Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SOVIETŲ MORALINIO TERORO DOKUMENTAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė " ROMUALDAS LUKOŠIŪNAS   
Kaip po karo Lietuvoje vyko "literatūrinio fronto mobilizacija"

1. Aktuali seniena
Už tarybinę lietuvių literatūrą — tokiu pavadinimu 1947 m. Lietuvoje išleista 124 puslapių knygutė, "visuotinio Lietuvos TSR tarybinių rašytojų susirinkimo, įvykusio 1946 metais spalio mėn. 1-2 d.d., medžiaga". Šiame protokoliniame - dokumentiniame leidinyje pagrindinės to susirinkimo kalbos pateikiamos ištisai, o kiti pasisakymai atpasakojami. Knygutės redaktorius — J. Šimkus, atsakingasis redaktorius — R. Šarmaitis (nuo 1948 m. Partijos istorijos instituto prie Kompartijos centro komiteto direktorius).

Jau daugiau kaip trisdešimt metų prabėgo nuo šio Lietuvos sovietinių rašytojų visuotinio susirinkimo (vadinamo ir suvažiavimu). Beveik jokio ryšio anuomet su tėvyne neturėjome. Ir tuo metu pasirodžiusios knygos mums yra likusios nežinomos. Toks yra ir čia minimasis leidinys. O su juo susipažinti verta ir dabar. Seniena, be abejo, tačiau kaip dokumentas ji daug ką atskleidžia iš tų metų, apie kuriuos čia tiek maža žinome.

Galima sakyti, kad visos senienos yra nuobodžios. Ir šią senieną reikia laikyti nuobodžia dėl tų pačių propagandinių tezių kartojimosi: visi kalbėjo tą patį, vieni kaltindami, antri teisindamiesi. Tiesiog nejauku šį leidinį skaityti dėl atšiauraus tono, lyg tai būtų ne rašytojų susirinkimo, bet kažkokių nusikaltėlių teismo protokolas. Bet kaip tik dėl to šis leidinys ir yra įdomus dokumentas, akivaizdžiai parodantis, kokioj dvasinio teroro aplinkoj buvo kuriama lietuvių "tarybinė literatūra". Šis visuotinis lietuvių rašytojų susirinkimas iš tikrųjų vyko kaip teismas. Prokuroro vaidmenį atliko kompartijos centro komiteto sekretorius K. Preikšas (p. 5-41) ir "prezidentas" (Aukščiausios tarybos prezidiumo pirmininkas) J. Paleckis (p. 53-77). Jiems ypač talkino — ir savo kaltes išpažindami, ir kitus visus puldami — kritikas K. Korsakas (p. 95-106) ir tuometinis rašytojų pirmininkas P. Cvirka (p. 111-121). Kaltinamųjų suole pirmavo Balys Sruoga ir Vincas Mykolaitis-Putinas.

Nuolat cituojamą šio susirinkimo kalbų idėjinį pagrindą sudarė A. Ždanovo pranešimas, aštriai apkaltinęs porą Leningrado literatūros žurnalų, ir jį sekę Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) centro komiteto nutarimai dėl tų žurnalų (1946.VIII.14), dramos teatro repertuarų, vieno "ydingo" filmo. Ir tą Ždanovo pranešimą, ir tuos kompartijos nutarimus galime rasti D. Veličkos redaguotame Pedagoginio lituanistikos instituto leidiny "Socialistinis realizmas" (1968).

Pagrindinė tezė — paprasta: "draugo Stalino rašytojams suteiktas garbingas 'žmogaus sielos inžinierių' titulas" reikalauja, kad "ideologinio fronto linijose rašytojai turi stovėti pirmose eilėse" (p. 105).

To paties Korsako žodžiais, ir pats šis susirinkimas sušauktas "partijos paskelbtos literatūrinio fronto mobilizacijos dėka" (p. 95), nesgi "daugumas mūsų demobilizavomės idėjiškai ir dvasiškai" (p. 101).

2. Kompartijos sekretorius Preikšas teisia rašytojus
Kaip tokiomis aplinkybėmis ir tiko, susirinkimą savo pranešimu pradėjo ne rašytojų sąjungos pirmininkas, bet partijos centro sekretorius K. Preikšas. Savo pranešime jis pavardėmis nurodė rašytojus nusižengėlius, skatino rašytojų sąjungą tapti "kovingu centru" ir "kovos įrankiu" (p. 39), reikalavo visus trūkumus "pašalinti trumpiausiu laiku ir neatidėliojant, su visu bolševikišku ryžtingumu" (p. 42).

Tik dabar, "tarybinėje visuomenėje, socializmo šalyje", rašytojai ir kiti kūrėjai turi "tikrąją kūrybinę laisvę, laisvę tarnauti liaudžiai" (p. 33). Veltui iš Preikšo lauktume atsakymo į klausimą, ar kūrybinę laisvę apibrėžti tarnyba "liaudžiai" nereiškia iš viso laisvę aprėžti partine tarnyba. Partijos tapatumas su liaudimi, komunistų nusistatymu, yra tokia pagrindinė aksioma, kuri savaime priimama kaip neginčijama tiesa. Lygiu būdu Preikšas nemato ir kito prieštaringumo. Jis giria "pažangiąją lietuvių literatūrą" už tai, kad ji kovojo "prieš carinę santvarką" ir "prieš lietuvių tautos išdavikus, kurie parsidavė carui ir jo tarnams" (p. 11-12). Ant pirštų galima suskaičiuoti tuos kelis (ne rašytojus, bet šiaipjau paprastus karjeristus), kurie buvo parsidavę carui. O dabar kompartijos sekretorius lyg niekur nieko reikalavo iš visų lietuvių rašytojų parsiduoti tų pačių rusų bolševikiniam imperializmui, kuris tautiniu atžvilgiu nesiskiria nuo senojo carinio imperializmo.

Kompartijos sekretorius Preikšas kalbėjo kaip tikrai parsidavęs rusų bolševikams, niekino lietuvius patriotus ir aukštino rusus:
Neapykanta mūsų šaliai dega ir lietuviškai - vokiškieji nacionalistai. Tai jie nuolat dairosi j vakarus(. . .). Tai jie ieško įkvėpimo pūvančiame pasaulyje, susmukimo, dekadentizmo laikotarpį pergyvenančioje buržuazinėje kultūroje( . . .). Mums, tarybiniams žmonėms, progreso, kultūros nešėjais yra ne Vakarų reakcionieriai, o pažangieji socialistiniai Rytai (...) Tarybinė kultūra kupina idėjinio turiningumo, gilaus žmoniškumo. Visose kultūros srityse tarybinės tautos, ir pirmoje eilėje didžioji rusų tauta, sukūrė daugybę nepalyginamų meninių vertybių, stebinančių visą pasaulį (p. 8-9).

Kokio "idėjinio turiningumo" ir kokio "gilaus žmoniškumo" Preikšas anuomet reikalavo iš lietuvių rašytojų? Tautai tai buvo beviltiška laisvės kova, partijai — tik "atkakli klasių kova". Savo partiniu požiūriu Preikšas prievartavo lietuvių rašytojus jungtis į kovą prieš "tautos atmatas", "buržuazinius nacionalistus", "niekšiškuosius buožinius banditus" (p. 6-7). Iš antros pusės, jis ragino rašytojus iškelti bolševikinių kolaboracionistų "puikius didvyriškumo pavyzdžius tiek kovose, tiek taikioje statyboje":
Ar nėra tiesioginė mūsų rašytojų pareiga atvaizduoti tuos didvyrius? Ar jų žygiai nesudaro puikios medžiagos auklėti mūsų jaunajai kartai? (p. 21).

3. Kompartijos sekretoriui asistuoja sovietinis "prezidentas" Paleckis su draugais Ką Preikšas buvo tik užsiminęs bendrybėmis, Paleckis konkrečiau išplėtojo. Visų pirma Paleckis apkaltino rašytojus dėl kovingų partinių temų vengimo:
... vis dar nematyti jokių naujų ryškesnių kūrinių apie Tėvynės karo metą, apie partizanų kovas, apie lietuviškojo junginio žygius, apie Lietuvos žmonių darbą ir gyvenimą evakuacijoje( . . .). Arba štai įvykiai po Lietuvos išvadavimo. Kiek čia pasiryžimo, pasiaukojimo, patriotizmo. Bet viso to nė mažiausi krisleliai neatsispindi mūsų literatūroje (p. 66-67).

Nemažiau Paleckis buvo susirūpinęs, kad rašytojai imtųsi pasmerkti tuos, kurie "turi biaurius budelių veidus":
Mes negalime palikti neiškėlę jų aikštėn, negalime palikti jų nepasmerktų. Reikia, kad būsimosios kartos žinotų, kokių yra buvę pašlemėkų, kokią žalą jie nešė mūsų tautai, kaip norėjo apgauti visą tautą (...) Jų šlykščius darbus reikia kūrybiškai pasmerkti, kad šiurpas nukrėstų ir už šimto metų (p. 71).

Pripažindamas tuo metu vykusią atkaklią tautos kovą prieš sovietinius okupantus, J. Paleckis kaltino už ją ir rašytojus:
Rašytojai visu rimtumu turi suprasti taip pat, kad jiems tenka didelė atsakomybė už aukas ir kraują, kuris liejasi mūsų žemėje nuo buržuazinių nacionalistų budeliškų rankų. Rašytojai susirenka, svarsto, kalba apie būdus, kaip čia sukurti genialius veikalus, kokias formas atrasti, kaip savo pergyvenimus atskleisti, o tuo tarpu žūva žmonės, banditai terorizuoja kaimą, žvėriškai žudo vaikus, moteris ir senius. Ar pagalvoja rašytojai, kad dėl jų pasyvumo kaltės daug žmonių žūva. Ar pagalvoja jie, kad kartais didelis patriotizmo, tautos meilės persunktas kūrinys su žinomu vardu galėjo prisidėti prie išgelbėjimo nuo tos beprotiškos kanibalijos, jei taip galima būtų pavadinti buržuazinių liekanų ideologiją? (...). Ir rašytojų negalime nemobilizuoti, nekviesti, kad patys mobilizuotųsi išnaikinti šituos banditizmo pagrindus (...). Jei rašytojai būtų tinkamai atlikę savo pareigą, visi kaip vienas susibūrę gelbėti juos, atitraukti nuo tų klaidakelių, daugelis būtų buvę išgelbėti. Rašytojai nesuprato savo paskirties, savo uždavinio šioje kovoje (p. 69-70).

Partijos ir valdžios atstovams (Preikšui ir Paleckiui) nuolankiai pritarė visi susirinkimo diskusijose dalyvavę rašytojai, teikė vieni kitiems patarimų.
K. Račkauskas-Vairas, "buržuazinėje Lietuvoje" matęs "tik mūsų liaudies išnaudojimą", "neteisybę ir skurdą" ir tik dabar pajutęs "didį ir aukštą gyvenimo tikslą", ragino rašytojus "apsišarvuoti marksizmo - leninizmo ideologija, kad jų kūrybinis darbas būtų našesnis" (p. 87).

K. Korsakas pritarė, kad reikia "žiūrėti pirmoje eilėje valstybės interesų", ir ragino "pirmiausia perkošti bent atitinkamas antologijas, chrestomatijas" : "Mes negalime leisti, kad moksleiviai naudotųsi knygomis, kuriose reiškiama priešiška ideologija" (p. 104-105).

A. Churginas, nepriklausomybės metais taiks-tęsis prie tautininkų, o vokiečių — prie vokiečių, iškart sugebėjo atsiverst į "tarybinį rašytoją". Savo pavyzdžiu jis siūlė ir kitiems rašytojams "daugiau pavažinėti po mūsų Tėvynę" (Tėvynė jam buvo jau sovietų imperija, nes gyrėsi pabuvojęs Turkestane Alma-Atoje; p. 92).
Drąsiausias buvo A. Venclovos pasiūlymas: "siųsti rašytojus ten, kur audringiausiai verda gyvenimas (...), pabūti kaime, kur vyksta aštri klasių kova" (92-93). Matyt iš paties tokio siūlymo, kad A. Venclova ne tik nebuvo lankęsis, "kur audringiausiai verda gyvenimas", bet ir iš viso neturėjo nuovokos, ką anuomet reiškė "pabūti kaime" tam, kas būtų ten atvykęs varyti okupantų propagandą.

Tokiuose rėmuose vyko tas istorinis 1946 spalio 1-2 visuotinis Lietuvos rašytojų susirinkimas, virtęs kone visų jų teismu. Kadangi visiems pakako savų kalčių, palyginti mažai vienas kitą puldinėjo. Visų kaltes išklojo kompartijos centro sekretoriaus K. Preikšo "pranešimas". Šis "pranešimas" ir yra pati svarbiausia viso leidinio dalis, nes ji dokumentuoja, kas ir kuo daugiausia partijos akyse nusikalto.

ANTANAS BRAŽDYS           Leda (18x22x30)

4. Balio Sruogos teismas
Pirmuoju puolimo taikiniu buvo pasirinktas Balys Sruoga — vos prieš pusantrų metų gyvas išėjęs iš nacių koncentracijos stovyklos! Bet gal kaip tik dėl to Preikšui buvo nesuprantama, kad net šis rašytojas neskuba "atsidėkoti" sovietams.
Ištisai pateikiame tekstą, kuriuo kompartijos centro sekretorius pasmerkė Sruogą:
Kaip kai kurie mūsų rašytojai blogai atvaizduoja įvykius net tada, kai jie patys juose dalyvavo, parodo rašytojo B. Sruogos knyga "Dievų miškas". Autorius, kaip žinoma, pats yra nukentėjęs nuo vokiškųjų grobikų, jis pats buvęs vokiečių išvežtas, ir tik Raudonoji Armija išgelbėjo jį nuo tikros mirties ir pražūties vokiečių gniaužtuose. Būdamas stovyklose, autorius gerai turėjo progos susipažinti su tų stovyklų kaliniais. Jis matė ten apsčiai kovotojų prieš vokiškuosius grobikus. Bet Sruogos knygoje tų stovyklų aprašymas yra iš esmės pasityčiojimas iš tų žmonių, ciniškas šaipymasis iš vokiškųjų grobikų aukų. Autorius nė žodžio nepasako apie pasipriešinimo kovą, kuri, kaip mes puikiai žinome, buvo vedama ir pačiose stovyklose, jis neparodo tų didvyrių, kurie ir vokiečių stovyklose nenusiminė ir kovojo toliau, kol žūdavo didvyrio mirtimi. Sruoga nerado reikalinga savo knygoje pavaizduoti vokiškųjų budelių tose stovyklose. Atrodo, kad patys kaliniai yra kalti dėl visų vargų, o vokiškieji fašistiniai budeliai yra niekuo dėti.

Ką pamatė Sruoga šioje milžiniškoje tragedijoje, kuri vadinasi vokiečių koncentracinės stovyklos? Jis ten pamatė tik smulkius žmogelius, kurie tesirūpina kai kuriomis savo fiziologinėmis funkcijomis. Tai yra su-smulkėję žmonės. Jeigu Sruogos knyga būtų pasirodžiusi, tai mūsų priešai turėtų visišką pagrindą sakyti, jog vokiečiai teisingai padarė, kad tokius žmogpalaikius laikė koncentracijos stovyklose.

Štai kodėl visai yra netikusi Sruogos knyga "Dievų miškas" ir štai kodėl gerai, kad ji neišėjo, nes išėjusi ji tebūtų naudinga tik mūsų priešams. Kalbant apie Sruogą, negalima nepaminėti nors ir anksčiau parašytos jo dviejų tomų "Rusų literatūros istorijos", šmeižiančios rusų tautą, tarybinę santvarką.

Žinoma, galima būtų apie šią "istoriją" visai nekalbėti, jei pats Balys Sruoga būtų tą savo kūrinį kaip reikiant iškritikavęs. Bet jis nerado reikalo tai padaryti, o bevelijo išsisukinėti formaliais pareiškimais.

Iš to viso tenka daryti išvadas, kad tie netikę Sruogos kūriniai nepripuolamas dalykas, bet jam dar svetima šių dienų tarybinė tikrovė, kad jis gyvena dar senomis buržuazinėmis nuotaikomis, kad jam artimas buržuazinės Lietuvos supuvęs gyvenimas (p. 22-23).

Pirmasis ir aštriausiai pultas, B. Sruoga pirmasis išėjo ir teisintis — "pasidalyti mano rūpesčiu dėl mano klaidų". Pradėjo teisintis įprastiniais žodžiais: "Errare humanum est, — tokia jau žmogiška dalia. Gal ne tiek bloga yra suklysti, kiek bloga savo klaidose sukempėti, nenorėti iš jų vaduotis" (p. 81).

Dėl ko gi jis suklydo? Įsivaizdavo esąs "tiktai poetas", nesugebėjo "susivokti gyvenimo reiškiniuose ir tinkamai suvokti jų didžiąją prasmę", todėl pamiršo "savo visų aukščiausias pareigas — tarybinio piliečio pareigas", nors džiaugėsi "laime ir tąja gilia, miela viduje šilima, kuria apsupo mane Vyriausybės ir Partijos broliškas rūpestis". Savo grįžimą iš "fašistų mirtinos katorgos" pats Sruoga teisindamasis taip aprašo:
. . . tasai mano grįžimas virto man didžiausia mano gyvenimo švente, — net daug daugiau negu švente. Dar taip neseniai kiekvieną momentą buvęs mirties pavojuje, keletą kartų ir mirti bebandąs, taip pasiilgęs gimtinės, ištroškęs laisvės ir žemiškų laisvo gyvenimo gėrybių, Tarybinėje Tėvynėje atsidūriau aplinkybėse, kuriose visa tai buvo man gausiai duota. Ir, turiu prisipažinti, nuo viso to man apsvaigo galva, aš visiškai nustojau tikrovės jausmo. Tiesą pasakius, ir per visą savo gyvenimą stipresniu tikrovės jausmu niekuomet nepasižymėjau, gyvenau lyg kažkokiose poetizuotose miglose, viską lyriškai perdėdamas iki kraštutinumų. Visiškai buvo dingę iš mano sąmonės visas tas rūstus darbas, visos tos tarybinės liaudies kančios ir heroizmas, kuris atvedė į karo laimėjimą ir mano išvadavimą iš mirties nuo fašistų rankos (p. 82).

Nacių koncentracijos stovykloje Sruoga buvo "išmokęs į viską žiūrėti su pašaipa, — tenai gal tai buvo man svarbiausia priemonė pakelti visą pragarą ir apsiginti nuo mirties". Bet jis tą pašaipą atsivežė "ir į Tarybinę Tėvynę". Čia, "būdamas šitokioje nuotaikoje ir nejausdamas kaip reikiant tikrovės, besijausdamas poetas ir tiktai poetas", Sruoga parašė ir savo atsiminimus iš nacių koncentracijos stovyklos. "Mano psichinė būsena buvo tokia, kad aš savo užrašuose negalėjau tarybiniam skaitytojui duoti tai, ko jam reikia. Čia didžiausia mano klaida buvo ta, kad aš labai svarbią, gyvą, aktualią medžiagą paverčiau neaktualia ir tuo būdu — nereikalinga, — tokiu būdu pražudžiau veikalą, pagrįstą savo prakaitu, krauju ir ašaromis" (p. 83).

B. Sruogos "klaidos čia nesibaigė": "norėdamas apeiti formulę 'Menas menui', privačiuose pasikalbėjimuose bandžiau skelbti formulę 'menas žmogui' ". "Blogiausia buvo tai", kad Sruoga bandė ginti iš priešrevoliucinio rusų dekadentiško simbolizmo paveldėtas sąvokas, būtent "ginti poeto, kaip tokio, — tiktai poeto tariamas teises". Valgyti norinčiam "piliečiui, broliui" tai buvo lygu siūlyti limonadą. "O mūsų gyvenime laikas yra toks, kad skaitytojui reikia duoti padoraus maisto, ne limonado!" Todėl Sruoga veltui sugaišo daug laiko, ir berašydamas naują dramą "Barbora Radvilaitė", nes šis darbas irgi "neturėjo saito su šios dienos mūsų liaudies pastangomis ir kova kuriant socialistinį gyvenimą, —jis tarybiniam skaitytojui nereikalingas. O laikas, energija — išeikvota! (p. 84).
Savo "kalte" Sruoga turėjo pripažinti visą savo kūrybą:
Ką gi, aš per dvidešimt penkis metus naudojaus istorinės dramos forma, — eiliuota poema, pagrįsta knygine medžiaga.

Norėdamas būti tarybinis poetas, turiu remtis ne knygine, bet gyva, gyvenimiška medžiaga (p. 86).

"Nūdien savaime aišku, kad poetas turi būti pilietis — geras tarybinis pilietis". Tai supratęs, ir Sruoga nori ir ryžtasi būti "tarybinis poetas". Tik turi prisipažinti, kad jo "teorinis pasiruošimas yra dar per silpnas", kad jis tebėra "dar mokinio padėty" (p. 85), kad jam reikia "skubotai baigti šarvuotis" marksistiniu metodu "tarybiniam kūrybos darbui" (p. 85-86).

Savo pasiryžimą nugalėti ir šią sunkenybę B. Sruoga baigė taip optimistiškai, kaip reikėjo:
Aš tikuos, kad man pavyks išsivaduoti iš mano klaidakelių, pavyks sukurti tarybinio heroizmo veikalus, — bent duoti tokius veikalus, kokių yra reikalingas tarybinis skaitytojas.

Visą savo gyvenimą gyvenęs emocijomis, aš tikiu, kad su jumis, mano jaunieji broliai rašytojai, jaunatviško entuziazmo ugnies, temperamento ir heroinio optimizmo atžvilgiu, — su jumis aš dar pasivaržysiu" (p. 86-87).
Deja, nebebuvo B. Sruogai lemta "dar pasivaržyti": kitais metais po šio suvažiavimo, kuris jam buvo lygus teismui, jis mirė 1947 spalio 16 d., eidamas vos 52-sius metus. Naikino jo sveikatą nacių fizinis teroras, bet nemažiau ir sovietų moralinis teroras. Sunku įsivaizduoti, kiek tokiam laisvos dvasios žmogui kainavo toks savęs sunieki-nimas ir tokie pasižadėjimai, kokie buvo iš jo išprievartauti.

Pasmerktasis B. Sruogos "Dievų miškas" po dešimt metų nuo jo mirties buvo išspausdintas (1957) šiokio tokio atlydžio sąlygomis. Tačiau nežinome, kiek šį jo "prakaitu, krauju ir ašaromis" sukurtą veikalą sužalojo leidėjai. Jeigu savo laiku jis buvo taip suniekintas, reikia prileisti, kad spausdinant jis buvo atitinkamai "redaguojamas".

5. P. Vaičiūno ir A. Miškinio pasmerkimas
Taip pat aštriai, tik su mažesniu dėmesiu buvo pasmerktas ir kitas vyresnės kartos poetas Petras Vaičiūnas (1890-1959). 1945 m. išleistą jo eilėraščių knygą "Rinktinė" Preikšas taip suniekino:
Visa šita knyga iš esmės yra ne kas kita, kaip buožinės buržuazinės Lietuvos garbinimas( . . .) beveik visi Vaičiūno eilėraščiai iš smetoninių laikų; iš vokiškosios okupacijos laikų. Nei žodžio, nei mažiausio žodelio juose nerasime apie darbo žmonių kovas ir vargus. Paskaitai Vaičiūną ir manai tarytum skaitai eilėraščius poeto, gyvenusio socialistiniame rojuje, kur žmonės laimingi, džiaugiasi savo darbu, jo vaisiais, nežinodami nei išnaudojimo, nei priespaudos. Štai kodėl buržuaziniai kritikai gyrė Vaičiūną" (p. 24).

Vaizdavo Sruoga nacių kaceto pragarą — buvo blogai. Vaičiūno eilėraščiai lyg iš "socialistinio rojaus" — taip pat blogai. Kokion priespaudon atsidūrė lietuvių tauta, vėl Lietuvą okupavus, visi jautė. Bet jei būtų Vaičiūnas ar kuris kitas drįsęs apie tai prabilti!

Ypačiai aštraus pasmerkimo sulaukė tuometinės viduriniosios kartos poetas Antanas Miškinis. Tai jis buvo smerkiamas nebe už netarybinį optimizmą, kaip Vaičiūnas, o už prieštarybinį pesimizmą, skleidžiant "nusiminimą, dvasios smukimą" ir tuo būdu demoralizuojant jaunimą. Tokius žodžius Preikšas skyrė Miškiniui:
Tas Smetonos ir jo režimo garbintojas bei tarybinės santvarkos šmeižikas šaukia j nirvaną, į sustingimą, j pasyvumą. Jis dvasiškai nuginkluoja mūsų jaunimą, stumia į šalį nuo pažangos, nuo amžino nenuilstamo kūrybinio ieškojimo, nuo nenuilstamos kovos už tobulesnę, gražesnę žmogaus ateitį. Jis stengiasi nustelbti jaunimo sąmonėje kaip tik tuos bruožus, kuriuos mūsų partija stengiasi ugdyti (...). Kam naudinga poezija, siekianti išauklėti mūsų jaunimą ištižėliais, siekiančiais nirvanos ir amžinos ramybės? Tik ne darbo žmonėms, socializmo kūrėjams" (p. 25-26).

P. Vaičiūnas galbūt iš viso tame suvažiavime nedalyvavo, nes nėra nurodoma, kad būtų gynęsis nuo apkaltinimo. A. Miškinis gavo žodį, bet jo kalba tik atpasakojama ir kritiškai sutinkama:
A. Miškinis pripažino, kad pranešėjas teisingai jį kritikavo kaip vieną "tylinčiųjų" tuo metu, kai aplinkui verda didelis gyvenimo vyksmas. Jis pasižadėjo pateisinti tarybinio rašytojo vardą. Tačiau šis A. Miškinio pasižadėjimas buvo padarytas labai bendrais žodžiais. Susirinkimas taip ir neišgirdo iš jo gilesnės savo klaidų analizės. Atvirkščiai, drg. A. Miškinis mėgino dargi teisinti nevykusius pastarojo meto savo eilėraščius simbolizmo ir individualizmo įtaka" (p. 89).

Ypač aštriai savo kalboj Miškinį teisė ir P. Cvirka:
Štai, kad ir drg. Miškinio pozicija. Mano nuomone, vakarykščias jo pasisakymas daugelio narių neįtikino, ir jo pažadai per daug nesukėlė pasitikėjimo. Tegul Miškinis bus pavyzdys kitiems. Su Miškiniu buvo ne kartą draugiškai kalbėtasi, buvo jam nurodoma, kad jo tylos pozicijos mūsų organizacijoje, kaip mūsų organizacijos nario, nėra pateisinamos. Vokiečių okupacijos metu Miškinis buvo uolus hitlerinės spaudos bendradarbis, o šiandien savo tyla Miškinis darosi vėliava nacionalistinių gaivalų tarpe. Miškinis ne kartą draugų tarpe piktinosi kruvinais vokiškai - lietuviškų nacionalistų darbais, o kai jam mandagiai buvo pastebėta, kad jis, Miškinis, daug pasitarnautų savo tautai ir savo liaudžiai, jei savo mintis ir savo nusistatymus pareikštų viešai, jis tai atsisakė padaryti. Kyla klausimas, kas gi Miškiniui brangiau: tūkstančiai lietuvių valstiečių, lietuvių tautos likimas, jos ateitis, ar saujelė banditų (p. 118-119).

Berods, jau kitų metų pabaigoje A. Miškinis buvo suimtas ir teisiamas vienoj didžiųjų partizanų pogrindžio bylų. Nepasirodęs pakankamai kietas per tardymus ir šios bylos metu, Sibire jis buvo pakankamai palaužtas — sovietiškai "perauklėtas", bet kaip kūrėjas suniokotas (iš jo po-sibirinės kūrybos didesnės vertės turi tik gimtinės atsiminimų knyga "Žaliaduonių gegužė").
(Bus daugiau)

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai