Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KUN. K. ŽITKUS APIE VAIŽGANTĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė K. ŽITKUS   
Kan. J. Tumo-Vaižganto gimimo šimtinis jubiliejus buvo plačiai paminėtas ir tėvynėje — gražiu jo "Pragiedrulių" išleidimu, eile straipsnių ir atsiminimų. Tarp kitų savo atsiminimus apie Vaižgantą paskelbė ir kun. K. Žitkus (Vincas Stonis) "Kultūros barų" liepos numeryje. Jo šiuos atsiminimus perteikiame ir mūsų skaitytojams:
Juozas Tumas - Vaižgantas 1920 metų pradžioje iš Vilniaus persikėlė į Kauną ir buvo paskirtas Vytauto bažnyčios rektoriumi. Apsigyveno name prieš pat bažnyčią, Nemuno prieplaukos pašonėje. Netrukus teko ir man Vaižganto kaimynystėje įsikurti, todėl turėjau progos dažnai su rašytoju susidurti ir pabendrauti. Iš susitikimų su Vaižgantu dar ir dabar tebėra gyvi many kai kurie būdingesni jo posakiai ar jo gyvenimo epizodai. Ką-ne-ką norėčiau ir kitiems papasakoti.

Vaižgantas sportuoja
Prie pat Vaižganto buto esanti Nemuno krantinė buvo mėgiamiausia rašytojo atokvėpių vieta. Jis po keletą kartų per dieną atsiplėšda-vo nuo savo rašomojo stalo ir skubėdavo krantine į prieplauką pasigrožėti atplaukiančiu garlaiviu. Vakarais Vaižgantas mėgdavo krantinėje pasivaikščioti ir palaukti, kol saulė visai pasiners į raudoną Nemuno srovę. Jei krantinė būdavo tuščia, jis čia dar ir pasimankštindavo.

Vieną kartą ir užtikau Vaižgantą besimankštinantį krantinėje. Jis visas spurdėjo, rankos sukosi kaip malūno sparnai. Man pasirodė, kad Vaižgantas nesilaiko jokios mankštos sistemos. Kaip visame savo gyvenime, taip ir čia jis kuria. Koks judesys atėjo jam į galvą, tokį tuojau ir atliko. Nedrįsau prie Vaižganto artintis pačiame jo mankštos įkarštyje ir laukiau, kol baigs savo sportą. Bet jis mane greit pastebėjo. Mankštą nutraukė ir ėmė man moti:
— Eikš į pakrantę, čia daugiau oro. O kaip patiko mano gimnastika?!
— Labai, rektoriau. Aš taip greitai rankomis malti jokiu būdu nepajėgčiau.
— Reikia įprasti, — aiškino man Vaižgantas. — Jėgos užauga, patvariai besimankštinant. Mankš-tinkis, kasdien mankštinkis! Atrodai kaip spaigliams dygstant viščiukas. Negerai. Ateik dažniau į pakrantę. Pamatysi, kaip skruostai ims raudonuoti.

Mūsų pažintis su Vaižgantu tada jau toli buvo pasistūmėjusi. Nors rašytojas buvo visais dvidešimt penkeriais metais už mane vyresnis, jo laisvumas ir natūralumas su manimi vertė ir mane tokiu būti.

— Ačiū, rektoriau, už kvietimą dažniau į tamstos valdas užsukti. Būtinai pasistengsiu. Bet su sportu gal čia reikėtų truputį atsargiau.
— O kodėl atsargiau? Manai, kad aš savo mankšta krantinę išgriausiu? Ateik pats ir dar atsivesk visą šimtą — krantinė ne bulvėmis grįsta, jos ir norėdamas ne-nuspardysi.
— Taip, rektoriau, bet prašau leisti man papasakoti vieną prieš kelias dienas atsitikusį įvykį, ir viskas paaiškės.
— Na, na? Įvykis? Pasakok! — susidomėjo Vaižgantas ir stabtelėjo.
— Tamsta neseniai buvai pasikėsinęs Nemune nusiskandinti, — pradėjau šypsodamasis.
— Nusiskandinti? Kokia nesąmonė!
— Taip, taip, rektoriau, nusiskandinti. Užvakar rytą į katedros zakristiją įgriuvo viena moterėlė i susijaudinusi ėmė pasakoti, kad už Vytauto bažnyčios kažin koks kunigas bandąs sau galą pasidaryti. Jis esąs basas, be kepurės. Bėgioja Nemuno pakrante, pabrenda į vandenį sutaną pasikėlęs ir vėl bėgioja. Norėjo bent du skubiai deleguoti į pakrantę, bet kažin kam toptelėjo į galvą mintis, kad tai tamsta panemunėje savo sveikatą grūdini. Kilo juokas. Moterėlė buvo nuraminta ir visas incidentas baigėsi.

— To dar betrūko! —šūktelėjo Vaižgantas. — Stebėtina, kaip dar manęs iki šiol vyskupo kurija nepakvietė dėl šio įvykio aiškintis. Ak, ta mūsų laikinoji sostinė — maža ji ir tvanki!

Vaižgantas pasidarė tylus ir rūškanas, žiūrėjau į jį ir graužiausi, kad papasakojau, kaip Zagariš-kių Marcelė komentavo rašytojo ankstyvąją mankštą. Po valandėlės Vaižgantas atsisveikino ir dingo savo bute. Pasukau ir aš Rotušės aikštės kryptimi. Vis dėlto ir toliau rytinės Vaižganto mankštos nenutrūko, o į dienines jo mankštas ir aš įsitraukiau. Nelabai net žiūrėdavome, ar kas stebi mus, ar ne.

Vaižgantas skelbia blaivybę

Vaižgantas turėjo daug savo gerbėjų, bet netrūko jam ir priešų. Ypač dvasininkų tarpe buvo nemaža tokių, kurie Vaižganto nemėgo. Vieni piktindavosi savotiškomis pamaldomis Vytauto bažnyčioje, kiti pavydėjo augančios Vaižganto garbės ir populiarumo, dar kiti niršo, kad rašytojas nestojo į krikščionių demokratų partiją. Imta Vaižgantą skųsti vyskupui ir smerkti spaudoje. Jo adresu buvo paskleista net įvairių žeminančių gandų. Vaižgantas ir raštu atsikirtinėjo savo oponentams, bet buvo įsitikinęs, kad pats jo nepriekaištingas gyvenimas geriausiai gali šmeižtams užkirsti kelią.

Tarp įvairių gandų ėmė kursuoti gandas, kad Vaižgantas pradėjęs girtauti. Rašytojas dėl šitokio šmeižto labai susijaudino. Bene 1922 metų vasarą, susitikęs mane, tarė:
— Sveikink mane — aš jau abstinentas, žinai, bičiuli, pikti liežuviai mane apšaukė girtuokliu. Greit visi įsitikins, kad tai netiesa. Jau įsirašiau į blaivininkus, o šį sekmadienį ketvirtą valandą skaitysiu apie blaivybę paskaitą. Ateik į Liaudies namų salę pasiklausyti.

Padėkojau Vaižgantui už kvietimą ir sekmadienio popietę jau sėdėjau Liaudies namų salėje. Salė buvo pilna klausytojų. Nešinas dideliu portfeliu, pasirodė ir Vaižgantas. Jis užlipo į sceną ir labai rimtai pradėjo raustis po portfelį. Ant scenos stalelio atsirado dvi lėkštės, butelis su kažkokiu skysčiu ir du kiaušiniai. Publika ėmė ploti ir laukė, kas toliau bus. Vaižgantas į plojimus nekreipė dėmesio, tik vieną kiaušinį pradaužė į stalą ir rūpestingai iš jo į lėkštę išvarvino baltymą, o trynį pats prarijo. Tą pat padarė ir su antruoju kiaušiniu. Paskum atkimšo butelį ir kiaušinių baltymą apliejo skysčiu. Salėje pasidarė nepaprastai tylu. Visi įtemptai sekė, ką veikia prelegentas.

— žiūrėkite, Tumas alchemija užsiiminėja! — pasigirdo tyloje truputį prislopintas storas balsas. Vaižgantas atsitiesė ir rimtu veidu prabilo:
— Taip, gerbiamieji, alchemija užsiiminėju ir štai gauti nuostabūs rezultatai. Skaidrų skystą kiaušinio baltymą išvarvinau į lėkštę, o į baltymą įpyliau spirito. Pažiūrėkite, kas pasidarė. Na, tik pažiūrėkite!

Vaižgantas pamojo man ir ištiesė lėkštę. Iš suolo pašokau į scenos pusę, ir lėkštė atsidūrė mano rankose. Ji stipriai dvokė denatūratu. Skystyje plūduriavo gerokai sustingęs ir pablyškęs kiaušinio baltymas. Pasidžiaugęs įdomiu vaizdu, perdaviau lėkštę kitiems. Kai lėkštė vėl grįžo ant prelegento stalelio, Vaižgantas apramino klausytojų klegesį ir pradėjo:
— Blaivininkai ir neblaivininkai! Neveltui aš čia alchemija užsiiminėjau. Jūs patys matėte, į ką spiritas pavertė kiaušinio baltymą. Jis jį sukietino, o ne ištirpdė. Toks pat procesas vyksta ir su baltymais pilve, iki į jį įpilama alkoholio. Prietaras, kad degtinė, konjakas, likeris ar kitoks alkoholinis gėrimas lengvina skrandžiui valgį suvirškinti. Gerbiamieji, pilkite spiritą į primusus, sušlaks-tykite juo kompresus, dezinfekuokite juo rankas, tik jau susimildami, nepilkite spiritinių gėralų į savo pilvus!

Vaižgantas kalbėjo karštai, vaizdžiai ir įdomiai. Niekam nepabodo klausytis paskaitos, nors ji užsitęsė beveik valandą. Nežinia, kiek buvo įtikintų, kad svaigalai kenkia, bet klausytojai tikrai pajuto, kad Vaižgantas — nuoširdžiausias blaivininkas.

"Deimančiukų" ieškotojas

Vaižgantas labai mylėjo žmones ir net savo priešams buvo pakantus ir geras. Be jokių išimčių kiekvienam jis stengėsi padėti. Ypač jis mylėjo jaunuosius mūsų literatus ir jų tarpe ieškojo talentų. Ir surasdavo. Jo manymu, ne vieną "perlą". Griežtesni kritikai už tai jį smerkdavo. Bene Vytautas Bičiūnas buvo Vaižgantą net "urakritiku" praminęs ir toks pašaipus epitetas bematant prigijo jaunųjų literatų tarpe. Vaižgantas atsikirtinėdavo savo priekaištautojams ir atkakliai gindavo savo atrastuosius talentus. Vis dėlto jis labai kentėdavo, kai tekdavo jam su kuo nors spaudoje ar susirinkimuose susikirsti.

— Ak, tas Salys šemerys, — kartą be jokių įžangų šūktelėjo man Vaižgantas. — Su savo "Granata krūtinėje" privirė tiek košės, kad ir aš nuo jos jau springstu. Reikėjo gi jam į savo eilėraščius prikamšyti trivialumų, — tuo jis visą savo karjerą sužlugdė! Sumalė jį mūsų kritikai į miltus — net ir jo talentą. O kai man pagailo to keturvėjininko ir objektyviai ėmiau vertinti jo poezijos krislelius, ėmė kritikai ir mane pliekti. Girdi, pornografiją ginu. Ne — talentą ginu!

Vaižgantas visuomet labai jautriai reaguodavo į kiekvieną mūsų grožinės literatūros faktą. Tas jo reagavimas dar labiau sustiprėjo, kai jis Vytauto Didžiojo universitete ėmė dėstyti lietuvių literatūrą. Tuo metu mano susitikimai su Vaižgantu pasidarė pripuolami ir dažniausiai trumpi. Vaižgantas vis skubėdavo, bet ir tais atvejais jis neiškęsdavo ko nors įdomaus nepasakęs mūsų literatūros reikalu. Kartą prabėgom tarė:
— Ar pažįsti Liudą Girą?
—Kas gi Kaune jo nepažįsta?
— atsakiau.
— O E. Radzikauską ar pažįsti?
— vėl paklausė.
— Tik iš jo raštų. Koks puikus kritikas!
— Pridėk dar — kiek tas puikus kritikas prirašė puikių panegirikų apie Liudą Girą! — perkirto mane Vaižgantas.
— O ar žinai, — tęsė toliau Vaižgantas, — kad Liudas Gira ir E. Radzikauskas yra tas pats asmuo, tik dviejose asabose? Na, atsakyk man dar į vieną klausimą. Ar pažįsti Balį Sruogą?!
— Kurgi ne! Mudu abu vabal-ninkėnai, — atsakiau.
— Yra dar vienas vabalninkė-nas — B. Sirakuzinas. Gal ir šį pažįsti?
— Dievaži, profesoriau, apie jokį Sirakuziną nesu Vabalninke girdėjęs, bet jo kritikos straipsnius esu skaitęs.
— O ką? Gražiai B. Sirakuzinas rašo apie B. Sruogą?
— Taip, profesoriau.
— Tai žinok, — jau karščiuodamasis ėmė kalbėti Vaižgantas — kad B. Sirakuzinas yra tas pats B. Sruoga. Kokia gėda! Ir Gira, ir Sruoga ėmė save garsinti už mįslingų pseudonimų pasislėpę. Bet taip nedera, bet taip negražu! Tfu!
Vaižgantas dingo iš mano akių, o aš ilgai dar negalėjau atsipeikėti, pritrenktas man atskleistų literatūrinių paslapčių.

"Čia ne bankas"

Mano su Vaižgantu susitikimai nutrūko ankstyvą 1925 metų pavasarį. Sušlubavus sveikatai, buvau siunčiamas į Italijos kurortinį miestą Meraną pasigydyti. Atsisveikindamas su pažįstamais, užėjau ir pas Vaižgantą. Jau jo prieangyje pajutau, koks originalus tas mūsų rašytojas! Į duris, pro kurias ' reikėjo įeiti pas Vaižgantą, buvo prismeigtas didelis popieriaus lakštas. Jame stambiomis ir ryškiomis raidėmis buvo įrašyta: "Čia ne bankas! Pinigų niekam neskolinu". Pagavo mane linksma nuotaika, ir praėjo keletas minučių, kol aš susikaupiau ir paspaudžiau skambučio mygtuką. Atsidarė durys, ir aš stačiai patekau į Vaižganto glėbį.

—Atsiprašau, kanauninke, aš ne skolintis, — pradėjau.
— Nesijaudink, ne pačiam tas durų plakatas. Žinai, apniko mane visokiausi valkatos ir vis kauly j a pinigų. Kad bent pašalpos prašytų, tiek to, bet jie ateina skolytis. žino, kad pašalpos gaus litą, paskolos jau gali pareikalauti penkiasdešimt ar net šimtą litų. Paskolinai — tiek tuos skolininkus ir be-matysi. Dar nebuvo mano gyvenime nė vieno atvejo, kad kas nors būtų skolą grąžinęs. Esu literaliai apiplėštas. Užtat miela, kai ne plėšikas pasibeldžia į duris. Na, kaip laikaisi?

Aš papasakojau, kad išvažiuoju gydytis ir atėjau pas profesorių atsisveikinti. Man pasirodė, kad Vaižgantas gerokai susirūpino, ir jo akys truputį padrėko. Jis pasodino mane prie savo rašomojo stalo ir kruopščiau negu gydytojas apklausinėj o. Vaižgantas pats buvo sirgęs džiova, todėl man pateikė daug naudingų patarimų, bet labiausiai stengėsi mane optimistiš. kai nuteikti.

— Blogai atrodai, bet būsi sveikas, tik neprarask geros nuotaikos. Optimizmas — pats veiksmingiausias vaistas!
Toliau kalba nukrypo į literatūrą. Pasisakė, kad paskaitos universitete apie aušrininkus jam jau iki gyvo kaulo įgrisusios. Pradėsiąs kursą apie ką tik pasireiškusius jaunuosius mūsų poetus. Paklausė manęs, kada aš baigsiu universitetą ir dar apibėrė įvairiais klausimais. Aš ėmiau pavargti. Tai pastebėjęs, Vaižgantas ėmė atsisveikinti.

— Atsiųsk savo adresą ir man rašinėk. O čia, va, kelionei pavir-žio. Paimk, pinigai bus reikalingi.
Vaižgantas pakišo man visą pundą litų. Rašinėti jam pasižadėjau, padėkojau už pinigus ir jų nepriėmiau. Vaižganto geraširdiškumas mane sujaudino, ir aš paskubėjau prasišalinti.

Paskutinis vizitas

Atitrūkęs nuo Kauno 1925 metų pavasarį, į jį begrįžau tik 1930 metų rudenį. Netrukus susitikau ir su Vaižgantu. Man pasirodė, kad per penkerius mūsų nesimatymo metus rašytojas gerokai pasikeitė ir paseno. Jo balti plaukai buvo jau įgavę pilkšvumo atspalvį. Veidas daugiau pablyškęs, o smulkios raukšlelės jau kaupėsi apie lūpas, akis ir puošė kaktą. Jis pats buvo mažiau kalbus ir judrus. Ėjo gandai, kad Vaižgantas tapęs irzlus ir jo gerbėjų gretos vis labiau tirpsta. Nuo 1928 metų ėmęs paskaitose nuvargti ir net jas praleidinėti, o 1929 metų rudenį visai pasitraukė iš universiteto. Pagaliau 1933 metų pradžioje Vaižganto sveikata taip pašlijo, kad jis turėjo atsigulti i Kauno valstybinę (dabar Kuzmos) ligoninę.

Sužinojęs, kad Vaižgantas negaluoja, nuėjau aplankyti. Koridoriuje sutinku man pažįstamą medicinos seselę Birutę Baliulytę ir klausiu, kaip mūsų mielo rašytojo sveikata.

— Menkoka, — atsako ji, — nors prof. VI. Kuzma rūpestingai jį globoja. Dabar vyksta įvairūs paciento sveikatos tyrimai. Konstatuota, kad Tumas serga stipria anemija. Be to, kažin kas yra jo plaučiuose. Kosti, dūsta. Gal emfizema, gal bronchinė astma. Turi daugiau gulėti, temperatūra šokinėja, o jis baisus nenuorama. Jo pilni koridoriai ir palatos. Tik viena sesuo Emilė Plučaitė dar pusėtinai su juo susitvarko.

— Susitvarko! — prašneko kaip iš žemės išdygusi sesuo Plučaitė. — Koks čia susitvarkymas, štai prof. Kuzma liepė man Vaižgantą paruošti tyrimams, o jis nenori klausyti.
Netrukus Vaižgantas buvo pakviestas į operacinę.

Profesorius liepė pacientui lipti ant operacinio stalo. Vaižgantas nuspyrė nuo kojų kurpes, pabloškė į šalį savo chalatą ir klusniai kaip vaikas užkopė į stalą.
Aš ir kiti, klausydamiesi seselės Plučaitės pasakojimų, leipome juokais — tiek sąmojaus krėsdavo jis kiekviename žingsnyje, nors ir ligos priblokštas. Vis dėlto Vaižgantas nebuvo toks nedrausmingas. Ypač med. seseriai Plučaitei jis buvo klusnus, nuoširdžiai dėkingas. Išvykdamas iš ligoninės, jai yra davęs dovanų "Dėdes ir dėdienes" su savo autografu ir Putino romaną "Altorių šešėly". Dabar šis "Altorių šešėly" tomas yra Kauno literatūriniame muziejuje.

Sužinojęs, kad prof. VI. Kuzma buvo griežtai įsakęs neleisti lankytojams Vaižganto varginti, nesi-veržiau ir aš į jo palatą. Su bloga nuojauta išėjau iš ligoninės. Ir tikrai, Vaižganto sveikata vis labiau menkėj o. Vėliau plaučiams tirti ir gydyti jis buvo perkeltas į šv. Luko ligoninę, bet čia dar blogiau pasijuto. Pats pasiprašė grąžinti jį į naująjį butą Vaižganto gatvėje ir čia 1933 metais balandžio mėn. 20 d. mirė.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai