Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JURGIO JANKAUS "IR NEBEPASIMATĖM" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vytautas Dyvas   

JURGIS JANKUS: Ir nebepasimatėm. Pasakojimai. Lietuviškos knygos klubo leidinys. 1977, 343 psl. Autorius leidinį dedikavo tėvui.

Įspūdžiai
Porcelianines statulėles randame daugelyje namų. Jų lygų paviršių, brangių medžiagą ir gerus dažus ne vienas mėgsta. Tobulos balerinų nosytės tinka ant palangių, ant TV priimtuvų. Keičiant dekoratyvinę aplinką, lengva jas perdėlioti.

Grubios, stambesnės skidptūros reikalauja daugiau erdvės kambariuose, žvilgsniuose, jausmuose ir minty. Pykindamos traukia, žavėdamos atstumia. Formos ir pomėgių (ne vertės) kraštutinumai buvo ir bus reikalingi. Jų niekas neišraus iš kasdienos, neišmes iš kūrybos.

Literatūroje randame panašius skirtumus: mažos sielos kenčia nuo džiaugsmo pertekliaus, stambiosios skundžiasi skausmo stoka. O skaitytojai pasidalija, skurdžių jausmų veikėjus laikydami ir šventaisiais, ir neišmanėliais, neapvaldomų užmojų tipus tremdami ir pragaran, ir dangun. Juk gyvenimai plaukia ir audrų viršūnėmis ir grimsta medaus dubenėliuose.

Jurgis Jankus savo paskutinėje knygoje ("Ir nebepasimatėm") šias nuotaikas pamaišė nelygia proporcija. Iš penkių pasakojimų tik vienam ("Liudininke") pirmauja beprotybės ir neišsivysčiusios logikos mišinys. Kituose autorius rodo tylokais bėgantį laiką, kuriame plūduriuoją žmonės kriokleliais verčiasi be priešinimosi.

Kiekvienas sutiks su knygos aplanku, aptariančiu autorių, — Jurgio Jankaus pasakojimas yra meistriškas, gyvas, pilnas veiksmo ir intrigos Įmantrybėmis neapskaičiuoti sakiniai vienas kitą veja be trūkčiojimų, tarsi klausantis ramaus, veide šypsnį išlaikančio istorijų porintojo. Bijai, kad jis, nesijaudinąs ir nepyks-tąs, nesustotų, todėl knyga rankose lieka, net nesvarbiems darbams laukiant.
Jei užklumpa vėlyva valanda, kiek šie Jurgio Jankaus pasakojimai veikia miegą? Ar stovi akyse veikėjų veidai? Ar pergyvenimai, grumtynės spartina alsavimą? Ar sprendžiame, kaip mes elgtumės, panašiose aplinkose pakliuvę? Mažai jaudinamės. Jankaus žmonės galvoje neįsirėžia, paprastos, kasdieniškos istorijos greitai blėsta, komplikuotesnės situacijos yra tolimos laike, svetimos savo pobūdžiu, todėl nedomina, gąsdinda-mos ar viliodamos, nes mums jų sutikti neteks.

Iš turinio
Pirmasis pasakojimas davė visam rinkiniui vardą. Jame Anastazas Šarka, buvęs savanoris, mokytojas, ramus, geras pensininkas, bėga nuo laiko pertekliaus. Radęs valytojo darbą didelėje krautuvėje, švenčių laikotarpyje vaikams improvizuoja Kalėdų senį. Sekasi, kol nepasimaišo svarbaus kliento išlepintas sūnus, užsigeidęs šautuvo. Kalėdų senis bando vaiką atkalbinti, krautuvės vadovybė čia įžiūri netinkamą elgesį ir Šarką išvaro. O jis, kol užgęsta, laiko perteklių praleidžia užeigoje. "Va, paimu stiklinę birbalo ir galiu sėdėti pusę dienos. Ne pasigerti ateinu, tik kad nėra kur dėtis", (psl. 15).

Antram pasakojime ("Istorija iš pirmųjų šaltinių") lietuviško laikraščio bendradarbis ieško gyvų liudininkų, galinčių papasakoti apie jau mirusį, kažkada garsų Stasį Burbą. Du jaunystės draugai velionį išgiria, trečiasis peikia. Pasakojime apstu vaizdų iš senųjų imigrantų gyvenimo.

"Gal toks tik vienas" — buvo jaunas vokiečių policijos leitenantėlis, Lietuvoje okupacijos metu paleidęs sugautą žydą. Turbūt, kad pirmajame pasauliniame kare Abraomas jo tėvą nuo mirties išgelbėjo, o gal kad taip širdis idealistui liepė. "Buvo čia Otto sūnus ar tik žmogus?" (psl. 117).

Pusiau legendarinėje istorijoje ("Šiapus ir anapus teisybės") darbštus ūkininkaitis, be tėvų išaugęs, stebuklingai sėkmingas, veda išlepintai atrodžiusią Kungę. Dar jai kūdikiu esant, čigonė būrė kunigaikštytės likimą. Įtikėję tėvai dukrai neleido rankų susitepti, tačiau mergaitė matė klaidą ir išmoko darbų. Ištekėjusi buvo gera šeimininkė, nors vyras, kol žmonos gerai nepažinojo, rengėsi ją perauklėti "stebuklingojo" maišelio pagalba.

"Liudininkas", paskutinis rinkinys, piešia gobšuman linkusio ūkininko Bertulio ir tame pačiame kaime tarnavusio berno Pranio tragiškus likimus. Bertulis, žadėdamas Praniui gauti žemės, prikalbina jį neteisingai liudyti prieš draugą. Suviliotas bernas, patyręs Bertulio apgaulę, netyčia šykštuolį ūkininką nušauna ir iš jo pagrobia maišelį aukso. Tačiau auksas dingsta pasimesdamas, o Praniui visam amžiui lieka slogutis. Įvykių pašalyje matome dorų gyvenimų iškarpas. Apstu aistrų, apsėdusių paprastus žmonelius, ir gražių ūkininkų buities paveikslų, nors jie rodo tolimus laikus, nuo kurių jau prabėgo penkios dešimtys metų.

Žmonės
Visose tautose yra tūkstančiai žmonių, panašių į Anastazą Šarką, kurį sutinkame "Ir nebepasimatėm" pasakojime. Dori, pasyvūs, darbštūs namuose ir įmonėlėse, teisingi, kartais bailūs, kartais tyčiomis nusivertiną, kad nereikėtų be naudos pirštų judinti. Jų nelaikome didvyriais ar likimo aukomis. Laidavęsi minimumą, sėdi, į rankas žiūrėdami, gyvenimu už akiračio nesidomėdami. "Knygų .. . Lietuviškas, galima sakyti, visas turiu ir visas perskaičiau. ( . . .) O angliškų . . . Mėginau, bet ne viską suprantu", (psl. 12). "Organizacijoms reikia žmonių ne kur laiko turi, bet kur išmano ir žino, ką daryti" (psl. 13).

Šarkos negalima nuskriaustu laikyti. Pats prisipažįsta, kad angliškai susikalba neblogai. Bet jei buvęs mokytojas, paskendęs laisvam laike, angliškai nepaskaito, teneieško užuojautos. Jo manymu, visi už jį yra gudresni, galingesni, nes Anastazas alsuoja vergo nuotaikomis. "Kaip (Kai? — V. D.) tik pajuntu, kad kas aukštesnis nors ir trupučiuką pabraukia paplaukiui, visos vadelės tuoj ir pasileidžia" (psl. 20-21). "Ir bombos netoli krito (nėra kablelio —V.D.) ir nuo ruselių teko kelnes nešti į krūmus, nė sykio iš baimės dėl to nemiriau, bet kai reikia eiti pas vyresnį, tai ir užklumpa tirtulys" (psl. 21).

Žeminimasis atsispindi Šarkos kalbos stiliuje, žodyne, svarstymuose. Jokių įmantrumų, jokių polėkių. Ką vaikystėje iš kaimo aplinkos pasiėmė, tą naudoja iki amžiaus galo net pavyzdžiuose. "O vaikai, tai kaip skruzdėlės į cukrų. Taip, rodos, nė vienos nematyti, o tik pabarstyk cukraus, po valandėlės juodu debesiu užpuola" (psl. 26).

Šarkos buitis, paviršutiniškai žiūrint, dėvi melancholijos šydelį, bet, arčiau pažvelgus, pasirodo apsileidėlio bruožai. Todėl reikia sutikti ir su antru knygos aplanko tvirtinimu, kad Jurgis Jankus yra psichologinių situacijų rašytojas. Tačiau paprastų situacijų. Dideli vidiniai trūkčiojimai rinkinyje nevirpa. Net samdinio Pranio ("Liudininkas") kasdieną toli pralenkę poelgiai remiasi ne svarstymais, bet lengvabūdiškumu ir žioplumu.

Prie Šarkos, mažai dominčio asmens, sustota ilgėliau, nes ir kiti veikėjai yra į jį panašūs. Pvz., senos imigracijos atstovas Kazimieras Apei-ka, našlys, turįs ūkelį, vaikus išleidęs į mokslus; arba Jonas Degutis, užeigos savininkas (abu iš "Istorijos iš pirmųjų šaltinių"). Net ūkininkaitis Soteras ("Šiapus ir anapus teisybės"), darbštus, gabus, protingas, yra vien cukrinė figūrėlė, kaip Valančiaus Palangos Juzė. Tiesa, ir laikai, kuriuos autorius čia vaizduoja, yra valančiniai, tad iš skaitytojo laukiama tolygaus priėmimo, kaip legendose įprasta, — geras yra tobulai geras, ir prieš jį net velnias raguotą galvą lenkia.

Antanas Marelis ("Istorija iš pirmųjų šaltinių") yra truputį įdomesnis. Tai ne minios žmogus, bet individas. Nebijo savo nuomonės reikšti, nors ji prieštarauja daugumai, nors gal pats žino, kad ji šališka. Štai jo išsitarimai apie Burbą, privedę prie kivirčų su jaunystės draugais, Burbą išgyrusiais: "Sakysi, Staselis medžiagą supirkinėjo. Už kieno pinigus? Ar tu, ar aš to nebūtumėm padarę? Nuėjai, pasakei kiek ir ko — ir medžiaga yra" (...). "Ir kiaulė gudri, kai pašaras lovy. Jei aš ar tu būtumėm pristatinėję, gal ir šiandien te-besėdėtumėm skylėj" (...). "Gal tu ir tiki stebuklais, bet aš tai ne. I žinau, kad po keletos metų ir j i gražus namas išdygo" (psl. 71).

Marelis pasroviui neplaukia, noi žino, kad savo prieštaravimais niel nelaimės: "Jį kas kelinti metai, (kodėl kablelis? — V. D.) vis kas nor» prikels iš numirusiųjų ir kiekvieniĮ sykį vis aukščiau pakylės, kaip tą, prie švento stalo neminimą daiktą, ant šakės vis arčiau dangaus pamėtės" (psl. 74).

Bet tvirtumą Mareliui pripažįsti visi: "Sėdėjom tylūs (nėra kableliu — V. D.) akimis sekdami tolstanti mažą žmogų, ir galvoje dingtelėjn mintis, kad jis tik išorėje mažas, (j pačioje esmėje toks pats, kaip ir mes visi. Gal dar didesnis, nes pasiekė daugiau, negu daugelis didžiųjų" (psl. 83).

Ištisa eilė (net pagrindinių) veikėjų neverti minėti. Įdomiausi žmonės sutelkti paskutiniame pasakojime ("Liudininkas"). Gerieji tipai (ūkininkas Sabonis, jo žmona, jų samdinys, Bertulio duktė Valė) yra panašūs į Šarką, nors už jį aktyvesni dėl jaunesnio amžiaus ir platesnių akiračių. Spalvingai mirga Pranio žmonos sesuo Juzė. Pasakojimo laikas ir aplinka nuo mūsų yra labai, labai atitolę, tačiau ši mergaitė traukia. Žmogaus pagrindiniai bruožai išlieka visur ir visada, tad, regėdami jų nekasdienines variacijas, rodome dėmesį, a.- save teisinti norėdami, ar kaimyną ant svarstyklių dėdami. Nors Juzė yra matoma tik pasakojimo prošvaistėje, iš atminties ji greitai nekrinta.

Pilnai suprantame beširdį ūkininką Bertulį, egoistą ir gobšių. Nestebina jo poelgiai nei su dukra, nei apgaulingas Pranio įvėlimas mele. Sužinoję, kaip jis su žmona gyveno, dėl ko ji ankstyvai mirė, pagrįstais laikome visus Bertulio veiksmus ir galą. Bet abejonių kelia Pranys, taip lengvai pinklėse įsodintas, tarsi jo galvoje vien tuštuma ūkautų.

O Pranys nebuvo paskutinis žioplys. Sergant šeimininkui Kurduliui, jis pardavinėjo grūdus, tvarkė reikalus banke, vedė ūkį, atrodė visai žvalus, kol Bertulis, žadėdamas jam gauti žemės ir visagaliu apsimesdamas, nepradėjo kalbinti melui. Ir staiga Pranys sutiko, patikėjęs Berlio galingumu ir žinodamas jo pa-ėtį, neteisingai apkaltinti savo pa-įstamą plėšikavimu! Nesvarstė, ne-ikankino, nepraleido nemigos naktų, k atėjo teisman ir melavo. Nei nčios, nei pergyvenimų, nei svyra-imų. Tiesa, gal apakino didelė trau-a žemei, gal veikė gobšumas? Bet eteisingas liudijimas nebuvo stai-us, Pranys turėjo laiko apsimąstyti, čiau aklai klausė Bertulio, tikėjo , žinomo kaimyno, galia, klampdino ekaltą žmogų, pardavė save. Pranys, stovįs dėkingiausiame bulos fone, yra menkiausiai supran-mas žmogus visame rinkinyje.

Apie "Liudininką" atskirai
Gaila, kad čia sunaudota tiek daug turtingos medžiagos. Nors tematika nėra nauja, bet įvykiai charakterizuoja atskiro Lietuvos kampo gyvenimą specifiniu laikotarpiu, ir jų rūpes-tingesnis apdirbimas, platesnis atskleidimas galėjo išsivystyti dideliu, įdomiu, epochiniu romanu. Pradžia, vaizduojanti žuvies gaudymą patvi-nusioje Vingėje, yra klasikinio grožio. Labai įdomus, nelauktas galas. Tačiau psichologines dėstymo klaidas dengia vien Jurgio Jankaus pasakojimo meistriškumas. Kaip anksčiau minėta, Pranys, svarbiausias veikėjas, nepagrįstas. Sabonio bernas Petras, nukentėjęs idealus eksponatas, panašus į lietuje ir saulėje besišypsančią medinę statulėlę. Valei, Bertulio dukrai, prasilavinusiai mergaitei, kenčiančiai dėl tėvo bukumo, neduota erdvės. Kurdulių šykštumas statistinis, nekėlias nuostabos Plėšikų siautėjimas, užėmęs daug puslapių, nuobodus, šaltas, skaudinąs Kurdulius, bet ne skaitytoją.

Pabaigai
Jurgis Jankus šiame rinkinyje demonstruoja didelį pasakojimo talentą, skaitytoją vergiantį ir apgaunantį, nes, užvertus knygą, ne vienam kils mintis, — kodėl reikėjo skubėti? Neriša nei įvykiai, nei laikas, nei mintys; žmonės nei traukia, nei erzina. Leidinyje korektūros klaidų beveik nėra, ką turime laikyti retu spaudos stebuklu. Tačiau skyryba labai, labai neapdairi, visai netinkanti rimtam darbui. Simpatingas Rūtos Čepaitytės aplankas.
Vytautas Dyvas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai