Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ATEITININKAI IR LIETUVIŲ TAUTOS EGZISTENCIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Antanas Sužiedėlis   

Kalbėdami*) lietuvių tautos egzistencijos tema, visų pirma turime temą apibrėžti. Egzistencija turi dvejopą reikšmę — pirma, egzistencija reiškia buvimą, gyvavimą, gyvybę; antra, egzistencija gali reikšti buvimo formą, gyvavimo būdą. Pirmąja prasme, tautos egzistencijos klausimas būtų tautos buvimo, tautos gyvybės klausimas; antrąja prasme, tai būtų tautos charakterio, tautos kelio, tautos darbo klausimas.

Šiandien norėtume pabrėžti tautos gyvybės, tautos buvimo aspektą. Viena, dėl to, kad tai logiškai pirma — nebūtų ko kalbėti apie tautos charakterį ir kelią, jei tautos nebūtų. Antra, todėl, kad mūsų gyvenamasis laikas tą klausimą kelia labai realiai ir aštriai — mūsų tautai gresia pavojus nebūti. Tauta gyva tol, kol gyvi tautai yra jos nariai — o nariai gali išbirti, gali išsklisti, gali asimiliuotis svetur ar nusilenkti prieš pavergėją. Tauta gyva tol, kol jos nariai neišbyra, bet buriasi, neišsisklaido, bet telkiasi, neįsilieja svetur ir nesuklumpa prieš prievartą, bet laikosi draugėje ir draugėje auga, bręsta ir kuria. Tautos gyvybės klausimas tad iš tiesų yra tautai ištikimybės klausimas. Tauta gyva tol, kol tautos nariai nori, ryžtasi ir ištveria būti savo tautai.

Nepakanka pasakyti, kad tautos gyvybė remiasi narių ištikimybe tautai. Tai dar nėra atsakymas, o tik klausimo formulavimas dabar-
----
*') Paskaita, skaityta Čikagoje, rugsėjo 3 d., Ateitininkų jubilėjinio kongreso akademiniame posėdyje.
-
tinės tautos padėties šviesoje. Ištikimybė tautai yra kaip tik didysis tautos egzistencijos klausimas, kurį mes turime svarstyti, turime suprasti ir/ privalome atsakyti.

Mes nesame nuošalūs stebėtojai, sudominti /pavergtos tautos likimo. Mes patys esame tos pavergtos tautos gyva dalis. Tautos būtis, jos gyvybė, jos likimas yra tuo pačiu mūsų būtis ir mūsų likimas. Šitai skatina mus galvoti rimtai, skatina sparčiai, neatlaidžiai j ieškoti tiesų, atsakančių į mūsų rūpestį; tai sava būtim rūpestis, degąs, gyvas, neatidėliojamas. Antra vertus, tai tuo pačiu tiesų j ieškojimą apsunkina — žmogus, susikaupęs ties pačiu savim, dažnai ir tiesas kiek palenkia savop, ir linksta jas įžiūrėti tokias, kokios jam pritinka. Toks jau natūralus, žmogiškas palinkimas — mąstyti savop.

Būtume betgi neteisūs, jei, svarstydami ir spręsdami tautos būties, tautos likimo klausimą, į tai tepažiūrėtume pro tuos savopiškus akinius. Šiandien didžiuojamės nueitu lietuvišku keliu. Bet ateina naujas metas, lietuvišku keliu ateina nauji žmonės, ir todėl mūsų atsakymas tautos būties, likimo klausiman negali būti vien toks, koks jis mums pritinka. Tautai ištikimybės klausimo neprivalome spręsti tik taip, kaip tai mums lengvai sprendžiasi. Mes giedame giesmės žodžius — "lietuviai esame mes gime, lietuviai turime ir būt" — ir mums tie žodžiai, regis, savaime aiškūs. Mes esame gimę lietuviai, mes esame užaugę lietuviai, ir mes norime būti lietuviai — būti lietuviu yra kiekvieno mūsų integrali, apspręsta savojo "aš" žymė. Mus taip apsprendė Lietuva, kurią subrendę ar jauni palikome. Jei kada mūsų sąmonėse suknieti tautai ištikimybės klausimas, mes sužadiname savyje tėvynės ilgesį ar atšaukiame atmintin tėviškės išgyvenimus, ir taip tą klausimą išsprendžiame. Ir mes taip galime jį išspręsti, nes mumyse yra tėvynės ilgesys, ir kiekvienas turėjom lietuvišką tėviškę.

Su kiekviena ateinančia nauja karta šitas apspręstasis lietuviškumas kaskart mažėja. Ateinančių kartų žmonės svetur Lietuvą tepalies per antras ar trečias rankas, ir tautai ištikimybės jausmas atitinkamai blės. Tėvynės ilgesys, tautai jausminis lojalumas šituose žmonėse jau nebus toks stiprus, kaip mumyse, kurie buvome ugdomi Lietuvos aplinkos ir ugdomi Lietuvoje subrendusių tėvų. Tautai ištikimybės klausimas šitiems ateinančių kartų žmonėms jau nebesileis lengvai išsprendžiamas iausmus sužadinant; iš tiesų, jų jausmai jau links kita kryptimi, ir jiems jau bus lengviau eiti kitu keliu, ne lietuviškuoju. Tautiškumas jaunuosiuose tegalės būti sąmoningas tautiškumas; tautiškumas ne aplinkos apspręstas, bet paremtas laisvų, sąmoningu apsisprendimu.

Tautai ištikimybės klausiman todėl turime duoti atsakymą sąmoningą, esminį; atsakymą proto, intelekto, ne iausmų; atsakvmą toki, kuris motyvuotų jauną žmogų už tautą apsispręsti. Mes turime svarstyti ir turime suprasti, ką reiškia giesmės žodžiai — "lietuviai esame mes gimę, lietuviai turime ir būt." Tokį atsakymą duoti yra mūsų, kaip ateitininkų, speciali užduotis, nes mes savo principuose pabrėžiame sąmoningąjį tautiškumą.

Mūsų pasaulėžiūra tokiam atsakymui duoda rėmus. Kaip ateitininkai, mes esame principo žmonės. Mes išpažįstame tiesas, kurios nekinta laiko bėgty ir kurių netirpdo aplinka. Šitų nekintančių tiesų šviesoje turime spręsti ir atsakyti tautai ištikimybės klausimą. Mes jį turime atsakyti principine prasme, iš esmės, ne vien gyvenamojo laiko ir dabartinės tautos padėties perspektyvoje.
Koks yra tautai ištikimybės principas ir kas yra tautai ištikimybės pareiga?

Pagal prof. St. Šalkauskį, principas yra proto teigimas, kuris nusako tai kas privalo būti. Kitaip tariant, principas nusako kokį nors gėrį. Pareiga yra tai, kas darytina,, kad įvyktų tai, kas privalo būti. Kitaip tariant, pareiga žmogų saisto tą gėrį aprėpti, įvykdyti. Tautiškumo arba tautai ištikimybės principas tad nusako tautos, tautybės etinę vertę, nusako tautą tautybę, kaip gėrį; ir tautiškumo pareiga saisto žmogų elgtis taip, kad tauta, tautybė būtų.

Tautybės etinė vertė, kaip ir kiekviena etinė vertė, pareina iš žmogaus prigimties. Tai, kas prigimčiai tinka, kas būtį patobulina, yra gera; kas prigimčiai netinka, yra bloga. Tautybė yra gėris, tautybė turi etinę vertę kaip tik todėl, kad tautybė žmogaus prigimčiai tinka.
Trumpai pažiūrėkime, kodėl taip yra.

Žmogaus prigimtis turi du pradus — dvasinį ir medžiaginį. Nei vienas, nei kitas, atskirai paėmus, nėra specifiškai žmogiškas; nei dvasinė žymė, nei medžiaginė atskirai nenusako žmogaus esmės. Specifiškai žmogiška yra tų dviejų pradų jungtis, ir žmogaus būties tobulumas priklauso nuo tų dviejų pradų darnos.

Dvasinis pradas yra tobulesnis už medžiaginį. Taigi ir žmogaus darna atsiekiama tada, kai dvasinis pradas vyrauja, viršija ir valdo. Medžiaga turi būti dvasios apvaldyta ir valdoma, dvasiai subordinuota. Platesne prasme tad galėtume sakyti — žmogaus būties darnos problema yra žemės apvaldymo problema. Dvasios pradui turi būti palenktos visos tos medžiaginės apraiškos, kurios žmogaus būtį paliečia jo žemiškajam buvime. Žemė turi būti apvaldyta, pajungta, palenkta dvasios prado tarnybai, kad galėtų reikštis pilnojo žmogiškumo forma.

, Šita prasme pavienio žmogaus pastanga medžiagą, žemę apvaldyti tegali nešti labai riboto vaisiaus. Pavienis žmogus jau vien rūpesčio savo gyvybe būtų varžomas tiek, kad jo dvasios pradas tegalėtų reikštis pačiame ma-žiausiame laipsnyje ir primityviausioje formoje. Beveik visuose savo veiksmuose pavienis žmogus būtų medžiagos, žemės apspręstas ir varžomas. Jis būtų mažai žmogiškas žmogus.
Žemės apvaldymo sėkmė glūdi kaip tik sutelktinėje pastangoje, t.y. žmonių bendravime.

Pirmasis tokio bendravimo vienetas yra šeima. Šeima ne vien laiduoja žmogui gyvybę, bet taip pat ir saugią žemišką aplinką, kurioje jau gali pradėti vystytis ir reikštis žmogiškumas. Žemės apvaldymo pastangoje šeima tačiau dar tėra silpnas vienetas, ir todėl jis nelieka uždaras, bet plečiasi į šeimyną ir gentį.

Tauta kaip tik ir yra tas natūralusis bendravimo vienetas, kuris atbaigia šeimą ir gentį, ir kuris tobuliausiu būdu sudaro sąlygas žmogui siekti prigimties pradų darnos. Tauta yra natūralus vienetas, nes jos sudėtis kaip tik žemės apsprendžiama. Žmonių grupė — bendruomenė —- tampa tauta tada, kai ji, sakytume, laimi kovą su žeme, kai ji žemę apvaldo, ir šituo laimėjimu tampa savarankiška, laisva, nuo kitos bendruomenės nepriklausanti. Tuo būdu tauta išlaisvina žmogų iš žemės varžtų. Ir kadangi tauta išauga iš jos pavienių narių intereso
— žemę apvaldyti — ji išauga toks vienetas, kuris išsaugo kiekvieno jos nario individualybę. Todėl tauta nesiplečia j kosmopolį, nes kosmo-polis žmogaus individualybės neišsaugotų; tauta plečiasi tik tiek, kiek ji turi plėstis, kad jos pavienio nario interesas — žemę apvaldyti
— būtų įvykdytas.

Šičia ir yra tautos etinė vertė. Tautybė tinka žmogaus prigimčiai, nes kaip tik per tautą žmogus atsiekia savo prigimties darnos, ir jos atsiekia savitu būdu. Tauta atpalaiduoja žmogaus dvasinį pradą, kad jis galėtų viršyti, vycauti, valdyti ir kad šitokioje darnoje galėtu/reikštis pilnasis žmogiškumas. Šita prasme galėtume sakyti su prof. St. Šalkauskiu, — tautybė yra žmogiškumo forma. Ji žmogaus turiniui — jo prigimčiai — leidžia išsivystyti konkrečioje pilnumoje.

Šitaip supratus tautybę — kaip etinį gėrį — suprantama ir tautai pareiga. Kadangi žmogiškumo pilnatis konkrečiame pavidale žmogui ateina per tautą, žmogus yra savo tautai skolingas. Tautai pareiga tad visų pirma yra teisingumo pareiga — žmogus neprivalo atimti kitam žmogui lygios teisės. Jis todėl neprivalo iš savo tautos išsijungti, nes jis tuo tautą naikintų ir tuo pačiu paneigtų teisę kiekvienam kitam tautos nariui siekti žmogiškumo tautos rėmuose. Ir kadangi tauta yra aktyvus — sutelktinio darbo vienetas— žmogus privalo būti aktyvus tautos narys.

Teisingumo prasme tautai pareiga saisto visų pirma tuos, kurie tautoje išaugę; ji atitinkamai saisto ir tuos, kurie ne tautoje išaugę, o savo žmogiškumu darnai yra sėmęsi iš tautos per savo tėvus ar tėvų tėvus. Bet juos teisingumo pareiga saisto mažesniu mastu, nes jie mažiau iš tautos gavę.

Tautai pareiga tačiau nesiremia vien teisingumo įstatymu. Savo pasaulėžiūroje išpažįstame dar kitą įstatymą, Kristaus duotą Naujuoju Testamentu. Tai artimo meilės įstatymas, kuris saisto žmogų duoti ne pagal tai, kiek jis pats gavęs, bet pagal tai, kiek jo duoklės yra reikalingas kitas žmogus. Tautai pareiga mus riša ne vien pagal tai, kiek iš tautos esame pasisėmę savo žmogiškumo pilnačiai, bet ir pagal tai, kiek tauta yra reikalinga mūsų duoklės. Šita prasme tautai ištikimybės pareiga saisto lygiai kiekvieną lietuvį — ir tautoje užaugusį, subrendusį, ir augantį, bręstantį svetimoje aplinkoje.

Ateinančių kartų ištikimybė tautai ir tegalės remtis šituo sąmoningu, krikščionišku tautybės vertės supratimu. Tėvynės priespauda dar gali trukti ilgą laiką. Metai dildo jausmus, ir su kiekvienais metais jie vis mažiau lenks jauną žmogų tėvų kraštui. Su kiekvienais motais bus lengviau išsiteisinti ir iš tautai pareigos, jei tautai pareigą suprasime tik kaip tautai skolą. Neišdils tik tautai ištikimybės pareiga, kaip artimo meilės pareiga, ir iš jos n«-hus išsiteisinimo. Kiekvienam tauriam tautos ainiui artimo meilės pareiga bus kilni krikščioniškojo tobulumo proga tol, kol tauta, vargo padėty, jo duoklės reikalauja.

Šitokios tad mintys esmine, principine prasme. Tauta yra etinis gėris, ir todėl tauta privalo būti — tai principas. Mes turime elgtis taip, ir dirbti taip, kad tauta būtų — tai pareiga.

Trumpai dabar norėtume pažvelgti į tautai pareigos vykdymo klausimą. Kaip mes tą pareigą vykdome ir kaip turime vykdyti?
Kaip tautai ištikimybės principas ir pareiga yra esminės sąvokos, taip pareigos vykdymo sąvoka yra egzistencinė sąvoka. Principas ir pareiga yra tie patys kiekvienam žmogui, nes kiekvieno žmogaus prigimtis esmėje ta pati. Žmogus pareigą vykdo tačiau kiekvienas savaip, pagal savo egzistenciją, buvimą, pagal laiko ir aplinkybių sąlygas. Tautinis darbas buvo vienoks spaudos draudimo metais, o kitoks Nepriklausomoje Lietuvoje. Vienaip jį dirba artojai ir kitaip mokytojas; vienaip pareigą atlieka partizanas ir kitaip išeivis.

Ateitininkų Federacijos kongreso prezidiumas V. Maželio nuotrauka


A. Tamošaitienė Uolų Šešėlyje (guašas)

Koks yra mūsų darbas ir koks jis turi būti?
Trumpai pažvelkime į save. Vadinamės a-teitininkai, ir tai netuščias vardas. Jis realiai nusako ne vien mūsų įkūrėjų mintį, tikslą, idealą, bet ir jų natūralųjį gyvenimą, jų žmogiškąsias nuotaikas. Mūsų sąjūdis gimė laiku, kuriuo visa tauta buvo ryškiai paženklinta linkme — ateitin. Tautos praeitis buvo juoda ir slėgi, ir jon nebuvo ko dairytis. O rytojus žadėjo daug ką šviesesnio — jį šviesesnį jau žadėjo "Aušra", jį šviesesnį jau liudijo atgautas laisvas lietuviškas žodis. Ateities laukti, ją paskatinti, ją kurti buvo to laiko drąsus motto, išpažįstamas su ryžtu ir užsidegimu. Tai buvo ateities metas, ir todėl natūralu, kad sąjūdis, gimęs tokiu metu, butų ateities sąjūdis, paženklintas rytojaus mintimis ir nuotaikomis.

Šiandien mes turime praeitį — didžiuojamės esą penkiasdešimties metų, ir kongresan suėjome toą praeities pagerbti. Tai didinga ir kilni praeitis. Ji ir asmeniškai brangi, ypač vyresniesiems iš mūsų, kurie joje paliko savo gražiausius metus, savo darbo vaisius, savo žmogiškos būties įprasminimo kelią. Tai buvo šviesus laikas ir šviesūs metai. Ir kaip kiekviena gyvybė tiesiasi švieson, taip ir mes jon atsigrę-žiam — atsigręžiam praeitin, ir stengiamės ją palaikyti gyvą, kaip nors ją pratęsti ja gyventi. Tam tikras praeitininkiškumas tad yra natūrali žymė mūsų būties, nes mūsų būtis paženklinta tautos šviesių metų atmintimi.

Mes turime ir dabartį — vieniems daugiau, kitiems mažiau dėkingą, bet visgi dabartį laisvėje, ir ją branginame. Sykį praradę savo laisvę, sykį išvyti iš namų, mes esame kiek linkę tvirčiau įsikibti naujos laisvės ir naujų namų, nors jie ir netokie, kokių norėtume. Yra tad mūsuose ir tam tikra dabartininkiškumo žymė.

Šitom savo būties žymėm — linkimu praeitin ir rūpesčiu šia diena — mes skiriamės nuo savo įkūrėjų. Jų gyvenimas ir nuotaikos juos skatino laukti, j ieškoti, planuoti, statyti; mes linkę prisiminti, atkurti, pasididžiuoti tuo, kas atlikta, ir išlaikyti tai, ką turime. Tokias mūsų nuotaikas atspindi mūsų pačių, lietuvių išeivių, žodžiai, kai kalbame savo tautiniais rūpesčiais: "sugrąžinkime tėvynei laisvę?," "išlaikykime lietuviškumą." Visomis pastangomis siekiame gaivinti tautos praeitį ir ją gyvą išlaikyti. Leidžiame enciklopediją, kad išliktų tai ką žinome; kuriame šeštadienines mokyklas, kad kitus išmokytume to, ką mokame; griežtai laikomės organizacinių formų, kokios jos buvo Lietuvoje; išlaikome ir politinę partiją netgi tada, kai teliekame penkiese; dainuojame dainas, kokias dainavom Lietuvoje; žaidžiame krepšinį ir netgi angliškąjį futbolą, nes taip žaidėme Lietuvoje.

Šitokia mūsų tautinė veikla yra savisaugos veikla — mes šitaip siekiame išsaugoti savo žmogiškumo darną, savo buvimo formas, kurioms pradžią ar brandą gavome nepriklausomoje tėvynėje. Tuo pačiu, drauge su savo žmogiškumo darna, išsaugome ir tautos buvimo formas — tautos dvasios turtą, sukurtą per eilę amžių.

Toks ryšys su praeitimi yra reikalingas, ir tokia veikla yra gera veikla. Iš tiesų svarbu išlaikyti ir sugrąžinti, nes kitaip nebus ant ko statyti.
Kaip ir kiekviena savisaugos elgsena, tokia mūsų veikla nėra tačiau be pavojų. Susikaupę sugrąžinimo ir išlaikymo darbe, mes nejučiomis galime patapti nerealūs žmonės, sugebą Lietuvą suvokti tik sustojusio laiko rėmuose. Tai regresijos pavojus, pavojus regresuoti į 1939 -tuosius metus, pavojus paneigti ir ignoruoti bėgantį laiką vien todėl, kad tai ne Lietuvos laikas. Bet laikas bėga ir metai skuba, ir nei mes, nei kiti Lietuvos likimo neatstatysime į prieškarinį metą.

Yra taip pat stagnacijos ir nekūrybingumo pavojus. Tauta nėra stagnacinis vienetas, bet dinaminis, kūrybos vienetas. Ji nustoja būti, kai nustoja kurti. O mes, brangindami tai, kas sukurta, ir stengdamiesi išlaikyti tai, kas atlikta, nejučiomis galime palikti nieko naujo nesukūrę ir nieko naujo neatlikę. Mes dainuojame tėvynės ilgesį savo senelių dainomis, ir dainuojam laisvės ilgesį partizanų žodžiais — o kur yra mūsų išeivių, žodžiai ir dainos?

Išlaikymo darbe susikaupus, yra ir užsidarymo pavojus. Pavojus yra ne tik nieko naujo nesukurti, bet ir nieko naujo neišmokti. Brangindami tai, kas sava, mes lengvai galime paneigti visa tai, kas žmonijai bendra ir gera. Pasaulis vietoje nestovi — negalime savyje užsidarę stovėti vietoj ir mes, jei norime, kad mūsų tauta vėl galėtų rikiuotis laisvųjų tautų tarpan lygiomis teisėmis ir lygiomis kultūrinėmis ir civilizacinėmis jėgomis.

Iš šitų pavojų — regresijos, stagnacijos ir užsidarymo — išplaukia ir pats didysis pavojus. Tai pavojus įsitikinti, kad tos tautai pareigos vykdymo formos, tie veiklos būdai, kurie mums aktualūs ir mums geri, tiks kaip pirštinė ir po mūsų ateinantiems. Tai pavojus neišskirti, kas yra tautai svarbu ir kas tik mums svarbu. Yra svarbu, kad išlaikytume savo kalbą, ir gerai, kad turime savo mokyklas; yra svarbu, kad išsaugotume savo tautos kultūros lobį, ir gerai, kad leidžiame enciklopediją. Bet tiktai mums svarbu, kad būtų dešimt partijų, ir tiktai mums svarbu, kad turėtume karininkų ramovę ir sporto žaidynėse žaistume angliškąjį futbolą. Po dešimt metų — jei tėvynės priespauda dar tiek užsitęs — nebus dešimt partijų, ir nesikurs karininkų vaikų ramovės, ir gal niekas nespardys futbolo. Ir dėl to nebus tautos tragedijos, jei su tomis tik mums tinkančiomis formomis jaunieji neišmes esminių tautiškumo formų. Ėjo "Aušra" ir "Varpas", ir jie nustojo ėję, ir dėl to nebuvo tautai skaudos, nes ėjo "Rytas" ir "XX Amžius". Anuomet ėjo "Židinys" ir nustojo eiti, bet turime "Aidus", ir tai gerai. Gal po dešimt ar penkiolika metų neturėsime "Kario", "Aidų" ar "Draugo", o gal iš vystyklų išropos "Sūkurys", ir tai bus gerai.
Jaunam žmogui praeitis teturi prasmės ir yra gyva tol, kol ji laiduoja ateitį. Jei praeitis telieka tikslas savyje, pabaigtas, surištas ir kaspinėliu papuoštas, ją jaunas žmogus ir deda ant lentynos. Jei esmines tautiškumo formas ir tuos turtus, kurie yra visų kartų ir visų amžių, suplaksime į vieną ryšulį su atgyventais dalykais ir formomis, kurios mums vieniems tetinka, galimas daiktas, kad jaunas žmogus tą ryšulį ir padės ant lentynos. Mes turime budėti, kad iš savo praeities ir dabarties nesurištume tokio ryšulio, iš kurio nieko būtų nevalia išmesti, nieko pakeisti, ir kurian nieko naujo nereikėtų pridėti. Valia kai ką išmesti, galima daug ką pakeisti, ir reikia daug naujo pridėti.

Mes džiaugiamės, pavyzdžiui, kad Lietuvos pramonė augo dukart sparčiau negu kitu valstybių. Bet daug rečiau pagalvojame, kokia pramonė, koks ekonominis būvis tiks ateities Lietuvai. Mes giriamės, kad Lietuvoje pagarboj laikėm mokslo žmones, ir profesoriams nereikėjo vakarias po Kauną autobuso vairuoti, kad dorą algą namo parsineštų. Bet labai retai pagalvojame, kaip reikėtų socialinėj srity tvarkytis, kad ir paprasto darbo žmogus Lietuvoje nepavydėtų Amerikos angliakasiui. Mes prisimename sveiką lietuvišką kaimą ir juo didžiuojamės — bet nepasvarstome, kokį efektą ir kokias pasekmes kaimui turės naujųjų laikų modernizacija. Mes dar vis ginčijamės dėl buvusios Lietuvoje politinės santvarkos — bet jau daug rečiau tepasprendžiame, kokia ta santvarka galėtų ir turėtų būti.

Šitokio ateities darbo daug yra, ir tik toks darbas patrauks po musų ateinančias kartas. Tokį darbą dirbant, liks gyvas ir ryšys su praeitimi; Jaunas žmo§us. Jau vien savo jaunatve kūrėJas, stato ant to, kas pastatyta, ir jam reikia praeities; bet jis stato savaip ir kuria naujai- Mes turim buti Pasirengę tą naują kūrybą priimti ir jai duoti dirvos. Tai kūrybai reikia ateities dirvos. Jei jos nesiras tevų sodyboj, jaunas žmogus išeis akėt kaimyno laukų.

Mes esame ateitininkai, jei ir ne savo nuotaikomis ar jausmais. Ateitininkai esam savo tikėjimu. Mes tikime ir Lietuvos ateitimi, nors nesam pranašai ir ios nežinome.

Lietuvių tautos egzistencijos klausiman todėl turime duoti ateitininkišką atsakymą. Kaip principo žmonės, mes turime tą klausimą suprasti iš esmės. Kaip ateities žmonės, mes turim jan atsakyti ateities idėjomis.

Tokio atsakymo iš mūsų laukia pavergta tauta, ir tokio atsakymo reikalauja ateities Lietuva.


A. Tamošaitienė Šviesos verpetai


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai