Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NEJAUKI TARPSTOTĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Labutis   
Š. m. kovo 9 pasibaigė Belgrado susitikimas, užtrukęs kiek ilgiau negu pradžioje tikėtasi, be skardžių trimitų, kuriais jis buvo pradėtas, ir ne taip jau nuviliantis, kaip beveik du mėnesius trukę bergždi ginčai dėl baigiamojo dokumento, nereikalingai užvilkinę vaidinimą, kuriame pakankamai išryškėjo esminiai nuomonių skirtumai, lygiai kaip ir noras nenutraukti užmegzto pokalbio. Kalbant apie Belgradą, visų pirma reikia pradėti nuo Helsinkio, kur 1973.VII.3 buvo atidarytas Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimas (ESBP), surentęs pamatus Belgrado susitikimui.

ESBP idėja — tai reikia pabrėžti — nebuvo Vakarų diplomatijos, bet SSSR užsienio politikos padiktuota, ieškant pakaitalo neįvykusiai taikos sutarčiai, kuri tarptautinėje plotmėje įteisintų II pasaulinio karo išdavoje sovietų naudai susidariusią padėtį Rytų ir Vidurio Europoje. Turėjo praeiti apie dvidešimt metų, kol Vakarai, susigyvenę su "taikaus sambūvio" ir jo skatinamomis "tarptautinio įtempimo mažinimo" nuotaikomis, ryžosi ta linkme toliau žengti, siekiant ją sustiprinti saugumo ir bendradarbiavimo pastangomis Europoje.

ESBP iš karto apėmė 33 europines ir 2 užjūrio valstybes (JAV ir Kanadą). Nebuvo užmirštos nė pačios mažiausios Europos valstybės, kaip Kipras, Lichtenšteinas, Malta, Monakas, San Marinas, Vatikanas. Buvo labai apgailestaujama, kad nuo pat pradžios pasitarime atsisakė dalyvauti mažoji Albanija, norėdama pabrėžti savo prokinišką (ir tuo pačiu antisovietišką) "nepriklausomybę". Trūko ir trijų Pabaltijo valstybių, dėl kurių, tiesą sakant, niekas nesuko galvos, nes šių buvusių nepriklausomų valstybių, pilnateisių Tautų Sąjungos narių, tarptautinio atstovavimo teises uzurpuoja jas pasiglemžusi SSSR.

Svarbiausioji ESBP darbo dalis buvo atlikta Ženevoje 1973.IX.8 -1975.VII.21. Po ilgų ginčų buvo vienbalsiai susitarta dėl ESPB Baigiamojo akto, kurį 1975.VIII. 1 Helsinkyje iškilmingai pasirašė 35 pasitarime dalyvaujančiųjų valstybių vadovai. Ta proga svečius priėmusio krašto šeimininkas — Suomijos prezidentas U. Kekkonenas jausmingai pareiškė, kad "aušta nauji laikai mūsų savitarpio santykiuose". Vakarai buvo gana santūrūs, aiškiai džiūgavo Maskva, kuri tarėsi pagaliau pasiekusi savo ilgai puoselėtą svajonę: išgauti sau naudingos esamos padėties ir toli į Vakarus perkeltųjų sienų tarptautinį pripažinimą. Sprendžiant iš pirmųjų atgarsių, atrodė, kad Maskva laimėjo, o Vakarai dar kartą pasirodė savotiškai apgauti.

Iš tikrųjų Helsinkio Baigiamasis aktas, kaip trumpai vadinamas ESBP baigiamasis dokumentas, yra gana plačios apimties diplomatinių pastangų kūrinys, surašytas šešiomis didžiosiomis kalbomis, tačiau vienodai sausai ir nuobodžiai, kaip priimta diplomatų raštams. Be to, jis juk buvo ruošiamas net dvejetą metų. Tai ne visai menka knygelė, kurią vienu atsikvėpimu perskaityti reikia gerokai laiko ir valios. Baigiamojo akto preambulėje sakoma, kad ESBP tikslas — "pagerinti ir sustiprinti savo santykius ir prisidėti prie europinės taikos, saugumo, teisingumo ir bendradarbiavimo, o taip pat prie suartėjimo tarpusavy bei su kitomis pasaulio tautomis". Gana plačiai išdėstomi ESBP-me dalyvaujančiųjų valstybių santykius tvarkantieji principai: iš viso 10. Tarp jų vienas, būtent septintasis, principas liečia "žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių gerbimą, įskaitant minties, sąžinės, religijos bei įsitikinimų laisves". Daugiausia vietos Helsinkio Baigiamajame akte užima nuostatai, liečia bendradarbiavimą ūkio, mokslo, technologijos ir aplinkos apsaugos srityse (ypač išsamiai kalbama apie prekybinio bei pramoninio bendradarbiavimo ryšius). Nors trumpai, bet atskirai išdėstomi saugumo ir bendradarbiavimo reikalai Viduržemio jūros srityje. Savo apimtimi ir detalumu j akis krinta toji Baigiamojo akto dalis, kurioje kalbama apie bendradarbiavimą žmoniškumo, informacijos, kultūros bei švietimo srityse. Galop paskutinėje dokumento dalyje jį pasirašiusios valstybės, įsipareigodamos "vienašališkai, dvišališkai ir daugiašališkai" vykdyti ESPB Baigiamojo akto nuostatus, susitarė keistis požiūriais tiek nuostatų vykdymo, tiek pasitarimo tikslų reikalais, siekiant pagilinti savitarpio santykius, pagerinti saugumą ir bendradarbiavimo vystymą Europoje, o taip pat įtampos mažinimo eigą ateityje. Tuo pačiu įsipareigota šaukti susitikimus, kuriuose pradžioje dalyvautų užsienio reikalų ministerių paskirtieji atstovai. Toks pirmasis susitikimas buvo numatytas Belgrade 1977 metais. Jo paruošiamieji darbai turėjo būti pradėti 1977. VI.15.

ESBP-me dalyvaujančios valstybės visos uoliai ruošėsi Belgrado susitikimui, kurio tikslas buvo patikrinti Helsinkio Baigiamojo akto nuostatų vykdymą. Vyko dvišaliai ir daugiašaliai pasitarimai, siekiant iš anksto nustatyti bendros laikysenos gaires tarp Europinės Bendruomenės ir NATO šalių iš vienos pusės ir Varšuvos sutarties šalių — iš kitos. Neutraliosios bei vadinamos neprisijungusios šalys savo ruožtu taip pat rūpinosi sustyguoti savo nusistatymą. Tie pasiruošimai savo viršūnę pasiekė Belgrado paruošiamajame susitikime, kuris prasidėjo tiksliai, kaip numatyta Helsinkio Baigiamajame akte, 1977.VI.15 ir truko iki VIII. 15. Nors pokalbiai nebuvo sklandus, tačiau jie užsibaigė susitarimu dėl baigiamojo akto nuostatų vykdymo peržiūros laiko, trukmės ir darbotvarkės.

Tikrasis Belgrado susitikimas prasidėjo prašmatniuose žalio stiklo stogu dengtuose Savos rūmuose 1977.X.4. Po savaitę trukusių atidaromųjų kalbų prasidėjo uždari susitikimo posėdžiai, kurie pateisino vis labiau tuos, kurie iš anksto nebuvo linkę optimistiškai vertinti prasidedančio vaidinimo. Dar per anksti spėlioti, o dar mažiau yra pagrindo tvirtai nustatyti, kada iš tikrųjų buvo nulemta Belgrado susitikimo eiga, iš esmės nepatvirtinusi daugelio į jį sudėtųjų vilčių. Tai kada nors tolimesnėje ateityje galės nustatyti istorikai, kai jie galės prieiti prie šiandien kiekvienos valstybės slepiamų pirmųjų šaltinių.

Daugelio vakariečių stebėtojų nuomone, Maskvai ESBP tęsinys Belgrade nebeturėjo tos reikšmės, kaip pasitarimo eiga Helsinkyje, kur ji jautė sau betarpišką naudą. Priešin-šingai. Jeigu Helsinkyje už esamų sienų pripažinimą vakariečių reikalaujama žmogaus teisių kaina atrodė pigi ir priimtina, tai vėlesnė patirtis (Sov. Sąjungos ir jos kontroliuojamųjų Rytų bei Vidurio Europos šalių viduje sustiprėjęs žmogaus teisių sąjūdis) atvėrė ne tik vakariečiams akis, bet dar labiau paveikė komunistinius vadovus, kad jų džiūgavimas dėl Helsinkio susitarimų buvo per ankstyvas ir per daug netikras. Vos metams praslinkus nuo Helsinkio Baigiamojo akto pasirašymo, Maskva mėgino drauge su sau klusniais satelitais apriboti helsinki-nių susitarimų žalą komunistinės sistemos viduje, o prieš pat Belgrado paruošiamąjį susitikimą jau buvo nustatyta ir toji taktika, kuri visuomenės akyse sukompromitavo Belgrado susitikimo reikšmę.

Buvo per daug aišku, kad sovietai ir jų kontroliuojamos šalys iškilmingai Helsinkyje duotųjų pažadų mažai laikėsi, ypač žmogaus teisių ir žmoniškumo srityje. Vakarų spauda iš anksto įspėjo nemėginti Belgrado susitikimą paversti savo rūšies teismu, kuriame Rytų blokui tektų sėstis į kaltinamųjų suolą. ESBP iš esmės daugiašalis susitikimas, kuriame viskas turi būti sprendžiama vienbalsiai, o bendrai prisimtieji įsipareigojimai, kaip Helsinkio Baigiamasis aktas, neturi formalios tarptautinės sutarties galios. Todėl iš tikrųjų niekas ir negalvojo imtis tokių žygių, kurie išeitų iš nustatytųjų rėmų. Daugiausia nerimo kėlė, kokia bus Amerikos laikysena. Tai rūpėjo ne tik Rytų blokui, neutraliesiems bei neprisijungusiems kraštams, bet ir Amerikos sąjungininkams vakariečiams. Prezidento Carterio įsakmus žmogaus teisių pabrėžimas Amerikos užsienio reikalų politikoje tiesiog gąsdino visus pasitarime dalyvaujančius, kad energingas akivaizdžių žmogaus teisių pažeidimų iškėlimas nevirstų dviejų didgalybių susirėmimu. Be to, amerikiečiai labai uoliai ruošėsi Belgrado susitikimui. Buvo sudaryta oficiali komisija iš vyriausybės ir kongreso narių. Ji surinko daug konkrečių faktų, ypač apie žmogaus teisių laužymus. Amerikos delegacijai Belgrade vadovauti buvo paskirtas buvęs aukščiausiojo teismo teisėjas ambasadorius Arthuras Gold-bergas. Daug reikšmingos medžiagos surinko ir į Vakarus persiuntė sovietų disidentiniai sluoksniai, ypač naujai susidariusios neoficialios visuomeninės grupės Helsinkio susitarimų vykdymui remti.

JAV valstybės departamento sekretorius Cyrus Vance, norėdamas numalšinti perdėtą sąjungininkų ir kitų ESBP šalių nerimą, jau iš anksto, dar 1977 birželio 6 pareiškė, kad Belgrado susitikimas savo tikslą pasieks, išpildžius šias tris sąlygas: 1. jei jame tikroviškai ir atvirai bus apžvelgta pohelsinkinė eiga, 2. jei bus susitarta dėl tolimesnio susitarimų vykdymo stebėjimo ir 3. jei bus priimti bent keli nauji konstruktyvūs pasiūlymai, nesumenkinant vykdymo priežiūros. Tai tokios bendros ir lengvai išpildomos sąlygos, kad, regis, nuostabu, jog nuosaikus Amerikos intencijų pareiškimas iš anksto vis dėlto pasiliko neįvertintas. Žmogaus teisių klausimas, nors ir reikšmingas, toli gražu ne vienintelis Baigiamojo akto nuostatų principas. Jeigu jis iškilo pirmoje vietoje, tai čia suvaidino savotiškai provokuojanti sovietų ir kai kurių jų satelitų laikysena. Jau nuo 1977 pradžios KGB pradėjo vadovaujančių disidentų dorojimą, vienus ištremiant į užsienį, kitus įkalinant. Tikra provokacija buvo Čekoslovakijos keturių disidentų teismas, įvykęs kaip tyčia Belgrado konferencijai pradėjus savo darbą. Tokiu būdu per pirmąsias savaites Belgrade įvyko ne tiek nuomonėmis, kiek savitarpio kaltinimais pasikeitimas, neprisidėjęs prie konstruktyvaus darbo, kuriame dalyvavo apie 400 diplomatų ir pareigūnų iš 35 šalių.

Pradžioje, kol pohelsinkinio laikotarpio peržiūroje vyravo žmogaus teisių klausimas, sovietai ir jų sekundantai vis ragino skubėti, kad susitikimas Belgrade galėtų užsibaigti numatytu laiku dar prieš Kalėdas. Darbams persisvėrus į antrąją pusę, kai buvo pereita prie kitų klausimų (įtampų mažinimo, ūkinio bendradarbiavimo, kultūrinių mainų), Rytai pakeitė savo taktiką, nerodė jokio nekantrumo skubėti, mielai leidosi į diskusijas, kad tik laimėtų daugiau laiko ir neduotų Vakarams galimybės dar kartą sugrįžti prie labai nemalonaus žmogaus teisių klausimo. Naujų svarstytinų pasiūlymų skaičius pasiekė šimtinę.
Tuo metu įtakingasis Londono dienraštis Times (1977.XI.23), vertindamas nauja Rytų taktika pažymėtą antrąjį Belgrado susitikimo tarpsnį, rašė, kad vakariečių pozicija vieniems atrodė per daug griežta, kitiems per daug silpna, tačiau ligtolinė svarstymų eiga patvirtino Helsinkio susitarimų svarbą: žmogaus teisių klausimas taip glaudžiai susietas su tarptautinės įtampos mažinimu, kad joks Vakarų ir Rytų susitikimas nebegalės daugiau šio klausimo išvengti.

Dar gruodžio pradžioje buvo aišku, kad konferencija nesuskubs laiku apsvarstyti pateiktų naujų pasiūlymų. Be to, sovietų delegacijos vadovo Voroncovo aiškus ir griežtas nusistatymas apeiti žmogaus teisių klausimą, kaip lygiai atkaklus vakariečių, ypač Amerikos, spaudimas jį įtraukti į baigiamąjį dokumentą, rodė, kad kompromisą bus sunku pasiekti. Čia neutralios bei neprisijungusios šalys tarėsi galėsiančios suvaidinti tarpininkų vaidmenį. Gruodžio 7 buvo neoficialiai išplatintas jų paruoštas 4 puslapių tekstas, kuris vėliau padidėjo iki 13 puslapių. Vakariečiai tuojau sutiko, kad tai galėtų būti bendrų svarstymų dalykas, tačiau sovietai jį atmetė dideliam neutraliųjų nustebimui.

Iki Kalėdų neužbaigus darbo, delegatai išvažinėjo atostogų ir vėl susitiko Belgrade sausio viduryje galutinai susitarti dėl baigiamojo pareiškimo. Pirmasis iniciatyvos ėmėsi sovietinės delegacijos vadovas Vo-roncovas, sausio 17 pasiūlęs pustrečio puslapio tekstą, kuriame žmogaus teisės iš esmės nutylėtos. Vakarai jį tuojau atmetė. Net Rumunija jo nerėmė. Iš vakariečių bendros pozicijos išsiskyrė Prancūzija, pateikusi savo atskirą projektą vasario 16. Kiek vėliau, vasario 21, sekė bendras 15 Nato šalių (be Prancūzijos ir Airijos) pasiūlymas. Per tą laiką Voroncovas kelis kartus keitė savo pasiūlymus, išaugusius iki 12 puslapių, bet augo tik puslapių skaičius, ne turinys. Ypač žmogaus teisių žodis Voronco-vui buvo tabu. Tokiu būdu redakcinėse komisijose dėl sovietinio ne-nuolaidumo, kurį daugiau ar mažiau atvirai smerkė net neutraliųjų šalių atstovai, po beveik dviejų mėnesių ginčų nepasiekta jokio susitarimo. Praėjo ir antras terminas, numatytas baigti susitarimą vasario viduryje. Vakarų spauda labai griežtai pasmerkė nevykusį baigiamojo dokumento ruošos žaidimą. Kovo pradžioje, kai jau galutinai buvo aišku, kad jokio reikšmingo pareiškimo negalima pasiekti, buvo priimtas danų pasiūlytas komunikatas, kurio priėmimą dar kelias dienas užvilkino Maltos delegacijos atkaklus reikalavimas būtinai paminėti Viduržemio jūros srities problemas.

Pagaliau kovo 8 buvo priimtas bendras 35 valstybių pareiškimas, pradedamas taip: "ESBP-me dalyvaujančiųjų valstybių atstovai, paskirti savo šalių užsienio reikalų mi-nisterių, susitiko Belgrade 1977.X.4 -1978.III pagal Baigiamojo akto nuostatus, liečiančius peržiūros pasitarimą". Toliau seka galvos linktelėjimas Jugoslavijos vadovų ir pasitarime nedalyvaujančių Viduržemio jūros valstybių atžvilgiu. Pabrėžiama kaip reikšmingas dalykas, kad po Helsinkio Baigiamojo akto pasirašymo toliau vyko detentė, nepaisant sunkumų bei kliūčių. Drauge pabrėžiama, kad ESBP vaidmuo ir Baigiamojo akto nuostatų vykdymas turi esminės reikšmės detentės vystymui. "Dalyvaujančiųjų valstybių atstovai pabrėžė ESBP politinę reikšmę ir pakartojo savo vyriausybių ryžtą pilnai, vienašališkai, dvišališkai ir dau-giašališkai vykdyti visus Baigiamojo akto nuostatus. Buvo pripažinta, kad pasikeitimas požiūriais savyje sudaro vertingą įnašą, siekiant ESBP nustatytųjų tikslų, nors apie iki šiol pasiektą Baigiamojo akto vykdymo laipsnį pareikštos skirtingos nuomonės . . . Dėl daugelio pasiūlymų susitikime nepasiekta susitarimo".

Susitarta kitą peržiūros susitikimą pradėti Madride 1980.XI.11. Paruošiamasis Madrido susitikimas turi įvykti 1980.IX.9. Be to, Belgrade susitarta ESBP rėmuose sušaukti tris ekspertų susitikimus, kurie neturėtų ilgiau užtrukti kaip 4-6 savaites. Jų išvados turės būti perduotos ESBP šalių vyriausybėms ir svarstomos Madrido susitikime. Vienas toks ekspertų pasitarimas bus sušauktas Šveicarijos pasiūlymu dar šiemet spalio 31 Montreaux mieste. Jame bus svarstomi nauji taikingo ginčų sprendimo būdai. Kitas pasitarimas mokslinio bendravimo klausimais šaukiamas taip pat šiemet birželio 20 Bon-noje Vak. Vokietijos kvietimu. Tuo tarpu Maltos vyriausybės pastangomis 1979.11.13 bus šaukiamas ekspertų pasitarimas Viduržemio jūros srities riekalais, kviečiant jame dalyvauti ir ESBP-me nedalyvaujančias valstybes. Šie ekspertų pasitarimai vyks pagal Baigiamojo akto peržiūros procedūros 4-ąjį straipsnį. Jugoslavijos vyriausybė įgaliojama šį Belgrado baigiamąjį dokumentą perduoti JT generaliniam sekretoriui ir kitiems JT organams bei pasitarime nedalyvaujančiųjų Viduržemio jūros šalių vyriausybėms. Pareiškimas baigiamas padėka Jugoslavijos vyriausybei už puikų Belgrado susitikimo suorganizavimą.

Toks liesas ir trumpas "mamuti-nio" susitikimo Belgrade baigiamasis dokumentas buvo priimtas per porą minučių. Kovo 8 popietį, pilnaties posėdžio pirmininkas Čekoslovakijos atstovas Dvoržakas paklausė, ar susitikimo dalyviai pritaria tokiam baigiamajam pareiškimui. Po trumpos tylos jis konstatavo: "Pareiškimų nėra, pasisakymų nėra. Baigiamasis dokumentas priimtas". Jokių pasirašymo ceremonijų, kaip Helsinkyje, čia nebuvo. Baigiamasis formalumas buvo delegacijų uždaromosios kalbos.

Pirmasis kalbėjo Dvoržakas. Jis kritikavo, pasak jo, vienašališką žmogaus teisių pabrėžimą, nutylint tokias svarbias ekonomines ir socialines žmonių teises, kaip teisė gyventi pastovios taikos ir saugumo sąlygomis.

Po jo sekė Amerikos delegacijos vadovas amb. Goldbergas. Susitikimas, anot jo, savo tikslą pasiekė, nežiūrint to, kad baigiamajame pareiškime žmogaus teisės nesuminėtos. Goldbergas atmetė komunistinių atstovų nuolat kartojamą pažiūrą, kad rūpestis žmogaus teisėmis — tai jau kišimasis j kitų valstybių vidaus reikalus. Pats Belgrado susitikimo faktas parodė, kad taip nėra. Ir daugelis kitų šalių delegatų apgailestavo, kad dokumente neatsižvelgiama į žmogaus teisių klausimą.
Gana pesimistiškai kalbėjo Rumunijos atstovas Lipatti, kuriam Belgrado išdavos atrodė sukelsiančios "gilų nepasitenkinimą ir teisėtą susirūpinimą" Europos tautose, nes tai gal net "žingsnis atgal" kelyje į europinį saugumą ir bendradarbiavimą.

Kritiškai kalbėjo ir Jugoslavijos užs. reikalų min. Miničas. Jo nuomone, susitikimo išdavos ribotos dėl to, kad vienos šalys per daug ribojo svarstymų eigą, o kitos turėjo per didelių vilčių. Tuo būdu vėl išryškėjusi ideologinių varžybų nuotaika.
Visiems atmintin įstrigo Šveicarijos delegacijos vadovo Bindsched-lerio pasakymas, kad susitikimas 1% pavyko, o 99% — ne.

Aštriausią uždaromąją kalbą pasakė pats didysis kaltininkas sov. delegacijos vadovas Voroncovas. Jis kaltino vakariečius, kad jie Belgrade demagogiškai kėlė žmogaus teisių klausimą ir mėgino nukreipti dėmesį nuo, jo nuomone, svarbesnių Europos saugumo reikalų, tačiau gavo "gerą pamoką": jiems nepavykę Belgrado susitikimą pakreipti ideologinio karo linkme.

Bene pačią turiningiausią uždaromąją kalbą pasakė lordas Goronvvy-
Roberts, Anglijos atstovas. Kaip galima vertingai pasikeisti požiūriais dėl Baigiamojo akto nuostatų vykdymo, sakė jis, nenurodant, kas buvo blogai ar gerai? Anglijos delegacija, pasak jo, niekada neteigė, kad visos klaidos tik vienoje pusėje, ir nuolat siekė saikingo svarstymo. Žmogaus teisės nėra vienintelis Baigiamojo akto klausimas, bet sudėtinė jo dalis. Jų nepaisymas paliečia de-tentę, nes viešosios nuomonės akyse žmogaus teisių gerbimas yra esminis detentės pradas. Trumpas ir liesas baigiamasis pareiškimas, anot lordo Goronvvy-Roberts, yra visiškai nepatenkinamas ilgų Belgrado pokalbių rezultatas. Jame neatsispindi, kad smulkiai patikrintas nuostatų vykdymas. Nenumatytos priemonės vykdymui ateityje pagerinti. Savo vyriausybės vardu anglų delegatas išreiškė "gilų apgailestavimą", kad kai kurios šalys priešinosi net švelniausios kritikos užuominų įrašymui ir nepritarė tinkamoms priemonėms vykdymui pagerinti, ypač Vakarų pasiūlymams žmogaus teisių ir žmoniškumo srityse. Anglijos vyriausybė, sakė lordas, remia nesikišimo principą, nes kitaip ji nebūtų sutikusi su tuo Helsinkyje. Tačiau teigimas, kad šis principas atpalaiduoja kokį nors kraštą nuo Baigiamojo akto nuostatų, kurie kartais atrodo nepatogūs, reikštų visą dokumentą paversti nesąmone, su tuo negalima sutikti. Nė viena valstybė nėra tobula, todėl ne tik neturėtų atsisakyti savo piliečių paramos, vykdant susitarimus, bet visas tokias pastangas teigiamai sveikinti. Ypač įspūdinga buvo kalbos pabaiga, kurioje lordas Goronvvy-Roberts parafrazavo anglų darbiečių politiko Ernesto Bevino žodžius. Kartą paklaustas, kaip jis supranta užsienio politiką, Bevinas atsakė: "I vvant to be able to go down to Victoria station and buy a ticket to where the heli I like".
Anglijos delegatas Belgrade tęsė: "Noriu matyti Europą, kurioje kiekvienas pilietis gali nueiti prie gatvės kiosko ir nusipirkti The Times, Le Monde, The Herald Tribūne, Politika ar Pravda laikraštį.

"Noriu matyti Europą, kurioje vienos šalies mergina, įsimylėjusi į kitos šalies jaunuolį, gali būti užtikrinta, kad nebus daroma kliūčių jiems susijungti, susituokti ir sukurti namų židinį.

"Noriu matyti Europą, kurioj verslininkai ar prekybininkai, nuo kurių priklauso mūsų gerovė, gali pasiimti iš knygyno lentynos knygą ir susirasti joje visas oficialias statistikas ir žinias, kokių jiems reikia savo darbui.

"Noriu matyti Europą, kurioje kiekvienas pilietis, norįs kritikuoti savo vyriausybę dėl per didelės biurokratijos ar dėl politikos, kuri jam atrodo priešinga Helsinkio dvasiai, jaustųsi laisvas tą viešai daryti, nebijodamas pasekmių, nežiūrint, kokios klaidingos atrodytų valdžiai jo pažiūros.

"Noriu matyti Europą, kurioje žmogiškų ryšių audinys būtų vis tankiau ir plačiau audžiamas, kol jis pajėgs pakelti bet kokią jam užkrautą naštą. Aš nesitikiu pamatyti tokios Europos rytoj ar net po dešimties metų, bet esu tikras, jog šita vizija turi įkvėpti mus kelyje į Madridą ir po jo".

Jaudinamai ir liūdnai nuteikia šie lordo žodžiai.
Gana trumpai, bet dalykiškai savo kritiką išdėstė Prancūzijos delegacijos vadovas Richet, apgailestaudamas, kad Belgrade nepajėgta susitarti dėl trijų paprastų idėjų: 1. Helsinkio Baigiamasis aktas — tai svarbiausias kelias į detentę; 2. žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės iš esmės reikalingos tarptautiniams santykiams pagerinti; 3. Helsinkio susitarimų vykdymas reikalauja daugiau pažangos, ypač kiek tai liečia žmonių sąlygas, jų ryšius ir žinias.

Kai kas baiminosi, kad Belgradas smarkiai nuvils žmogaus teisių kovotojus Rytuose, tačiau pirmieji atgarsiai iš ten buvo gana teigiami. Akademikas A. Sacharovas, tiesa, pareiškė nusivylimą, kad Belgrado baigiamajame pareiškime žmogaus teisės nepaminėtos, bet drauge pasidžiaugė, kad susitikimas padėjo šį klausimą labiau pabrėžti. Kitas žymus disidentas — jugoslavas M. Džilas pagyrė tvirtą Vakarų laikyseną. Pradžioje, pasak Džilo, Sovietų Sąjunga galvojo, kad Vakarai Helsinkyje kapituliavo, bet vėliau pasirodė, koks svarbus žmogaus teisių klausimas detentei. Neseniai amnestuotas rašytojas M. Michailovas sutiko su Jugoslavijos vyriausybės pažiūra, kad susitikimas Belgrade nuvylė j jį sudėtas viltis bei lūkesčius, bet ir jis mano, kad Vakarai čia tvirtai laikėsi žmogaus teisių klausimu. Tuo tarpu lenkų disidentų nuomonės labiau skyrėsi. Vieniems atrodė, kad Belgrade patvirtintas įsipareigojimas vykdyti visus Helsinkio susitarimus sustiprins disidentinį sąjūdį Lenkijoje. Kiti smerkė Vakarus už per didelį nuolaidumą sovietams, nes tai tik paaštrins tarptautinę padėtį ateityje.

Skaitant šią apžvalgą, mums aišku, kokiomis nuotaikomis Lietuvos žmonės sutiko Belgrado rezultatus. Tokie faktai, kaip pogrindžio spaudos kreipimaisi į Belgrado peržiūros komisijas, ypač lietuviškosios Helsinkio grupės dokumentaci-nė veikla, aiškiai rodo, kad kovojan-čioji Lietuva akylai stebi tarptautinio gyvenimo raidą ir pagal galimybes mėgina jon įsiterpti ir ją paveikti.

Nejauki Helsinkio - Belgrado tarp-stotė pakeliui į Madridą mums tėra tik naujas akstinas ir priminimas ne tik svajoti apie tokią Europą, apie kokią svajoja lordas Goronvvy-Roberts, bet toliau ryžtingai reikalauti lietuvių tautai priklausančių teisių, įskaitant ir Lietuvos teisę savo vardu dalyvauti ESBP pradėtame vyksme.
Dr. J. Labutis


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai