Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŠKOSIOS KULTŪROS KILIMAS IR SMUKIMAS IŠEIVIJOS GYVENIMO SĄLYGOSE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANDRIUS BALTINIS   

1. Kultūros ir kultūringo žmogaus samprata.
Kultūros esmei ir laipsniams suprasti pasinaudosime palyginimu, vartojamu kitur, bet tinkamu ir šiuo atveju. Jei Afrikos džiunglėse koks negras netikėtai rastų lapą su gaidomis iš Beethoveno sonatos, jam tai atrodytų išmargintas dalykas, panašus į beržo tošį. Jei negras gyventų tarp europiečių, jis žinotų, kad tai popierius. Jei atradėjas būtų baltasis žmogus, jis žinotų, kad tai gaidos. Jei jis būtų muzikas, tai jam paaiškėtų, kad tai Beethoveno sonata, slepianti savyje gilų išgyvenimą.

Šis skirtingas vieno ir to paties daikto supratimas atskleidžia įvairius kultūros laipsnius: žemiausiame kultūros laipsnyje matoma tik daikto fizinė dalis. Daiktas čia yra ne kas kita, kaip tik tas įspūdis, kurį suvokia mūsų juslės. Augštesniame kultūros laipsnyje tas pats daiktas mums atsiskleidžia pilnas dvasinio turinio ir gilios prasmės. Pagal tai, augštos kultūros žmogus bus toks, kuris nepasitenkina tik daikto išorinės išvaizdos jusliniu suvokimu, bet skverbiasi į jo gelmes, jieško jo giliausių priežasčių ir tolimiausių pasėkų. Tuo tarpu žemos kultūros žmogus vadovaujasi tik išoriniais įspūdžiais, laikosi jų plotmėje ir mąsto ir sprendžia pagal juos. Tik augšta kultūra įgalina mus atskleisti daiktuose daugiau, negu akis mato ir rankos paliečia, įgalina mus suvokti dvasines vertybes, išreikštas medžiaginiais simboliais. Bet ką reiškia kultūros augštumas ir žemumas, paaiškės mums tik tada, kai įsigilinsime į pačią kultūros sąvoką, jos esmę.

Plačiausia ir griežčiausia prasme kultūra yra gamtos priešingybė: ji yra gamtos perkeitimas ir patobulinimas. Ji yra visa tai, ką žmogus yra sukūręs, kad padarytų savo gyvenimą lengvesnį, turtingesnį ir tobulesnį. Kultūra tad apima ne tik medžiagines gėrybes, kurias žmogus yra sukūręs arba bent surinkęs, kaip miestai, namai, fabrikai bei mašinos, bet svarbiausia— dvasines vertybes, kuriomis žmogus yra perkei-tęs medžiaginius dalykus, pats save ir savo santykius su Dievu, kitais žmonėmis bei gamta: religija, moralė, filosofija, menas, mokslas.

Kad kultūra būtų galima, turi būti žmonių, kurie perkeičia daiktus, įdeda į juos dvasinį turinį. Minėtieji pavyzdžiai rodo, kad dvasines vertybes į medžiaginius daiktus pajėgia įdėti ypač menininkai. Tai yra muzikai, kurie padaro, kad išmargintas popierius nėra tik popierius, bet suprantančiam yra nuostabių dvasinių pasaulių atskleidėjas. Tai yra dailininkas, kuris pasiekia, kad dažai yra daugiau negu įvairių spalvų mišinys, kad jie yra pasaulio grožio ir gelmių išreiškėjai.

Bet jei iš meno ryškiausiai matyti, kaip žmogus padaro pasaulį turtingesnį ir tobulesnį, įnešdamas jame naujų gilumos dimensijų, būtent prasmės pilną dvasinį turinį, kuris apsireiškia mintimis ir jausmais, tai vis dėlto menas nėra nei vienintelė nei svarbiausioji kultūros apraiška. Kultūra nei prasideda nei baigiasi menu. Kultūra yra visur ten, kur žmogus pakyla augščiau juslinio suvokimo, kur jis sudvasina, perkeičia pasaulį ir daiktus. Visi daiktai, kurie žmogaus dėka turi kokią nors reikšmę ar prasmę ir tuo yra dvasinio gyvenimo išraiška— yra kultūros kūriniai ir turi kultūrinę vertę.

Bet kokie daiktai turi prasmę, kokie atskleidžia dvasinį pasaulį? Tikrumoje visi, kurie žmogaus apipavidalinti, nes visur, kur žmogus yra įdėjęs savo darbo ir triūso, jis yra įdėjęs ir kai ką iš savo dvasios bei sielos. Todėl labai įdomu vaikščioti po senus Europos miestus, stebėti jų siauras, būdingai kreivas gatves, kurias visada apsprendė tam tikros žmogiškos sąlygos, stebėti rūmų architektūrą ir ornamentiką, kuri kiekviena savo smulkmena išreiškia kokią nors mintį ar tikslą, žodžiu, ką nors prasmingo. Ir jau vien tuo, kad kai kurie daiktai yra buvę tylūs žmogiškųjų įvykių liudininkai, jie tampa reikšmingi ir prasmingi, surišti su tam tikrais dvasios turiniais, simbolizuoja juos. Jei mus džiugina ir žavi mūsų tautiškieji rūbai, tai ypač dėl to, kad mes žinome, kokiose sąlygose jie atsirado, su kokia meile ir rūpestingumu jie dary-dinti, kokiomis aplinkybėmis jie dėvėti, ir tuo jie tampa kažkuo daugiau, negu tik skoningai suderintų spalvų audiniai, pilni gilesnės prasmės, kuri praturtina mūsų vidų.

Tuo būdu mums atsiskleidžia toji svarbioji kultūros žymė, kad kultūra yra visada surišta su istorija: ji susiformuoja laiko tėkmėje. Kultūra yra ne kas kita, kaip tie pėdsakai, kuriuos žmogus, iškildamas laike, dalyvaudamas jo tėkmėje ir pasinerdamas joje, palieka po savęs kaip tam tikrus perkeitimus ne tik medžiagiškajame pasaulyje, bet ir kitų žmonių dvasioje, kaip priedą jame, kaip kažką naujo ir būtent tiek, kiek jis yra buvęs dvasinė būtybė—būtybė su mintimis, jausmais bei sumanymais. Nuolatos pasisavindama šį palikimą, žmonija dvasiniu atžvilgiu tobulėja, kultūra kyla. Jei atskiri žmonės būtų priversti visada patys pradėti viską iš pradžios, tai jie visuomet liktų primityvioje padėtyje. Jei jie pakyla viršum šio primityvumo, tai todėl, kad pirma gyvenusios kartos yra pripildžiusios pasaulį nematoma realybe, būtent tuo, ką jos savo gyvenime yra mąsčiusios, siekusios ir kūrusios—o visa tai ir sudaro kultūrą.

Suprantant kultūrą šia prasme, iškyla klausimas, ką galima vadinti kultūringu žmogumi? Iš pradžios gali atrodyti, kad kultūringu turime vadinti kiekvieną žmogų, kuris dalyvauja kultūros vertybių kūrime ir jų išlaikyme. Tačiau šia samprata mes nukryptume nuo tos prasmes, kuri skiriama .šiam žodžiui Ne kiekvieną ūkininką, darbininką, net ir inžinierių, mokslininką ir menininką, kurie kuria vertybes savo srityse, mes jau todėl vien vadiname kultūringu. Kultūringu mes vadinsime žmogų, kuris ne tik keičia pasaulį šalia savęs ar ugdo kokias ypatingas dvasios galias savyje, bet tokį, kurio pirmykštė prigimtis yra jau perkeista tam tikra kryptimi, žmogų, kuris turi tam tikrą išvidinį nusistatymą ar palinkimą pačių kultūros vertybių atžvilgiu. Kultūringas yra žmogus, kuris sugeba suprasti ir gerbti tikrąsias kultūros vertybes ir dirbti ir gyventi pagal šią sampratą. Nekultūringas bus, priešingai, žmogus, kuris nesupranta ir negerbia kultūros vertybių, kuris nemato jokios prasmės nei švaros ar tvarkos palaikyme, kuo mažiausiai domisi mokslu, menu, dorove ar religija. Augščiausią laipsnį nekultūringumas pasiekia tada, kai tikros kultūros vertybės ne tik nesuprantamos ir negerbiamos, bet nekenčiamos ir naikinamos,—arba pačios šios vertybės arba jų sukūrimo ir išlaikymo reikalavimai. Tai yra tikras kultūros nuosmukis. Atsižvelgiant į visa tai, augštos kultūros žmogumi vadinsime tokį, kuris giliai supranta tiek pačios kultūros vertybes, tiek jų išlaikymo reikalavimus bei sąlygas. Bet ką čia reiškia supratimas ir augštumas?

Jei kalbėsime visų pirma tik apie supratimą, tai jis reiškia apskritai sugebėjimą pripažinti ir gerbti kultūros vertybes, t.y. sugebėjimą pergyventi su jų pažinimu surištas emocijas arba atitinkamus protinio pažinimo turinius. Tuo vien tačiau klausimas neišsprendžiamas. Jei, norint kultūringu būti, užtektų tik šios rūšies vertybių pažinimo, tai nekultūringų žmonių visai nebūtų, nes tam tikras kultūros vertybes, pvz., peilį, kirvį, pažįsta ir vertina ir primityviausias žmogus. Mūsų laikais kultūringas bus tik toks žmogus, kuris sugebės vertinti ne tik medžiagines gėrybes, kurios vadinamos ir civilizacijos gėrybėmis, bet sugebės suprasti ir pasisavinti dvasines arba idealines vertybes: moralę, meną, mokslą, religiją. Pagal šią sampratą dvasinėms kultūros vertybėms skiriama didelė reikšmė ir pirmenybė prieš medžiagines gėrybes. Ir taip yra ne tik dabar, bet buvo ir žiloje senovėje, nes jau tada poetus, išminčius ir dvasiškius ypatingai gerbė, laikė juos dievams artimais žmonėmis.

Visos naujesniųjų ir senųjų laikų auklėjimo sistemos yra atremtos į šias augštąsias kultūros vertybes ir jų pirmenybę prieš medžiagines ir turi tikslą suteikti jaunosioms kartoms tikrą šio vertybių pasaulio supratimą. Žodis išauklėtas todėl visada prilygdavo žodžiui kultūringas, nes žodžiai auklėjimas ir kultūra savo

ADOMAS GALDIKAS SAULĖLYDIS (tempera)

pagrindinėmis prasmėmis reiškia tą pati: tobulinti. Pagarba dvasinėms vertybėms remiasi ypač tuo, kad jcs perkeičia žmogų, patobulina jį, ir kas ypač svarbu, padaro jį visuomeniš-kesnį, vertingesnį kaip pilietį. Todėl romaniškosios tautos vietoje žodžio "kultūringas" vartojo žodi "civilizuotas", nuo lotynų žodžio civis— pilietis. Iš čia tat aišku, kad mūsų laikais kultūringu žmogumi vadiname tokį, kuris supranta ne tik medžiaginio gyvenimo pagerinimo reikšmę, bet kuris sugeba suprasti ir pasisavinti pačias augščiausias dvasines vertybes.
Čia turime pastebėti, kad šių augščiausių kultūros vertybių supratime galima rasti labai daug įvairių laipsnių. Savo nesudėtingiausia išraiška nei viena iš augščiausių kultūros vertybių sistemų nebus visai svetima jokiam žmogui. Net primityviausias laukinis turi savo religinių vertybių, kurių laikosi su tvirčiausiu įsitikin-mu laikosi griežtai ir savo dorovės dėsnių. Turi ir tam tikrų mokslinių žinių, o meno srityje d~ž-nai pasiekia didelio tobulumo. Jei mes vis dėlto kiekvieną laukinį nelaikome kultūringu, bet visai priešingai, laukinio pavadinimą laikome kultūringumo priešingybe, iš to seka, kad kultūros sampratoje reikšmingas dar koks nors ypatingas dalykas. Šį ypatingąjį dalyką nesunku surasti; jis yra ne kas kita, kaip nusistatymas tiesiog mūsų dienų dvasinės kultūros atžvilgiu. Neužtenka, kad koks nors žmogus turi kokias nors dvasinių vertybių sąvokas; mūsų dienų visuomenėje kultūringu vadinsime tik tokį žmogų, kuris sugeba suprasti, pasisavinti ir įvertinti mūsų dienų laimėjimus šioje srityje. Kultūros kokybė tat nėra absoliuti, bet priklauso nuo vietos ir laiko. Ir tai suprantama, nes kultūra apima kintamus dalykus. Kultūra retai stovi vietoje, ji arba smunka arba, kaip mūsų laikais daugelis mano, kyla, tobulėja. Tai, žinoma, nereiškia, kad joje nebūtų pastovių ir nekintamų elementų, ir jie yra patys svarbiausieji, nes į juos yra atremtos pagrindinės žmogaus gyvenimo vertybės, kurių reikšmę žmonės jau senai yra suvokę: etinių, estetinių ir net mokslinių vertybių srityje mes nesame nužengę daug toliau už senovės graikus, nes iš jų net dabar dar mokomės. Jei kokiu nors stebuklingu būdu pas mus atsirastų Platonas, tai jis nusikalstų mūsų papročių ar mandagumo taisyklėms, bet, nežiūrint to, liktų kaip ir savo metu vienas iš kultūros viršūnių, jos elitu, ir tai mus nestebintų, nes jis turėjo tikslą vertinti žmogaus gyvenimą ir jo apraiškas pagal amžinas ir nekintamas idėjas.

Bet kaip ten bebūtų, nėra abejonės, kad kultūros vertybių supratime ir pasisavinime galimi įvairūs laipsniai. Geriausiai kokią nors kultūros vertybių sritį supranta tos srities specialistai: mokslines vertybes geriausiai pajėgia suvokti mokslininkai, menines—menininkai. Panašiai atsitinka su visomis kultūros sritimis. Bet ar daugiau ar mažiau tobulas kokios nors vienos vertybių srities pažinimas jau sudarytų augštą kultūrą? Ne, tobulas kokios nors vienos ar net kelių kultūros sričių pažinimas ir pasisavinimas pats savyje dar nesudaro to, ką mes vadiname augšta kultūra. Kas nors gali būti didelis specialistas numizmatikoje ar archeologijoje, būti net žymus matematikas ar kalbininkas, o gal ir žymus visų šių sričių žinovas, bet gali atsitikti, kad mes jo nelaikome augštos kultūros žmogumi. Mes jaučiame, kad augšta kultūra yra priešingybė siaurai specialybei kokioje nors srityje ar net srityse, kad ji reikalauja platesnio ir gilesnio žvilgio, reikalauja visų sričių sintezės ir suderinimo.

2. Augštos kultūros pagrindinės žymės.
Pagrindinės augštos kultūros žymės trumpai galima šiaip apibrėžti: kokio nors žmogaus kultūra tada bus augšta, kai jis sugebės vertinti ne tik vieną ar kitą arba net kelias dvasines kultūros vertybes, bet kai jis įžvelgs ir supras vertybių ryšį visų pirma vienoje jų sistemoje, po to, pačių vertybių sistemų tarpusavio sąryšį, pagaliau visų augštųjų kultūros vertybių kūrimo ir išsilaikymo reikalavimus bei sąlygas, ypač augštųjų dvasios vertybių sąryšį su vitalinėmis—gyvenimo ir gyvybės vertybėmis, ir pagaliau, kad jis ne tik supras šiuos dalykus, bet juos tobulai pasisavins ir sutvarkys visą savo gyvenimą pagal vertybių harmonijos reikalavimus.

Apžvelgiant šiuos augštos kultūros reikalavimus bei žymes ir į juos gilinantis, išryškėjo daug įvairių atžvilgių, kurie sudaro įvairius kultūros augštumo laipsnius.

Pirmiausia kiekvienoje specialioje vertybių sistemoje (moksle, mene, religijoje) augštos kultūros žmogus bus tas, kuris žinos visų augštųjų vertybių laimėjimų pagrindus ir reikalavimus šioje sistemoje. Žemos kultūros bus tas, kuris jų nežinos. Prie žemos kultūros tat priklauso vadinamasis paskutinių kokios nors mokslo srities išvadų pasisavinimasis pagal konspektus ir brošiūras, atmetant originalų pagrindinių veikalų studijavimą ir todėl nieko nežinant apie išvadų pagrindimus, apie sunkenybes, kurias reikėjo nugalėti, apie apribojimus, kuriems jos pakliautos. Todėl augštosio-se mokyklose prieš sisteminį kokio nors dalyko dėstymą pirmą apžvelgiamas istorinis šio dalyko išsivystymas. Profanai šio apžvelgi-mo reikalo nesupranta ir protestuoja prieš jį, bet jis yra būtinas gilesniam dalyko supratimui. Toks istorinis apžvelgimas pirmiausia jau dėl to būtinas, kad apskritai suprastume, kokią problemą atitinka tam tikras išsprendimas (teorija, dėsniai ir hipotezė), ir kad ši problema visai natūraliai ir būtinai išaugusi iš tiriamojo objekto prigimties ir esmės. Jei dažnai būtų tokiu būdu įsigilinama į kokį dalyką, rečiau būtų girdimas skundimasis dėl nesuprantamų ir nuo gyvenimo nutolusių abstrakcijų, į kurias dažnai patenka mokslai, nes šie skundai dažniausiai kyla iš to, kai nemato ir nesupranta, kad daugelyje atsitikimų minėtosios apraiškos visai atitinka tam tikras problemas, kurios laikui bėgant natūraliai yra išaugusios iš savo objekto. Antra, giliau imant kokią nors problemą ir nepasitenkinant bendromis schemomis, bet stengiantis panagrinėti ir smulkesnius šios problemos išsišakojimus ir sąryšius, paaiškėtų ir kokios nors teorijos normaliosios ribos, už kurių ji jau nepritaikoma. Taip, pvz., jei visuotinio determinizmo šalininkai būtų ištyrę, iš kokių dalinai skirtingų objektų sumaišymo šis mokslas yra išsivystęs, jie netaikytų jo visai tikrovei bet tik kai kurioms jos sritims. Panašiai atsitiktų su visomis vienašališkomis teorijomis.

Pagaliau, žinojimo pagilinimas, tiriant jo šaknis praeityje, galėtų labai pakelti kultūros lygį tuo būdu, kad apsaugotų nuo aklo susižavėjimo moderniomis teorijomis ar mokslais, nes iš jo paaiškėtų, kad beveik visos naujovės vienu ar kitu panašiu būdu buvo žinomos jau ir seniau, ir tiek, kiek jos buvusios perdaug išgarsintos ir vienašališkos, jau senovėje buvo suprasti jų trūkumai ir tamsiosios pusės, dėl kurių jos ilgainiui buvo atmestos, kad vėliau atgimtų kitu būdu, kai šie trūkumai užmiršti. Ryškiai tai matyti Platono ir Kanto filosofijos palyginime. Platonas moko, kad žmogus turi tam tikras įgimtas sąvokas, tarp kurių jis mini vienumo, esmės, lygybės, nelygybės, gėrio, grožio ir kitas sąvokas. Jis tvirtina, kad be šios rūšies sąvokų joks pažinimas yra negalimas, kad pažinimą sudaro šios sąvokos, o pačios sąvokos nesudaromos iš patyrimo, bet protui yra įgimtos. Šia savo pažinimo teorija Platonas darosi labai artimas Kanto teorijai apie proto kategorijas, kurios apsprendžia mūsų pažinimą. Kai kurie Kanto aiškintojai šiandien tvirtina, kad Kantas nėra nei žingsnio toliau pažengęs už Platoną, bet yra tik smulkmeniškai schematizavęs jo mokslą. Panašių dalykų būtų galima rasti ir kitų mokslų šakose. Šiuo atžvilgiu galima tik apgailestauti, kad mūsų laikais atmetamas klasinis švietimas, kuris savo metu yra įrodęs, kad gali mums suteikti nepakeičiamą kultūros pagilinimą, ypač tuo, kad parodo visos kultūros pagrindus klasiškoje senovėje, padeda mums geriau suprasti kultūros atsiradimo ir išlaikymo reikalavimus ir kiekvienos kultūros srities natūraliąsias ribas.

Antras svarbus veiksnys, kuris apsprendžia kultūros augštumą, sudarydamas šia kryptimi tarsi antrą laipsnį, yra sąryšio žinojimas ne tik vienoje specialioje šakoje, bet kiekvienos specialios vertybių sistemos sąryšio su kitomis vertybių sistemomis. Augštos kultūros žmogus turi žinoti, kokiame sąryšy yra vienos rūšies kultūros vertybės su kitos rūšies vertybėmis, ar vienos jų nesiremia kitomis taip, kad pasikeitimai vienos rūšies vertybių srityje tuoj atsiliepia kitoje srityje, ar yra tam tikra pusiausvyra vertybių išsivystimo srityje, ypatingai gerai veikianti atitinkamos žmonių bendruomenės gyvenimą, ir dar toks jų susigrupavimas, kuris darosi labai kenksmingas.

Iš tiesų nėra abejonės, kad tarp įvairių vertybių sistemų galimi susikirtimai, konfliktai. Sritis, kur tokie konfliktai ryškiai iškyla ir dažnai diskutuojami, yra santykiai tarp meno ir dorovės—tarp estetinių ir etinių vertybių, bent tarp to, ką gyvenimo praktikoje tokiomis vadina. Taip pat dažni yra atsitikimai, kur konfliktai susidaro tarp teisių ir doros dėsnių, tarp religijos ir mokslo, visai nekalbant apie visokios rūšies šių dvasinių vertybių konfliktus su vitalinėmis ir medžiaginėmis vertybėmis. Galima tvirtinti, kad visos vadinamosios kultūros krizės yra ne kas kita, kaip šiokie vertybių sistemų konfliktai arba jų pasėkos. Iš tikrųjų kultūros kilimą ar smukimą dažnai apsprendžia įvairių vertybių sistemų savitarpinis saikingas ar nesaikingas išsivystymas ir toji vieta, kuri šioms vertybėms skiriama gyvenime. Dažnai yra pastebėta, kad tauta kyla, jei pirmoje v.'etoie statomos dorinės ir bendruomeninės vertybės, priešingai, ji smunka, kai pirmą vietą užima malonumus teikiančios vertybės. Kiekvienu atveju nėra abejonės, kad kiekviena vertybių sistema turi didelės reikšmės ir įtakos visoms kitoms, todėl vienas iš svarbiausių tautos ar bendruomenės vadovų uždavinių turi būti rūpestingai šią savitarpio įtaką sekti ir ją taip tvarkyti, kad neiškiltų neigiami reiškiniai ir trukdymai,, kenkiantys ar griaunantys tautos gyvenimą.

Sąryšy su konfliktų galimybe tarp įvairių vertybių sistemų, kaip trečiasis svarbus veiksnys, kuris sudaro kultūros augštumą, iškyla vertybių hierarchijos žinojimas, t.y. žinojimas, kaip jos susitvarko tarp savęs augštumo ir žemu-mo atžvilgiu ir kurioms pasirinkimo atžvilgiu teikiama pirmenybė. Nėra abejonės, kad vertybių hierarchijos tvarkos nustatymas yra labai sunkus uždavinys, kurio išsprendimas visuotiniu, visiems priimtinu būdu beveik neįmanomas. Nustatyti absoliučiai vertybių hierarchijos tvarkai būtų reikalingas koks nors absoliutus kriterijus, koks nors absoliutus matas, kurio pagalba būtų galima nustatyti visų vertybių absoliučią ir reliatyvią reikšmę. Bet iš kur imti tokį matą? Šiam uždaviniui atlikti reikėtų įsiskverbti į visų daiktų gelmes, reikėtų žinoti viso pasaulio, viso kosmo ir jame esančio gyvenimo absoliučią prasmę ir reikšmę, t.y. reikėtų žinojimo, kuris prilygtų Dievo žinojimui. Būtų sunku įrodyti, kad kas nors tokį matą yra radęs. Bet jei toks matas ir būtų surastas, konkrečiose sąlygose vis dėlto jo nebus galima visur pavartoti, o gal ir niekad. Pagal jį būtų galima vertybės tvarkyti tik absoliučiai idealiose, bent absoliučiai normaliose sąlygose. Bet ar pasauly iš viso egzistuoja šiokios sąlygos? Galima gal sutikti, kad į tokias sąlygas artėja didelės, stiprios tautos ir valstybės su pilnai sutvarkytomis išvidinėmis ir išorinėmis įtampomis gilios taikos metu, kai jų tvarkos neardo nei išvidiniai nei išoriniai veiksniai. Bet visai kitaip būna. kai kokia tauta ar valstybė patenka į išvidinių ir išorinių priešų grėsmę, ypač jei tauta ar valstybė maža, o priešai gausūs ir galingi.

Iš tiesų yra galimi du skirtingi vertybių hierarchijos nustatymai pagal du skirtingus atžvilgius. Pirmasis atžvilgis yra vertybių grynosios kokybės atžvilgis. Vertybių augštį hierarchijoje čia nustato intuityvinis jų pažinimas, be kurio iš viso nebūtų galima kalbėti apie vertybes. Pagal visuotinį pripažinimą iš seniausių amžių pagal šį atžvilgį augštesnėmis vertybėmis, kurioms teikiama pirmenybė, pripažįstamos dvasinės arba idealinės vertybės: religija, moralė, menas, mokslas, bet vitalinės vertybės, kurios įgalina gyventi ir tarnauti gyvenimui, patenka į antrą vietą. Pagal šį atžvilgį gera knyga vertesnė už kepalą duonos, Boilo-Marijoto dujų spaudimo dėsnis vertesnis už garo mašiną, Ca-ruso giedama serenada—vertesnė už valstybės himną, tautos giedamą.

Bet yra dar ir kitas atžvilgis—egzistencinis, gyvybės išlaikymo atžvilgis. Pagal šį atžvilgį, vitalinės vertybės, kurios išreiškia ir palaiko gyvybę, stovi pirmoje vietoje, dvasinės vertybės— paskutinėje. Dvasinės vertybės yra augštesnės, bet ne tokios būtinos šiuo atžvilgiu, vitalinės— žemesnės, bet būtinesnės. Iš tikro, vitalinės vertybės yra dvasinių vertybių būtina sąlyga, reikalavimas: pirma reikia gyventi ir tik po to galima kurti ir dvasines vertybes, kaip tai jau seniai klasišku būdu nusako romėnų patarlė: pri-mum vivere, deinde philosophari—pirma gyventi, po to filosofuoti. Nors ši tiesa yra stačiai banali, tačiau nežiūrint to, ji retai kada išmąs-toma iki galo, iki visų savo pasėkų, o dar rečiau vykdoma gyvenime. Kad kasdieninė duona absoliučiai reikalinga gyventi, tai aišku kiekvienam, net ir paprasčiausiam darbininkui, o gal ypač jam. Kad uždirbti kasdieninei duonai turi būti fabrikas, tai daugumas irgi supranta, bet ne visi. Bet kad fabrikas galėtų veikti, tarp kito, reikalingi inžinieriai, kurie daro išradimus, mašinas ir tvarko fabriką, ir kad jie būtų inžinieriai, turi būti atitinkamos mokyklos, turi būti mokslas, bibliotekos ir laboratorijos. Apie tai jau retas kuris pagalvoja. Bet apie tai, kad savo tolimesnėse pasėkose ir paprasčiausios kultūrinės vertybės kaip su būtina sąlyga rišasi su mūsų dienų kultūros išlikimu, o pati kultūra taip pat būtinai rišasi su labai sudėtingai organizuotos tautos gyvenimo, kaip šios kultūros nešėjo, išlaikymu, apie tai galvoja be galo mažai žmonių. Bet apie tai turėtų galvoti ir žinoti daugelis, visi, nes tegu kokią tik norime kultūros problemą mes apsvarstytume ir bent kokią kultūros vertybių susiformavimą tyrinėtume, visuomet prieisime prie išvados, kad paskutinė instancija ir reikalavimas, nuo kurios priklauso šios vertybės egzistencija, yra tautos gyvybė ir kad yra negalimas joks kultūros išlaikymas ir jos kilimas, jei nyksta tauta, smunka jos egzistencija. Ignoruoti šį kultūros priklausomumą nuo tam tikrų vitalinių tautos jėgų, nepajėgti ir nenorėti pagal griežtą logiką daryti iš to atitinkamas išvadas, būtų nedovanotinas minties paviršutiniškumas ir liūdniausias kultūrinis nuosmukis. Visiems turi būti aišku, kad visa, ką darome ir statome, kad visa kultūra, kurią mes kuriame, nieko nereiškia, tampa beprasmė, jei tuo pat metu be jokių rūpesčių, padėties visai nesuprantant, leidžiama nykti ir žlugti tautai, vienintelei kultūros vertybių išlaikytojai ir į-kvėpėjai.

Bet neužtenka šias tiesas tik pripažinti, reikia sugebėti gyventi ir dirbti pagal jas. Tuo mes prieiname prie ketvirto reikalavimo, kuris apibūdina ir užbaigia kultūros augštumo sampratą. Iš tiesų, kokio nors žmogaus kultūros, jo primityvios prigimties perkeitimo pagal kultūros idealą negalima laikyti augšta ir toubula, jei ji liečia tik dalį jo prigimties, jo protą, o visa kita lieka nepaliesta. Todėl augštos kultūros samprata apima ne tik teoretinį vertybių, jų tarpusavio sąryšių ir hierarchinių laipsnių žinojimą, bet ir pajėgumą išreikšti savo žinojimą darbais ir įvykdyti jį gyvenime. Tai daugelis nenorės pripažinti. Mūsų dienomis yra nusistojusi beveik kaip dogma, kad žinojimas yra vienas dalykas, o pagal šį žinojimą veikimas ar gyvenimas— visai kitas. Ši pažiūra yra taip visuotinai priimta, jog mūsų dienų žmogus stebisi Sokrato teigimu, kad dorybė yra žinojimas. Bet tikrumoje tai yra tik mūsų amžiaus išsigimimas, moderniojo žmogaus išvidinis suskilimas ir suirimas, kas verčia tuo stebėtis. Kiek mūsų dienų vertybių ir jų hierarchijos pažinimas remiasi tik protu, laikosi tik galvoje, jis tikra prasme yra seklus pažinimas, nes vertybių negalima pažinti vien proto galiomis, bet jų pažinimas reikalauja įsijausti, įsigyventi ir tikrumoje įsimylėti į jas. Todėl tikrame pažinime negali būti konflikto tarp proto ir širdies, nes tikras—gilus pažinimas galimas tik tada, kai visas žmogus palinksta į pažinimo objektą, kai visos dvasios galios atsiskleidžia jam, kai žmogus pažįsta visa savo dvasia. Giliai viduje pergyventas, visomis mūsų dvasios galiomis pasisavintas ir į mūsų dvasios gelmes įsiskverbęs pažinimas virsta mūsų dalimi, ir negali būti daugiau kalbos apie tai, kad dorybės žinojimas yra vienas dalykas, o jos vykdymas visai kitas! Augštos kultūros atveju žinojimas nebus kažkas paviršutiniško, liečiąs tik mūsų protą, bet bus perskverbęs visą mūsų būtį ir apsireikš darbais.

Visa sutraukiant, galima sakyti, kad augštos kultūros žmogus bus tas, kuris sugeba suprasti ir įvertinti tiek kultūros, tiek gamtos vertybes, kuris sugeba jose tikrai nustatyti hierarchinę tvarką ir pagaliau kuris šias vertybes pasisavina ne tik protu, bet kartu pergyvena jas kaip išvidinius reikalavimus bei normas ir tuo būdu yra vieningas savo mintimis, jausmais ir norais.
(b. d.)


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai