DINAMIŠKO SUBJEKTYVIZMO FILOSOFIJA Spausdinti
Parašė JUOZAS L. NAVICKAS   
Hėgelis dvišimtmetinės sukakties perspektyvoje

1. Hėgelio minties aktualumas
Prieš du metus marksistai, leninistai, sovie-tologai ir tie, kurie seka dialektinio materializmo raidą ir jo vis stiprėjantį poveikį, nepraleido progos nepaminėję K. Markso (1818-1883) 150 metų gimimo sukakties. Tačiau pastarąją sukaktį neabejojamai nustelbia šiais metais minima Hėgelio (1770 - 1831) dvišimtinė gimimo sukaktis. Žinoma, ne dėl to, kad lemiamos reikšmės čia turėtų apvalus metų skaičius, bet greičiau todėl, kad Marksas iš Hėgelio filosofijos sėmėsi ne tik savo kūrybai inspiraciją, bet taip pat iš jos skolinosi savo teorijai pagrindines sąvokas ir dialektikos principus. Gal kaip tik dėl šios artimos giminystės marksizme galima pastebėti savotišką paradoksą ir įtampą, nes Markso šalininkai, N. Lobkowicz teigimu, stengiasi pasilikti radikaliais materialistais ir kartu siekia Hėgelio metafizikos aukštumų.1

Netenka abejoti, kad gili ir sudėtinga Hėgelio filosofija yra verta rimto dėmesio ir, gal būt, naujo nušvietimo bei įvertinimo. Tačiau apie kurį Hėgelio filosofijos aspektą reikėtų kalbėti šios sukakties proga? Yra aišku, kad ribotos apimties straipsnyje būtų keblus uždavinys pateikti hegelinės sistemos santrauką. Jei ir pasisektų tokią enciklopedinio formato santrauką parūpinti, abejojame, kad telegramiškai trumpas konspektas turėtų iš viso kokios aktualesnės reikšmės skaitytojui, besidominčiam konkrečiomis dabarties problemomis. Taip pat nesiryžtame sustoti prie kurios specialios hegelinės problemos, nes toks pasirinkimas neišvengiamai vestų į detalizuotą nagrinėjimą, kurį būtų sunku suprasti, ypač su Hegeliu visai ne-susipažinusiam. O vis dėlto nenorime rašyti paviršutiniškai ir šį paviršutiniškumą dangstyti nuobodžiais superlatyvais, nuolat kartodami, kad Hėgelis buvo giliausias ir genialiausias mąstytojas. Todėl pagrindine straipsnio gaire renkamės Hėgelio reikšmingumą dabarties mąstymui, norėdami atkreipti dėmesį į tas filosofo įžvalgas, kurios atliko svarbų vaidmenį moderniosios filosofijos išsivystyme ir kurios tebėra aktualios dabarties filosofiniuose svarstymuose.

2. Beprielaidinio mąstymo principas
Kiekvienam, tur būt, aišku, kad filosofija yra natūrali proto apraiška, kylanti iš neriboto žmogaus troškimo suvokti, suprasti, pažinti. Bet nežiūrint į tai, kad ši pagrindinė filosofijos galimybės sąlyga slypi pačioje proto galioje, filosofijos mokslas negimsta nei atsitiktinai, nei spontaniškai. Nepakanka vien suvokti proto aspiracijas ir ryžtingai angažuotis tiesos ieškojimui. Taip pat nepakanka degti neribotu smalsumu ir uolumu. Reikia, kad protas nepasiliktų užsisklendęs kasdieniniame horizonte, bet kad peržengtų įprastinio pažinimo lauką, kuriame sąr monė kažkaip nuslysta daiktų ir apraiškų paviršiumi. Taigi, reikalinga, kad protas įvykdytų "išminties šuolį" ir surastų kertinį principą naujam tikrovės nušvietimui. Šis pirmasis "žingsnis" yra ne tik pats reikšmingiausias, bet ir lemtingiausias. Tvirtai pagrįsto išeities taško svarbą gerai suprato ne tiktai moderniųjų laikų filosofai, bet ir antikinės išminties pirmūnai, nors jie, neturėdami galimybės pasimokyti iš ankstyvesnių bandymų, susidūrė su beveik nenugalimais sunkumais ir pradininkams būdingomis kliūtimis.

Ilgoje filosofijos istorijoje išeities taško klausimas buvo gana įvairiai suprastas ir spręstas. Kelti ir spręsti išeities taško klausimą daugeliui filosofų reiškė atpažinti pradinę aksiomą, teigti nepaneigiamą postulatą, surasti akivaizdų įrodymą ir t.t. Kitiems atrodė, kad filosofavimo darbą galima pradėti susiradus tikrai objektyvų faktą, kuris galėtų virsti nepajudi narna teze, pirmuoju principu. Dar kiti į filosofiją žengė su visos tikrovės aptartimi ir kategorišku spręsmu, kad tokia visa gaubianti tikrovė egzistuoja ir todėl atvira tyrinėjimui, ieškančiam visuotiniausių sąvokų. Pagaliau išeities taško nustatymui buvo panaudota net abejonė, galvojant, kad ji, atsitrenkusi į nepaneigiamą dalyką, turėtų pati sudužti ir tokiu būdu atverti duris pačiam kritiškiausiam realybės nagrinėjimui.

Iki Hėgelio laikų visi šie išeities taškai buvo išmėginti. Tačiau Hegeliui visi jie atrodė pagrįsti prielaidomis ir todėl nefilosofiški. Jo supratimu, bet kurio vadinamo pirmojo principo pristatymas įžanginiame filosofavimo akte visiškai nesiderina su nuosekliu mąstymu, nes apie tokį principą galima kalbėti daugiau kaip apie išvadą, negu pagrindą. Sąmonė, kuri atsiremia į bet kurį principinį spręsmą ir tariasi pradedanti mąstymo vyksmą iš pradžios, iš tikrųjų užbėga sau už akių. Mat, ieškodami pirmųjų principų ir nepaneigiamų postulatų, pamirštame, kad tokių idėjų atpažinime veikia susiformavusi, išsivysčiusi sąmonė, kuri jau anksčiau su objektais buvo susidūrusi ir išgyvenusi visą aibę patirčių. Todėl, pagal Hėgelį, pradėti pirmuoju principu ar postulatu reiškia pradėti ne iš pradžios, bet su prielaida, kai tuo tarpu tikrasis filosofavimas privalo būti beprielaidinis (vor-aussetzungslos). Filosofuoti nereiškia atsirinkti kurią aiškią ir prasmingą tiesą, bet parodyti, kaip ir kokiais aktais sąmonė tokios tiesos pažinimui nuosekliai pasiruošia. Hėgelis suprato, kad žmogaus protas į daiktų pažinimą skverbiasi labai pamažu, nuosekliai pereidamas iš vieno daiktų aspekto į kitą, iš vienos rūšies akto į kitą. Visas pažinimo vyksmas yra labai panašus į augalo organišką gyvenimą, kuriame vienos apraiškos beveik nepastebimai pakeičia kitas. Įvade į Dvasios fenomenologiją Hėgelis taip rašo: "Pumpuras dingsta su išsiskleidžiančiu žiedu, ir todėl galime sakyti, kad pastarasis paneigia pirmąjį. Panašiai atsitinka ir tuomet, kada atsiranda vaisius ; žiedą tada matome kaip klaidingą augalo buvimą (falsches Dasein), o vaisius atrodo išreiškiąs tikrąją jo esmę. Šios formos yra ne tik skirtingos, bet, būdamos viena su kita nesuderinamos, viena kitą papildančios".

Nors šią iliustraciją Hėgelis skolinasi iš gamtinės srities, tai nereiškia intencijos tikrovės pažinimą paversti paprastu organišku aktu, kurį biologijos mokslas galėtų tinkamai nušviesti. Atrodo, kad čia jam pirmiausia rūpėjo iškelti tris giminingas ir neatskiriamas sąvokas, būtent: vyksmo, vienybės ir visumos, nes jos suglaustai aptaria beprielaidinio mąstymo sąlygas. Vyksmo idėja reikalauja, kad pažinimo eiga būtų nuosekli, kad pozityvi reikšmė būtų pripažinta net ir priešybiškiems tikrovės aspektams ir kad pažįstančioj i sąmonė save nuolatos koreguotų ir veržtųsi pirmyn. Vienybės principas reikalauja, kad visi pažinimo aktai ir jų turiniai būtų glaudžiai sujungti ir kad kiekvienas naujai susiformavęs aktas būtų suprastas kaip papildantis ankstyvesnįjį. Pagaliau visumos sąvoka reikalauja, kad pažinimas būtų išsamus, pilnas ir atbaigtas, kad kiekviena smulkmena būtų įjungta, integruota pažinimo vyksme. Visus šiuos reikalavimus sujungus draugėn, iškyla absoliutaus mokslo ir pilnutinės sistemos mintis, kuri, atmetusi visas prielaidas, savo užuomazgos ieško pačiame pirmajame sąmonės susitikime su tikrove.3

Nors Hėgelis dėjo visas pastangas įgyvendinti beprielaidinio mąstymo principą, prie šio idealaus išeities taško jis net nepriartėjo, nes beprielaidiškumo principe slėpėsi dialektinio metodo idėja. Šia tad prasme Hėgelio beprielaidinis išeities taškas virto pačia didžiausia prielaida. Žinoma, negalime Hėgelio kaltinti už nusisukimą nuo būties į sąmonę, nes sąmonės aktuose jis tikėjosi būtį suprasti taip, kaip ji subjektui apsireiškia. Tačiau sakyti, kad sąmonė yra pats pirmasis nagrinėjimo objektas, reiškia teigti prielaidą. Nežiūrint to, Hėgelis davė pradžią naujam mąstymo būdui ir padėjo pamatus filosofijos "sumokslinino"minčiai, kurią, jau beveik visam šimtmečiui praslinkus, toliau vystė Vol-kelt (Die Auįgabe und die Fundamental-schwierigkeit der Erkenntnistheorie als einer voraussetzungsloser Wissenschaft, 1881), Schup-pe (Zur 'voraussetzungslosen' Erkenntnistheorie, 1882), Brentano (Uber voraussetzungslose For-schung, 1901) ir kiti. Jiems, kaip ir pačiam Hegeliui, rūpėjo paversti filosofiją autonomišku mokslu, kuriam nereikėtų metodo skolintis iš specialiųjų mokslų. Ši idėja veikė ne tik tuos, kurie daugiau krypo į idealizmą, bet ir tuos, kurie išaugo realizmo mokykloje. Bene pats ryškiausias pavyzdys yra austrų filosofas Emerich Coreth, kuris savo tomistinėje metafizikoje panaudoja beprielaidinio mąstymo principą ir ryžtasi filosofiją pradėti su sąmonės veikla (der Vollzug), priskirdamas save idealistinės minties filosofų grupei.4

3. Posūkis į subjektyvizmą
Tiktai XVIII a. pabaigoje subjektyvizmo sąvoka buvo pradėta suprasti teigiama prasme. Iki Kanto laikų subjektyvizmo terminu būdavo pažymima tai, kas šališka, kas apspręsta asmeniškų motyvų ar kaprizų. Todėl nenuostabu, kad ano meto filosofai visai sąmoningai vengė prisegti subjekto etiketę žmogaus racionalinei veiklai, proto galiai, sąmonės aktams, manydami, kad tuo būdu pats pažinimas bus suprastas vienašališkumo prasme. Tačiau Kantas turėjo drąsos ir išminties subjekto sąvoką išlaisvinti iš peikiamosios prasmės ir ją pozityviai įpi-lietinti.

Pagrindinė Kanto transcendentinės filosofijos tezė glūdi įžvalgoje, kad subjektas niekados netampa objektu. Nors subjekto buvimu negalima abejoti, vis dėlto subjekto niekados nerandame objektų tarpe. Pažinti, pagal Kantą, reiškia pažinti objektą. Bet pažinti objektą galima, tik atlikus sprendimo ir pakeitimo (Ablosung) aktą, už kurio visuomet slepiasi subjektas. Tas, kuris pažįsta, negali būti pažintas, nes sąmonės akte apsireiškia tik objektas, o ne pats subjektas. Visa tai, žinoma, nereiškia, kad subjektas ir objektas yra priešybės ir viena kitai svetimos realybės. Anaiptol, subjektas yra nė kiek nemažiau realus už objektą ir nė kiek nemažiau objektyvi egzistencijos forma. Betgi kita prasme subjektas pralenkia objekto reikšmingumą, nes parūpina pažinimo formas, be kurių pagalbos objektas liktų nesuvoktas. Pažįstančiam subjektui būtis visuomet tėra būtis - objektas, kas, aišku, nėra nei visa būtis, nei būtis savyje, o tik jos apraiška. Galimybė suvokti būtį kaip apraišką ateina iš subjekto, kas pastarajam suteikia metafizinį primatą ir vieninteliškumą.

Dar didesnį dėmesį pažįstančiajam subjektui parodė Hėgelis, skelbdamas, kad jo filosofijos pagrindinis uždavinys yra suprasti ir išreikšti tiesą ne tik substancijos (t. y. objekto) prasme, bet taip pat subjekto prasme.5 Mėginti suprasti tiesą tiktai substancijos prasme, kaip savo monistinėje filosofijoje siekė Spinoza, reiškia ignoruoti subjekto svarbą ir nusisukti nuo sąmonės, kuri visuomet aktyviai dalyvauja tiesos pagimdymo akte. Vis dėlto į sąmonę ir jos veiklą neprivalu žvelgti grynai psichologiniu požiūriu, paverčiant ją paprasta psichine funkcija. Pagal Hėgelį, sąmonė yra tas savotiškas objektų buvimo būdas, kurį įgyvendina uolusis subjektas, vesdamas įtemptą dialogą su tikrove ir sustingusias dalykų aptartis paversdamas lanksčiomis sąvokomis.

Jei Kanto filosofijoje subjekto ir objekto sąvokos susiformuoja ir išryškėja beveik įvadiniuose svarstymuose, tai Hėgelio sistemoje jos išsivysto pamažu, išvesdamos iš kantrybės kiekvieną skaitytoją, kuris mano, kad abiejų kategorijų prasmė turėtų paaiškėti tuoj pat, nesileidžiant į ilgus argumentus ir nepaskęstant smulkmenose. Tačiau Hėgelis su definicijomis nesiskubina, stengdamasis parodyti, kad šios dinamiškos sąvokos tegali išsivystyti viena kitą veikdamos, apspręsdamos ir transformuodamos. Be to, turint galvoje, kad objekte galima atpažinti

Bronė Jameikienė Gaidys (skaldytas stiklas)

ir išskirti beveik nesuskaitomą daugybę savybių ir aspektų, nesunku suprasti, kodėl pilnutiniam jų nušvietimui nepakanka skuboto ir paviršutiniško aprašymo. Taip pat negalima pamiršti, kad objekto sąvokos toli gražu neišsemia nei tie dalykai, kuriuose randame medžiagines savybes, nei tie, kurie turi organines savybes. Prie objektų sferos Hėgelis priskiria socialines šeimos ir valstybės bendruomenes, kultūrą ir jos vertybes, kalbą ir joje slypinčią susvetimėjimo jėgą, laisvąją žmogaus veiklą, vedančią į teroristinį siautėjimą, dorovinę elgseną, meną ir įvairias jo formas ir pagaliau religiją ir Apreiškimą. Objektyvizmo sampratą dar labiau supainioja ir paties subjekto ambicija būti pripažintam objektyvia būtybe. Mat, siekdamas nušviesti objektų sferą, subjektas nenori pasilikti nei šiai sferai svetimas, nei nuo jos skirtingas. Tačiau subjektas, norėdamas pelnyti sau objektyvumą, atsiduria pavojuje prarasti visa tai, kas tik jam vienam būdinga ir esminga. Kitaip sakant, reikalaudamas sau objekto teisių, subjektas pastato save rizikingon ir beveik kompromituojančion pozicijon, nes tuomet nebegali savęs vadinti skirtinga ir vieninteliška būtybe. Išgyvendamas šią grėsmę ir kankinamas savo autentiškos egzistencijos ilgesio, subjektas yra tiesiog spiriamas atpažinti ir nušviesti visas tas galias, kurios jam suteikia metafizinę pirmenybę ir originalumą.

Žinoma, subjektas, kuris uoliai siekia savo savitumą nušviesti ir tokiu būdu jį sąmoningai įgyvendinti, neprivalo nei introspekcijos keliu pasinerti savyje, nei abstrakčiai save apmąstyti. Čia subjektui pakanka tiktai mesti žvilgsnį į savo paties veiklą ir nustatyti tas sąlygas, kurios ją apsprendžia. Pagal Hėgelį, subjekto veikla atsiremia į tris pagrindinius dalykus. Visų pirma, subjektas ieško visuotinųjų sąvokų, nes tai, kas neturi jokio ryšio su visuma arba tai, kas atrodo nuo visumos atsieta, palieka nesuprasta. Antra, subjektas nėra savimi pačiu tol, kol nesuvokia ir nepanaudoja savo neigiamosios galios. Ši galia yra visos subjekto veiklos šaltinis ir variklis, nes, tik paneigdamas atskirų faktų ir įžvalgų pretenzijas į absoliutinę tiesą, jis gali sėkmingai veržtis į pilnos tiesos pažinimą. Trečia, subjektas veikia, atlikdamas pažinimo vyksme tarpininko vaidmenį. Pažinimas be tarpininkavimo negali vadintis tikru pažinimu. Tarpininkavimas, trupučiuką suprastinant jo prasmę, reiškia, kad subjektas įgyja tikrybę tik per objektą ir kad objektas apsireiškia toje tikrybėje tiktai per subjektą. Kitais žodžiais išsireiškiant, subjektas ir objektas yra surišti glaudžiausiu ryšiu, ir šio dalyko nesuvokdamas, subjektas lieka tik pasyvus patirčių priimtuvas, kuriam priešybiškų patirčių derinimo uždavinys niekada negalėtų būti patikėtas. Suglaudžiant, subjektas yra toji realybė, kuri sugeba visuotinti, neigti ir tarpininkauti. Šiuos aktus atlikdamas, subjektas pats save realizuoja.

Hėgelio posūkis į subjektyvizmą tebėra aktualus ir šiandien, kaip lygiai jis buvo aktualus fenomenologams ir egzistencialistams šio šimtmečio pirmoje pusėje. Subjekto primatas ir dinamika buvo ypatingai pabrėžti Brentano, Hus-serlio, Jasperso, Heideggerio ir Merleau-Ponty darbuose. Nemažesnę svarbą subjektui skiria ir dabarties kalbos analistai, kurie, nagrinėdami kalbos logiškumo ir prasmingumo klausimus, subjekte regi principinį kalbos autorių ir visų kalbinių sunkumų bei painiavų priežastį. Tuo, žinoma, nenorime pasakyti, kad jie visi buvo Hėgelio šalininkai ir jį patį laikė savo mokytoju. Tvirtiname tiktai faktą, kad Hėgelio dinamiškojo subjekto sąvoka visus juos iššaukiančiai veikė.

4. Filosofija kaip fenomenologija
Fenomenologijos terminą nukalė ir pirmasis pavartojo Johann H. Lambert, kurio Neues Organon pasirodė 1764. Šį terminą vartojo ir Kantas (Metaphysische Anfangsgrūnde der Na-turivissenschaft, 1786), tačiau nei pirmasis, nei antrasis fenomenologinės sistemos nesukūrė. Taigi, tikruoju fenomenologijos pradininku tenka laikyti Hėgelį, kurio jau minėtoji Dvasios fenomenologija (Phanomenologie des Geistes) yra lyg naujoviškas įvadas į dialektinę filosofiją. Tačiau iš kitos pusės šį Hėgelio veikalą netenka laikyti vien įvadu, nes jo paskirtis nėra supažindinti skaitytoją su filosofijos mokslu ir jo keliamais klausimais. Šis Hėgelio darbas yra pilnateisė jo sistemos dalis, kurioje epistemologi-jos, metafizikos, psichologijos ir istoriosofijos problemos susipina sąmonės sąmonėjimo (jei taip galima išsireikšti) vyksme.
Šis sąmonės sąmonėjimo, arba sąmonės augimo, vyksmas sutampa su pažinimo vyksmo nenutrūkstančia grandine, kuri prasideda su pojūtiniu objekto suvokimu ir baigiasi su pilnu savimonės išbudimu. Iš čia seka, kad pagrindinė fenomenologijos paskirtis yra "tirti" pažinimo raidą ir kas kart tobulėjančias suvokimo formas. Pagal Hėgelį, negalime tirti pilnai išsivysčiusio pažinimo, nes tokia forma jis mums nėra duotas. Bet jei ir prileistume, kad jau esame pilnutinio ir visiškai permatomo pažinimo savininkai, tai ir tuomet turėtume klausti: kokiu keliu šį pilnutinį sąmoningumą įgijome? Taigi, kiekvienu atveju būtume verčiami "nagrinėti" pažinimą kaip apraišką, kuri dinamiškame vyksme nuolatos keičia savo formas ir tokiu būdu bręsta ir tobulėja.

Pats svarbiausias ir, gal būt, pats įdomiausias dalykas pažinimo fenomenologijoje yra subjekto sugebėjimas pereiti iš vienos pažinimo formos į kitą. Hėgelio supratimu, kiekviena nauja pažinimo forma iškyla tik tuomet, kada ankstyvesnio j i atskleidžia savo spragas ir trūkumus. Šių trūkumų atidengime dalyvauja pats subjektas, kuris į savo paties sąmonę žvelgia kritiškai ir supranta reikalą taisyti savo pažinimą. Čia

Bronė Jameikiene Madona su lotosu (skaldytas stiklas)

ypatingai svarbų vaidmenį atlieka subjekto negatyvusis nusiteikimas. Remdamasis savo negatyvumu, subjektas nesileidžia būti galutinai apspręstas jokios dalinės tiesos ir jokios reliatyvios įžvalgos. Iš čia aiškėja, kad negatyvumas yra pats teigiamiausias ir pozityviausias subjekto bruožas, nes jame slypi kognityvinės pažangos sąlyga ir laidas.

Trumpai apsvarstę Hėgelio beprielaidinės filosofijos principus, panagrinėję jo posūkį į subjektą ir aptarę jo fenomenologijos svarbesniuosius bruožus, jaučiamės tik labai blankiai nušvietę šio filosofo aktualumą dabarčiai. Apie daugelį svarbių problemų buvo net neužsiminta. Liko čia nepaliestas istoriškumo klausimas, susvetimėjimo (alienacijos) idėja, kalbos ir sąmonės santykio problema, Hėgelio bandymas derinti idealizmą ir realizmą ir 1.1. Visi šie klausimai yra nė kiek nemažiau aktualūs už aukščiau nagrinėtuosius, tačiau jų panagrinėjimui reikėtų naujo straipsnio.

1. Nikolaus Lobkowicz, "Materialism and Matter in Marxism-Leninism," The Concept of Matter, red. Ernan McMullin. (Notre Dame: University of Notre Dame, 1963), p. 464.
2. Phanomenologie des Geistes (Hamburg: Felix Mei-ner, 1952), p. 10.
3. Kiek plačiau ir specialiau šj klausimą, nagrinėjau savo straipsnyje "The Hegelian Notion of Subjecti-vity", International Philosophical Ouarterly, 8, 68-93 (1968).
4. Emerich Coreth, Metaphysics (New York: Herder, 1968), p. 54.
5. Op. cit., p. 80.