Petras Kiaulėnas, jaunas lietuvių dailininkas, kurį 1939 m. Įvykiai sulaikė Prancūzijoje, paskutiniųjų kelių metų būvyje sugebėjo išvystyti imponuojantį, pirmos eilės talentą.

1944 metais suorganizuota Visconti Galerijoje jo darbų paroda įtikino, kad jo tapybos nė kiek nežemiau stovi už pasaulinių dailininkų kūrinius, kaip Matisse Derain Othon Friesz, Modigliani ar S. Valadon. Kitos kolektyvinės parodos, vykusios laikas nuo laiko vėliau, o ypač kovo mėn. 1946 m. Chardin Galerijoje, sustiprino paryžiečių simpatijas ir jiems pabrėžtinai įrodė, kad toli gražu, nesilaikydamas kokios nors vienos formulės, užtikrinančios jam pasisekimą, menininkas, visai nesivaržydamas ir neabejodamas savo pajėgumu ir gavo temperamentu, nuolat suranda naujų aspektų.

Kiek būtų sauvaliavimas aiškinti meno kūrinį vien besiremiant aplinkybėmis, kuriose kūrinys buvo sukurtas, tiek žinojimas sąlygų, kuriose vystosi menininko talentas, sunkumų, kuriuos jis turėjo nugalėti, įtakų, kurias jis turėjo pakelti, atrodo būtinas, kad mes galėtume tinkamai įvertinti kūrinį tą, o ne kuri kitą, pajėgų mus suintriguoti jau pačiu savo buvimu ir nereikalaujantį jokių platesnių komentarų.

Nežiūrint to kad P. Kiaulėnas visai sąmoningai yra atmetęs visa tai, kas pirmuose jo kūriniuose buvo protavimo bei lietuvių liaudies meno bei poezijos įtakoje ir, kad jis turi išvystęs XX amž. pradžios prancūzu koloristų išimtinai ryškų kultą, šiaurės nuotaika ir charakteris atsispindi ryškiai dailininko skonyje, mėgstančiame tirštą spalvingumą, minorinį daiktų pagavimą, taip toli esantį nuo ritmiškosios Renoir'o harmonijos ar Fauves brangaus „prisotinimo“.

Šitoji šiaurės gražios spalvos meilė, kuri prancūzų akims primena daugiau Roubens ar Ensor kaip Bonnard ar Matisse, yra viena iš pagrindinių ir charakteringų dailininko ypatybių.

Petras Kiaulėnas Sėdinti moteris

Dailininkas gimė Lietuvoje, Naniškiuose, Rokiškio apskr. 1909 m. sausio 10 d. Jau iš mažumos, jau pradžios mokykloje, vėliau Kupiškio progimnazijoje žymu jo aistra piešti ir jo gabumai buvo vis ryškiau pastebimi. Priimtas į Kauno Meno Mokyklą, jis pasireiškia kaip vienas iš stipriausių ir nepasitenkina vien mokykla. 1934 m. jam parūpinama stipendija į užsienį. Tai jam davė progos aplankyti visą eilę Europos muziejų: Berlyno, Brūselio, Paryžiaus, Milano, Florencijos, Venecijos ir Romos, kur jis ir apsistoja studijoms. Bet, įstojęs į Karališkąją Meno akademiją, jis pasiryžta studijuoti architektūrą; nepasitenkinęs Romos mokyklų dėstymo sistemomis, jis nutaria keltis į Paryžių, o tai prieštaravo Lietuvos vyriausybės reikalavimams, ir buvo pavojaus nustoti stipendijos. Karas jį užklupo jo naujose studijose. Vėliau dėl įvairių administracinių sunkumų buvo priverstas atsisakyti persikelti į Bostono technologinį institutą, jis tęsia studijas Dekoratyvinio meno aukštojoje Mokykloje ir Urbanizmo Institute prie Paryžiaus universiteto. Per tuos pastaruosius metus, kai išteklių trūkumas ir atskyrimas nuo platesnio pasaulio kamavo nuolat dailininką, jam pasisekė vis dėlto, nežiūrint sunkumų, neužmesti tapybos ir pasitikėjimo savimi. Nuo 1942 m. jau jis galėjo pasišvęsti iš naujo vien savo tapyboms. Nors jo produktingumas buvo žymiai sumažėjęs, keli metai praleisti bestudijuojant architektūrą anaiptol nėra žuvę jo menui. Architektūra neužpildė jo dvasios ir nepavergė sau, ji buvo tik priemonė praplėsti dailininko meniškąjį akiratį ir iš tikrųjų, jei tos studijos nesustiprino to taip jau stipraus proporcijų ir kompozicijos pajautimo, kas pirmuose jo kūriniuose kiek prasižengia mokyklai, jis betgi nedavė ir kontrastingo efekto, nukreipto į tapybinį pajautimą, išryškindamos tai, kas daugeliui dabarties dailininkų atrodo esą nežinoma, t. y. kad paveikslo kompozicija priklauso savų įstatymų, visiškai skirtingų nuo bendrumos proporcijų. Bet, be abejo, toji evoliucija, krypstanti į kompozicijos lanksčią vidujinę lygsvarą, jam buvo padiktuota naujosios tapybinės technikos, kurią jis įgavo kaip tik tais metais. Bet iš visko matom, kad P.K. turi būti priskirtas koloristų dailininkų kategorijai. Aišku, griežtas tradicinis pastatymas dailininkų, kurie pirmoj eilėj domisi tik pačiu piešiniu ir linijomis prieš dailininkus, kuriem piešinys yra tik spalvų žaismas atrodo dažnai perdėtas: argi patys didieji koloristai nėra tuo pačiu metu. kaip Titian. Rubens arba artimesni mūsų laikams Gausatn, Matisse ir patys drąsieji linijų perdirbėjai, kontūrų pakertėjai, arabeskų problemų drąsūs sprendėjai?

Bet tik išėjimo taškai, tie pagrindinai dominą dalykai tapybiniame rašte, yra diktuojami tam tikros sistemos, plastiškai jungiančios spalvingąsias mases i visumą, kuri priklauso vis. dėlto tam tikru pagrindinių reikalavimu. Spalvingasis aspektas turi daug daugiau atgarsių plastiškame charakteryje, kaip kad piešinio ar kompozicijos. Reikia pasakyti, kad labiausiai nauji — novatoriški dailininkai, jei jau ne patys stiprieji, spalvų problemą visad laikė pačia svarbiausia.

Po to, ką esam čia pasakę, dar kartą sakau, kad P.K. yra dailininkas — koloristas; visada jo kūriniuose pirmauja vaizdo harmonija, tonų gamos visad eina pirma kompozicijos. Ir faktas, kad savo pirmuose kūriniuose jis pasitenkino skurdesnėmis ir ne tokiomis skambiomis harmonijomis. Jis čia prisiartina prie Cezanno ar Van Gogh, kurie irgi neturėjo kantrybės laukti subręstant savo talento, kol jų visas temperamento gajumas ir jėga išsilies stipriomis spalvų gamomis. Jo tapybos, atliktos tuoj grįžus iš Romos, kiek kvepia mokyklos įtaka, bet jos leidžia tuo pačiu manyti, kad P.K. galėjo bandyti ir moderniškąją tapybą, blankių spalvų arba grafizmą, kurie, nors ir gausūs patys savaime, netiko menininko charakteriui nedaug linkusiam į abstraktiškumą.

Jau pačiose pirmose jo patraukliose tapybose kaip pav. „Sena gatvė Lisabonnoje“ „Elena“ pastebime siužetą, kurs anaiptol nėra banalus ir kas svarbu, neina į disonansus su charakterio pajėgumu, taip stipriai krypstančiu į jausmini plastiškumą ir poetinius išgyvenimus. Netgi jo pačiose paskutinėse reprodukcijose, netgi gėlių ir vaisių etiuduose P. K-ui tapyba lieka kažkas daugiau už harmoningą paviršiaus spalvų visumą.

Toji išraiškos galia, jei ji pasireiškia daugiau netiesioginiai, yra tai, kad virš suvaldytos technikos, turint galvoje ypač paskutiniuosius darbus, prasiveržia tas spinduliuojantis šiltumas. Nors ir kaip bebūtų sunku priskirti jo kūrybą kuriai grupei, reikia pripažinti, kad jam turėjo smarkios įtakos XX a. pradžios prancūzų tapybos vadinamoji impresionistų pakraipa, kuri davė dailininkams kaip Renoir, Bonnard, Fauves ir kitiems labai stiprų spalvų pajautimą.

Bet, būdamas nepriklausomas mokinys, P. K. mokėjo išsaugoti savo kūriniuose grakštų solidumą ir meilę gražiajai materijai, kas yra charakteringa šiaurės dailininkams ir ko prancūzų tapyba labiau formali, labiau išsivysčiusi pačiame savo žydėjime dažniausia nežinodavo. Be to, juk prancūzų tapytojai daugiausia kreipia dėmesio į erdvės problemą, ir netgi galėtų kilti mintis prikišti P.K. tapyboms „oro stoką“, jei mes nesusivoktume, kad tas daiktų ryškus ir stiprus patalpinimas turėjo ne tiek tikslą duoti visumos harmoniją, kiek išryškinti drobėje tam tikrus nustatytus tonus.

Ta kryptimi P.K. mums atskleidžia daug daugiau modernų vaizdą ir įrodo, kad jauna tapyba gali atnaujinti impresionistų techniką, papildant ją solidumu ir tam tikru būtinu svarumu kiekvienam dabarties kūriniui.
Vienas iš labiausiai charakteringų, jei ne pats geriausias, jo kūrinių yra mažas etiudas, vaizduojąs du obuolius. Jis yra sukurtas 1943 m. ir P. K. čia vartoja spalvas, kurios dar rodosi tamsios ir apsiblaususios lyginant jas su paskutiniaisiais jo darbais, kur spalvingumas pasiekęs tokį permatomumą ir turtingumą, kuri vargu kas galėtų pralenkti. Tai, kas labiausiai mus pagauna tame mažame paveiksle, kuri ir pats P.K. laiko geriausiai pavykusiu, yra tai, nežiūrint jau į carmin ir rudos spalvos grakštumą, būdas kuriuo tie du vaisiai mums pristatomi — t. y. ne kaip despotiškos kompozicijos elementai, ne kaip pretekstai „gražiam nature mortui“ bet kaip patys savyje esą realūs objektai. Tai visa perduota nepametant bendrosios harmonijos jausmo.

Petras Kiaulėnas. Portretas Diane Canivet

Spalvų paskirstymo technika, gimusi iš impresionistų, baigiasi dažnai panaikinimu lokalinio tono ir objekto panardinimu spalvotam judesyje, kur jis tampa vien išmėsinėtu branduoliu. Iš čia išplaukia spalvų pajautimas, kur priešpastatymas spalvų yra aprėmuotas daugiau ieškojimu santykių negu išryškinimu tos: ar kitos spalvos, kuri tarnautų parinktam objektui būti paveikslo centru.

Ir taip nėra P.K. tapybose; jo charakteris, nelinkęs į abstraktiškąsias kombinacijas, jame sužadina norą atkurti mums spalvingą įspūdį, kilusį iš paties daikto. Tokiu palinkimu kurti nature mortus, smarkiai aprėžiant objektus, kur vienos gėlės, vieno ar dviejų vaisių užtenka sukristalizuoti spalvingumą, jis dažnai viršija kūrinius, savo išvaizda pilnesnius. Jau daugiau kaip 24 metai tapybos įrodinėjo, kad pagrindinis objekto spalvingumas gali būti išryškintas tik panaikinant lokalinį toną. P.K-ui pavyksta išlaikyti tą toną, bet fragmentacijos kaina, išryškinant kaimyninius tonus. Štai iš kur tas turtingumas fono, kuriame gėlės rausvumas ar švelnus vaisiaus geltonumas įgauna įspūdį gležnaus ir paprasto daikto.

Reikia dar prasitarti apie P.K. portretus, kuriuos P.K. išstatė įv. parodose.

Pabrėžtina, kad tapytojui, kurio kūriniai yra pirmon eilėn malonumas akiai, pavyko tokia pat jėga išryškinti savo modelių vidaus gyvenimą, nepasiduodant nei realizmui, nei lengvam expresionizmui. Susmukimas, kuris pasireiškia jau pusė amžiaus tapytojuose psychologuose, atnešė palaidumą portretų kūrime. Ir todėl ypatingai vertas yra pagyrimo P. Kiaulėnas taip puikiai mokėjęs sujungti moderniosios tapybos reikalavimus su tos srities reikalavimais, kur panašumas, jausmo perdavimas, charakterio išraiška yra tapybiniai būtinumai. Reiktų pasakyti, kad jo laimėjimas yra visiškas tik todėl, kad jis neieško nieko daugiau kaip pasinėrimo savo vizijoje, kuri, būdama tikrojo menininko išgyvenimu, yra neapgauli ir Įtikinanti. Pirmon eilėn jautrus visam tam, ką gali sužadinti spalvingumo emocijos, jis tuoj krypsta, jei taip galima išsireikšti, į spontanišką spalvingumo harmoniją, kuri savo keliu išryškėja jausmingumu, kas yra jo charakteringa ypatybė. Taip pat, kas paprastai būva tikruosiuose menininkuose, poezijos jame esama su kaupu.

P. K. per Van Gogh ir Manėt susijungia su didžiųjų Renaisanso portretistų tradicijomis, pirmoje eilėje su Titien, kuriam jis reiškia ypatingos simpatijos; kaip ir jie, jis supranta veido individualumo svarbą ir suteikia jam savo atspalvį, t. y. priskirdamas jam tam tikrą perspektyvinio kilnumo charakterį, susimąsčiusi skaidrumą.
Iš jo portretų labiausiai pažymėtinas yra Suzy Solidor, kuriam menininkas pasistengė panaudoti visus savo paties išteklius. Kitiems moterų, jaunų mergaičių ar vaikų veidams P.K. irgi valdo savo spalvų fugą ir mums duoda pajausti, kaip gilus yra jo pagavimas santykio tarp spalvų harmonijos ir vaizduojamos sielos būsenos.
Paminėkime iš paskutiniųjų jo portretų Artisto žmonos, kuriame virtuoziška technika leidžia, tik jam charakteringu būdu, naudotis palikta balta drobe, tuo suteikiant paveikslui nepaprasto šviežumo.

P.K. mums ne kartą yra parodęs plačių proporcijų tapybos, kur jis atidengia nepaprastai drąsių“ bruožų ir kompozicijos, kurie nepaiso apibrėžtų nuostatų ir pasipildo, kaip ir Bonuard, asimetringumu. Ir toje srityje P.K. neužmiršo ką buvo išmokęs iš XVI a. galo veneciečių — La Correge, Tintoret, Titien, kurių veikalus jis taip puikiai buvo išstudijavęs.

Negaliu užbaigti šios mažutės studijos dar kartą nesustodamas prie neginčijamo jo paletės originalumo. Kaip ir visi tapytojai linkę i spalvas, P.K. yra pamėgęs švelnias harmonijas, nors šalia vartoja tamsiai rudą ir geltoną spalvą, kurios tačiau nė kiek nekenkia tapybų šviežumui. Jis vengia taip pat per didelių kontrastų ir dar, kas yra pats didžiausias jo technikos laimėjimas, vartoja labai retai neutralius tonus; daugiausia ką jis vartoja visai diskretiškai: — kelis brūkšnius baltų plėmų, kaip pav. „Sėdinti moteris“. Kurį laiką P.K. nejaukiai jautėsi savo peisažuose, nors kaip „Pavasaris“, „Sous-Bois“ gali būti lyginami su geriausiai, jo naturemortais. Vėlesnieji jo kūriniai „Tiltas“ „Bulonijos miškas“ rodo, kad jis moka išgauti be galo turtingą žalumos harmoniją, ką jis anksčiau buvo išgavęs gėlių ir vaisių raudonume ir geltonume.
Tie kai kur pasitaiką abejojimai jam dar nevisai artimoje srityje rodo, kad P.K. moka išsivaduoti iš apibrėžtos manieros ir prisitaikinti savo technika prie reikiamo siužeto, paklusti nuoširdžiam stiliui ir asmenybei, ko daugelis, iš pažiūros drąsesnių, galėtų jam pavydėti.

Iš prancūzų kalbos vertė D. Lipčiūtė-Augienė.