Parašė KAZYS BRADŪNAS
|
P O E Z I J A
Poezija, tai kaip giria, Pilna aidų ir žalumos Ir po kelionės vakare Ugnies traškėjimas namuos.
T U Tu žiežirba Dievo minties Vidury visatos nakties. Aplinkui žvaigždynų gaisai — Blykstelei ir užgesai. . .
PO ŠEŠIASDEŠIMT
Po šešiasdešimt metų žemėje, Kada, atrodo, jau buvau Ir vyturiu ir akmeniu, Upe ir debesiu, Medžiu ir grūdu, Duonos rieke ir vyno gurkšniu, Yra ko džiaugtis ir gailėtis, Žiūrint į laužo dūmus, Palinkusius į šiaurę — Pradedu būti žeme.
DUKTĖ PRIE TĖVO TĖVIŠKĖS
Lietingą dieną, Sakai, pro ežero ūkaną Kitoje pusėje dunksojo Keli senieji medžiai: Mano gyvenimo pradžia — Kiršai.
Tiktai nuo plento Niekas nedrįso nuvažiuoti Išmaltu, dumblinu keliu Prie dar gyvų senųjų medžių: Tėvo gyvenimo pradžios — Kiršų.
Gal ir gerai, Nes parneštieji žodžiai būtų Vien ežero pilkoji ūkana, Pavirtusi švinu. O B U O L I A I
Dievas atėjo seneliu Ir atnešė raudoną obuolį, Už kluono pasodino obelį, Mane į viršų pakilnojo, Išeidamas ranka pamojo — Aš jo taip vaikiškai verkiau, Bet niekam nieko nesakiau . . .
Ir vėl abu dabar po obelim, Labai sena, be atminties. O man reikėjo tik Paties, Čia sėdinčio šalia Po obelim žalia, Kur krenta į rankas tyliai Paskutinieji obuoliai. |