Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Knygos įrišimo menas Kaune PDF Spausdinti El. paštas
L I T E R A T Ū R A

Knygos mėgėjas, bibliofilas stengiasi įsigyti retą, dažnai ne tik turiniu, bet ir sava išore iš kitų išsiskiriančią knygą. Tai gali būti meno folijantas, bet lygiai ir nedidelio tiražo menka brošiūrėlė, kokios nors ypatingos spaudos technikos leidinys ar subtilaus skonio spausdinimo šedevrėlis. Knyga būna jieškoma, perkama, gražiai saugoma ne tik dėl jos turinio, bet ir dėl išorės, kad nepaprastai dailiai išleista, kad kitų tarpe būna puošnesnė, gračioziškesnė, puikesnė, kad ji yra sunkai užtinkama, ne kiekvienam prieinama, bet jei knygų mėgėjuose užtiksime ir snobų, tai tik retais atvejais. Kaipo taisyklė: bibliofilas knygą myli kad ir aistringa, bet tyra meile. Jis yra ir jos turinio ir jos išorės ištikimus, nepasitraukiantis vergas. Jis gali būti ir nešvariu komercinių polėkių knygos pirklys, tačiau su savo asmeniniu rinkiniu skiriasi tiktai mirštant arba kokios nelauktos katastrofos atveju Donkichotiškas, idealistinis aistrai nusilenkimas — knygos mėgėjo charakteringiausias bruožas. Tie spausdinti, į knygą brošiūruoti puslapiai papildo jo vegetatyvinį, paprastą namų gyvenimą, jie ozonuoja jo aplinką, pačią buitį padaro prasmingesne, turiningesne. Kitaip jis nebūtų knygos mėgėjas.

Knyga — turtas. Joje — ir materialinės ir moralinės vertybės. Ir todėl knygą reikia saugoti. Nuo temperatūros pasikeitimų, nuo dulkių nuo nešvarių prisilietimų. O ypač, kad nepasikeistų jos naujagimiška švara, josios išvaizda. Ir todėl daug anksčiau, negu ji buvo retežiais prirakinama, žmonės knygas jau buvo išmokę įrišti ir i medi, ir į jaučio ar kiaulės odą. Vėliau atsirado kitokios faktūros, šimtmečių būvyje ištobulėiusios. Paryžiaus muziejuose užtinkame net į žmogaus odą įrištas knygas. Plikų pakaušių, ypač dar testamentu paskirta oda knygų Įrišimui, sakoma, yra pati geriausia.

Lietuvoje daug knygų sudegė. Reikia spėti — tūkstančiai, o gal net šimtai tūkstančių. Tasai spėjimas, be abejo,yra tik intuicijos diktuojamas. Tačiau, jei atsiminsime, kiek kartų mūsų miestai nuo gaisrų iki pat pamatų išdegė kiek sykių jie yra nuo karų nukentėję! Kiek dvarų ir pilių dėl tų pačių priežasčių su žeme susilygino. Jei dar turėsime galvoje dvasini marą. Ir tolygias, nepalankias sąlygas.

O į Lietuvą praeityje buvo įvežama ne tik geležis su druska. Kitų importuojamų ar šiaip įvežamų dalykų tarpe, aišku, buvo ir knyga. O kai kada, palyginus, net ir daug knygų. Tam yra ir spėjimų, yra ir faktų.

Mes matome, kad užsilikusios knygos yra visada įrištos. Įrišimai odiniai, tvirti, patvarūs. Užtinkamos knygos, įrištos savo laiku Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Italijoje. Bet lygiai gausūs Vilniaus knygrišių darbo pavyzdžiai. Spėjama, kad Kėdainiai ir Ukmergė irgi kadaise turėjo savo gerus, vietos sąlygose ištobulėjusius knygrišius.
Urbanistinių senojo Kauno pėdsakų neliko. Kalti čia vėl tie patys gaisrai ir karai. Sunaikintos tapo ir pastatuose buvusios kultūrinės ir kitokios vertybės. Taip pat ir knygos,
kurios galėtų daug ką papasakoti, išaiškinti. Taip pat ir tai, kaip ir kurios buvo spausdintos, kaip buvo įrištos.

Naujoji moderniosios lietuviškos knygos gadynė, tik XX šimtmečio pradžioje Kaune pasireiškusi, pirmuose savo pavyzdžiuose mūsų knygos išorei, jos meniškajam apdailinimui nieko reikšminga nėra davusi. Knygos papuošimuose vyrauja taip vadinamojo XIX š; antros pusės ,,prekybos — pramonės“ rusiškojo stiliaus standartinės vinjetės, užsklandos, atitinkami rašmenys. Knygos, jei ir būdavo įrišamos, tai tik pas amatininkus, mokyklinių vadovėlių įrišimo pavyzdžiu. kad tvirčiau laikytųsi, kad lapai neišbyrėtų. Net ir puošniausiųjų, dovanoms skirtu, knygų Kauno įrišimai jokiu meniškesniu užsimojimu nepasižymi. Skirtumas tik tas. kad kartoną, kolenkorą ar drobelę pakeitę oda. Ir knygos viršelyje ir nugarėlėje auksu buvo išspaustos raidės ir vinjetės (paskiros gėlės ir erelių girliandos, gėlių ir vaisių krepšiai ir t.p.).

Nuo 1920 m. pasirodžiusios pirmosios estetiniu požiūriu tobulesnės mūsų knygos savaime stimuliuoja ir jų įrišimo klausimą. Keli senieji Kauno knygrišiai, nesitenkinę vien tik amatiškąja darbo puse (M e š k e l e v i č i u s — tėvas, Bregeris — žydų tautybės, turėjęs dirbtuvę 16 vasario gatvėje) pradeda sekti užsieninius, europinius įrišimo pavyzdžius. Užsakytojų raginami, bando imituoti rinkoje užtinkamus užsieninius įrišimus. Savo keliu ir jų naujasis klijentas pradeda ne tik diktuoti, bet ir pats stebi, renkasi, seka. Knygrišis, kad ir su menka meniškajam knygos įrišimui potencija, vis tik bando atsiliepti į tuos reikalavimus. Bet Kaunas dar ir šiame naujame laikotarpyje, daug kur negali atmesti, nusikratyti prieškarinio rusiškos apsnūdusios tvirtovės, nereikšmingojo provincijos užkampio mados ir raugo. O 1920-23 m. jaunos inteligentijos įšauktas knygų, gaidų spausdinimo stebuklas, meniškų prasiveržimų šviežias gajumas pamažu atslūgsta. Ir vėl pasirodo blogai atspaustos, blogai įrištos knygos. Kol po kelių metų jau nusistovėjusio gyvenimo fone, dar jaunesnės kartos ir gerų ekonominių sąlygų dėka, atkutimas pradeda reikštis pastoviai ir rimtai, besivejant ar sekant europinės kultūros pasireiškimo anuometinį lygį.

Tveriasi privačios leidyklos, atsiranda bibliofilinis sąjūdis, savo skonį rodo atskiri knygos mėgėjai. Knygai pradedami statyti griežtesni estetikos reikalavimai. Eilinėse knygrišyklose, pas amatininkus pastebime paties gyvenimo iššauktą pažangą. Bet, palyginus, jei, pavyzdžiui, Vilniuje nė vienas rimtesnis knygrišys nedirbdavo be žymesniųjų to miesto dailininkų — grafikų (prof. Hoppen'as, Abramavičius ir kt.) konsultacijos ar talkininkavimo, jei Klaipėdoje panašios paskirties įmonės seka bent techniškąją Vokietijos toje srityje amatinę pažangą ir naujiems meisteriams stato griežtą sąlygą turėti deramą profesinį pasiruošimą. Kaune ir naujai išdygusios ar patobulėjusios knygų įrišimo dirbtuvės dažnai dar neišeina iš vadovėlinio įrišimo tipo, jokių naujoviškumų ar meniškų siekimų neparodydamos (jei neskaityti įrišimo į lengvas medžiagas bandymo).

Meniškojo knygos įrišimo Kaune pionieriumi tampa Tadas Lomsargis. Meno mokyklos auklėtinis, jos dar nebaigęs, išvyksta atatinkamų studijų į Prahą. Grįžęs ir nuo 1938 m. perėmęs vadovauti knygrišyklos skylių I-je Amatų mokykloje — jis ne tik toje mokykloje įneša naujos dvasios, ne tik lygiagrečiai padaro keliolika knygos įrišimų Kauno bibliofilams, bet tosios pažangos įtaka, tie naujieji vėjai praveria duris ir kitų knygrišyklų. Tos pačios knygos įvairius egzempliorius T. Lomsargis įriša vis kitaip, bandydamas knygos įrišimu atskleisti jos turinį. Jisai pirmasis ne tik formaliai, padėdamas savo inicialus ar pavardę, autorizuoja savo kūrinį, bet stengiasi tame darbe būti kūrybingas menininkas. Įrišimui dažniausiai vartoja maroguin'ą įvairiai jį inkrustuodamas. Jo darbai išstatomi keliose meno parodose. Daug šioje srityje žadančio dailininko T. Lomsargio tragiška mirtis vokiečių okupacijos metu nutraukė, jo taip gražiai pradėtą lietuviškos knygos meniško įrišimo kultivavimo darbą (įsivėlęs į politiką Lomsargis Gestapo buvo sušaudytas).

Šalia T. Lomsargio minėtinas ir Kazys Lukoševičius, 1941— 44 m. buvęs tos pačios I-mosios Kauno Amatų mokyklos knygrišystės skyriaus vedėjas. Pradėjęs dirbti Klaipėdos „Ryto“ bendrovėje, išsiųstas studijų į Vokietiją, Miunchene lanko Meisterschule fūr Buchbinderei (Stadtische Gewerbeschule). Vėliau, Kaune apsigyvenęs, K. Lukoševičius į savo pedagoginį darbą ir į užsakymus įneša vokiškosios mokyklos savybes, joms suteikdamas lokalinių sąlygų inspiruojamas galimybes. Kauno knygos įrišime jau atsiranda ir naujoviški faktūros bandymai: raštuota pilka ir spalvuota drobė (tą patį matome ir latviuose, nors jie labiau tenkinasi pilka drobe), įrišimas ,,į šiaudelius“ (rugio ar net dirbtiną šiaudą) ir kt.

Įvairiuose albumuose, ,.adresų“ viršeliuose Lietuvoje tampa labai madingas ornamentinis papuošimas. Ornamentais bando knygos viršelius puošti ir knygrišystės amatininkai, visada skoningai, dažniausiai tik pigiai, rėkiančiai. Ornamentiką turi atstoti, reprezentuoti lietuviškumą, tautiškumą. Bet be dailininko talkos, be jo pagalbos visi šie bandymai galėjo tenkinti tik pigų miesčionišką ii. Tos pastangos negalėjo prilygti kad ir estų ar latvių knygrišystės srityje padarytai didelei pažangai. Antra vertus, neskaitlingi meniškų įrišimų užsakymai negalėjo iššaukti nei pasiūlos, nei konkurencijos. Meniškos knygos įrišimas kaštavo nemažai (T. Lomsargis už vienos knygos įrišimą imdavo iki 500 litų, ir mūsų visuomenėje „gurmaniški“ palinkimai šia linkme dar nebuvo plačiai pasireiškę. Kiek pačios knygos, tiek ir jos tobulėjimą, be abejo, iššaukė mūsų grafikos pažanga O kadangi grafikų centras visada buvo Kaunas, tai toji geroji įtaka pradėjo reikštis ne tiktai knygų apipavidalinime, bet ir jos įrišime. Leidinys pradeda provokuoti ir jo įrišimą. Vienas reiškinys seka kita ir jį papildo. Ne tik T. Lomsargis, žymus mūsų sąlygose savo srities specialistas, komponuoja knygų įrišimą, bet ir kiti dailininkai — grafikai (J. Burba ir kt.) kviečiami daryti knygos įrišimui projektus, pritraukiami kontrolei ir priežiūrai. Knygos įrišimas pamažu tampa vis reikšmingesne mūsų leidinių kultūros problema.

Prasidėję įvairūs ir įdomūs bandymai deja, turėjo būti nutraukti. Nuo 1940 m. dėl negalėjmo gauti užsieninės medžiagos. dėl karo ir okupacinių sąlygų ir meniško knygos įrišimo srityje pajuntama didelė stagnacija. Jei 1940 m. ir Lomsargis ir Lukoševičius ir kiti knygrišiai, lygiai kaip ir Amatų mokyklos knygrišystės klasė, dar bando tęsti jiieškojimus, jei dar surenka nuo sandėlio lentynų užsilikusių atsargų vertingesnius faktūros likučius ir jais vykdo įdomius, įrišimo bandymus, tai jau vokiečių okupacijos metu grynai techniškos sąlygos tų gerų norų pastangas kiekviename žingsnyje sustabdo. Vis sunkėjančios ekonominės, netikrumo dėl rytdienos sąlygos reikalą dar labiau paraližuoja. Lietuviška knyga dar energingai viešai ir slaptai spausdinama, uoliai perkama, grobstoma, bet jos įrišimu rūpintis tesugeba tik keli nuo realybės atitrūkę fanatikai — bibliofilai. Bet ir pastarųjų užsidegimas jau nevisada gali pasisekimu vainikuotis.

*

Atrodo, kad būtų ne pro šalį prisiminti pažangą kiekvienoje lietuviško kultūrinio gyvenimo srityje. Toksai kritiškas balansas, progreso analizė, ne tik leidžia sudaryti tikresnį vaizdą, bet ir bendroje kultūros politikoje padeda rasti ir spragų ir ramsčių. Kai minima 400 metų mūsų knygos sukaktis, ar nereikėtu apžvelgti visa, kas yra su ta mūsų knyga surišta. Ir knygos įrišimas, tokia, palyginus, menka problema, vis tik bendroje kultūrinės veiklos plotmėje yra vienas, kad ir ne pačių ryškiųjų, bet būdingų faktorių. Kultūra reiškiasi daugelyje atvejų, jos pėdsakus galima rasti ir tokioje iš pirmo žvilgsnio neesminėje knygos įrišimo srityje. Kaune buvo atspaustas didžiausias % lietuviškų knygų. Jų spausdinime yra pasiekti nemenki laimėjimai. Tuo pačiu prisimintina, kad lygiai tame pačiame Kaune, kad ir pirmaisiais, nedrąsiais ir dar mažai tvirtais žingsniais pradėjo reikštis ir meniškojo mūsų knygos įrišimo tobulėjimas.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai