Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Krantas jau visai arti PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ROMUALDAS LANKAUSKAS   
Paplūdimy ir viksvomis apaugusiose kopose knibždėte knibždėjo žmonių; jų buvo tiek daug, kad darėsi nejauku ir nesmagu, pažiūrėjus į šitą judančių pusnuogių kūnų masę, į šituos atsikišusius pilvus ir nudribusias krūtis; į visa tai, ko nebepridengė rūbai.

Burnos prasižiodavo ir vėl užsičiaupdavo; dantys malė maistą; keliasdešimt tranzistorių rėkė apie ilgesį ir geltoną povandeninį laivą; rėkė vaikas; popieriukai nuo saldainių skrido į šiukšlių dėžes; žagsėjo persivalgęs mėsininkas'; jauna modistė glostė plaukus ant šalia gulinčio vyro krūtinės, suvytęs senis ieškojo smėlyje pamestų akinių, dama su trigubu paliaukiu karpėsi kojų nagus, o saulė vis kepino be perstojo, nepridengta jokio debesėlio, ir Baltija buvo labai lygi ir neįdomi lyg milžiniška bala; vanduo prie kranto buvo murzinas, perdaug šiltas, pilnas jūržolių, kurios dvokdavo ant kranto, kai jas išplaudavo silpna vilnis.
Karštis ir tingus žiovulys.
Jis atėjo į paplūdimį, sustojo ir ilgai dairėsi, ieškodamas laisvesnės vietelės, kur galėtų pasidėti rūbus. Visur užimta, žmogus prie žmogaus, šimtai figūrų, jau įdegusių ir dar baltų. Jo žvilgsnis nuklydo kopų link.
Jaunas vyras žengė atgal.

Jis nusivilko marškinius ir nusimovė kelnes. Saulė svilino jo nuogą raumeningą kūną, persisunkusį sunkaus nuovargio. Tas nuovargis glūdėjo ir širdy, ir jis buvo kažkoks keistas, slegiantis. Du buteliai vyno praėjusį vakarą nepajėgė jo nuplauti.

Nuovargis skverbėsi į jo dvasią, kuri su-gerdavo jį lyg kranto smėlis jūros vandenį.
Karštis ir tingus žiovulys.

Staiga paplūdimys sujudo: jūroje rėkė išsigandęs žmogelis. Trys jauni vyrukai puolė į jūrą ir greitai nuplaukė prie skęstančiojo. Mažas spektaklis ilgai neužtruko; publika atrodė nusivylus, kai vyrukai ištempė į krantą pilvotą ir gauruotą žmogelį. Tai buvo kažkoks kirpėjas. Jis ėjo susigriebęs už pilvo, spiaudyda-mas jūros vandenį, aimanuodamas ir dejuodamas labiau, negu reikėjo, nes buvo nepaprastai susirūpinęs savo menka gyvybe ir negalėjo kitiems šito neparodyti.

Jūra viliojo. Ji gaivino.
Jaunas vyras brido vis gilyn ir gilyn. Kai vanduo pasiekė krūtinę, jis pasinėrė, paskui iškilo į paviršų ir, smarkiai irdamasis stipriomis rankomis, nuplaukė tolyn. Priešaky žėrėjo auksinė jūra, ir akiračio linija buvo beveik susiliejusi su lygiu vandens paviršiumi.

Jam tolstant nuo kranto, vanduo skaidrėjo; dingo drumzlės, jūržolės, etiketės nuo butelių ir visi tie nešvarumai, kuriuos palikdavo jūroje tūkstančiai žmonių. Už dviejų šimtų metrų jūra buvo kitokia, ir jam vėl buvo smagu krištoliniame vandeny.

Jis plaukė ir plaukė, — pamažu, neskubėdamas, negalėdamas atsispirti neaiškiai pagundai, vedančiai jį vis toliau nuo triukšmingo kranto. Žmonių balsai pritilo. Kartais jis apsiversdavo ant nugaros ir pažvelgdavo į paplūdimį, kuris dabar buvo panašus į gelsvą, spalvotomis dėmėmis išmargintą drobę. Taškeliai ir dėmės; vieni gulėjo net nekrustelėdami, kiti judėjo. Marga ir tolima abstrakcija, kaip keistas spalvingas paveikslas.
Dabar jie buvo dviese — jis, jaunas žmogus, ir senoji Baltija. Jam nesinorėjo grįžti į krantą. Tolyn, vis tolyn! Kažkokio nesuprantamo troškimo pagautas, jis slydo per gaivų vandenį, stipriai pasispirdamas rankomis ir kojomis, ir plaukti buvo taip gera, negalvojant apie pavojų, apie tai, kad vis dėlto reiks pasukti atgal.
Atgal? Kodėl atgal?

Jis plauks be galo. O kai pritrūks jėgų ir kūnas pasidarys sunkus, tada, paskutinį kartą pažvelgęs į saulę, kabančią virš galvos, pamažu ims grimzti, ir grims ilgai, iš lėto, be baimės ir širdgėlos, kol pasieks švarų dugną ir susitiks su plekšnėmis, gulinčiomis ant vieno šono. Tenai jūros sodai, tenai jis pasiliks. Ateis ramybė. Ir laisvė.
Taip ir bus. Ir niekas nepastebės, niekas jo nepasiges.

Niekas? Jis prisiminė: septintą valadą pasimatymas. Ji lauks.
Jis mostelėjo rankomis ir apsivertė ant nugaros. Žuvėdra klykdama nuskrido kranto link. Jo žvilgsnis nuklydo paskui ją. Ir staiga jam pasivaideno, kad tenai, toli krante, ant kopos viršūnės, stovi ji, apsirengus žalia suknele, ir smarkiai moja jam balta skarele, ta pačia, kurią jis nupirko jai gimtadienio proga.
Jo lūpos sušnibždėjo:
— Atgal! Reikia grįžti atgal. Paskui jis dar pakartojo:
— Taip, reikia grįžti. Ji lauks.
Pamažu, lyg ruonis, jis pasinėrė į vandenį, valandėlę žvelgdamas į žalsvą tamsą, sklidiną begalinės tylos. Apačioj juodavo šalta gelmė.
Jis išnėrė, įtraukė į plaučius oro ir atsigręžė į kranto pusę. Spalvotų taškų buvo mažiau, tarsi saulė būtų juos išblukinusi.
Tikriausiai jau pusė septintos.
Rankos pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal. Ritmas vienodas, paprastas.
Jis plaukė žiūrėdamas į krantą, kuris artėjo lėtai, nepaprastai lėtai, tarsi tolimas uostas, į kurį suka audrų nukamuotas laivas.

Raudoni ratilai prieš akis. Reikia truputį pailsėti. Baimės jis nejautė, bet jūros sodai taip pat jo nebeviliojo. Ir troškimas atsistoti ant kieto pakrantės smėlio vis stiprėjo, proporcingai silpnėjant jėgoms.
Kažkas šaltas, glitus palietė petį. Jo nugara pašiurpo. A, medūza. Nieko baisaus. Tai ne pastipus žuvis ir ne skenduolis. Tačiau šitas medūzos prisilietimas jį privertė sudrebėti.

Raudoni ratilai čia imdavo mirgėti prieš akis, čia vėl pranykdavo. Bet akys vis aiškiau matė krantą, ryškėjantį kaip vaizdas fotoaparato linzėje, kai teisingai nustatomas atstumas.
Sugrįžti taip sunku.

O toldamas nuo kranto, jis galvojo, kad gali plaukti be galo ir niekada nepavargti. Kaip viskas apgaulinga!
Dabar svarbiausia — ištvermė. Jos užtekdavo jam visada, tad nejaugi pritrūks šį kartą? Tylūs ir šalti jūros sodai. Karštas ir švelnus smėlis krante. Ir ji ant kopos su balta skarele rankoje.

Jis pamėgino pasiekti kojomis dugną, bet dugno nebuvo, ir vėl teko ilsėtis (tas vakarykštis vynas!), o paskui atkakliai irtis pirmyn, skiriant vandenį pavargusiomis rankomis. Bet nuovargis širdy, tas, kuris buvo biauresnis už kūno nuovargį, tarsi kiek sumažėjo.

Krantas jau visai arti.
Dar penkiasdešimt, šešiasdešimt mostų.
Ranka ūmai grybštelėjo smėlį.
Sekluma.
Jis atsistojo ir, šlitiniuodamas it girtas, nubrido į krantą, kuris apsigaubė gelsva migla. Kai ji išsisklaidė, vėl sutvisko saulė.

Karštis ir tingus žiovulys. Tranzistorius rėkė apie geltoną povandeninį laivą. Vaikas neberėkė. Mėsininkas nebežagsėjo, nes buvo išalkęs. Dama su trigubu paliaukiu tepėsi kremu "Ni-vea". Senis vis dėlto surado smėlyje savo akinius.

Laikrodis rodė be penkių minučių septynias. Pats laikas į pasimatymą. Žinoma, suspėti jau sunku. Jis mikliai apsirengė ir greitai nužingsniavo į parko pusę. Pro šalį šmėkščiojo rusvi, įdegę žmonių veidai. Kvepėjo gėlės ir pušys.

Ji laukė sėdėdama ant suoliuko. Jos veidas buvo gražus, bet piktas.
— Kodėl tu pavėlavai?
— Aš buvau labai toli, — atsakė jis, — Galėjau ir negrįžti.
— Kur toli?
— Jūroje. Bet tu stovėjai ant kopos, mojavai balta skarele, ir aš grįžau.
— Neprasimanyk niekų, — susiraukė ji. - — Aš buvau kirpykloje. Argi tu nematai, kaip gražiai susidėjau plaukus?
— Taip, matau. Bet tu stovėjai ant kopos ir mojavai skarele.
— Nesuprantu, — tarė ji, gūžtelėjusi pečiais. — Šiandien visai tavęs nesuprantu.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai