L ANDRIEKAUS VYTAUTINĖ POEZIJA Spausdinti
Parašė Aug. Raginis   

Leonardas Andriekus: PO DIEVO ANTSPAUDAIS. Išleido Pranciškonai. New York, 1969, 106 psl.
Leonardo Andriekaus naujas poezijos rinkinys turi antrinį pavadinimą: "Vytauto Didžiojo godos". Po Maironio, Antano Vienuolio, Balio Sruogos ir kitų ankstesnių mūsų rašytojų, ties Vytauto Didžiojo likimu susimąstė ir dabarties lyrikas. Tai itin nelengvas užsimojimas, kadangi šis Lietuvos istorijos milžinas pirmiausia buvo karys, valstybininkas, politikas, o ne kokis liaunas mūsų -dainų bernužėlis. Tai dėkingesnė versmė epui, o ne lyrikai.

O tačiau "Po Dievo antspaudais" yra grynai lyrinė knyga. Kaip dera šio žanro kūriniuose, autorius atskleidžia save, — savo regėjimus, nerimą, žodį ateičiai, visa tai perleisdamas per Vytauto Didžiojo troškimus ir kalbėdamas jo lūpomis nuo pirmo ligi paskutinio puslapio. Antra vertus, iš to patiriame, kaip poetas gliaudo Vytauto Didžiojo išvidinius pasaulius, po kario šarvais slypėjusį žmogų, jo sielą. Jei Maironiui ir A. Vienuoliui jis buvo galingas valdovas, kurį daugiau tik iš viršaus tepazinome, jei Balys Sruoga į jį pažiūrėjo kaip į likiminę jėgą, apie kurią sukosi tautų ir žmonių keliai, nors jis patsai netgi nebuvo scenon išvestas, tai iš Leonardo Andriekaus knygos Vytautas Didysis mums atsiveria lyriniu aud-ringumu, išvidiniais verpetais ir nepalaužiama valia. Taigi, elementai, iš kurių sudėtas šis rinkinys, yra įdomūs ir įvairūs. O Leonardas Andriekus pasuko prie tų gausių šios dienos mūsų rašytojų, kurie savo žodžiui ir raštui atgaivos ieškojo tolioje ar artimesnėje mūsų praeityje. Jeigu reikėtų nurodyti keletą vardų, ilgai jų dairytis nereikėtų. Tai P. Tarulis, J. švaistas, V. Alantas, A. Škėma, J. Grinius, Alė Rūta, J. Grušas, Just. Marcinkevičius, J. Gliaudą, Alg. Landsbergis, J. Kralikauskas, A. Rūkas, K. Bradūnas, K. Almenas ir kiti. Toks gražus būrys jau gali sudaryti temą atskiram nagrinėjimui.

Pačioje Leonardo Andriekaus kūryboje "Po Dievo antspaudais" atžymi poeto naują vingį. Autorius yra vienas iš tų retesnių rašytojų, kurie su kiekviena knyga atsineša naujas temas ir turinį. Kritikai jau yra priminę, kad pirmiausia jis pasiskardeno pranciškoniška gaida ir medžiaga, paskui pašlijo į lietuvišką apyvoką ir ypač tautodailę, o dabar štai jo poezijos akiračiai — Lietuvos istorija. Toks temų atsinaujinimas yra tikrai sveikintinas reiškinys. Tiesa, Leonardo Andriekaus lyrinė spalva pasilieka maždaug to paties tono visuose jo rinkiniuose — sykiu nuolanki, nerimaujanti ir net prieštaringa. Yra ir kitokių spalvų, — sakysime, pirmoje knygoje pranciškoniško skaidrumo, vėliau — lietuviškų padangių niūkumo, dabar — plačių istorinių akiračių, kovos siautulio ("Žalgiris") ir truputis ironijos ("Po Jogailos vedybų"). Šiame rinkinyje gal daugiau negu anksčiau jaučiamas noras tarti lyg testamentinį žodį savo tautai. Tokią išvadą galėtume pasidaryti iš pačių paskutinių "Po Dievo antspaudais" žodžių, kada Vytautas Didysis byloja būsimoms kartoms:
Mano sapną plėšys žvarbūs vėjai,
Kaip iškeltą vėliavą kovos lauke:.
Mano gaisro kibirkštys
Klajos po šaltą amžinatvę, \
Kol atgaus galybę . .J
Jūsų širdyse (103 p)

"Po Dievo antspaudais" struktūra yra chronologinė — pagal Vytauto Didžiojo gyvenimo kelius ir sūkurius. Toje istorinėj gijoj nesunku įžvelgti tris etapus. Pirmajame Vytautas Didysis dar nėra Lietuvos valdovas, o tik siekia jos:
Lietuvą imu ant savo surakintų rankų —
Kalinio grandinės Rauda. (13 p.)

Antrąja knygos dalimi, rinkinio viršūne, reikia laikyti eilėraštį "Žalgiris". Tai bene bus ir paties poeto viršūnė šiame rinkinyje. Autorius čia atliepė pulkus rikiuojančio vado žodį ir eigastį, istorinės valandos svorį, kovos siautulį ir tikrovę, pergalės didybę ir rūsčią lemtį. Atrodo, lyg poetas išsinėrė iš savęs ir, pagavęs savo didvyrio vizijas ir mostą, kreipiasi į skaitytoją nauja jėga ir nauju tikrumu:
Atlyginau
Už šimtmečių agoniją,
Už Jėzaus Kristaus apjuoką
Ties Baltija.

Dabar tegul sau virkauja
Begarbės priešo pilys,
Ir krykštauja lakštingala
Neries pakrantėje (53 p.)

Po Žalgirio eina tarsi Vytauto Didžiojo sintezė, jo žvilgsniai praeitin ir ateitin. Tai jo žodžiai ir apmąstymai savo tėvui, motinai, savo karalienei, popiežiui, vyskupui Motiejui ir dar kitiems. Išsiskiriam su Vytautu Didžiuoju gailaujančiu, kad "Rankoj nelaikiau karališkos lazdos" ir kad savo žygius baigia jisai "Be sūnaus":
Mano lobis
Dvi jūros,
Derlios lygumos,
Tyras dangus —
Milijonai skambių vieverėslių,
Medžių, upių, bangų ...
Vientulystėj šaukiau:
Kam tą lobį paliksiu,
Nepagimdęs sūnaus —
Kam raudos mano mylimos jūros,
Kam dainuos vieversiai,
Upės tvins,
Jūros gaus?
Visos kryžkelės
Vedė į garbę,
Bet likimas siaubus —
Nemačiau sūnuje savo veido,
Negirdėjau balse savo balso —
Ir užkeikiau lobius (102 p.)

Leonardas Andriekus savo poetinių versmių iš Lietuvos istorijos neužkeikė: davęs mums "Po Dievo antspaudais", jis savo lyrikoje jau parymo ties kitais žilos mūsų istorijos lapais ir žmonėmis-
Aug. Raginis