos anksčiau rašęs Vaižgantas neiškraipo autorių pavardžių; betgi šioj Istorijoj kai kurias pavardes pamačius net plaukai šiaušiasi: kas gali atspėti, kas slypi po Uordzuort, šou, Buržė? Ar tai ne rusiškos transliacijos įtaka, besitęsianti ir šiandien Lietuvoj? Apgailėtina taip pat, kad, perspausdinant knygą 1947 m. Vokietijoje, ji nepapildyta, nepatikslinta, neapvalyta nuo šauktukų, sentimentalizmo; jau ir 1947 m. nebepriim-tina tokia "pamokanti", bet kartu ir banali užbaiga: "Literatūra nestovi vietoj, ji skverbiasi tolyn, ieško naujų laimėjimų. Tai lyg didžiulis katilas, kuris verda, šniokščia, trykšta ir protarpiais, žiūrėk, į viršų iškelia kažką galingą, didį: talentas, genijus! Tai chaosas, iš kurio šen ir ten nukrinta žvaigždė — žmonijos garbė, jos pasididžiavimas!" (II, Schweinfurt, 1947, p. 287).
2. Tai atitinka T. S. Elioto pareiškimą, kad kritikas dažniausiai pasirenka sau giminingas asmenybes ir kad tik tokiais atvejais kritika sėkmingai pavyksta.
3. Doc. p.e. J. Tumo Lietuvių literatūros paskaitos. Drau-
džiamasis laikas. "Apžvalgos" grupė. Jonas Maironis - Mačiulis. Kaunas - Mariampolė. "Dirvos" B-vės leidinys, 1924, p. 77.
4. A. Maceinos cituojamas laiškas: "Kapas be paminklo", Aidai, 1975, nr. 9, p. 395.
5. Cituojamas J. Ambrazevičiaus Vaižgantas, p. 70.
6. Antanas Baranauskas 1835-1902, Kaunas, 1924; žiūr. ir Mūsų literatūros istorijai. Aušrininkai, šviesininkai. Vaižganto Raštai, Tremtiniai, Romantininkai, XII, Kaunas, 1929.
7. Maironis, p. 80 ir 162.
8. Plačiau apie Brazaičio palinkimą literatūrą sieti su pasaulėžiūra žiūr. A. Maceina, "Kad niekas manęs nepastebėtų", Aidai, 1973, Nr. 10, p. 446.
9. Pragiedruliai. Gondingos Kraštas, II. Vaižganto Raštai, VII, p. 129-130.
Maceina tiksliai apibūdina Brazaičio kritiką kaip "intuityvų kūrinio įėmimą ir intelektualų jo išskleidimą" (Aidai, 1973, 446).
Nelabai tikslus atrodo ir Pragiedrulių Vidmanto priešpastatymas Šešiavilkiui, norint iškelti žemaičių - aukštaičių būdo savybes bei skirtumus. Vidmantas žemaitis, tai tiesa, bet Vaižgantas primygtinai kartoja, kad, ilgai gyvendamas Prūsuose, jis prisigėrė jų dvasios. Taip pat tvirtinti, kad "senis Vidmantas leidosi į Gondingą savo kūrybos rodyti, savo 'fanaberijos' didinti" (p. 81) ne visai teisinga: juk iš tiesų jis tai daro tik dukters prikalbėtas.
12. Reikia prileisti, kad pasitaiko ir skaitytojų, visai nepažįstančių autoriaus asmenybės.
13. "— Drauge, man miela tave pirmą kunigą tuo vardu pavadinti: tu privalai būti laiminga pradžia savo luome" (Gondingos kraštas, II, 209).
14. Žiūr. jo paties savęs apibūdinimą, cituojamą A. Maceinos (Aidai, 1975, 394).
15. Geru pavyzdžiu čia galėjo jam būti Vaižgantas kad ir šiuo pasakymu: "Tinka kam, ar netinka, visi pripažins d-rą Joną Šliupą vienu didžiųjų Lietuvos atgaivelėjimo veikėjų (Aušrininkai, šviesininkai, 92).


Telesforas Valius — Moterys (medžio raižinys)
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai