Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Dailininkas Kazimieras Varnelis PDF Spausdinti El. paštas
MENAS

Mūsų meno plėtotėje sutinkame ištisą plejadą žemaičių dailininkų. Vienas tokių yra ir Kazimieras Varnelis, dar jaunas dailininkas, tik trisdešimtąjį metą varąs. Jis yra gimęs ir augęs sename žemaičių vyskupų rezidencijos mieste — Alsėdžiuose. Jo tėvas, — Kazimieras, liaudies menininkas: tapytojas ir skulptorius. (K. Varnelis bene yra vienintelis šios rūšies fenomenas, kilęs iš liaudies menininkų dievdirbių šeimos).

Maišydamas tėvui dažus, paduodamas kaltus ir teptukus, pradėjo pats piešti. Jo talentas jį nuvedė vargingais keliais į mokyklą. Dailininkas Kazimieras Varnelis yra baigęs Kaune Meno Mokykloje dekoratyvinio meno klasę pas dail. St. Ušinskį.

Šis pedagogas buvo studijavęs Paryžiuje pas Lėger ir Duppa ir jo atsivežtos naujovės buvo pernelyg dar didelė staigmena mūsų meno pasauliui, Tačiau, būdamas geras mokytojas, sugebėjo Įkvėpti savo mokiniams meilę menui, išugdyti meninį skonį ir turėti nemažos įtakos, kuri atsispindi meno supratime ir net darbuose
Be Kauno mokyklos K. Varnelis dar studijavo pas prof. Herbert Dimmel Vienoje (Akademie der Bildenden Kūnste in Wien). Ten specializavosi pastatų tapyboje ir gavo monumentaliosios tapybos diplomą.

Baigus Kauno Meno Mokyklą, jam teko dirbti dar mokykloje, o praūžus pirmajai karo audrai, (1941) jis griebėsi vėl atstatyti ir sutvarkyti Bažnytinį Meno Muziejų. Šis darbas pareikalavo daug energijos, kol vėl buvo surinkti eksponatai ir išstatyti naujai atremontuotose patalpose.

Jo kūrybinis darbas todėl negalėjo būti gausus. Administravimas ir organizavimas atėmė daug laiko. Kaune jis tepadarė tik K. Inčiuros „Gimtajai žemei“ dekoracijas. Tremtyje jo kūryba gausėja. Jau baigtas spalvose „Rudavos mūšio“ eskyzas. Meteno vienuolyne dekoravo koplytėlę. Jau padaryti planai ir. eskyzai Prisikėlimo bažnyčios dekoravimui. Drobėje aliejumi išpildytas „Lietuvos“ panneau. Gavęs užsakymą, Burglangenfeldo bažnyčiai padarė spalvotą kupulo eskyzą. (Šis darbas išpildytas turi turėti 208 m2). Šiuo metu jis yra padaręs temperą iš paros ciklo „Rytą“ ir „Dieną“. Šalia to dar sukūrė keletą portretų: Kan. F. Kapočiaus, Dr. K. Alminausko, Mr. Abott.
K. Varnelio palinkimą į dekoratyvinį meną reikia sieti su jo tėvo darbais.

Tėvas buvo liaudies menininkas, nėjęs specialių mokslų. Be skrynių, kambarių dekoravimo jis padarė Žemaičių Kalvarijoje 19-oje Kryžiaus Kelių koplyčioje vieną didelę kompoziciją, kuri užima tris sienas, susideda iš masinių scenų, plačių gamtovaizdžių, architektūros pastatų. Kas yra matęs šį tėvo darbą ir prisimena sūnaus tapybą, tas gali pastebėti ne tik aiškią kraujo giminystę, bet ir meninį ryšį. Tėvo pasaulio supratimas yra perdėm dekoratyvus. Ten kalva užkišama už kalvos, nubrukamos smulkmenos, o pabrėžiami charakteriai. Plyšta kalnai, uolos,. temstanti saulė, Jeruzalės pastatai yra tarytum iš kartono iškirpti ir pagal scenos planą sustatyti. Figūros savo ruoštu padarytos su dideliu anatominiu pajautimu. Šalia tapybos tėvas darė dar ir skulptūros darbų, kuriuose pasireiškia tas pats dekoratyvus momentas. Jaučiama anatomija, prastinamos linijos ir formos, kurios išvirsta net į kampuotas plokštumas. (2iūr. Rūpintojėlio nuotrauką).

Ar ne panašų formos pajautimą randame ir sūnaus, kūryboje. Tik čia ją pagilino ir ištobulino mokykla.

Dailininkas Kazimieras Varnelis, atsirėmęs į dekoratyvinio meno koncepciją, kuria š v e n t i š k ą pasaulį. Jo paveiksluose nerandame jokių chaotiškų formų. Jis tarsi nežino, kad žemė yra nuolatinės grumtynės, civilizuoto žmogaus begalinė vienuma. Šis apsivalymas nuo chaoso, nuo laiko nerimo, ir yra šio dailininko visas kūrybos spindesys.

Visa jo kūryba yra pagramzdinta savotiškame sustingime, kurį padiktuoja pats dekoratyvinis menas. Žmogus nustoja savo individualybės, charakterio. Jis yra tik figūra, tik dekoratyvinis elementas, nes jis veikia į paveikslo visumą ne savo psichologija, o savo buvimu. Dekoratyvindamas paveikslo visumą, jis visa stilizuoja. Čia veikia ne žmogus, ne daiktai, bet bendroji šventiškoji nuotaika.

Norėdamas . sustiprinti didingumo įspūdį, jis įveda gausų architektūros elementą. Jo panaudojimas yra dekoratyviškai teisingas ir vykęs. Barokas savo tapyboje pramušdavo architektūrą, kad tuo sudarytų kuo didesnį, gilesnį erdvės įspūdį. Romantikų tapyboje ji, architektūrą, tėra kaip pagalbinis elementas, kuriąs svajonės, melsvų tolių įspūdį. Dekoratyviniame mene architektūra turi atbaigti pastato planą, kambario ar salės apipavidalinimą. Ji turi sukurti didingumo, ramumo nuotaiką. Tai puikiai liudija jo Burglangenfeldo bažnyčios kupolo eskyzas. Tačiau ši K. Varnelio architektūra neturi nieko bendro su nusistovėjusiom savo formom. Jį dailininko įvedama stilizuotai. Kolonos, sienų masės gauna neįprastas formas. Čia prisimena jo mokytojo dail. St. Ušinskio kūryba, kurioje taip pat buvo apsčiai architektūros elemento.

Nors ir negalėdamas savo darbų išpildyti sienoje plačiu mastu, tačiau ir šitoje kūryboje, ypač „Lietuvos“ panneau, jis sukuria tą dekoratyviškai suprastą, šventišką pasaulį. „.Lietuvos“ panneau jau nėra nė pėdsako tos vargo ir darbo tėvynės. Čia viskas surikiuota iškilmingai nuotaikai. Gražiai drapiruoti žmonės stovi išdidūs ir savo jėga pasitikį, nes jie yra šitos sodybos viešpačiai. Jie savo darbu nugali žemę ir pagal savo valią sukuria visą harmoningą buitį. Gamta irgi šventiškai nuotaikai palenkta. Rugiai lyg mūras, medžiai apsikarpę, susišukavę, bijosi pajudėti ir išeiti iš bendros ansamblio tvarkos. Ir narna1 tarytum būtų šiom iškilmėm naujai perdažyti. Iššukuoti, nublizginti arkliai dairosi lyg netikėdami, kad gyvenime taip gražu. Tolumoje besitiesiąs peizažas atliepia tai pačiai nuotaikai Suguldytos kalvos, apkirpti medžiai pagal dailininko valią.

Kada teptukui diktuoja ši valios apraiška, kada vedama į paveikslo didingumą, dekoratoriaus dailininko, šiuo atveju ir K. Varnelio, kūryboje nebėra plazdančios meilės. Čia viską nulemia racionalinis, apskaičiavimo momentas.

Ir šiai kūrybai yra svarbu ne tiek spalvos ir piešinys, kiek kompozicija. Ji stovi K. Varnelio kūrybos centre. Tikrovė jam patiekia mintį, medžiagą kompoziciniam uždaviniui spręsti. Dažnai prie kūrybinio darbo jį nuveda ne idėja, bet kompozicija. Jos, kompozicijos, atžvilgiu jo darbai yra įdomiai suprasti ir skoningai sutvarkyti. Mėgstama antrąjį planą pritraukti prie pirmojo, kad tuo sustiprintų pagrindinę kompozicijos konstrukciją.

Stilizuojant piešinys gauna savotišką pavidalą. Jis jieškomas modelio pagalba tik pagrindiniuose bruožuose. Spalvos dekoratyviniame mene yra neryškios: gelsvos, rudos, melsvos. Ir K. Varnelio kūryba skendi melsvame ar rudai pilkšvame kolorite. Dirbdamas tempera, klosčių, debesų, pastatų šešėlius padaro taškais ar teptuko brūkšniais. Visa tai daro freskos įspūdį. Aliejuje faktūra švelni, išdailinta, šešėliai ištirpyti. O portretuose ši faktūra pasiekia savotiško lygumo, stiklinio spindėjimo.

Kai jo paveiksluose randame ramybės, pats dailininkas turi išgyventi savotišką tragiką. Šiuo laiku kito žanro tapybinis menas dar turi šiokių lokių galimybių klestėti, bet kur prisitaikinti dekoratyviniam menui? Kur mūsų salės, bažnyčios, kur toji erdvė, kuri turi skirti žiūrovą nuo kūrinio, kad prasivertų šio pastarojo visas grožis? Tai klausimai, kurie kankina ne vieną menininką. Tačiau dail. K. Varnelis nepadeda teptuko. Su šviesia viltim jis žiūri į gyvenimą, ir dirba.

Dažnai gyvenimas yra išdaigus. Kiekvieną talentą šėtonas, norėdamas sunaikinti, gundo. Apkrauna kūrėją šalutiniais darbais, įvelia į įvairias organizacijas, pasodina direktoriaus kėdėn, pakiša pinigų pluoštą, iškloja kambarius kilimais, padeda cigarų. Jis nori, kad kūrėjas kuo nors susigundytų ir nuklystų nuo savo tikrojo kelio, nes kūryba yra dieviškasis atspindys. Ar šitiems gundymams atsispirs dailininkas Kazimieras Varnelis, ar jo nesunaikins tremtis, ar jis studijom, darbu, tobulėjimu pats iškils į meno aukštumas, parodys ateitis.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai