Eilėraščiai |
Parašė KAZYS BRADŪNAS |
AUKOJIMAS Aš pirmą kartą paguldžiau Ant žemės mažąją dukrelę — Išėjęs pašalas, Žolė gyva. Ir suošė pušis gūdžiau . . . Bet nieko aš nepamačiau. Tiktai pravirkai tu balsu — Ir man baisu ir man baisu — Kodėl ant žemės paguldžiau, Kam suošė pušis gūdžiau . . KELEIVIS IR UGNIS Senovėje buvo kartą Labai šalta žiema. Vienas keleivis keliavo tolimą kelią, Jam bekeliaujant, Atėjo naktis. O šonuose driekės kaimai, Pakelėje sodybos, Ir visuose namuos Kalbėjo ugnis: — Tu išėjai, O aš neisiu. Man čia gera — Aš čia paklota, užklota ir papenėta Ir švariu vandeniu akys nuplautos — Gyvenk ramybėje su manimi ... Vienas keleivis keliavo tolimą kelią . . . KELIONĖS GALAS Kur eini, žmogau? — paklausė upė. — Einu į šalį, kur saulė svyra. O tenai buvo kalnai ir kloniai, Miškai ir pievos — Visur neapsakomas grožis . . . Tiktai nebuvo debesų ir vėjo, Žvėrių ir paukščių, Nebuvo drugių . . . Ir bekeliaujant pajūriu, Sukranksėjo juodvarnis viršum galvos. Akis pakėlęs pamačiau, Kad marios juda, Kad atplaukia senelė Su laivele. Dabar aš noriu paklausti: Ar tu esi mano mirtis? RUDUO Brazdina vėjai šakas — Širdis neištvers. Aš verkdamas glostau saulelės jau šaltas rankas Kaip mirusios dukters. Kas ją bevėstančią šildys, Kas ją aklą tausos, Kai sklidinai prisipildys Ir mūsų akys tamsos. |