ŽODIS APIE KELEČIAUS KŪRYBĄ Spausdinti
Parašė Viktoras Vizgirda   
Meno pasaulis skiriasi į du žemynus. Pirmasis jų — tai mirusiųjų pasaulis, kur muziejų puikybėj spindi amžinos vertybės, bet taip pat dulkių kloduose trūnija, kas neatlaikė laiko tėkmės. Gyvųjų pasaulis — kovos laukas, kuriame gimsta naujos pajėgos, kaunasi, laimi ar žūva tikri ir netikri ateities meno pranašai. Būti Į-rašytam ar išbrauktam iš avangardo priklauso nuo meninės kokybės, bet taip pat ir nuo apsukrumo, mados, laimės.

Kada pasitinkame naują meno pajėgą, klausiame, kas ji tokia. Ne svarbu, kad naujas žmogus. Svarbu jo meno vertė. Blogai, jei jo meną galime išmatuoti tik paskutinės mados mastu. Mes dabar ypatingai vertiname madą, bet kartu nepakenčiame panašumo, šiame naujovių ir individualybės kulto amžiuje dailininkui keliami dideli reikalavimai: jis turi būti toks, ir vis naujų kelių ieškantieji, kaip visi pažangiausieji, bet drauge jis turi būti į nieką nepanašus. Jis turi rasti savo individualų veidą.

Mūsų dailės gyvenime neseniai ėmė reikštis Jonas Kelečius, kurį anksčiau pažinojome kaip dramos aktorių. Čikagos meno institute "baigęs studijas, savo pirmąją individualinę parodą jis surengė Čiurlionio galerijoj prieš penketą metų (1965). Pernai toj pačioj galerijoj jis jau antrą kartą rodė savo kūrinius. Šį pavasarį buvo progos jo darbus pamatyti ir Bostone.

šiuo metu yra dvi pagrindinės abstraktinio meno mokyklos — amerikiečių (New Yorko) ir prancūzų (Paryžiaus). Amerikiečių dailininkų kūryboje dominuoja ekspresija ir pribloškiantis efektas. Tuo tarpu prancūzų dailės mokykla daugiau domisi estetinių problemų nagrinėjimu. Nuošaliau dar stovi italų dailė, tradiciškai išeinanti iš futuristų mokyklos, ir Meksikos politinis ir ekspresionistinis realizmas, kurį paskutiniuoju laiku pamėgdžioja užsilikę sovietų socialistinio realizmo propagandistai.

Jeigu reikėtų Kelečių įrikiuoti į šią grandinę, tai jis rastų vietos šalia prancūzų mokyklos, kuri ir toliau taikstosi nenutolti nuo grožio.
Kas daro Kelečiaus darbus patraukliais — tai grožio ieškojimas-Kaip tapytojas — spalvininkas, jis derinasi prie impresionistų ir gal dar daugiau prie poimpresionistų spalvų teorijos. Bet jis jau surado savo individualią tonų gamą. Jo spalvų harmonija yra sodri ir išraiški subtilių tonų kontrastuose.

Kelečiaus spalvos nėra pripuolamos. Jis nenaudoja lengvai randamų mechaniško maišymo efektų. Spalvą jis valdo savo valia. Tai liudija jo paveikslų įvairus ir nepasikartojantis koloritas. Kada jis sprendžia spalvinį uždavinį, jis žino, ko siekia. Bene labiausiai kompaktiškas tapinys Bostono parodoj buvo "Spalvinė kompozicija", kuriame įvairių pilkų ir šiltų tonų daugybę papildo keli mėlynos ir žalios spalvos kontrastai. Darni ir skambanti visuma charakterizuoja šį kūrinį. Kaip kontrastas šiam paveikslui yra jau žalio kolorito drobė "Gamtovaizdis". Tie du darbai ir liudija Kelečiaus spalvų valdymą.

Ankstyvesniuose peizažuose ir figūrinėse kompozicijose Kelečius dar yra realus. Beveik visuose Kelečiaus abstraktuose taip pat jaučiame realų daiktų buvimą, bet nebegalime jų atpažinti. Jie kaip vaiduokliai teatrališkoje metamorfozėje susiklosto aprėžtame plote nebyliam spektakliui. Kartais rodos, lyg būtų pastatai, žemės ruožas, vandens masė ar dangaus skliautas. Aplamai savo abstraktuose jis nebando sukurti nei naujo pasaulio, nei ieško originalumo keistenybėse. Jis savo gyvenimo aplinką ir savo žvilgį į pasaulį bando išreikšti spalvinėmis priemonėmis, visai ne kopijuodamas regimos tikrovės. Jo paveikslai yra jo vidaus nuotaikos ženklai. Tai jo gyvenimo simboliai kaip menininko, neieškančio filosofinių problemų sprendimų ir nevaizduojančio tragiško dabarties žmogaus, kuris gyvena netikrovėje ir neranda atsakymų į daugelį jam rūpimų klausimų.

Gal labiausiai amerikoniškas Kelečiaus kūrinys yra "Abstraktinė kompozicija", kur plakatų motyvai ir Amerikos miesčioniškos architektūros gabalai sudėstyti geometrinėje tvarkoje. Tokį darbą jau galima pavadinti abstraktiniu ekspresionizmu, kuris po II pasaulinio karo amerikiečių dailę pertvarkė iš pagrindų ir galutinai palaidojo kolonialinį realizmą. Kitas amerikietiško stiliaus abstraktas yra didelių plokštumų "Koliažas" — pa-spalvintų rupių drobių dekoratyvinis junginys, taip dabar mėgiamas parodose ir moderninės architektūros papuošimuose.

Iš portretų (ar tikriau tariant moteriškos giminės pozuotojų) reikia atkreipti dėmesį į paveikslą "Belaukianti". Tame darbe mažiau piešinio, mažiau konstrukcijos, bet labai turtinga ir išlaikyta spalvų gama turi nuotaikos. Kituose dviejuose portretuose: "Carmelita" ir "Sėdinti mergaitė" visas dėmesys jau sukoncentruotas į figūros į-komponavimą interjero aplinkoje.
Iš interjerų vienas iš tapybiš-kiausių yra "Nature morte" su kėde ir gėle. Pilkų spalvų jėga ir tonų turtingumas šiame paveiksle jungiasi su labai sudėtinga kompozicija.

Nuotaikinga yra ir kompozicija "Pilkuose tonuose". Tai gali būti pajūrio peizažas, kaip ir priemiesčio motyvas. Įvesti keli rausvi tonai sudaro kontrastą delikačiai spalvų gamai.
Kreipia dėmesį ir Kelečiaus mažo formato darbai — etiudai. Tai spontaniškai išsiveržę apmatai, pilni gyvybės ir nuotaikos. Jie dažnai perkrauti, bet organizuoti. Dalį jų galima būtų priskirti grafikai. Tai vienspalvės ar kelių tonų kompozicijos. Gal Kelečius tuos darbus naudoja kaip paruošiamuosius didelėms drobėms, bet ir atskirai imami jie jau yra užbaigti jo kūrybos darbai.
Viktoras Vizgirda