Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MĖGINIMAI ATSPĖTI ŠV. ONOS BAŽNYČIOS VILNIUJE ARCHITEKTĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. P. RĖKLAITIS   
1. Meistrai "Vaitiekus" ir "Jonas"

Pirmas mėginimas aptikti Šv. Onos bažnyčios architektą yra legendinis ir pateiktas XVIII a. Vilniaus jėzuito kun. Adomo Naramovjskio šiandien labai retame veikale "Facies rerum Sar-maticarum".1 Ona Vytautienė (m. 1418) pavedusi Šv. Onos bažnyčios statybą žymiam architektui Vaitiekui iš Minsko. Jo mokinys ir žentas Jonas išvykęs užsienin mokytis ir iš ten sugrįžęs kritikavo uošvio pradėtą darbą. Meistras Vaitiekus, supykęs dėl šitos kritikos, paliko jaunam meistrui Jonui bažnyčios statybą užbaigti, o pats paliko Vilnių. Per kelis metus meistras Jonas pastatęs puikią bažnyčią. Senasis meistras galop grįžęs Vilniun ir, apžiūrėdamas statybą, iš pavydo žentą nustumdamas nuo pastolių nužudęs. Ar ši senojo Vilniaus legenda yra buvusių faktų refleksas, ar tėra fantazijos padaras, negalima išaiškinti.

2. "Puhrbach"

Teodoras Narbutas (1784-1864), vėlyvojo romantizmo Lietuvos patriotas ir autorius devyn-tomės Lietuvių Tautos istorijos, kurioje gausi istorinė medžiaga supinta su senovės legendomis ir autoriaus hipotezėmis, buvo susižavėjęs senosios Lietuvos vizija. Jis siekė savo istorinių veikalų perspektyvoje atkurti Lietuvos viduramžių turtingą vaizdą su pilimis, su sutvirtintais miestais, gotiškomis bažnyčiomis ir jų margu gyvenimu. Šv. Onos gotiškoji bažnyčia prie Bernardinų Vilniuje, kuri, pagal Narbutą, buvusi įsteigta pamaldžiosios kunigaikštienės Onos Vytautienės (apie tai jis "radęs pėdsakų korespondencijoje Ordino didžiojo magistro Konrado von Jungingen su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vytautu slaptame Karaliaučiaus archyve"), buvusi puikus pavyzdys senovės Lietuvos aukštai kultūrai. Kad ši gotiška kultūra yra Vakarų kilmės ir Lietuvon atėjo tarpininkaujant vokiečiams, Narbutas neabejojo ir, neturėdamas antigermanistinio nusiteikimo, nevengė iškelti galimo aktyvaus Lietuvon atvykusių vokiečių meistrų veikimo. Užtikęs Marienburgo pilies litografiją Voigto "Geschichte Preussens" (Prūsijos istorijos) IV tome, Narbutas stebėjosi "skonio panašumu". Tai jį ir privedė prie įsitikinimo, kad abu statiniai — Šv. Onos bažnyčia ir Marienburgo pilis — turi "tos pačios rankos bruožus" ir pagal tai turėtų būti sukurta to pačio statybos meistro. Koks buvo jo vardas? Ona Vytautienė kvietusi Lietuvon 1398 m. amatininkų iš Marienburgo, kuriems vadovavęs konventinis architektas "Jan Puhrbach", tai jis "pastatė šią bažnyčią laike keturių metų"2 Kuriuo šaltiniu tvirtinimas paremtas, Narbutas nenurodė.

3. "Rethkeus"

Vėliau Narbutas, pasekdamas senesne legenda apie du konkuruojančiu meistru ir suradęs šaltiniuose tikrai minimą vieno Lietuvon siųsto Ordino mūrininko-architekto vardą3, savo Šv. Onos bažnyčios statytojų aiškinimą papildė ta prasme, kad po mirties jau minėto tariamojo meistro "Puhrbacho" statybą užbaigęs jo mokinys "Rethkeus". Šitą versiją Narbutas mėgino paremti šitaip: miręs grafas Chreptavičius jam kadaise parodęs tikslų Šv. Onos bažnyčios piešinį, kurį pagamino kažkoks jau 1803 m. pasimiręs taip pat jau mirusio architekto Gucevičiaus mokinys, ir prie šito piešinio ant atskiro lapo kopiją senovės vokiečių arba gotiškomis raidėmis įrašo, užtikto ant vienos plytos Šv. Onos bažnyčios bokštelyje: "Me fecit Rethkeus A.D.M.CCC: XCVI".4 Tokiu būdu, pagal Narbutą, Šv. Onos bažnyčia yra darbas dviejų Ordino architektų vokiečių tarp 1392 ir 1396.5

Ordino mūrininko-architekto pavardės "Puhrbach" mokslas nežino.6 Codex epistolaris Vitoldi susirašinėjime tarp Vytauto Didžiojo ir Ordino didžiojo magistro Mykolo Kūchmeisterio šešiuose laiškuose minimasis mūrininkas Radike (Re-deke, Rathke, Retke), kuris iš Karaliaučiaus buvo nusiųstas į Lietuvą7, negalėjo pastatyti vėlyviausius gotikos formų pastato; istoriškasis Ra-dike-Rathke greičiausiai darbavosi Trakų pilyje.8 Narbuto cituojamas įrašas savo pobūdžiu prieštarauja gotiškuose pastatuose žinomų įrašų formoms.8 Galop nurodymai į dingusius šaltinius ir mirusius jų savininkus yra pažymys visos eilės kitų Narbuto romantiškai-moksliškų mistifikacijų.10

Romantinis šv. Onos bažnyčios Vilniuje vaizdas. A. Oziemblovskio litografija (apie 1840)

4. "Carpentarius"

Dancigo valstybiniame archyve buvo išlikęs lotynų kalba laiškas, kurį 1506 liepos 15 Dancigo miesto tarybai iš Vilniaus atsiuntė D.L.K. Aleksandras, prašydamas pratęsti atostogas Dancigo piliečiui meistrui Mykolui, dirbančiam statybos darbus prie Pranciškonų, t.y. Bernardinų bažnyčios Vilniuje, kad galėtų šituos pradėtus darbus užbaigti.11 Meistras Mykolas, kaip atrodo iš laiško, buvo dailidė (carpentarius), bet laiške tai nėra aiškiai pasakyta: vieną kartą rašoma "Magis-ter Michael Carpentarius" (didžiąja C), bet kiek žemiau — "ut ipse carpentarius laborem hune consumaret" (mažąja c). Jau Papėe abejodamas manė, kad gal Carpentarius yra pavardė, be abejo, sulotyninant vokišką pavardę Zimmermann.11 Lotyniška "Carpentarius" pavardė labai patiko germanofobiškų nusiteikimų lenkų autoriams: tarytum Vilniuje ir Dancige dirbęs meistras, kuris bent savo pavardės skambesiu sudaro savotiškai mitiško lotyno įspūdį. Taip šitą "Carpentarius" — pavardės prasme — įtraukė dabar T. Dobro-wolskis į savo Lenkijoje dirbusių vėlyvosios gotikos meistrų vardyną.12 Jei Carpentarius yra pavardė, tai meistras Mykolas C. galėjo būti mūrininkas, mūrininkas-architektas. Tokiu atveju galima būtų pasvarstyti, ką jis pas Bernardinus statė? Keletą metų vėliau, 1526 Vokiečių imperijos pasiuntinys Sigismund Herberstain, grįždamas iš Maskvos aplankęs Vilnių, tarp kitko pažymėjo: ". . . et aliąuot monasteria, er praecipu-um Franciscanorum de observantia coenobium, maximis sumptibus extructum excellit".13 Panašiai nurodoma ir G. Brauno Vilniaus aprašyme: "Elegans est Bernardinorum coenobium secto ex lapide, venusta structura clarum".14 Jau tuomet prie Bernardinų bažnyčios stovėjo Šv. Onos bažnyčia, arba koplyčia (pirmoji), minima apie 1500 m.15 Iškeldami Bernardinų bažnyčios gražumą, svetimšaliai amžininkai abiejų pastatų gal ir neskyrė, laikydami viską vienu Bernardinų šventovės kompleksu?

Klasicistinis šv. Onos bažnyčios Vilniuje vaizdas. Pagal XVIII amž. P. Smuglevičiaus piešinį raižė Z. Vogelis 1807.

5. Michael Enkinger

Dancige XVI a. pradžioje iš tikrųjų reiškėsi meistras architektas vardu Mykolas, kurio žinoma tikroji pavardė — Enkinger. Pavardės forma vokiška, būdinga Švabijoje. Jis buvo Dancigo miesto architektas, tvirtovių inžinierius ir skulptorius, apie 1507-1517 dirbęs prie miesto sutvirtinimo. 1509 m. Dancige jis užbaigė stogą su įmantriais bokšteliais ant to miesto vartų bokšto, kuris XVI a. pabaigoje po perstatymo buvo pavadintas "Stockturm" ir buvo išlikęs iki 1945 m.; Marienburgo vaivadai Georg von Baisen (lenkai rašo Jerzy Baženski) jis pastatė pilaitę Sobbo-witz'e (lenkai rašo Subowidz) netoli Dancigo. Galop 1514 m. šitas Enkinger buvo nuvykęs į Vilnių ir dirbęs prie Vilniaus pilies.1" Iš visų šitų duomenų nesimato, kad meistras Michael Enkinger būtų projektavęs meniškas bažnyčias. Visai kitos nuomonės yra lenkų meno istorikas D. Kaczmarzyk.u Anot jo, D.L.K. Aleksandro 1506 laiške minimasis meistras Mykolas ar meistras Carpentarius yra identiški su meistru Mykolu Enkingeriu. Iš to K. sprendžia, kad Enkingeris Vilniuje statė Bernardinų bažnyčią ir net Vilniaus miesto sieną.18 Remdamasis formų analo-giškumu, Kaczmarzykas priskiria Enkingeriui Bernardinų vienuolyną Varšuvoje (1515-1533) ir Šv. Onos bažnyčią Vilniuje, nes pastarosios bokšteliai panašūs į Bernardinų bažnyčios varpinę. Jau 1954 m. pastebėjome, kad, nuo Šv. Onos bažnyčios bokštelių atėmus fijalas, jų likusi forma labai panaši į Bernardinų bažnyčios varpinės formą.19
Kaczmarzyko referatas sulaukė aštrios kritikos, ypač iš buv. Stepono Batoro universiteto profesoriaus Morelovoskio: Enkingeris jokiu būdu negalėjęs būti Šv. Onos bažnyčios projekto autoriumi, nes jis buvo dailidė ir mokinys 1506 m. minimojo meistro Mykolo Carpentarius-Zimmer-manno. Toliau Morelowskis ta proga pakartojo savo jau 1935 m. paskelbtas tezes, kad Šv. Onos bažnyčios architektas turėjo būti inspiruotas Prancūzijos ir Flandrijos vėlyvosios gotikos. Dėl to bažnyčios stilius esąs skirtingas nuo kitų plytų gotikos pavyzdžių Lenkijoje, Prūsijoje ir Lietuvoje, ypatingai savo ažūriniu charakteriu.

6. Avellides

Vilniaus Bernardinų šaltiniuose yra nurodymų apie labai vėlų Šv. Onos bažnyčios užbaigimo laiką — net XVI a. paskutiniame ketvirtyje. Bernardinų kronika aiškiai sako: "Ecclesia S. Annae extructa et aedificata per Demetrium Sulikowski, Archiepiscop. Leopol. et G. Radziwill episc. viln."20 Pirmasis gavo arkivyskupo titulą 1583, antrasis kardinolu tapo 1581. Metus tarp šių dviejų datų būtų galima laikyti pastato galutinės formos — jo fasadų — atsiradimo laiku.21 Fasadų architektūros kūrėjo klausimą šie duomenys palieka neišspręstą. Turime betgi ir prie šio vėly-vaus datavimo įdomią architekto hipotezę.

Buvęs Vilniaus Stepono Batoro universiteto profesorius Morelovoski's— jau 1940 m. buvo nurodęs, kad tuo pačiu laiku, kai Lvove bei Vilniuje reiškėsi arkivysk. Sulikovskis, Vilniuje iškilo dar viena svarbi asmenybė — bernardinas (pranciškonas) Bernardas Avellides (miręs 1617.IV.23).2S Iš pradžių Avellides buvo bernardinų prioru Lvove, vėliau — Vilniuje. Apie jo veiklą Lvove te-nykščios bernardinų bažnyčios statybos metu yra paliudyta įdomių faktų: jis ten pats paruošdavęs planų bažnyčių statyboms, savo architektūrinėje idėjoje vienu atveju sekęs bažnyčios modeliu, kurį pagal viziją Dievo Motina pasiuntusi šv. Hermanui Juozui.24 Iš šito sprendžiama, kad tuometinė bernardinų architektūrinė vaizduotė dar šaknijosi gotiškoje tradicijoje. Anot Morelowskio, Avellides Vilniuje Bernardinų bažnyčios statybai rekomendavęs gotiškas, specialiai flamų (belgų) formas, ir net suprojektavęs Šv. Onos bažnyčią, laikytinas jos architektu.25

Šiuos samprotavimus vėliau patikslino meno istorijos prof. Mankoioskis, tyrinėjęs bažnytinių statybų procesą apskritai, nurodydamas, kad Avellides tikriausiai nebuvo profesinis architektas, bet vienuolyne ėjo vad. statybų provizoriaus, arba prefekto, pareigas. Be abejo, šioje pozicijoje jis turėjo didelę įtaką pastatų suformavimui. Pakviestam architektui pasauliečiui statybų prefektas pateikdavo savo projektą-etiudą ar net planinę schemą. Todėl šaltiniai Avellides Lvove vadina "primuš architectus". Labai galimas dalykas, kad Avellides, kaip statybos prefektas laikydamasis bernardinų retrospektyvinio skonio krypties, teikiančios pirmenybę gotiškoms formoms, taip pat paveikė ir Šv. Onos bažnyčios fasadų suformavimą. Faktinį projektą ir jo išpildymą visose konkrečiose detalėse turėjo atlikti mums nežinomas architektas prefesionalas.26 Avellides, nors gimęs Vilniuje, buvęs flamų kilmės (Van den Aveele ar Avele?) ir pažinojęs flamų architektūrą iš raižinių ar kelionės metu tėvų krašte.
Visos šios aplinkybės gan įtikinančios, bet architekto vardo ir jo tautybės pilnu tikrumu neįrodo.

7. Nežinomų meistrų ženklai

Jau 1936 m. Vilniaus Meno istorijos sekcijos posėdyje J. Hoppen padarė pranešimą apie jo atrastus Šv. Onos bažnyčios fasado kampiniuose pilioriuose du į dvi skirtingas plytas įbraižytus meistrų ženklus, tur būt, meistro ir jo gizelio; virš antrojo ženklo yra 6 ar 7 skaitmenys ar raidės, deja, neįskaitomi. Ženklai buvę įrėžti į sausą plytą ir išdeginti.27 Ženklai savo forma — renesansiniai, iš XVI a. antros pusės. Panašių ženklų pastebėta Dancigo apylinkėse, Heidelberge, Strasburge ir Lenkijoje; taigi, tokie patys ženklai vartoti įvairių meistrų. Greičiausiai ženklai žymi meistrus-mūrininkus, išpildžiusius statybą, bet ne architektą, formų išradėją.28

Nuostabu, kad įsiženklino du nežinomu meistru. Tai atitinka kun. Naramowskio, S.J., perduotą tradiciją, vėliau Narbuto perdirbtą.

1) Adam Naramovvski, S.J.: Facies rerum Sarmati-carum in facie Regni Poloniae Magniąue Ducatus Litva-niae etc. Pirma dalis išspausdinta Varšuvoje 1724, antroji 1726 — Vilniuje jėzuitų Akademijos spaustuvėje. Plg. J. I. Kraszewski: Wilno od poczatk6w jego do r. 1750. T. IV. W. 1842, p. 239, 241. N. veikalo Vakaruose nėra. Legendą apie meistrus referuoja W. Zahorski: Kčsciol šw. Anny w Wilnie, W. 1905, p. 9-10.
2) T. Narbutt: Dzieje starožytne narodu Litewskiego. T. VII. W. 1840, p. 164 (Dodatek XVII).

3) Plg. mūsų str.: Radike. Lietuvių Enciklopedija (LE) XXIV, 1961, p. 349-340.
4) T. Narbutt: Pomniejsze pisma historyczne, szcze-gčlne do historyi Litwy odnoszące się. W. 1856, p. 124-125.
5) Plg. mūsų prieš 15 metų paskelbtą darbą: Die gotische St. Annenkirche in Vilnius. Eine kunstgeschicht-liche Frage im Osten (Commentationes Balticae II. 4), Bonn 1955, p. 6-8.

6) B. Schmid: Die Baumeister im Deutschordenslande Preussen (Schriften der Konigsberger Gelehrten Gesell-schaft. Geisteswissenschaftliche Klasse 15/16, 1.), Halle (Saale) 1939.
7) Codex epistolaris Vitoldi Magni Ducis Lithuaniae 1376-1430. Collectus opera A. Prochaska. (Editionum Col-legii historici Academiae Literarum Cracovienses N. 23) 1882: p. 298, DC; p. 299, DCIV; p. 301, DCVII; p. 305, DCXIII; p. 306, DCXIV; p. 308, DCXIX; p. 309, DCXXI.

8) 2r. mūsų straipsnį: Trakai — istorija. LE XXI, 1964, p. 377.
9) B. Schmid: Die Inschriften des deutschen Ordens-landes Preussen bis zum Jahre 1466 (Schriften der Konigsberger Gelehrten Gesellschaft. Geisteswissenschaft-liehe Klasse. 11,3.), Halle (Saale) 1935.-
.10) Plg. Z. Ivinskis: Narbutas, Teodoras. LE XDC, 1959, p. 534.
11) Actą Alexandri Regis Poloniae, Magni Ducis Lithuaniae etc. < 1501-1507). Wydal Fryderyk Papėe. Krak6w 1927, p. 540 Nr. 328. Šio dokumento tekstą pakartojome mūsų darbe "Die K16ster von Wilna (Vilnius) und ihre Denkmaler" (Stuttgart 1958, mašinraštis), laikydami jį įrodymu, kad prie Vilniaus Bernardinų bažnyčios XVI a. pradžioj buvo statybos darbai ir kad vienas meistras buvo dancigietis.
12) Tadeusz Dobrovvolski: zycie, tvvčrczšč i znacze-nie spolecznie artyst6w polskich i w Polsce pracujących w okresie požnego gotyku (1440-1520). Wroclaw-War-szawa-Krakow 1965, p. 75.
13) Teksty opisowe Wilna podal X. Dr. Jan Fijalek (Ateneum Wilenskie I) 1923, p. 512.
14) Ten pat, p. 516.
15) Memoriale Ordinis Fratrorum Minorum Fr. Io-anne de Komorovvo compilatum (Monumentą Polonia Historiae V.), Lwow 1888, p. 200.
16) Cuny: Danzigs Kunst und Kultur vom 16. und 17. Jahrhundert I. 1910, p. 8; Dehio-Gall: Deutschordens-land Preussen. Berlin 1952, p. 41; S. Loza: Architekci i budowniczowe w Polsce. W. 1954, p. 71.
17) 2r. Biuletyn historii sztuki XVIII. W-a 1956 nr. 1, p. 189-191: Referat D. Kaczmarzyka (Warszawa) Mi-chal Enkinger, budowniczy na przelomie XV i XVI wieku.
18. Reikia pastebėti, kad miesto siena tuo metu (1506)
dar nebuvo pradėta, plg. H. Lovvmiariski: Sfalszowany opis obwarowania m. Wilna (Atneum vvilenskie III, 1925-1926).
19) Plg. Die gotische St. Annenkirche in Vilnius, o.c., p. 39.
20) Chronologia erectionis et fundationis conventus et custodiae Vilnensis Ads.: Franciscum ordinis minorum de observantia. AD. 1668 (rankraštis); M. Morelovvski: Znaczenie baroku vvilenskiego XVIII. stulecia. W. 1940, p. 71.
21) Plg. mūsų datavimą: Die gotische St. Annenkirche in Vilnius, o.c, p. 25.
22) Marian Morelovvski g. 1884.III.2 - m. 1963.VII.25; LE XIX, 1959, p. 269.
23) Morelovvski, o.c, p. 70-71.
24) J. B. Zimorovvicz: Pisma do dziej6w Lw6wa od-noszące się. Wyd. K. Heck. Lw6w 1899.
25) Morelowski, o.c, p. 72.
26) Tadeusz Mankovvski: Fabrica ecclesiae. Prace z historji sztuki 5. W. 1946, p. 8-9.
27) Jerzy Hoppen: Dwa nieznane gmerki murarskie na košcielie šw. Anny w Wilnie. Prace sekcji historii sztuki III. W. 1938-39, p. 272 su 3 pav.
28) Prace sekcji historii sztuki m, o.c, p. 273.


Jadvyga Paukštienė Trys Karaliai (akrilis).


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai