Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
RUDOLF CARNAP PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Administrator   
Loginio pozityvizmo vyriausias atstovas

Neseniai (rugsėjo 15) mirė Ru-dolf Carnap, vienas žymiųjų šio šimtmečio filosofų, loginio pozityvizmo pagrindinis atstovas. Gimė 1891 Ronsdorfe, prie Wuppertalio, Vokietijoj. Fiziką, matematiką ir filosofiją studijavo Freiburgo ir Jenos un-tuose, įgydamas doktoratą 1921. Disertacijoje "Raum: ein Beitrag zur Wissenschaftslehre" jau galima matyti tas bendras loginio empirizmo gaires, kurias Jis vėliau sistemingai išvystė. 1926 buvo pakviestas dėstyti Vienos unte, kur greit pasidarė vad. Vienos ratelio (Wiener Kr eis) įtakingiausias narys. Šiam M. Schlicko vadovaujamam rateliui priklausė panašaus nusistatymo fizikai, matematikai ir filosofai, kaip Otto Neu-rath, Herbert Feigl, Kurt Goedel, V. Kraft ir kt. šio ratelio diskusijose gimė loginis empirizmas, arba loginis pozityvizmas, kuris stipriai įtakojo Amerikos - Anglijos filosofus. 1928 R. Carnap parašė knygą Der logische Aufbau der Welt, kurioj formulavo bendriausias neopozityvizmo gaires ir tezes. 1931 jis persikėlė į Prahos vokiečių universitetą ir ten išleido pozityvizmo įtakingiausią veikalą Logische Syntax der Sprache (1934). Iš Europos 1935 pasitraukęs į JAV, jis dėstė Čikagos un-te ligi 1952. Vėliau du metu dirbo Institute for Advanced Study Princetone, po to profesoriavo Kalifornijos un-te Los Angeles (UCLA), kol 1962 pasitraukė į emeritūrą. Anglų kalba jo paskelbti veikalai: Introduc-tion to Semantics (1942), Formali-zation of Logic (1943), Meaning and Necessity (1947), Logical Foundation of Probability (1950) ir Logical Structure of the World (1967). Paskutinieji du veikalai yra svarbiausi.

Rudolf Carnap laikomas įtakingiausiu ir būdingiausiu loginio pozityvizmo atstovu. Galima sakyti, kad visas naujasis pozityvizmo sąjūdis atsispindi jo gyvenime: kai jis kūrybiškiausiai reiškėsi, ir sąjūdis buvo įtakingiausias; kai jis seno, ir sąjūdžio įtaka silpnėjo. Loginio pozityvizmo sąjūdį daugiausia paveikė iš vienos pusės britų empirizmo tradicija (ypač D. Hu-me), o iš antros — moderniosios logikos kūrėjai Gottlieb Frege ir Bertrand Russell. Taip pat loginio pozityvizmo filosofijos sampročiui svarbus buvo Ludwig Wittgenstei-no veikalas "Tractatus logico-phi-losophicus".

Svarbiausi ir loginio pozityvizmo bruožai liko didelė pagarba matematikai bei gamtos mokslams ir tokia pat didelė panieka metafizikai. Naujojo pozityvistinio sąjūdžio tikslas buvo rasti kriterijų, kuris įrodytų gamtos mokslų ir matematikos prasmingumą, o metafizikos "beprasmiškumą. šiam tikslui tarnavo L. Wittgensteino pasiūlyta prasmės verifikacijos teorija (verification theory of meaning). Paprasčiausiai apibrėžiant, pagal šią teoriją, sakiniai (teiginiai) yra prasmingi, jeigu jie yra arba analitiniai, arba paremti empirine, jusline patirtimi. Empirinio sakinio prasmė yra tokia pat, kaip šio sakinio turinio empirinis įrodymas. Tik tie sakiniai yra prasmingi, kurie gali būti šitaip įrodyti. Visi kiti sakiniai neduoda žinių, informacijos, ir yra gryna nesąmonė, be jokios prasmės.

Pozityvistai galvojo, kad beveik visa tradicinė filosofija buvo nesąmonė, nes tokios filosofijos sritys, kaip metafizika ar etika, yra tik nesusipratimas. Pvz., etinis teiginys "vogimas yra blogis" mums nieko nepasako apie vertybes (nes jų iš tikrųjų ir nėra), bet tik parodo, jog kalbėtojui vogimas nepatinka, jog jis nenori, kad mes vogtume. Kitais žodžiais, "vogimas yra blogis" reiškia tiktai "nevok — man tai nepatinka". Panašiai su estetika ar metafizika. Stengdamiesi įrodyti metafizikos beprasmiškumą, pozityvistai tokį tradicinį teiginį, kaip "Absoliuti Būtis yra amžina", pakeisdavo į teiginį "Absoliuti Būtis yra žalia", ir teigdavo, kad nei vieno, nei antro teiginio negalima įrodyti, nes lygiai abudu yra nesąmonės. Skirtumas tik toks, kad metafizinio teiginio forma yra imponuojanti. Bet vis tiek tai gryna nesąmonė.

Paneigę tradicinę filosofiją, pozityvistai pasiūlė savo filosofijos ir filosofinių problemų samprotį. Filosofija turi pasitenkinti mokslinių ir lingvistinių sąvokų apibrėžimu ir išaiškinimu. Kaip R. Carnap teigė, filosofija turėtų būti tik "mokslų logika". Pagal tai filosofija turi pasitenkinti tik bendrųjų mokslinių terminų apibrėžimais. Filosofija — tai mokslo "forma", o pats mokslas nustato savo "turinį". Mokslas keičiasi, bet mokslo filosofija neturėtų keistis.

Tad iš esmės loginis pozityvizmas apsiribojo mokslo filosofija ir logika. Taip pat jiems buvo svarbūs lingvistikos klausimai, ypač sintaksės problemos ir santykis tarp kalbos ir "meta-kalbos" (kalba apie kalbą). R. Carnap taip pat domėjosi induktyvinės logikos klausimais, kurių logikai iki šiol buvo vengę.

Loginis pozityvizmas pradžioje buvo labai įtakingas, ir sąjūdžio nariai optimistiškai tikėjosi per keletą metų pajėgsią išspręsti visas filosofines problemas. Bet šis optimizmas greitai išnyko, kai atsirado kritikų, kurių įrodė, kad net ir pati pagrindingiausia pozityvistų sąvoka (prasmės verifikacijos teorija) yra klaidingai suformuluota ir neatlieka to uždavinio, kurį pozityvistai jai skyrė. Pats L. Witt-genstein savo "Tractatus" vėliau paneigė. Jau šeštajame dešimtmetyje pozityvizmo įtaka etikoje ir epistemologijoje buvo daugiau istorinė negu aktuali. O pereitame dešimtmetyje pozityvizmas buvo nuvertintas net ir mokslo filosofijoje. Tad, rašant R. Carnapo nekrologą, būtų galima rašyti nekrologą ir aplamai pozityvistiniam sąjūdžiui.
Kęstutis K. Girnius

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai