JONO GRINIAUS LITERATŪRINĖS STUDIJOS Spausdinti
Parašė Pranas Razminas   

JONAS GRINIUS: Veidai ir problemos lietuvių literatūroje, II tomas. Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija, Roma 1977, 496 psl.
Jau pačioj šio literatūros studijų ir kritikos straipsnių rinkinio pratarmėj dr. Jonas Grinius sako: "Šituose nagrinėjimuose buvo ir yra mėginama pažvelgti į įvairių autorių (gyvų ir mirusių) kūrybą bei ją vertinti savarankiškai, nepaisant vadovėlinių tezių bei įsigalinčių nuomonių, ne kartą net sąmoningai einant prieš jas. Todėl kai kuriuose straipsniuose yra šiek tiek polemikos. Atrodė, kad, nevengdama atviro nuomonių susidūrimo, laisva kritika gali arčiau prieiti prie rašytojo tikrų problemų su laimėjimais ir nepasisekimais."

Kad ir šiek tiek nusivokiant apie šiame dr. J. Griniaus veikale nagrinėjamus rašytojus, teko pasiskaityti šia proga ir kitų kritikų bei recenzentų nuomones apie autoriaus nagrinėjamų rašytojų kūrybą. Tačiau tai, ką beskaitydamas užtikau, nelaikau, kaip dr. J. Grinius sako, "atviru nuomonių susidūrimu", o tiktai kitokiu žvilgiu į kurio nors rašytojo kūrybą. Kritikai nėra neklystanti dievai. Greičiau, kaip pastebi ispanų rašytojas Azorinas (Jose Martinez Ruiz), ir "ob-jektyviškiausia kritika yra tik įspūdis", kurį palieka perskaitytas literatūrinis veikalas.

Dr. Jonas Grinius, kaip ir tinka rūpestingam kritikui, panašus į girininką, besižvalgantį savo girių platumose. Jis džiaugiasi išbėginėmis pušimis, tačiau pasiryžęs kirsti visus pa-sausius, kad pasiliekantieji medžiai galėtų savo viešūnėmis dangų remti. Kaip girininkas, jis myli savo mišką, čia jo gyvenimas, tačiau jis vadovaujasi dėsniu — iš pasausių nelauktina jokios naudos. Tad jis pirmiausia tik įkerta, tuo paženklindamas, jog medelis bus kartą į ugnį įmestas, kad būtų daugiau laisvės sveikiesiems.

Pačiu laiku pasirodo "Veidų ir problemų" tomai, kada daugelis įtaigauja: ne tavo reikalas analizuoti mano paties pasaulį. Jis tik man tepriklauso. Štai tau duodu savo eilėraščio posmą, štai tau prozos puslapis. Rašyk dalykiškai apie tai, kas tau pakišta. Nesirūpink mano kūno ir mano dvasios ligomis, tegu jos būtų ir apkrečiamojo pobūdžio.

"Veidai ir problemos" formavosi ilgokai. J. Grinius, ir pats būdamas rašytojas, visą laiką buvo mūsų romanistų ir poetų patvariausias stebėtojas. Ar ne jis bus daugiausia jų nagrinėjęs savo straipsniuose bei recenzijose, aptardamas beveik kiekvieną vertingesnį kūrinį. Iš čia ir gimsta tie didžiuliai "Veidų ir problemų" tomai. Teikia džiaugsmo tie tomai, kai prisimeni studijų metus. Juk savo laiku mokytasi iš menkai paruoštų literatūros vadovėlių, iš užrašų, padiktuotų mūsų buvusių mokytojų. Bet ir patys profesoriai ne visados susimedžiodavo ko reikėjo — viskas dar buvo pradiniuose tyrinėjimuose.

Salomėja Nėris
Dr. Jono Griniaus dėmesį itin patraukė mūsų kontraversiškiausia kūrėja — poetė Salomėja Nėris. Jai kritikas paskyrė net 76 puslapius. Tačiau ji ir sunkiausiai perkandamas riešutas. Tarp kitų išbėginių mūsų literatūros pušų ji taip stipriai įaugusi, kad be jos mūsų literatūroj pasidarytų žymi spraga. Kiekvienas pasakytų, kad šioj tuščioj ertmėj turėjo kas nors klestėti ir stiebtis į mėlyną dangų. Bet tai dviveidė pušis: iš pietų vakarų pusės tokia žalia, skarota, o iš šiaurės — padžiūvusiomis šakomis. Savo metu triukšmingai perėjusi į "Trečią frontą", vėliau ji nuėjo tarnauti sovietiniams okupantams, Griniaus žodžiais tariant, "išpardavinėti savo talentą" — rašyti "politinių niekų". "Šitas savo talento išpardavinėjimas lietuvių tautos pavergėjams — ateistams yra juodžiausia dėmė S. Nėries gyvenime. Kad greta jos buvo stipresnių vyrų, kurie mažiau ar daugiau panašiai elgėsi kaip ji, tik pailiustruoja kaip mūsų laikais rašytojai neatsparūs pagundai savo pašaukimą paversti savo pragyvenimo profesija" (302 psl.). Tokiais žodžiais knygoj ir baigiama S. Nėries gyvenimo "kryžkelėse" apžvalga.

