Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
50 LIETUVIŲ NOVELĖS METŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Administrator   
ZOBARSKAS: (red.): The Lithuanian Short Story: 50 Years. Many-land Books, Woodhaven, N.Y., 1966, 464 psl.

1966 m. vasarą Amerikos knygų rinkoje pasirodė stambi lietuvių prozos rinktinė, The Lithuanian Short Story: 50 Years — Penkiasdešimt lietuvių novelės metų. Šioje Stepo Zobarsko suredaguotoje ir jo Manyland Books išleistoje knygoje sudėtos dvidešimt devynių autorių apysakos, novelės, humoreskos ir iš-ištraukos iš stambesnių veikalų — nuo klasikų Vaižganto, Krėvės, Vienuolio iki jauniausiųjų novelistų Almeno ir Apučio. Dar nepriklausomybės laikotarpyje susiformavę rašytojai antologijoje bendrauja su išeivijoje išaugusiais ir krašte subrendusiais prozininkais. Vertėjų sąraše randame leidėjo Stepo Zobarsko, No-los Zobarskaitės, Danguolės Sadūnaitės-Sealey, Algirdo Landsbergio, Kristinos Škėmaitės, Albino Baranausko ir kitų pavardes. Kaip matome, dauguma vertėjų yra išeiviai rašytojai, literatūrinę anglų kalbą įsisavinę svetur.

Išsamų įvadą į šią lietuvių prozos rinktinę parašė Algirdas Landsbergis. Pasak jo:
"Pati novelė, kaip žanras ir kaip meninė forma, yra to paties jauno amžiaus, kaip ir lietuviškasis apsakymas. Bet juodviejų jaunystė yra skirtinga. Kitose šalyse novelė tebuvo viena nepertrauktos literatūrinės raidos grandis. Prieš lietuvį prozininką 19-ame ir 20-ame amžiuje stojosi daug sunkesnis uždavinys. Jis paveldėjo labai kuklų rašytinės prozos palikimą; žodinio pasakojimo tradicija (įskaitant pasakas) buvo tolima; literatūrinė tradicija buvo pabrėžtai lyrinio pobūdžio. Todėl tuo metu, kai novelė pasirodė Europoje ir Amerikoje, lietuvis rašytojas turėjo pradėti statyti visą prozinės raštijos rūmą nuo pačių pamatų. Ir, lyg to būtų negana, jis turėjo darbuotis pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis: persekiojamas caro žandarų ir viršininkų, ribojamas savo skaitytojų žemo išsilavinimo, supamas nežinios ir netikrumo. Jo laimėjimas, sukuriant lietuviškąjį apsakymą, yra savaime džiuginanti ir įkvepianti istorija — galbūt patsai gražiausias apsakymas šioje antologijoje".

Savo įvadiniame straipsnyje Landsbergis primena, kad lietuviškojo apsakymo gimimas siejasi su tautinio atgimimo laikmečiu, kuris didele dalimi buvo kultūrinis reiškinys: "Kultūrą atkurti ir praeitį susigrąžinti buvo imtasi dar prieš politinio sąmoningumo pradmenis ir politinės veiklos pradžią. Kaip ir kitur Rytų Europoje, ir kaip Airijos tautinio atgimimo metais, ant literatūros pečių buvo užkrautos pranašiškos ir politinės užduotys. Rašyti poemą ar apsakymą lietuvių kalba reiškė daugiau negu išreikšti save ar suteikti skaitytojui estetinio malonumo; tuo buvo konkrečiai įrodoma, kad tauta tebėra gyva. Ne kas kitas, o literatūra prikėlė tą 'šviesesniąją', įkvepiančią praeitį ir persodino ją į dabarties žemę. Rusifikacijos vykdytojai tai gerai žinojo ir, uždraus-dami lotyniškąjį alfabetą, pripažino lietuviškojo žodžio galią. Tad rašyti lietuvių kalba reiškė mesti iššūkį autoritetui — tai buvo revoliucinis aktas".

Lietuvių prozos antologija anglų kalba apima daugiau kaip penkiasdešimties metų laikotarpį. "Toje Lietuvos istorijos šimtmečio pusėje", įvade rašo Landsbergis, "grūdasi tiek karų, revoliucijų, agresijų, okupacijų, trėmimų ir žudynių, kad jų užtektų aprūpinti ir daug didesnius kraštus nuolatine nelaimių norma". Nežiūrint tų istorijos audrų, lietuvių proza ištausojo tęstinumą ir bendrą meninę pajautą, kuriai, pasak Landsbergio, būdingas santūrumas, lyriškumas, apmąstymas ir humanizmas.

Lietuvių prozos tęstinumą įvado autoriui vaizdžiai iliustruoja Apučio "Šernų" Petras Gvildys ir Krėvės skerdžius Lapinas, kurių rankos ir balsai susisiekia per 50 lietuviškojo apsakymo metų:
"Jau kad žmonės tokių medžių kaip liepa nesigaili, tai jie ir nieko nesigaili. E, mirti geriau, negu tokiais laikais gyvenus!"

Šis Skerdžiaus Lapino skundas, rašo Landsbergis, aidi per visą lietuvių apsakymo antologiją, kaip vienas jo svarbiųjų leitmotyvų, ir savaip nuskamba jauniausiojo autoriaus, Juozo Apučio, novelės paskutiniajame sakinyje. "Taip ne viename apsakyme su gamta suaugęs žmogus skiriasi, ar yra prievarta atskiriamas, nuo savo šaknų ir yra išsviedžiamas į mįslingą vienumą". (Įdomiu sutapimu praėjusių metų birželio mėn. Pergalėje išspausdinto Apučio apsakymo "Kur dingor kur dingo skerdžius" vyriausias veikėjas, skerdžius Kristupas, yra Krėvės Lapino naujas, groteskiškas variantas).

Stepo Zobarsko suredaguotoji lietuvių prozos rinktinė yra svarbus kultūrinis laimėjimas. Redaktorių lydėjo įvairūs negandai, bent porą metų užtęsę rinktinės pasirodymą. Tačiau jis nepasidavė, ištvėrė ir įmūrijo dar vieną plytą į jau įspūdingą savo verstinės literatūros statinį. Stepas Zobarskas nusipelno mūsų visų ati-desnio dėmesio ir ne sporadiškos, o nuolatinės mūsų kultūrinių veiksnių ir fondų paramos jo ateities projektams įkūnyti.
Steb.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai