Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MŪSŲ KELIAS Į JUNGTINES TAUTAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Algimantas P. Gureckas   

Kai Baltijos valstybių laisvės klausimas tarptautinėj politikoj grimsta nepralaužiamoj tyloj, jo iškėlimas Jungtinėse Tautose būtų didelis laimėjimas bent tuo, kad Baltijos tautų likimas vėl iš naujo būtų primintas pasaulio viešajai nuomonei. Jau pati mūsų veikla, raginanti šį klausimą kelti, neleidžia jo atidėti Į šalį ir užmiršti. J. Pakalnis savo straipsnyje (š. m. "Aidų" birželio numery) "Jungtinės Tautos ir laisvės byla" teisingai nurodė, kad mums nereikia bijoti eiti į Jungtines Tautas, ir taikliai pastebėjo, kad neapdairu nekritiškai priimti nors ir draugiškų valstybių patarimus, šis straipsnis galėtų būti gera pradžia išsiaiškinti mūsų politikos prielaidas, jei jame, iškeliant Rezoliucijoms remti komiteto veiklą, nebūtų su-ignoruoti kiti keliai į Jungtines Tautas. Šiaip atrodo, kad tik tas komitetas rūpinasi Lietuvos laisvės bylos kėlimu Jungtinėse Tautose. Jei taip, tai kur gi 1965 m. lapkričio 13 d. manifestacija ir žygis į Jungtines Tautas, Antikoloniali-nės lygos apeliacijos i Azijos bei Afrikos valstybes, I Jaunimo kongreso peticija Jungtinėms Tautoms ir dabar besitęsianti, pastovi Batuno veikla? Darosi baugu, kad ir į mūsų žurnalus neįsimestų plačiai pasklidusi mūsų laikraščių praktika ignoruoti ne savos krypties organizacijas, ne savų žmonių vadovaujamą veiklą ir skirtingų nuomonių mūsų visuomenėj pasireiškimą.

Kai RRK kelią į Jungtines Tautas mato tik per JAV vyriausybę ir jos misiją, kiti taip neapsiribojo ir kreipėsi j visas ar kurią nors dalį tos tarptautinės organizacijos narių — valstybių. Tie du keliai visai nesikerta, bet kaip tik vienas kitą papildo. Deja, pas mus Įprasta Įžvelgti priešingybes ir ten, kur jų nėra. Todėl nenuostabu, kad tarp RRK ir Batuno ne tik nėra jokios koordinacijos ir talkos, bet ir iš viso nėra jokių santykių, jie viens kitam lyg visai neegzistuotų.

Svarstydamas mūsų kelius į Jungtines Tautas, J. Pakalnis sutinka su dr. J. žmuidzinu, Lietuvos generaliniu konsulu Kanadoj, kad nesą prasmės laukti paramos iš Afrikos ir Azijos tautų, nes šios esą nepribrendusios. Tačiau išvadose jie išsiskiria. Generalinis konsulas pataria susilaikyti nuo žygio į Jungtines Tautas, gi J. Pakalnis siūlo visas mūsų pastangas nukreipti į Ameriką. O kur gi visos kitos valstybės — Jungtinių Tautų nariai? Ar galima nesiskaityti su Europa, užmiršti Lotynų Ameriką?

Nors dauguma Europos valstybių Baltijos tautų likimui yra abejingos, tačiau ir jų tarpe dar yra laisvės idėjai ištikimų kraštų — Airija, Norvegija, Malta. Lotynų Amerikoj turime visą eilę draugų, ir nebūtų labai sunku jų dar daugiau laimėti. Pagaliau pas mus nuolat linksniuojamas Afrikos ir Azijos kraštų nepribrendimas yra gan reliatyvus. Tiesa, daugelis Afrikos valstybių į pietus nuo Saha-ros yra be valstybinių tradicijų ir be vieningo etninio pagrindo. Tačiau Azijos ir šiaurinės Afrikos tautų senos valstybinės tradicijos siejasi su didžiosiomis tų kontinentų civilizacijomis. Todėl mums, kurie priklausome kitai civilizacijai, labai sunku ir pavojinga vertinti jų politinio bei kultūrinio pribrendimo laipsnį, kad kartais nenutiktų, kaip tiems anglams, kurie ilgai gynė savo valdžią Kipre ir nesutiko jam duoti laisvės, visai rimtai tvirtindami, jog tos salos gyventojai dar nepribrendę valstybiniam gyvenimui, nors Kipro gyventojų dauguma yra graikai...

Pribrendę ar ne, Azijos ir Afrikos kraštai savo interesus suvokia. Kai po 1965 m. lapkričio 13 d. manifestacijos New Yorke buvo lankomos misijos prie Jungtinių Tautų ir joms įteikiamas prašymas kelti Baltijos valstybių laisvės klausimą, tarp kitų buvo paprašyta audiencijos ir Brazavilės Kongo misija. Ambasadorius atsisakė delegaciją priimti, bet pats jos vadovui telefonu paaiškino, kad "mes gerai žinom jūsų kraštų likimą, ir visos mūsų simpatijos priklauso jums ir visiems kitiems, kurie siekia laisvės, bet mūsų kraštas mažas ir naujas su daugybe visokiausių sunkumų, jis negali sau leisti susikirsti su galingąja Sovietų Sąjunga". Brazavilės Kongas buvo tiesiausias, bet kitais, diplomatiškesniais žodžiais tą patį teko išgirsti daugelyje misijų.

Visai kitaip baltų delegacija buvo sutikta Irako misijoj. Jo diplomatai, nesileisdami į užuojautas, iš karto pasisakė, kad Irakas gali būti suinteresuotas iškelti Baltijos klausimą Jungtinėse Tautose. Jie teiravosi apie konkrečius dalykus — liudininkus ir medžiagą, kurie galėtų įrodyti Sovietų Sąjungos administracijos Baltijos kraštuose kolonialinj pobūdį. Mūsų pateiktą medžiagą jie pažadėjo persiųsti į Bagdadą, į užsienio reikalų ministeriją, kad ji nuspręstų, ar Irakas imsis mūsų prašomos iniciatyvos. Jie taip pat žadėjo išsiaiškinti su sau draugiškos Sirijos misija, ar ji sutiktų bendrai kelti Baltijos klausimą. Via tai teikė vilčių, nes atrodė, kad Irakas nori atkeršyti sovietams už kurdų sukilimo rėmimą ginklais ir jų pasisakymus Jungtinėse Tautose už Kurdistano apsisprendimo teisę. Šis spėjimas pasitvirtino, kai netrukus po delegacijos apsilankymo prasidėjo derybos tarp Irako vyriausybės ir kurdų. Irako misijos susidomėjimas Baltijos klausimu tada pradėjo regimai nykti ir pagaliau visai dingo. Tiesa, derybos vėliau nutrūko ir karas vėl užliepsnojo, bet sovietai jau liovėsi kurdus rėmę ir, ginkluodami arabus prieš Izraeli, ėmė tiekti ginklus Irakui. Mums tada Irako ir Sirijos misijos liko visai nebeprieinamos.

Ir Amerikos politiką lemia jos interesai. Tik jos kaip didžiosios, pasaulinės galybės interesai daug toliau siekia negu kitų, mažesnių ir silpnesnių valstybių. Po I pasaulinio karo prezidentas W. Wilso-nas bandė pakeisti tarptautinių santykių pagrindus, jo įkūrtoJi Tautų Sąjunga turėjo vykdyti tarptautinį teisingumą, ginti teisę ir tvarką. Jam tragiškai nepasisekė, bet pas mus liko įsitikinimas, kad Amerikos pareiga šalinti visas Pasaulio skriaudas ir neteisybes. Iš tikro Amerikos vyriausybė ir" jos politiką vykdą pareigūnai visai nemano, kad jie būtų įsipareigoję tokiam neaprėpiamai plačiam užždaviniui. Priešingai, šiuo metu Amerika jaučiasi per plačiai savo interesus užrėžusi ir, kur tik galima, stengiasi savo įsipareigojimus siaurinti. Tai gali paaiškinti ir RRK veiklos apsilpimą, nes Baltijos klausimo kėlimas Jungtinėse Tautose dabar būtų priešingas šiai jos politikos vyraujančiai tendencijai.

Kaip Amerikos vyriausybė žiūri į Baltijos kraštų išsilaisvinimo galimybes ir kame mato jo lemiamuosius faktorius, š. m. liepcs 20 d. paaiškino Valstybės sekretoriaus pavaduotojas Europos reika-lams ambasadorius Martin J. Hi-llen-brand: "... jis neseniai skaitęs pranešimus, jog Baltijos tautpse pasireiškiąs labai stiprus taukinis jausmas, kuris mum turėtų teikti pačią didžiausią jų išsilaisvimo viltį, kada nors įvykus jėgų persigrupavimui. Paskutinių 200 metų istorija aiškiai įrodžius 'nepaprastai didelį tautinių grupių gajumą" ("Baltiečių delegacija lankėsi Washmgtone", Amerikos lietuvių Tarybos pranešimas, Dubininkas, 1970 liepos 29).

Po 1956 m. Vengrijos revoliucijos Valstybės departamentas Pasiryžo Rytų Europoje niekuo neįsipareigoti ir jos tautų vilčių nebekurstyti, nes buvo aišku, kad viena iš priežasčių privedusių prie sprogimo buvo John F. Dulles paskelbtoji Rytų Europos išvadavimo politika. Pasirodė, kad vengrai Amerikos pažadus priėmė labai rimtai ir jais patikėjo. Valstybės departamentą tai stipriai suKretė. Buvęs jo Baltijos skyriaus vedėjas Ward paklaustas, kai jis dar buvo tose pareigose, kodėl Amerika nekelia Baltijos valstybių klausimų Jungtinėse Tautose, atsakė, kad okupacijos nepripažinimo politika visai nereiškia Amerikos įsipareigojimo ką nors daryti Baltijos kraštams išlaisvinti. Ji pageidauja jų išsilaisvinimo, bet nenumato imtis jokių politinių ar diplomatinių žygių ta kryptimi, nes jie tik kurstytų pavergtų tautų viltis. Tai būtų neatsakinga, nes tokių žygių sukeltos viltys neišsipildytų ir tai vestų į nusiminimą ir nusivylimą Amerika. Ward pabrėžė, kad Amerikos politika Baltijos valstybių atžvilgiu nėra jokia paslaptis, priešingai, Valstybės departamentas pageidauja, kad Amerikos lietuvių visuomenė ją žinotų ir suprastų.

Prezidento Roosevelto pareiškimas ALTo delegacijai ir Atlanto charta buvo karo propagandos Pažadai, kuriuos jis nė nebandė vykdyti. Tai dabar žinome iš daugelio paskelbtų prisiminimų apie karo meto sąjungininkų viršūnių konferencijas. Amerika ir Anglija galėjo Baltijos kraštams išreikalauti tokį statusą kaip Lenkijai, nes sovietai dėl to nebūtų kariavę, tačiau apie tokį sprendimą jos tada nė neužsiminė. Vėliau Dulles išvadavimo politika buvo tik pigus rinkiminis šūkis, kuris vengram brangiai kainavo. Visus tuos pažadus reikia prisiminti, bet amerikiečiams juos neverta prikaišioti. Iš tikro dabartinė Amerikos politika Rytų Europos atžvilgiu vedama su atsakomybės pajutimu, ir todėl dėl Čekoslovakijos jau niekas jos negalėjo kaltinti. Valstybės departamentas, tiesa, nukrypo į kitą kraštutinumą ir pasidarė per baugštus, nors vargiai galima užginčyti, kad Baltijos kraštuose nekiltų nepagrįstų vilčių, jei Amerika jų klausimą iškeltų Jungtinėse Tautose. Siekdami palaikyti tautos tėvynėje išsivadavimo viltį, mes taip pat turėtume labai saugotis, kad ne-sųkeltume klaidinančių vilčių. Todėl gali būti geriau, jei Baltijos klausimą iškeltų kuri kita, ne didžioji valstybė. Jei kuri valstybė aštriai susikirstų su Sovietų Sąjunga, ji gali tada ryžtis tą klausimą iškelti. Būtų neprotinga tokią galimybę iš anksto atmesti nutarus, kad mums tik Amerikos pagalba Priimtina.

Lietuvos laisvės siekiant nėra nei lengvų, nei užtikrintų kelių. Mūsų veiksnių ir atskirų politinės veiklos židinių visų kitų kelių neigimas, išskyrus savuosius, yra didelė yda. Iš tikrųjų, kuo daugiau įvairių kelių bandoma, tuo geriau. ALTo Puoselėti geri santykiai su Kongresu daug prisidėjo, kad Baltijos kraštų okupacijos nepripažinimas buvo išlaikytas. Tačiau buvo klaida atmesti Valiuko pasiūlymą eiti toliau ir siekti Kongreso rezoliucijos. Dar blogiau, kad ALTas ėmėsi prieš Valiuko veiklą kovoti. RRK pasiekė reikšmingo laimėjimo, Kongresui priėmus H. C. R. 416 rezoliuciją Baltijos kraštų laisvės klausimu. Bet gaila, kad jo šalininkai ignoruoja Batuno pastangas kiek galima daugiau misijų prie Jungtinių Tautų kontaktuoti, informuoti ir, kiek įmanoma, įtaigoti. Visi tie keliai veda į tą patį tikslą ir vienas kitam neprieštarauja. Vakarų Vokietijai pasirašius nepuolimo sutartį su Sovietų Sąjunga, Lietuvos laisvės klausimo padėtis labai pasunkėjo, ir mūsų emigracinėj visuomenėj pradeda kilti defetizmo banga. Kad jai atsispir-tume, yra būtina pakelti visos mūsų politinės veiklos lygį, ją remiant realios padėties analize ir atsisakant malonių, bet tuščių iliuzijų. Veiksniams reikia suprasti, kad jų pareiga visą mūsų veiklą derinti, o ne visuomenę iš viršaus valdyti-Ir mums visiems laikas pagaliau atsisakyti anachronistiško partiškumo, kad išmoktume atvirai vertinti kitų idėjas ir darbus.
Algimantas P. Gureckas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai