Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SIMO KUDIRKOS METAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Red.   

Esame pamėgę kone kiekvienus metus skelbti tokios ar kitokios sukakties ar šiaip kokio nors reikalo metais. Žinoma, ne visi tokie ir išeidavo, kokie buvo užsakomi, šie metai slinko be vardo. Bet pabaigoj nenumatytai juos savo vardu pažymėjo Simas Kudirka, ir mus visus kaip niekada išjudindamas, ir į pasaulio sąžinę stipriai pasibelsdamas.

Vieno jūreivio "incidentas" lyg išvilko šio meto pasaulį iš paradinių drabužių ir brutaliai parodė "kosminio amžiaus" žmoniją nuogą.

Krito į akis, kaip beveik tylomis šiemet praėjo II pasaulinio karo baigimo 25 metų sukaktis. Nebuvo ko ją iškilmingai minėti, negalint taika džiaugtis nė po amžiaus ketvirčio.
Labai blankiai praėjo ir Jungtinių Tautų dvidešimtpenkmečio iškilmės. Nebuvo ko garsintis, kad ši organizacija, kurta didelėmis ateities viltimis, faktiškai merdi.

Užtat visur garsinta Lenino 100 metų gimimo sukaktis. Net Jungtinės Tautos minėjo šį "humanistą". O jo "humanizmu" dengiasi ir sovietinis režimas. Tad savaime Lenino glorifikacijoje daugiau ar mažiau reiškė ir jo sukurto režimo reabilitaciją.

Simo Kudirkos tragiškas likimas atskyrė žodžius ir tikrovę, žodžiais ir sovietai rusiškąjį komunizmą aukština pažangiausiu humanizmu ir didžiuojasi išugdę "naują žmogų". Koks tas "naujasis žmogus", pasirodė, kai tie šeši "naujažmogiai" laisvei pasiryžusį savo draugą žvėriškai primušė ligi sąmonės ar, gal būt, ir gyvybės netekimo. Nesigėdijo amerikiečių — tai jiems buvo natūralu.

Bet kad tai galėjo įvykti amerikiečių laive ir jų akyse, ne mažiau apnuogina ir "laisvąjį pasaulį". Net po kelių dienų, dengiant gėdą, "incidentas" (koks neutralus žodis!) buvo begėdiškai teisinamas žvejybos problemų "opumu". Tai buvo daugiau negu tik "bailus kvailumas" (craven stupidity — New York Times, 1970.XI.30). Tai buvo sunkiai ir įsivaizduojamo moralinio atbukimo paliudijimas. Juk laikė tai natūraliu dalyku visi, kurie mirtinai sumuštą S. Kudirką grąžino rusams, norėjo viską tyla pridengti, o vėliau griebėsi begėdiško teisini-mosi.
Nepatirsime, kiek žmonių tas nežmoniškas įvykis sukrėtė sovietų valdomuose kraštuose. Bet laisvajame pasaulyje sąžinė neužgniaužiama. Kai tik latvio R. Briezės dėka žinia pasiekė spaudą, kilo aštri pačių amerikiečių reakcija. Prezidentas R. M. Nixon savo spaudos konferencijoj XII.10, "pasipiktinęs ir sukrėstas" (outraged and shocked), užtikrino, "to niekada nebepasikartos" (it will never happen again).

Ar pakanka tik to, kad panašus incidentas nebepasikartos? Nepakanka ir negali pakakti.
Simas Kudirka savo tragišku likimu iškilo į didvyrį. Bet jis simbolizuoja ir tūkstančius kitų laisvės kankinių, žuvusių tyloj, be liudininkų. Nepriklauso jie tik praeičiai, kaip liudija nemažiau sukrečianti žinia apie lituanisto prof. dr. J. Kazlausko likvidavimą. Nėra teisės nesidomėti, kas dedasi ir toliau nuo akių. Ką iš tikro sukrėtė "lietuvių jūreivio" likimas amerikiečių akivaizdoj, tas nesistengs akių užmerkti ir prieš tą XX amžiaus "incidentą", kurį sudaro sovietinė tironija. Galima JAV vaidmens pasaulyje ir nesivaizduoti "policininku", bet neteisu suptis ir kaininiu abejingumu: "tai mūsų neliečia!" Tesirūpinti savimi ir nematyti kitų — tai ir yra įkūnytas moralinis atbukimas.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai