Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PAKLYDIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė R. Spalis   
Salomėjos ir Vydmanto žvilgsniai akimirkai užkliuvo vienas kitą, susidūrė troškimų blizgesiai ir, lyg pabaidyti, spruko į šalis, tik veiduose sužydo valios pastangomis slopinamas drovumo Įtempimas, tamsėdamas degančiuose skruostuose.

Visa šita nedidelė studentų kompanija yra įkaitusi. Eilinis pobūvis, pasišokimas virto karštų ginčų vieta. Jau gera valanda nagrinėjama laisvoji meilė. Jos šalininkų balsas, pradžioje toks nedrąsus, bandantis, vis stiprėja, jų argumentai įgauna vis didesnį svorį, gniuždydami kitaip manančius, kurie, bendros nuotaikos pagauti, keis Lai neramūs, pasimesdami pritrūksta žodžių.
Žvilgterėjusi į laikrodį, Salomėja nenoromis pakilo. Čia ateidama, ji nesitikėjo tokio į-domaus, taip ilgai užtruksiančio vakaro ir pasižadėjo būti kitoje vietoje. Reikalas buvo svarbus, ir dabar atkalbinėjama, ji tik papurtė galva, sukdama į duris.

Vydmantas atsidūrė greta.
— Aš palydėsiu tave, — jo balsas duslus, ranka lyg nuimta nuo saulės.
— Tiktai ne šiandien, tiktai ne šičia . . .— norėtų ji atsakyti dainos žodžiais, bet susilaiko ir, žvilgsniu paglamonėjusi jo veidą, prašančiai šnabžda:
— Grįžk atgal. Ten, kur einu, galvą turiu turėti nesusuktą, o žvilgsnį neapsalusį. Suprask ir pagailėk manęs. Be to, šeimininkės manys: tyčiomis išvedžiau tave, labai nemandagu iš mano pusės.
— Salomėja . . .
Ji ranka uždengė jam burną.
— Ne, ne, daryk, kaip sakau.
— Tėvai pirko naują automobilį, aš paimsiu palapinę. Išvyksim dviems, trims dienoms — tik vieni, — jo kimus balsas pilnas kutenančio gundymo ir įtikinamos galios.
— Matysime . . .
— Salomėja, be išsisukinėjimų, sutarta?
— Paskambink . . .
Ji išsiplėšė iš jo glėbio ir svaigstančią galvą pasuko prieš vėją. Mintys, tartum pasigėrusios, sukosi, blaškėsi, neleisdamos susikaupti. Nebepakęsdama rėkiančių, badančių šviesų, zujančių automobilių, ji pasuko į šalį, nutarusi perkirsti didžiulį miesto parką, kurio vienuma tiko jos dabartinei nuotaikai.

Seni medžiai apsupo ją visą ir ošė, liūliuodami širdį, kur netrukdomi galėjo išsitiesti svajų ir troškimų sparnai. Čiuožė tamsiu aksomu, jausdama čia pat mylimą, nevarginama kvaršinančių minčių.

Ji laisva ir protinga. Šimtmečių papročiai ir senių sudarytos doros ir nedoros normos ar tik ne kvaila elgesio taisyklė, tinkanti praeities laikams, tamsos ir prietarių laikams. Dabar kiti reikalavimai, kitas socialinis gyvenimas, atpalaiduojąs moterį nuo vergijos, atidarąs duris į proto ir kūno laisvę, leidžiąs neribotai semti smagumus, svaiginti ir svaigti be kankinančių abejonių. Ji dukra šviesos ir lygybės, sąžinė atpalaiduota nuo ją varžančių virvių. Ji tik valdovė savo poelgių, o ne vergė kvailų prietarų . . .

Ji atmetė, papurtė savo šviesią galvą, ir staiga pagailo, kad ji viena, kad jos nelydi Vydmantas, kad jiedu negali dalytis ta nuotaika.
Patankino žingsnius ir apsižvalgius suabejojo, kur esanti, kuria kryptimi einanti, nes gyvendama kitoje miesto pusėje, niekad čia nevaikščiojo, nepažino parko ir dabar, pro lapų plyšius pastebėjusi platesnio tako šviesas, pasuko ten, j ieškodama rodyklės. Tačiau dairėsi veltui. Platusis takas tęsėsi kaip strėlė, kertamas šalutinių takelių. Stovėjo abejodama, kur pasukti, nes padaryta klaida pridėtų gerą mylią, jei ne daugiau, kai priekyje išdygo du tamsūs taškeliai, matyt, kažkokia pora išsuko iš šalutinio tako. Apsidžiaugusi Salomėja pridėjo žingsnį, norėdama paklausti kelio. Jos minkšti batukai beveik nekėlė triukšmo, be to, ošiantis vėjas šnekučiavo lapais, sunkdamas bet kokį garsą, neatkreipdamas prieš einančių dėmesį.

Augšto vyriškio galva nuolat lenkėsi moters pusėn, o toji pasisukusi į jį, tartum savo gyvenime vyro nemačiusi.
— Nepatogu net trukdyti, — pagalvojo Salomėja, tyčiomis garsiai sustuksendama batukais, bet minkšti padai nedavė laukiamos pagalbos. Nenorėdama staiga užklupti įsimylėjusių, ji jau pravėrė burną, ketindama garsiai sukosėti, kai viršuje kabančio žibinto šviesos pluoštas nužėrė einančius, ir Salomėja stabte-
Įėjo, lyg dvasią pažinusi. Vyro ūgis, nugara, eisena — taip sava, kad, nepaisydama šakų ir krūmų, ji pasuko iš tako ir bėgdama padarė didelį Lanką, atsidurdama prieš porelę. Pasislėpusi už didesnio medžio, apmirusi laukė ateinančių, kurie, neįtardami įsibrovėlės, ramiai tęsė savo kelią.
Seniai jau takas suglaudė praėjusius, o Salomėja vis stovėjo neatsigaudama.
— Tėvas . . .
Šėlstantis pasipiktinimas pagavo ją visą, susigniaužė rankos, lyg ką draskydamos.
— Kaip jis drįsta!
Norėtų pasivyti, čia pat išdrožti pamokslą, bet susivaldė. Tai motinos reikalas. Tegu jinai pakalba, jinai geriau tai padarys. Tai tėvukas! Į senatvę kaip koks šešiolikametis stumdosi su moterimis po parkus. Kokia gėda, kokia gėda!
Kol tas slogutis guls krūtinę, ji negalinti tvarkyti savo reikalų, kuo greičiausia reikia numesti tą šlykščią naštą, ir ji nutaria sukti namo.
Gerokai paklaidžiojusi, priešingoje pusėje išlindusi iš parko, spėjusi jau kiek atvėsti, po geros valandos įsiveržė į namus.
Motina skubėdama krapštėsi virtuvėje.

— Salomėja, greit paruošk stalą, tuoj tėvas ateis, skambino. Jis šiandien ir pietums nebuvęs, įstaigoje daug darbo, viršvalandžiai.
— Ak, daug darbo! Viršvalandžiai! Ji jam parodysianti! Atsisėdus prie stalo, papasakosianti naujieną, matysime. Kaip jis drįsęs taip elgtis, niekinti savo žmoną, suaugusius vaikus!
Dusdama įtūžimu, bijodama prasiveržti prieš laiką, numetė apsiaustą ir išnyko valgomajame, kur greit išdėstė lėkštes, peilius, šakutes, pasiruošusi kovai.
Išgirdo tėvą virtuvėje, matė jį imant dienraštį iš kišenės.
— Alio, baby, anot tavo gerbėjų, kaip laikais, stirna? — paklausė įeidamas, šiltu žvilgsniu apglėbdamas dukrą, kuri, jam neatsakydama, paliko kambarį.
Dabar, pasislėpusi prieškambaryje, pro stiklo duris ji negali atitraukti savo akių nuo tėvo, tartum pirmą kartą jį matydama. Jis gerai nuaugęs, dar labai tvirtas ir, jei ne pražilę paausiai, nepasakytum, kad jam beveik penkiasdešimt metų. Jis turi skonį ir gražiai dėvi. Jo kaklaraištis ramus, nešaukiantis, kartu modernus ir suderintas. Gan taisyklingi veido bruožai rodo neužgesusią energiją, o gyvos, perve-riančios akys traukia prie savęs, ir jam netrūksta draugų..
Ji atsidūsta, tartum pakerėta, ir jaučia, kad slūgsta įtūžimas, kad pasipiktinimas negali išrauti prisirišimo, ir gailesys bei nusiminimas spustelia širdį.

— Kam jis taip elgiasi?
Motina įneša valgius ir šaukia dukrą. Toji kurį laiką dar stovi pasislėpusi, bekaupdama jėgas, tvarkydama išsivaikusias mintis, ir pagaliau įeina, nešdama slogią naštą, rinkdama tinkamus žodžius.
Net šaukšto nepaėmusi į rankas, ji trupina duoną, laukdama progos išsižioti, kai motina pastato ant kėdės savo storą koją ir lengvai pradeda masažuoti ją.
— Tos venos taip skauda šiandien, — skundžiasi nuleisdama kojinę, — žiūrėk, koks gūželis iššokęs.
Neišlaikydama duktė sprogsta. — Čia prie stalo nevieta parodai ir šitam estetiniam grožiui.
— Aš ne prima balerina ir ne ant scenos, tu man, prašau, nekalbėk pamokų, tau pačiai dar reikia nosinių, — motina šaukia, tartum suduota per veidą.
Pasigerdama skriauda, ji vis karščiau, vis skaudžiau plaka dukrą, kad net tėvas įsikiša:
— Jie buvo vaikai — mes mokėm, dabar jaunimas mus, vyresniuosius, taiso, nėra ko jaudinasi.
— Nėra ko jaudinasi, nes tik motina bloga!
Balsas vis aštrėja, artėdamas prie ašarų ir isterikos, ir svaidomi žodžiai karsta vis labiau.
Virpanti Salomėja jaučia ant savęs tėvo paguodžiantį, kartu pašiepiantį žvilgsnį, bet ji vengia jo. Paprastai panašių scenų metu su motina jiedu visad būdavo sąjungininkai, slapčia mirktelėdami, vienas kita padrąsindami, o kartą buvo pratrūkę tokiu spazmišku juoku, kad vos neįvarė motinai priepuolio.

Matydama savo irstančius planus, pati vos neklykdama, Salomėja pašoko nuo stalo ir dingo savo miegamajame, smarkiau negu reikia užtrenkdama duris.
Po valandėlės, paverkusi, apsiraminusi, žinodama motiną esant vieną, prasmuko pas ją, būdama geriausių norų.
— Mama, aš nenorėjau užgauti tavęs, labai atsiprašau, jei išsišokau.
— Viskas, ką aš darau, — tau blogai, neestetiška, vulgaru. Iš kurgi tu atsigimei tokių aristokratiškų polėkių?
— Jeigu aš ką ir sakau, tai ne iš piktumo, bet siekdama gero. Jei mane, moterį, stebina kai kurie tavo pasielgimai, tai ką kalbėti apie tėvą . . .
— Tu įsakai man pataikauti tėvui? Pakankamai prisivergavau jam.

A. TANOŠAITIENĖ KEISTOS BŪTYBĖS (aliejus ant popieriaus)

— Bet čia reikalas sukasi ne apie pataikavimą, bet apie žmogišką vertę. Visai nenatūralu yra, kad vaikštai rūškana ir apsileidusi, toks tavo elgesys gali tik stumti tėvą nuo tavęs. Jis gi vyras.
Motiną lyg kas kilstelėjo, raudonumai apliejo visą.
— Ak, jis vyras, pirštų galais turiu šokinėti apie princą! Tegu jis šokinėja apie mane . .
— Ir šokinės, jei neapsileisi, jei išlaikysi tą patį orumą, kaip susižiedavus, kitaip stumi jį į kitos glė. . .
— Nutilk tu man, begėdė! Ką, gal pati tėvą įsimylėjusi, ko gi advokatauji neprašoma,
— ir motina užsimiršo, kaip niekad pirma. Plaką, skaudūs, neteisingi žodžiai krito ant dukros tokiu smarkumu, kad praradusi žadą, toji kurį laiką stovėjo nepajėgdama pasijudinti, pagaliau užsikimšusi ausis, antrą kartą spruko į savo kambarį, pasukdama raktą.

Pradžioje juto tik savo skriaudą. Nepakentė motinos, tėvo, visų. Kažkas pairo, sugriuvo. Nusprendė, kad nebegrįš nerūpestingas namų gyvenimas. Ir kas kaltas? Kodėl taip atsitiko, kodėl tėvas kitur nuėjo, kodėl motina neklauso sveiko proto ir jaučia tam tikra pagiežą tėvui? Gal ji ką žinanti, gal ji ką spėjanti, ir Salomėja pirmą kartą pažvelgė į praeitį, kraty-

A. TAMOŠAITIENĖ UOLYNŲ LYGIAGRETĖS (akvarelė)

dama tėvų gyvenimą? Ir keista — tik dabar jinai supratusi, kad jis buvęs tikras širšių lizdas. Kodėl taip atsitiko, iš kur toji nelaimė kilo? Jei motina ką žinotų, ji netylėtų, ne jos būdas, tratėtų per dienas ir naktis. Nuo kada jiedu pradėjo tolti, nuo kada atsitiko toji nelaimė? Gi vedę turėjo būti laimingi. Kodėl tėvas vedęs ją? Ką jie radę bendra? Jų būdai tiek skirtingi. Kiek ji prisiminanti nuo pat mažens, tėvas labai atsargiai, kad vaikas nesuprastų, mėgdavo pajuokti motiną, toji atsakydama mažiau sau-gojosi dukters. Iš tikrųjų, tai tik ji ir Vytas jungia juos, o šiaip jie — kaip tie žemės poliai, — klostė toliau dukra. Kaip motina atrodžiusi jauna? Negi iš tikrųjų ji galėjusi patraukti?
Salomėja žvilgterėjo į laikrodį. Pirma valanda nakties. Vien tiksenimas drumstė tylą.

Basa prasmuko į salioną, pačiupo albumą, iš stalčių išžvejojo visas palaidas nuotraukas ir vėl atsirado pas save. Susirangiusi lovoje, pradėjo žiūrinėti, vartyti atneštąjį turtą. Teisybė, ji ir anksčiau vartė ir anksčiau žiūrinėjo, bet tai darė žaisdama ar nuobudulio verčiama. Šį kartą žiūrėjo kritiškai, mėgindama atsakyti į savo klausimus. ,

Hm, motinos kojos ir tada buvo storos. Ir gimnazistė būdama, ji negalėjo pasižymėti lengvumu. Tėvas elegantiškas. Jis, atrodo, linksmai gyvenęs, moterys supančios jį—gražesnės už motiną, Jis nuolat valdybose, pilna grupinių nuotraukų, o iš šonų vis mergaitės. Yra į ką pasižiūrėti. Kiek ji prisimenanti, tėvas turėjęs ir daugiau nuotraukų, ji mėgdavo žaisti su jomis, gražesnes mergaites ji vadindavo princesėmis, tik jos dabar dingusios kažkur, negi tai motinos nuopelnas. Ir Salomėja nusišypso.

Kaip jis įsimylėjo motiną, kodėl ji patiko jam? Dėl turto, sakoma, veda, bet visa žinoma tėvų praeitis rodo, kad tėvo finansai buvo daug pajėgingesni negu motinos. Kaip motina atrodžiusi vestuvių dieną? Ji tik dabar susigaudo, kad niekad nėra mačiusi tos nuotraukos. Varto dabar lapus, nesitikėdama rasti. Keista, jie visas išvežė, tik toji svarbiausioji nuotrauka liko ar pasimetė. Reikės tėvų paklausti, gal jie laiko ją kur kitur . . .
O gal nesakyti motinai apie tą sceną parke, gal reiktų pirma pakalbėti su tėvu, gal jis mes tą kitą, gal susitvarkys, o gal ten nieko rimto nėra, gal viskas tik jos fantazijos padarinys? Pažįstami neina susiglaudę taip intymiai, galvos taip nesilenkia viena prie kitos, nebent paralyžuotos — piktai šyptelėjo.
Užkrito sunkūs, išvargę vokai, tačiau pasąmonėje vis spręsta, vis jieškota, vis veikta, kad likusi naktis virto tikru košmaru, ir tik diena atnešė šiokį tokį palengvinimą.

Ruoštasi, skubėta kaip paprastai. Niekas neminėjo praėjusio nesusipratimo, pakelto balso ir nereikalingų žodžių. Grįžusi iš universiteto, padėjusi motinai tvarkytis. Salomėja pasiteiravo:
— Mama, kur yra jūsų vedybų fotografija?
— Kur ir visos kitos, — murmtelėjo motina, tartum vėl netekdama nuotaikos.
— Bet kur?
— Albume.
— Aš, matyt, esu akla. Jieškojau, varčiau, bet neužtikau. Gal galėtum pati parodyti man ją?
— Viską mesiu ir eisiu jieškoti, pati netingėk.
— Aš išverčiau viską bežiūrėdama.
— Kodėl tau taip parūpo toji nuotrauka?
— Todėl, kad aš jos niekad nemačiau.
— Daug kartų matei, mažesnė būdama, pati kur ir nukišai.
— Nenukišau, nes tu niekad nerodei man jos. Aš turiu gerą atmintį ir net prisimenu visas tas nuotraukas, kurios dingo iš albumo.
— Kaip tai dingo?
— Jei ne dingo, tai pačios išėjo pasivaikščioti kuriam laikui. Visos tėvo jaunų dienų draugės.
— Tu gerai įsižiūrėjai į tas gražuoles, tikra tėvo duktė. Abu besigėrėdami, matyt, sutry-nėt į dulkes. O dėl vedybų nuotraukos, tai dar visai neseniai, gal tik savaitė, kai ją mačiau albume.
Salomėja prikando lūpą, nutarusi nekelti erzelio. Motina meluoja per akis ir pikta kaip vakar, kad vėl nepasimirštų ir nepratrūktų poezija. Ką ji slepia? Negi bijo savo vaizdo?

Daugiau nekalbėdama, tyloje nusausino indus, grįžo į valgomąjį ir, paėmusi knygą, apsimetė skaitanti. Pamažu įsigilino į turinį ir, praradusi laiką, pakėlė akis, tik tėvui atsisėdus greta. Šį kartą pirmoji prakalbino jį lyg seniau. Plepėjo apie šį bei tą, kai Salomėja atidžiai pasižiūrėjo į tėvą.
— Tėte, ar žinai, kur yra tavo vedybų nuotrauka?
Jis atsilošė kėdėje, ranka perbraukdamas plaukus.
— Mes neturime jos.
— Neturit?
— Nežinau, kaip tai atsitiko, bet, ant greitųjų besikraudami, pražiūrėjome ją. Motina tuojau Vokietijoje apsižiūrėjo, kad nepaėmėme, bet negi grįši.
— Net Vokietijoje apsižiūrėjo?
— Ir kaip paprastai, pakėlė didelį triukšmą, — tėvas paėmė laikraštį, atversdamas puslapį.
— Kada įvyko jūsų vestuvės? — nesidavė Salomėja.
Tėvas nuleido laikraštį prisimindamas.

— Lapkričio mėnesį. Bjauriai lijo, — pridėjo tartum atsiprašydamas ir vėl pasinėrė į laikraštį su tokia išraiška, lyg norėtų baigti pradėtą straipsnį.
Salomėja irgi atvertė lapą. Kurį laiką buvo tyla, kurią sutrukdė motina, dengdama stalą, kviesdama valgyti. Vakarykščio nemalonumo visiems buvo per akis, todėl, tuojau užsimezgė kalba ir, dukters gudriai pastūmėta, motina prisiminė prieš pusę metų greta gyvenusį, pasiturintį kaimyną.
— Tas visiškai nusmuko. Tau dar nepasakojau, — kreipėsi į vyrą, — prieš porą savaičių sutikau jį gatvėje, tai beveik nepažinau. Susenęs, apsileidęs, švarkas lyg šimtą metų nešiotas. Daugiau panašus į valkatą negu į žmogų. Prisiekčiau, kad ir jo piniginė tuščia. Apsimetė nepastebėjęs manęs, o ir aš taip sumišau, kad pralindom vienas pro kitą net nepasisveikinę. Ir kas jam atsitiko?
— Tai sena, bet vis besikartojanti pasaka, — įsiterpė Salomėja, — negi negirdėjai?
— Ne, nieko nežinau, — susidomėjo motina.

— Būdamas senas, įsimylėjo, — kreipėsi į tėvą, nepaisydama motinos, — kita pusė, būdama daug jaunesnė, irgi parodė karštą meilę. Žodžiu, geriau ir būti negali. Tik moteris kiek vėjavaikė. Pavyzdžiui — užbėga pas savo pažįstamą vaistininką, išrenka nors ir kvepalų dėžutę ir liepia pakišti ją po bufetu. Po valandos ji jau vėl atsiranda vaistinėje, bet jau ne viena, o su savo meile, ir prašo kvepalų už pigią kainą, toks jau moters kuklumas. Vaistininkas paduoda prašomą bonkutę, bet kartu iš po bufeto traukia ir tą už šimtinę.
— Tokiai moteriai, kaip ponia — tik šitie kvepalai.
— Ką gi tas pajaunėjęs senukas darys! Traukia šimtinę šypsodamasis, nors gal ir dreba pakinkliai. Žinoma, ne vien kvepalų istorija, bet ir kitos įvairiausios dovanos. Senam, mat, sunku mylėti, pinigais tenka kūrenti.
— Kvailys, — patraukė pečiais motina, — štai kas jį nusmukdė!
— O tu, tėte, kaip manai? — paklausė duktė.

— Žinoma, kvailys. Tokių parazičių yra, bet jas lengva pažinti.
— Čia ne moteris svarbiausia veikėja, bet suvaikėjęs vyras sodinamas į teismą. Jis senas būdamas, dar tiki moters meile.
— Jūs, jauni, tik paviršių, odą matote. Tuo tarpu persiritę per trisdešimt metų, kartais atidengia ir kitą grožį: protą, charakterį. Tada ne instinktas stimuliuoja, bet subrendimas.
— Protas, charakteris, — pasipiktino motina, — pasitaikė, kad turtingos senės gavo jaunus vyrus, bet sena ir be pinigų dar neištekėjo už jauno, neįvyko toks stebuklas.

Tėvas nieko neatsakė, ir kalba pasuko apie kitame mieste studijuojantį sūnų, trumpai susikirto dėl kažkokios pamirštos smulkmenos ir, pasinaudojusi proga, duktė juokaudama įsiterpė.
— Tėte sakai, kad neatvežėt vedybų nuotraukos, tuo tarpu mama tvirtina mačiusi ją mūsų albume, ir tai neseniai. Kuris iš jūsų toks užmirštuolis?
Ji pagavo tėvų susikryžiavusį, greit pabėgusį žvilgsnį, bet kai motina atvėrė burną, pirmas pasiskubino tėvas.
— Motina neužmiršo, bet ji moka pajuokauti. Žiūrėk, kokį iškrėtė kartą man pokštą — ir papasakojo linksmą istoriją, kuri klausančiai atrodė sugalvota ant greitųjų, ir ji nutarė nepalikti tėvų vienų. Tad apsimetė patikėjusi, rodėsi nerūpestinga, gyva, besidžiaugianti pasauliu ir savo jaunyste. Padėjo motinai tvarkyti stalą ir, kartu atsidūrusi virtuvėje, plepėjo visokius niekus, įpindama savo draugės vestuves, ypatingą tos dienos grožį ir į tartum tarp kitko, paklausė:
— O tavo vedybų diena buvo graži?

— Nekokia, lijo.
— Kurį mėnesį vedėt?
— Kcvo.
Pabaigusi virtuvėje, Salomėja, likusi viena, numetė nuolankumo ir geros nuotaikos kau-kę.
Kam jie meluoja, ką jie slepia? Ji gimė rugsėjo mėnesį. Tėvo duota data logiškesnė, motinos — išsiveržusi spontaniškai, kaip tikras faktas. Tėvas tuo tarpu gaišęs prisimindamas, jei tai tinkamas žodis! Ir gėdos jausmas nudažė ją visą. Žinoma, ji galėjus gimti ir ne pirmais bendro gyvenimo metais, nors iš kalbų lyg ir suprato priešingai. Kažkas netvarkoje, ir baigta. Ji vėl mąsto ir prisipažįsta, kad labai mažai žino apie tėvų susižiedavimą, pirmuosius bendro gyvenimo žingsnius. Visur kažkokia paslaptis ir misterija. Kas atsitiko, ką jie slepia? Jų nepaklausi. Jie suksis ir pyks, o gal jau ir dabar turi kurią sugalvotą pasaką. Kur sužinoti, pas ką kreiptis? Yra daug pažįstamų, bet argi galima eiti pas svetimuosius? Dygstančios kliūtys tik stiprina jos pasiryžimą, kelia atkaklumą, ir ji prisimena krikštatėvį. Jis— vedybų liudininkas, tėvo artimiausias draugas, tikras giminė, tik ar jis norės kalbėti?

Tėvų gyvenimas pilnas kartumo. Motina tyčiomis rodo jam savo abuojumą, o tėvas tuo tarpu gal nuėjo dar blogesniu keliu, gal geriausiai būtų užmiršti viską, nekankinti savęs abejojimais, nekreipti dėmesio į tėvų reikalus, pabėgti nuo to graužiančio vėžio, bet žinojo esanti bejėgė. Šiluma tėvams, kaip toji grandinė, laikė ją pririštą, ir ji nutarė išrišti mazgą, atspėti mįslę, surasti priežastį.
Namuose vaidino ir gerą nuotaiką ir nerūpestingumą, surado daugybę darbų ir, juos betvarkydama, vieną dieną dingo iš namų, dum-dama už šimtą mylių į kitą miestą, pas krikštatėvį.

Po darbo tam atvykus namo, tuojau ir ji prisistatė. Linksmybėms nebuvo galo. Buvo kas kalba, buvo kas klauso. Po geros vakarienės savaime pasuko apie artimiausius, apie jos tėvą, ir krikštatėvio atmintis rodėsi nuostabi. Bet kai Salomėja pradėjo domėtis apie tėvų vestuves, ar jos buvusios iškilmingos, ar daug svečių buvę, jo atmintis pradėjo šlubuoti. Neprisiminė nė kas buvo, kiek ilgai ūžta. Klausinėjamas kaltę suvertė vynui ir kuo greičiausiai bėgo į šalį, minėdamas ką kita, bet viešnia negailestingai grąžino jį į praeitį. Pradžioje patvirtinęs motinos nurodytą vedybų mėnesį, po kelių minučių pataisė į tėvo nurodytą. O pagaliau kietai prispirtas, taip sumišo, kad abiejų išsižadėjo ir taip staiga sunegalavo, kad nors guldyk į lovą. Pradėjo skųstis savo susenusią galva ir jį kankinančiu reumatizmu..
Salomėja atsiduso ir, įsmeigusi į jį akis, palingavo galva.

— Kam, krikštatėvi, suki ir meluoji, tėvai man papasakojo viską.
Tas kilstelėjo rankomis ir prašvito paleng-vėjęs.
— Aš jutau, kad tavo klausinėjimai turi tikslą, kad tu kažką žinai, kam kankinai mane senį? Jie buvo pasiryžę tylėti. Kada jie tau pasakė?
— Neseniai. Šeštadienio vakarą tėvas pagyrė mano sveiką, modernišką galvoseną, subrendimą, pasakęs, kad nenorįs turėti paslapčių nuo manęs, na, ir išgirdau.
— Prie motinos?
— Prie.
— Gerai padarė. Tu dėl to, tikiuosi, nesijaudini? Neverta, žinoma. Mūsų laikams tai buvo svarbesnis klausimas, sunkesnė problema. Dabar gal kitaip žiūri į tai, nors irgi nesmagu. Klaidų pasitaiko. Vistiek tu jų vaikas. Nuvarė slogutį, prisipažino — ir lyg naujai gimę, jei tu nerodai jiems rūgštaus veido. Tu puiki duktė. Vien savo esimu įprasminai jų gyvenimą. Nebėra melo, ir jums visiems lengviau kvėpuoti. Tikrai nesijauti nuskriausta?
— Pradžioje buvo lyg ir skaudu, bet pradedu apsispręsti.

— Suprantama. Mes, vaikai, visad manome, kad tėvai — kaip tos šventos stovylos bažnyčioje. Gi tuo tarpu jie irgi buvo jauni, pilni pagundų ir nuodėmių. Vieni jų turėjo mažiau progos nuodėmiauti, kiti daugiau. Už praeitį nėra ko smerkia, dabartis yra tikras matas pagarbai ir atsidavimui.
— Aš jų ir nesmerkiu, nesu teisėjas. Jie man pasakė tik patį faktą, ir aš jų neklausinėjau, taupiau jų išdidumą ir garbę, nepatogu buvo raustis jų jausmuose, tačiau, spėju, buvo nelengva.

— Uuu . . . trejus metus Juozas nekalbėjo su tavo motina. Kiek ji prisikentėjo per tą laiką, vienas Dievas težino. Ne tiek jo tylėjimas ją žudė, kiek jo elgesys su ja prie svetimų akių. Lyg ji būtų koks baldas, niekad nepasakė, kad tai žmona, niekad nesupažindino. Susidūręs kiekvienas svetimas pasijusdavo nejaukiai.
— Kuo jis teisino tą savo šlykštų elgesį?
— Negi nesupranti? Daug kartų aš raginau jį suminkštėti, atleisti, ne vien gi mergina kalta, o jis užsispyręs vien savo dainelę: girdi, ji žinojo, ko ji siekianti, ji viską suplanavo tik mane pamačiusi, žinojo, kad ištekėsianti, tik pagavusi ką, o aš kvailys, pakliuvau, pasitikėdamas jos žodžiu . . . Tau bloga, Salomėja? . . .

— Nieko ... po kelionės galva skauda . . . ir po vestuvių. . . po kelių mėnesių aš gimiau?
— Po penkių, — išskleidė rankas, tartum atsiprašydamas, — tenka pripažinti, kad tave jis mylėjo be galo. Nuo pirmo tavo išsižiojimo. Joks tėvas negalėtų pasigirti labiau mylįs savo dukrą. Kai paaugai, kai pradėjai suprasti ir tėvų santykiai sušvelnėjo, bijojo, kad pradėsi pastebėti, dėl to vėliau atsirado ir brolis. Tavo motinėlė man labai patiko, žinoma, tėvas, pasisekimų išlepintas, kurį laiką kitaip galvojo, — malė krikštatėvis, toliau mėgindamas sušvelninti įspūdį nuvaryti ašaromis blizgančias akis.
— Gal aš perdaug pasakiau. Juozapas pyks dar ant manęs, — pridėjo susirūpinęs, įtardamas blogai padaręs.
— Aš neprasitarsiu, kad čia buvusi, be to, tėvas man nieko nesakė, aš pati spėjau.
— Salomėja!
— Labai atsiprašau tave apgavusį, bet turėjau sužinoti teisybę, — riktelėjo, užsidengdama veidą.

Universitete prie Salomėjos išdygo Vydmantas.
— Gi! — sušvilpė, — skambinau bent dvidešimt kartų, kur buvai dingusi, nėra ir nėra. Tavo tėvai daugiau nekėlė jau ir ragelio, žinojo, kad aš.
— Pasiilgai manęs, brangusis?
— Rytoj išvykstam. Viskas paruošta. Gavau puikią palapinę, tikras namelis, giri, net ir virtuvėlė yra. Ir vieta prie ežero, toks užkampis, gyvensim kaip robinzonai, vieni, — pridėjo pritildęs balsą, intymiai lenkdamasis prie ausies.
— Kaip puiku! Samanoti miškai aplink.
— Kaip tik. Aš viskuo pasirūpinau. Per dieną nesutiksi žmogaus. Hi! Rytoj aštuntą, tik nepramiegok, giri!
— Aš nevažiuoju, tau teks pajieškoti kitos.
— Ne, — vaikinas išpūtė akis, — kodėl!?
— Pasenau.
— Per tas kelias dienas!
— Kaip tik.
Gi juokauji, Salomėja. Rytoj atvyksiu tavęs paimti.
Ji tik papurtė galvą ir, neatsigręždama, pasuko namų link.
Po kelių minučių jis pavijo ją.
— Gi, giri, elgiesi su manimi, tartum būčiau tavo vaikas. Tavo balse toks autoritetas,
kad taip ir norisi, užsidėjus trumpas kelnaites, įsikibti tau į sijoną ir šaukti — mama! Mes turime atvirai pakalbėti.
— Nėra kas kalba, brangusis.
— Tu lyg pamainyta. . — Aš esu.
— Ar tu visai nenori matyti manęs, ar galiu dar tave namo parvežti, — niūriai paklausė, nesusigaudydamas.
— Vežk, nes skubu. Kiekviena minute su tavimi man miela, — tyliau pridėjo.
Nustebęs jis pagriebė jos ranką, ir abu klykdami bėgte pasileido prie eilėje stovinčios naujos mašinos ..

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai