ATITAISYTINAS APSIRIKIMAS Spausdinti
Parašė Jonas Grinius   
Retai tepasitaiko tokių atvejų, kai recenzuoto veikalo autorius parašo laišką recenzentui, nurodydamas šio apsirikimus. Mano kaip kritiko praktikoje šitokie atvejai teatsitiko du kartus. Jų paskiausias liečia mano straipsnį "Tarp dviejų frontų", išspausdintą 1977 m. Aidų Nr. 8, kur recenzavau R. Spalio paskiausią romaną "Mergaitę iš geto". Prieš mėnesį esu gavęs jo autoriaus laišką, kuriame jis sako, kad aš suniekinau jo heroję Ireną Paberžytę ten. "kur ji turėjo sužibėti". Bet iš tikrųjų aš neturėjau jokio noro ją suniekinti, nes ši pozityvi mergaitė ir vėliau ponia man patiko. Tik, rašant recenziją, man buvo neaišku, kodėl ji, mylėdama Alėjūną, ištekėjo už Sereikos.

Minėtoje savo recenzijoje apie Paberžytę šitaip parašiau: "Kaip galėjo išdrįsti tokia tauraus būdo studentė, kaip Irena Paberžytė, lengvai atsisakyti ją mylinčio ir jos mylimo, sunkiai sužeisto Antano Alėjūno ir ištekėti už Sereikos? Šitokį normaliai neįtikimą jos žingsnį romano autorius mėgino aiškinti materialiniu studentės stoviu. Girdi, netekusi tėvų Irena neturėjo asmens, kuris kompetentingai tvarkytų jos tėvų paliktą ūkį. Bet ar miestietis karininkas Sereika galėjo būti geresnis ūkininkas už miestietį inžinierių Alėjūną?"

Šie žodžiai yra mano klaidinga interpretacija Irenos Paberžytės santuokos motyvų, — santuokos, kuri buvo įvykusi anksčiau už "Mergaitę iš geto" romaną. Apsirikau dėl dviejų priežasčių. Viena, buvau visai pamiršęs, ką apie Irenos stovį tarp Alėjūno ir Sereikos buvo R. Spalis rašęs "Rezistencijos" romane (1969 m.). Antra, "Mergaitėje iš geto" buvo aiškiai matyti, kad Alėjūnas tebemyli Ireną (buvusią Paberžytę) ir kad ši, jau Sereikos žmona, taip pat nėra abejinga Alėjūnui. Tada ir pasigedau jos santuokos motyvų "Mergaitėje iš geto". Bet dabar jau aišku, kad šituos motyvus R. Spalis buvo pavaizdavęs žymiai anksčiau, prieš šešerius metus, "Rezistencijos" romane per Irenos persiskyrimą su jos liguistu tėvu, kuris, Sereikos padedamas, bėgo nuo bolševikų slaptai per sieną į Vokietiją.

Tada teisėjas Paberžis savo dukteriai piršo Sereiką kaip integralų vyriškį, kuris savo dvasios turtus "atiduos mylimai žmonai". Irena, kad ir pripažindama Sereikos dorybes, pasisakė tėvui mylinti Alėjūną, nors šis dar nesąs jai pasipiršęs. Tėvas maldavo ją neatstumti Sereikos rankos, nes šis vyras būtų geriausias jos globėjas, jei tėvas mirtų Vokietijoje ("Rezistencija", 158-163 psl.). Šitokioje situacijoje "tėvas ir Irena rado kompromisą. Jei tėvas liksiąs gyvas, Irena tekėsianti pagal savo pasirinkimą. Jei nelaimė ištiksianti jį (tėvą), Irena pažada tekėti už Sereikos". (Šitaip laiške man rašo R. Spalis). Bet Paberžis į Lietuvą nebegrįžo, nes mirė Vokietijoje. Todėl Irena jautė pareigą įvykdyti savo tėvo valią — ištekėti už Sereikos. Taigi jos pasirinkime nebuvo jokių materialinių motyvų. "Tai baisi Irenos auka", kaip rašo man "Rezistencijos" ir "Mergaitės iš geto" romanų autorius.

Žinoma, romano skaitytojas gali netikėti šitokios aukos būtinumu, tačiau, kai jauna mergina yra atsidūrusi tarp dviejų beveik lygiaverčių vyriškių, tada autoriaus teisė nuspręsti, katram ji turi tekti. Tik gaila, kad aš, Irenos santuokos motyvus interpretuodamas kitaip bei dėl to priekaištaudamas, nuskriaudžiau autorių, nes recenzentui vis dėlto nėra leista užmiršti tai, ką jis buvo skaitęs prieš šešerius metus. Tikiuosi, kad šis paaiškinimas bent šiek tiek atitaisys skriaudą autoriui ir jo Irenos Paberžytės - Sereikienės "gerą vardą".
Dr. Jonas Grinius Mūnchenas, 1978.III.3