Suprantama, kad okupuotoje Lietuvoj S. Nėris yra didžiai šlovinama: vis naujais leidimais spausdinami jos raštai, išleista apie ją įvairių leidinių. Bet ir išeiviuose ji susilaukė daug dėmesio. Apie ją atsiminimų rašė ir Ignas Malėnas, ir kan. M. Vaitkus, ir pats Grinius, ir P. Orin-taitė, ir prel. M. Krupavičius, ir V. Lozoraitienė, ir Br. Raila, ir kiti. Bene nuoširdžiausiai ją atjautė I. Malėnas :r M. Vaitkus. Iš juodviejų atsiminimų, be užtarnautų poetei priekaištų, dvelkia ir krikščioniškas atlaidumas siai jausmuose paskendusiai ir gyvenime pasimetusiai kūrėjai. I. Malėnas ją vadina savo bičiule, ir tai nepataikaudamas. Nuo jo neatsilieka ir M. Vaitkus. Ir beveik, rodos, jiems veržiasi iš širdies vienintelis krikščioniškas žodis, be kurio ir krikščionis nesuprantamas: pakeiskim per didelį atsargumą į meilę. Skaitydamas jų atsiminimus, taip ir lauki, kada jie ištars: atleiskim jai —ji išpirko savo nusikaltimą tautai savo visokeriopa kančia.

Kyla naivus klausimas: ką mes veiktumėm su S. Nerimi, jei ji kartu su mumis būtų atsidūrusi išeivijoj, sakysime, Amerikoj? Mėtytumėm į ją akmenimis? Vieno koncerto aprašyme buvo sakoma, kad S. Nėries žodžiais padainuotos dvi J. Gruodžio l.iinos "krištolinio tyrumo patriotų veiduose įrėžė susirūpinimo raukšles". Turime savo tarpe tokių, kurie ne tik žodžiu yra įžeidę savo tautą, bet ir veiksmu. Turime savo tarpe ir tokių, kurie mus dar šiandien skaldo, nežinia, kam tarnaudami. Matome S. Nėries vieną sunkią nuodėmę, bet nematome kitų savo tautiečių krūvas tokių sunkių nuodėmių. Sakome, kad jie taip pat norėjo gyventi, bet ne mirti. Galimas dalykas, kad, jei S. Nėris būtų šiandien čia su mumis, ji nuoširdžiai dalintųsi su mumis tremtinio-išeivio dalia. Šiaip ar taip, ji buvo nelaiminga moteris, bet didelio talento kūrėja. Ir taip ją vertina visi, kurie ją pažįsta.

Toj eilėj rikiuojasi ir Grinius. Nemetė į poetę akmens nei I. Malėnas, nei M. Vaitkus, nei P. Orintai-tė, J. Grinius taip pat stengiasi ją suprasti. Dėl to mūsų girininkas-kri-tikas, nors ir gerokai susimąstęs, neįkirto šios įtartino sveikumo pušies ir nepasmerkė sunaikinimui — tik tik neįkirto ir jos neužgavo. Kas jo ranką sulaikė? Turbūt Malėnas ir Vaitkus, kurių pirmasis verkiančiai S. Nėriai šluostė ašarėles (prieš išvykstant Maskvon parvežti "saulės"), o antrasis tikrai kunigiškai rūpinosi jos religine būkle ir kūrybinėmis aspiracijomis.

Visą savo stambią studiją apie S. Nėrį Grinius pirmiausia skiria ne jos kūrybos analizei, o jos asmens "psichiniam veidui", jos gyvenimo "kryžkelėms". Apžvelgia ir kritiškai įvertina pasisakymus visų apie S. Nėrį rašiusiųjų, tiek Lietuvoje, tiek čia. Pats Grinius taip pat gerai pažinojo S. Nėrį, nesgi jis ir išvedė ją viešumon, pradėjęs jos poeziją spausdinti savo redaguojamoje "Ateityje". O kai S. Nėris atvyko Kaunan studijuoti, Grinius pasikvietė ir redakcijon tvarkyti dailiosios literatūros skyriui. Atrodo (iš išnašos 237 puslapy), kad gal S. Nėris buvo net įsimylėjusi Grinių, jam pačiam apie tai nežinant.

S. Nėries posūkį nuo ateitininkų į trečiafrontininkus Grinius aiškina ne tiek ideologiniais motyvais, kiek pačios poetės būdo savybėmis: begaliniu jautrumu, iš to plaukiančiu mal-kontentiškumu ir dėl to nestabilumu. "Kad nebūčiau blogai suprastas, norėčiau iš anksto pasakyti, kad negaliu S. Nėries laikyti nei prokomunistine heroje, nei niekšiška lietuvių išdavike. S. Nėris man atrodo kaip paklydusi širdies moteris, kuri nemokėjo kritiškai vertinti savo jausmų bei vaizduotės poskrydžių ir nesugebėjo jų derinti su tikrove, o už šį nesugebėjimą gyvenimas jai skaudžiai atmokėjo" (229 psl.). Baigdamas savo studiją apie S. Nėrį, Grinius reziumuoja: "Atrodo, kad pirmoji ir gal pagrindinė S. Nėries nelaimių priežastis glūdėjo jos jautrioje prigimtyje" (300 psl.), kad ji, "stiprių jausmų ir vaizduotės moteris — nebuvo stiprios valios asmenybė" (302 psl.), Tenorėdama būti tik poete, ji norėjo sau pragyvenimą užsidirbti savo lyrika. Komunistai žinojo šią S. Nėries silpnybę ir ją išnaudojo — emocingą poetę pakreipė į oportunizmo kelią. Dėl tokio poetės likimo kritikui tiesiog gaila: S. Nėris "1940-1944 metais prieiliavo tiek publicistiškos mišrainės poemų vardais, kad jai būtų buvę gėda, jei į tą savo produkciją ji būtų galėjusi pažvelgti blaiviai ir iš laiko perspektyvos" (302 psl.).

Pacitavęs S. Nėries posmelį, kad ji nesigina esanti "nuodėminga", nors savo "nuodėmę" laiko šventesne už "šventųjų" "dorybes", Grinius daro išvadą, kad poetės "religija yra buvusi jausminė ir tradicinė, taigi negili" (241 psl.). Bet ir daugumos mūsų religija yra tik tradicinė ir jausminė. Tatai nėra būdinga tik S. Nėriai, ir vargu ar dėl to turėtume jai priekaištauti. O, be to, jausmas ir tradicija yra krikščionybei savas dalykas. Ypač poetui — kūrėjui. Gal tik aname posmely prasiveržia išdidumo jausmas, kad ji nesanti jau tokia bloga, kaip kas nors apie ją galvojąs. Aišku, ji turėjo galvoj ne dangaus šventuosius, bet dar čia, žemėj, rėpliojančius ir net gal ją pačią piktinančius. O tokių jai, be abejo, teko gyvenime susitikti. Gal tai padiktavo jai ir "Be bažnyčios, be altorių, be sumainymo žiedų . . .". Galimas daiktas, kad ši prielaida klaidinga, tačiau juk žmogaus gyvenime niekas neįvyksta be priežasties. Be to, nieko dar negarbinga nereiškia ir slaptoji meilė "sakalui". Mylėti tai dar nereiškia nusidėti.

Grįžtant prie kritiko-girininko palyginimo, J. Grinius pagrįstai nepaženklino šios pušies liemenio ir nepasmerkė iškirtimui, nes jis, pakėlęs galvą, pamatė, jog pati jos viršūnė žalia, skarota, o tuo pačiu ir jos šaknys turi būti dar sveikos. Reikia S. Nėrį užjausti ir suprasti, kaip jau daug ką esame užjautę ir supratę. J. Griniaus išsami S. Nėries psichologinė analizė, reikia tikėtis, patarnaus mūsų poetės gilesniam supratimui.

Jonas Aistis
"Veiduose ir problemose" Jonas Aistis nagrinėjamas tikrai plačiai — jam daugiausia šiame tome vietos skiriama — net 88 puslapiai. Kai sustoji ties J. Aisčiu, tai kažkaip šalia jo iškyla ir A. Miškinio bei B. Brazdžionio siluetai, nors jie savo kūryboj yra nuėję skirtingais keliais. Brazdžionį dr. Jonas Grinius jau buvo nagrinėjęs pirmajame savo veikalo tome, o šiame tome jis atsideda J. Aisčiui — "nuskriausto žmogaus dainiui". Dvaro kalvio šeimoj devintas vaikas,
Aistis turėjo sunkią dalią. Jam, vargo sūnui, kur kas buvo daugiau pavojų, negu tokiai S. Nėriai. Tačiau jo nenupūtė nei "Keturi vėjai, nei nusitempė į komunistuojančią kairę P. Juodelis, su kuriuo ir A. Miškiniu buvo leidę "Piūvį". Pasirodo, kad ne visados vargas stumia į kairę, o geros gyvenimo sąlygos į dešinę net ir didelio jautrumo poetus. "Tikro proletaro sūnus" buvo Aistis, bet Griniaus žodžiais, nemažesne teise už J. Baltušį jis būtų galėjęs rašyti apie savo vaikystės parduotas vasaras. Tačiau jaunų dienų vargas nepadarė iš Aisčio "nei revoliucionieriaus, nei nihilisto".

Trumpai aptaręs Aisčio psichinį veidą, Grinius imasi išsamiai analizuoti jo lyriką. Sutikdamas, kad Aistis yra "vienas elegiškiausių lietuvių lyrikų", Grinius konkrečiai atskleidžia Aisčio poezijos eleginį charakterį. Daro ją eleginę pirmiausia tai, kad Aisčio eilėraščių herojus yra nuskriaustas žmogus, kuris savo likimą priima su liūdesiu, jam nusilenkdamas, o ne ryždamasis prieš jį kovoti. Pasaulis jam — lyg tremtis. Tokiame nusiteikime Grinius įžiūri platonišką žmogiškos sielos pasaulyje sampratą, kuri buvo sava ir kai kuriems XIX a. pradžios romantikams. Tai "atskleidžia mūsų poeto romantinius polinkius, kurie savo ruožtu nurodo į jo idealistinę pasaulėjautą" (153 psl.). Eleginę nuotaiką Aisčio kūryboje gilina taipogi sielvartas dėl gyvenimo praeinamybės ir anksti iškilęs mirties motyvas. Nors ir ne viename savo eilėraščių sielvartavęs dėl gyvenimo beprasmybės, vis dėlto Aistis "nenuėjo su maištaujančiais neigėjais", nes "instinktyviai jautė, jog gyvenimo srovė vis dėlto neša su savim įvairių brangių ir malonių vertybių" (164 psl.).
Nuo nevilties Aisčio eleginę poeziją sulaikė ir siejo prie gyvenimo, pasak Griniaus, trys vertybės: meilė gamtai, meilė kaip Dievo dovana ir tėvynės meilė. Grinius priskiria Aistį "prie pačių jautriausių gamtovaizdžio analitikų ir kūrėjų" (165 psl.). Meilė Aisčiui niekada nebuvo "degraduojantis sekso geismas, bet kažin kas gilaus ir skaistaus" (176 psl.). Pergyvenama kaip Dievo dovana, meilė vedė Aistį prie Dievo. Tėvynės meilė Aisčiui buvo toks natūralus jausmas, kad jo lyrikoje patriotiniai motyvai sutinkami šešiuose iš septynių rinkinių. Kai Brazdžionio kūryboj tautiniai rūpesčiai ryškiau te-iškilo okupacijų metais ir jau svetur, tai Aistis jais sielojosi nuo pat savo viešo gyveniman išėjimo. Tarp poetų, subrendusių nepriklausomoj Lietuvoj, "labiausiai Lietuvos reikalus atrodo įsidėjęs į širdį Aistis" (182-183 psl.

Apibendrindamas Aisčio poetinę kūrybą, Grinius pagrindiniais jos bruožais iškelia egotistinį subjektyvizmą ir familiarumą. Nors Aisčio dėmesys nėra siauras, bet savo poezijai medžiagą jis labiausiai semia iš asmeninių pergyvenimų. Teisingu Griniaus pastebėjimu, Aistis savo poezijoj nenori nei filosofuoti, kaip O. V. Milašius, nei kovoti, kaip Maironis, o kur tai bando, eilėraščiai "išeina daugiau ar mažiau nevykę". Būdinga Aisčio poezijai ne maištaujantis protestas, bet sielvartingas skundas, kad "jo lemtis — nuolatinė širdies gėla" (nors jis tame negailestingame gyvenime randa ir malonaus grožio). Kiekvienam ne-maištingam sielvartininkui gresia įkyrių verkšlenimų pavojus. Aistį nuo šio pavojaus apsaugo ir tai, kad jo poezijoj taip pat iškyla altruistiniai bei aplamai idealistiniai nusiteikimai, pakeliantieji "egotistinius pergyvenimus į aukštesnę — visažmogišką — plotmę ir tai, kad poetas savo sielvartus išsako su nuoširdžiu paprastumu, be retorinio, pranašiško iškilmingumo. Todėl jo poezijos asmeniškumas neįkyri skaitytojui, bet jį pagauna. Nei jo skundai, nei jo sopuliai nėra įkyrūs, nes tuojau pradedame su juo ilgėtis, mylėti, kentėti.

Nagrinėdamas Aisčio poezijos formą, Grinius išryškina labiausiai poeto mėgstamas poetines priemones ir kvestionuoja kai kieno super-latyviškai aukštintą Aisčio poezijos muzikalumą.

Kai S. Nėries nagrinėjimas daugiau ribojosi poetės biografija, negu jos kūryba, tai J. Aisčiui skirtuose puslapiuose Grinius labiausiai susitelkė į jo kūrybos analizę. Pirmą kartą J. Aisčio poetinė kūryba susilaukė tokio nuodugnaus nagrinėjimo.

J. Tumas-Vaižgantas, M. Pečkauskaitė ir B. Sruoga
Iš mirusiųjų rašytojų šiame tome dr. J. Grinius palietė dar tris autorius: kan. J. Tumą-Vaižgantą, M. Peč-kauskaitę — Šatrijos Raganą ir B. Sruogą.
Kan. Juozui Tumui-Vaižgantui kritikas paskyrė palyginti nedaug puslapių (37), bet ši studijėlė itin yra verta dėmesio. Buvo įprasta Vaižganto kūrybą vadinti "šviesiąja". Grinius pervertina šią V. Mykolaičio-Putino įtvirtintą nuomonę, rasdamas tarp Vaižganto kūrinių ir "šviesiųjų", ir "aptemusių", ir "tamsiųjų". Jis pirmasis iškėlė, kad teisingiau Vaižgantą laikyti "integraliniu realistu". Tuo pačiu Grinius pagrįstai nurodė, kad ir romantiko etiketė Vaižgantui tik labai sąlygiškai galiojo. "Kun. J. Tumas kaip rašytojas vaizduotojas buvo iš esmės realistas, ne siauras doktrinierius, bet integralus realistas, kuris įvairioje būtyje neneigė nieko, kas yra ir gali būti. Toje neaprėpiamoje tikrovėje Vaižgantas geriausiai pažino Lietuvos kaimą ir jo gyventojus. Vaizduodamas jų gyvenimą, jis ten matė liūdnų, rimtų ir juokingų reiškinių, jis regėjo tamsos, šešėlių ir šviesių pragiedrulių, nors iš visos širdies linkėjo kuo daugiausia kultūrinės bei dvasinės šviesos ir todėl norėjo būti romantikas. Šį vardą savintis galbūt Vaižgantą taip pat skatino jo subjektyvumas, nes tarp Lietuvos realistų XX amž. pirmojoje pusėje mūsų rašytojo vaizdavimas atrodo asmeniškiausias, jo paties patyrimų suautentintas, jo gero šypsnio sugyvintas. Bet, tesusitikdamas su ribota kuriamąja vaizduote, šis subjektyvumas nepajėgė Vaižgante išvystyti romantiko, arba uždegti jame lyriko, palikdamas jį epiko realistiniuose laukuose, atviruose integralinio realisto užmojams" (37 psl.)

Priešingai, Mariją Pečkauskaitę — Šatrijos Raganą Grinius ryškina kaip krikščionišką romantikę. Jai tepaskyrė 22 puslapius, nes ir ribojosi tik vienu jos veikalu — "Sename dvare". Bet šie puslapiai taipogi yra reikšmingi, nes irgi iš dalies pervertina įprastinį žvilgį į Šatrijos Raganos kūrybą. Buvo įprasta šios rašytojos kūrybą "sudidaktinti", žvelgti į ją pedagoginiu žvilgiu. "Deja, šitas noras visur matyti auklėjamąsias idėjas susiaurina M. Pečkauskaitės kūrybinę asmenybę, neleisdamas joje pamatyti tikros rašytojos romantikės, lietuviško romantizmo žymiausios moteriškos atstovės" (40 psl.). Savąją M. Pečkauskaitės kūrybos interpretaciją Grinius pagrindžia apysaka "Sename dvare". Tai, jo pažiūra, visų pirma ne visos mūsų mirštančios bajorijos g-ulbės giesmė", kaip pavadino V. Mykolaitis-Putinas, bet šeimos lizdo drama, kurioje bajorijos sunykimas tėra antraeilė tema, nesudaranti "jokios visažmogiškos problemos".
 Apysaka "Sename dvare" — tai "viesulų sugriautam šeimos lizdui paminklas", kurį statydama autorė "buvo palikusi nuošaliai visokias pedagogikas. Juo ji nesistengė nieko mokyti, o tik išreikšti savo gilų įsitikinimą, kad viskas čia žemėje praeina" (43 psl.). Grinius su pagrindu pabrėžia, kokią centrinę vietą rašytojos visoje kūryboje užima mirties problema. Tuo atžvilgiu "M. Pečkauskai-tė pasirodė ne tik romantikė, bet dar egzistencialistų pirmtakė Lietuvoje, nes joks kitas mūsų rašytojas jokiame dailiosios prozos kūrinyje anksčiau nebuvo tiek svarstęs mirties problemos kaip Seno dvaro autorė" (45-46 psl.).

Savo apimtimi (77 puslapiai) antrą vietą šiame Griniaus veikalo tome užima studija apie Balį Sruogą kaip dramų rašytoją. Mielai Grinius ėmėsi nagrinėti Sruogos draminę kūrybą gal ir dėl to, kad ir jis pats yra dramaturgas, o tokiam prie širdies ir į kito dramas pažvelgti. Nors juodu skiria pasaulėžiūriniai nusistatymai, Grinius su nuoširdžia pagarba leidžiasi Sruogos dramų nagrinėjimą. Kadangi jau pati studijos apimtis davė erdvės gana detaliai analizei, Grinius iš tiesų išsamiai apžvelgė visą Sruogos draminę kūrybą. Šioj vietoj neįmano-perteikti, ką kritikas turėjo pasakyti apie tą ar kitą mūsų įžymiojo dramaturgo kūrinį. Reikia pasitenkinti tik konstatavimu: nors apie Sruogos draminę kūrybą daug rašyta ir Lietuvoj, ir čia, Griniaus studija yra vertingas įnašas.

J. Paukštelis ir A. Vaičiulaitis
Su šiais dviem vardais jau pereinam į gyvuosius rašytojus, dar tebe-kuriančius. Jeigu mirusiųjų palikimas yra kaip ir užantspauduotas ir nebe-derėtų iš jų reikalauti daugiau, negu jie sukūrė, tai tebekuriantiesiems kritinis mostas jau būtų kitoks ir reikalavimai mažiau nuolaidūs. Jiems dar neleistina ilsėtis ant laurų, nes jų žodis dar ne visas pasakytas. Bekurda-mi jie gali ne tik kilti, bet ir žemėti, švelniau tariant, neištesėti. Tarp dar kuriančiųjų galima tokių ženklų ir dabar pastebėti.
Juozą Paukštelį ir Antaną Vaičiulaitį autorius sutelkė į vieną 30 puslapių straipsnį kaip "jaunystės meilės vaizduotojus", būtent apsiribojo pirmojo "Kaimynais", antrojo "Valentina".

Kadangi Juozas Paukštelis buvo Griniaus studijų draugas, tai autorius pateikė daugėliau žinių ir apie jo jaunystę. Kaip žinome, J. Paukštelis liko Lietuvoje, kur jam teko išgerti visus sovietinės okupacijos kartumus, ir vargu ar galėjo be kliūčių išplėtoti savo kūrybinį talentą pagal savo dvasinius polėkius. Griniaus nagrinėjamasis jo romanas "Kaimynai" pasirodė dar nepriklausomybės metais (1939). Analizuodamas "Kaimynus", Grinius atskleidžia šio romano sudėtingumą: jame vaizduojama ne tik nelaiminga meilė, bet ir hedonistinio miesto papročių neigiama įtaka Lietuvos patriarchališkam ir krikščioniškam kaimui, ir motinos kova prieš mylimą sūnų, ir žmogiškos būties trapumas bei praeinamumas. Tai visa "iškelia romaną iš laiko bei istorinių ir socialinių aplinkybių į visa-žmogišką plotmę (...) su žmogiškąja egzistencija susietos temos bei problemos Kaimynus padaro žymiu kūriniu ir J. Paukštelio šedevru" (318 psl.).

Antano Vaičiulaičio romanas "Valentina", pirmąkart išleistas 1936 m., ir po keturiasdešimt metų išliko toks pat jaunas kaip mūsų literatūroje pirmasis kūrinys, kuris teigiamoje šviesoje parodė pirmosios meilės pražy-dėjimą ir tragišką galą. Susiedamas pirmosios meilės išsiskleidimą su pirmaprade žmogaus būtimi ir amžinybe, Vaičiulaitis savo temą "iškėlė iki apskritai žmogiškos problemos, kuri yra reikšminga visų laikų visiems žmonėms" (326 psl.). Griniaus sprendimu, A. Vaičiulaitis savo "Valentina" padovanojo lietuvių literatūrai kažin ką panašaus į tai, kuo anglai džiaugiasi Šekspyro "Romeo ir Julijoje", prancūzai — A. Fournier'o "Didžiajame Molne", vokiečiai — Goe-thės "Jaunojo Verterio kentėjimuose", norvegai — Hamsuno "Viktorijoje".

V. Ramonas
Vincui Ramonui iš tebegyvųjų rašytojų dr. J. Grinius paskyrė daugiausia vietos (62 puslapius). Jau tai liudija, kokią vertę autorius skiria šiam rašytojui, skyriaus antraštėj aptartam "impresionistiniu romanistu". Išsamiai nagrinėjami abu V. Ramono romanai — "Dulkės raudoname saulėleidy" ir "Kryžiai" — ir apsakymų rinkinys "Miglotas rytas" (1960). Ypač plačiai aptariami "Kryžiai", grįžtant ir prie dėl jų savo laiku vykusios polemikos. Baigdamas šio romano aptarimą, Grinius rašo: "Reikia pasakyti, kad juo V. Ramonas yra sukūręs lietuviams svarų epinį kūrinį, kuris užims žymią vietą lietuvių literatūroje. Viena, kairiojo liberalizmo žlugimo drama santykiuose su komunizmu bei to liberalizmo kritika dar ilgai bus aktuali pasaulyje; antra, Kryžiuose atvaizduotas, sovietinės okupacijos sukrėstas Lietuvos kaimas pirmą kartą taip talentingai atsispindi lietuvių dailiojoje prozoje; trečia, šis kūrinys yra žymiausias paminklas daug nusipelniusiam Lietuvos ūkininkų luomui (...); ketvirta, Kryžiai — žymus romanas grynai estetiškai — tiek reljefingais veikėjais, tiek gyvu pasakojimu bei impresionistiniu vaizdavimu, tiek šmaikščiais dialogais, tiek priežodžiais ir patarlėmis išpuošta lietuvių kalba" (385 psl.). Iš "Migloto ryto" trijų apsakymų Grinius ypačiai iškelia "Šaltus vandenis", kuriuose sukurtas nepaprastai gyvas skaidrios tarnaitės atvaizdas. Šiuo atžvilgiu ši apysaka esanti gal "tokia vienintelė lietuvių literatūroje", paminklas "lietuviško kaimo darbininkėms, kaip Kryžiai yra paminklas Lietuvos ūkininkams" (394 psl.).
Nuo 1960 metų, kada pasirodė Ramono "Miglotas rytas", apie kitus jo kūrybos užmojus iki šiol nieko ne-begirdim. Svetimas pasaulis nebesugeba jo kūrybinių polinkių beišjudinti. Atvirai sakant, išeivio likimas Ramonui, kaip tokiam pajėgiam romanistui, neišėjo į naudą.

Keli tremties poetai arba bežemiai
Tokia antrašte pavadintas nemažas (87 puslapių) skyrius apžvelgia penkis dabartinius mūsų poetus, meta trumpą žvilgį į "mūsų dainų seses" (poetes) ir taip pat labai glaustai aptaria keturis poetus humoristus.

Ilgiausiai dr. J. Grinius šiame skyriuje sustoja ties Kaziu Bradūnu (p. 398-417), kurio kūrybą taikliai apibūdina kaip "pasipriešinimą tautiniu paveldėjimu". Su šilta simpatija kritikas aptaria visą Bradūno poeziją, darydamas dvi išvadas: nors jo "temų skalė nėra plati", tačiau "poetas beveik su kiekvienu nauju savo poezijos rinkiniu stengiasi atsinaujinti" (417 psl.). Skeptiškiau Grinius žvelgia tik į tuos paskutinius Bradūno rinkinius, kuriuose įžiūri hermetizmo pavojų.

Alfonsui Nykai-Niliūnui skirti puslapiai (p. 417-431) įvardinti "žingsniai į hermetizmą". Nors Grinius aiškiau hermetizmo ir neaptaria, bet aiškiai jam nesimpatizuoja. A. Nykai-Niliūnui skirtasis puslapių skaičius liudija, kad vis vien ir Grinius jam pripažįsta reikšmę. Bet pagrindinė kritiko tezė yra ta, kad Nyką-Niliūną "būtų galima pavadinti vienos knygos poetu, nes, ką jis turėjo saviško pasakyti, tai jis beveik viską išdainavo pirmame savo rinkinyje" (417 psl.). Todėl daugiausia ir susitelkiama tik į to pirmojo rinkinio — "Praradimo simfonijų" problematikos analizę.

Leonardo Andriekaus religinė poezija aptariama skirsnelyje, pavadintame "pokalbiai su Dievu" (p. 431-442). Pagirdamas Andriekų, kad jis "nėra užsisklendusios poezijos šalininkas", Grinius iš jo rinkinių ypačiai išskiria knygą "Saulė kryžiuose" kaip lietuviškos kultūros įvaizdžiais apdainuojančią teocentrinę-kristocent-rinę būtį. "Tai kūrinys, kokio kito nėra lietuvių literatūroje. Jame įvairiais tonais, spalvomis ir niuansais poetas kalbasi su savo Dievu" (439 psl.). Keldamas šio rinkinio religinės lyrikos "šiltą paprastumą", kritikas įspėja poetą nesusigundyti retorika ir daugiažodžiavimu: "Kad daugiažodžiavimas lyrikoje nėra jokia dorybė kaip iškalboje, netiesiogiai paliudija pats Andriekus. Jo Saulės kryžių rinkinyje trumpieji eilėraščiai pasirodo gražiausi" (441 psl.)
"Vladas Šlaitas tarp poezijos ir prozos" (p. 443-453) — tokia antrašte Grinius gana tiksliai nusako šio iš kitų išsiskiriančio poeto kūrybą. Iš tikrųjų ne visuose jo eilėraščiuose yra ir 49% poezijos. Dažnai esame patenkinti, kad jis paskutinį posmelį baigia poetiškai. Tačiau Šlaitas yra tikras poetas. "Atsistodamas opozicijon prieš mūsų dienų sensualistinę minios kultūrą, o savo poetine praktika neigdamas hermetinę poeziją, VI. Štaitas pasirodė kaip tikras poetas, nes kiekvieno meno kūrėjo pašaukimas teigti vertybes, bet niekada netapti konformistu" (451 psl.).

Penktasis poetas Antanas Jasman-tas aptariamas antrašte "būties ir nebūties slenkstyje" (p. 453-465), nurodančia į poetą filosofą. A. Maceina, lietuvių tautos filosofinė pažiba, rinkiniu "Gruodu" pasireiškė ir kaip iškilus poetas. Nors šiaipjau jis pirmiausia yra ir bus minimas kaip filosofas, Grinius gerai padarė, įjungdamas jį savo knygon. Iš tiesų savo tuo vienu rinkiniu Maceina yra "užėmęs žymią vietą tarp tremties poetų savo poezijos tematika ir forma. Gruode sutelktą lyriką pirmiausia galima charakterizuoti kaip filosofinės minties ir muzikinės harmonijos sintezę" (453 psl.). Šią bendrą Jasman-to poezijos charakteristiką Grinius gražiai išplėtoja konkrečia analize, kaip ši poezija atspindi žmogiškąjį būties ilgesį ir skaudžią gyvenimo tėkmės mirtin patirtį. "Ši juodos prarajos galimybė Jasmanto rinkinyje aidi ne maištu, bet nerimu ir tyliu skundu, be galo liūdnu skundu" (455 psl.). Vertingi jo ir religinės poezijos posmai, išsakantieji santykius su Dievu ir Kristaus ilgesį. Poetinę vertę Jasmanto lyrikai ypačiai suteikia jos muzikalumas: "be jo — jeigu tai būtų galima įsivaizduoti — A. Jasmanto eilėraščiai netektų žymios dalies jų patrauklumo" (461 psl.).

Galime čia nebent tai pridurti: gal dėl to, kad Jasmantas yra poetas, ir eiliniai skaitytojai galime lengvai skaityti jo gilios minties filosofinius veikalus.
Dr. J. Grinius nepamiršo ir moterų poečių, paskirdamas joms skirsnelį "Mūsų dainų sesės" (p. 465-473). Sumini galbūt jas visas, bet septyniuose puslapiuose nedaug ką gali (ar turi) pasakyti. Ilgėliau stabteli ties J. Šva-baite ir D. Sadūnaite, bet dėl šios pastarosios tik neigiamai pasisako.

Taip pat tik glaustai žvilgtelima ir į poetus humoristus (p. 473-481): A. Gustaitį, Al. Baroną, L. Žitkevičių ir (neigiamai) R. Vėžį.

Džiaugiamės sulaukę "Veidų ir problemų" II tomo, ypačiai dėl tokios plačios apimties studijų, kaip apie J. Aistį, B. Sruogą, S. Nėrį, V. Ramoną. Tokios apimties studijose dr. Jonas Grinius iš tiesų galėjo pasireikšti kaip įžvalgus literatūros kritikas. Šio tomo pratarmėj autorius yra pasisakęs, kad galime tikėtis ir trečiojo tomo. Lauksime!
Pranas Razminas