Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŠIKŠNOSPARNIŲ SOSTAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė B. Babrauskas   


Jurgis Gliaudą: ŠIKŠNOSPARNIŲ SOSTAS. Romanas. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas, Chicago, 1960. 268 p. $2.50.
Jurgio Gliaudos kelias mūsų lite-ratūron nepaprastas: į ją jis atėjo ne jaunystės bandymų laiptais, ne per literatūrines studijas, bet jau subrendęs, akylai stebėjęs gyvenimą, įsitvirtinęs teisininko profesijoje. Tam tikra prasme jo atėjimas į literatūrą gretintinas su žemaitės vėlyvu prabilimu. Kaip teisininkas, literatūrinėmis plonybėmis ar stilistinėmis prašmatnybėmis nesirūpina. Tačiau tąjį jo trūkumą su kaupu kompensuoja gilus žmogaus ar reiškinio pažinimas ir įtikinamas jo pavaizdavimas. J. Gliaudą dirba labai rimtai, apgalvotai, ne pripuolamai. Vargu, ar yra kitas toks mūsų rašytojas, kuris šiuo metu literatūrai tiek būtų atsidėjęs, kaip Jurgis Gliaudą. Jeigu teisininkas S. Bieliac-kinas j grožinę literatūrą težiūrėjo kaip j pramogą ir jo romanai tebuvo įdomi medžiaga literatūrai, tai J. Gliaudą literatūrą laiko pirmaeiliu dalyku, kuriam neabejotinai skiria visą turimą laisvą laiką.

Pernykštę "Draugo" romano premiją laimėjęs "šikšnosparnių sostas" yra ne tik tiksliai apgalvotas ir suplanuotas, bet ir iš viso vienas iš pačių giliųjų bei turiningųjų mūsų veikalų. Jame apsčiai paskleista esminių ir probėginių problemų. Vienos jų yra amžinai senos ir naujos, t.y. bendrai žmogiškos, kitos —aktualios, griebiančios nūdienius mūsų tautinius reikalus.

Centrinė romano problema yra žmogaus pastangos ir nesėkmės rasti gyvenimo laimę. Ne vienas žmogus tokią laimę randa, pavyzdžiui, meilėje ar bent jos įsitikinime, ar pasitikėjime kuria idėja. Kiti į tą laimę žiūri skeptiškai; gyvenimo laimės nėra, tėra jos iliuzija. Žinoma, ir iliuzijos įtaigojamas žmogus dažnai darosi stipresnis, tikėdamas, jog tai ne iliuzija, bet pati laimė. Bet skeptikas, deja, netiki iliuzija.
Toks skeptikas yra pagrindinis veikėjas teisėjas Petras Alksnis. Dvasios glūdumoje jis ilgisi iliuzijos, tačiau tuo pačiu metu protiniais įrodymais siekia ją sugriauti. Toji amžina kova skeptiko dvasioje sudaro ir įvairiais aspektais nušviečia pagrindinę romano idėją. Gyvenimo laimės iliuzija veikale pasirodo realiomis ir vizijinėmis formomis. Iliuzija tampa teisėjo dukterys, Vida ir Rūta, abi skirtingai prarastos: pirmoji išvežta į Sibirą ir dabar netikėtai pasirodžiusi tėvams, bet vėl be pėdsakų dingusi, o antroji aplinkybių dėka laisvu noru atitekusi svetimiesiems ir, nors čia pat gyvenanti, amžinai žuvusi tėvams. Didmiesčio lietuviai ir jų tautinė veikla, iš tolo taip švietusi teisėjui, iš arti pasirodo besanti iliuzija. Mintis grįžti Lietuvon iš karto pasidaro vilionė ir reali svajonė, ypač, kai rašytojas Rataitis sužadina nostalgijos jausmus ir praneša, kad Lietuvoje likę teisėjo Alksnio draugai kviečią jį grįžti. Nostalgijos kankinamas, teisėjas nesąmoningai ima rašyti laišką rusų konsulatui, tik kai sujaudinta žmona išdėsto, kad grįžimas reikštų Lietuvos laisvės išdavimą, t.y. okupanto pripažinimą, — laiškas suplėšomas. Tačiau tėvynėn grįžimo iliuzija galutinai sudūžta tik tada, kai trumpam pasirodžiusi duktė Vida, nors ir išdresiruota komunistų, nors ir praradusi dukterišką artimumą bei lietuviškumą, vis dėlto slapta įsako negrįžti.

Įsitikinęs abiejų dukterų praradimu, teisėjas, lyg letargo būsenoje, pajaučia atradęs tai, ko jieškojo visą gyvenimą, būtent, gyvenimo esmės pagrindo: jo gyvenimas yra utopijos ir iliuzijos mišinys. Pagrindinė jo gyvenimo laimės iliuzija yra jo gyvenimo dvilypumas. Jis "nežemiškai myli" savo žmoną Karusę, galvoja nebuvęs ir nesąs jos vertas (ji švelni, o jis sausas), dėl to visą gyvenimą slepia nuo jos savo pasaulėžiūrą. Karusė yra giliai ir nuoširdžiai tikinti, o Petras — racionalistas, "netikįs religijos nustatytomis formomis", bet dėl sandoros su savo žmona, dėl jos meilės ima praktikuoti religines pareigas. Taip pasidarė net praktikuojančiu kataliku, nors savo dvasia liko netikintis. Didmiesčio bažnyčioje pagaliau priėjo aiškią išvadą, kad jis negali prisiversti tikėti apeigomis, jas garbinti. Didmiestyje ima svarstyti apie savo sutramdytus polėkius, sulaužytą prigimtį. Jis padarė tai dėl žmonos meilės, kuri jam suteikė laimę; šia prasme net ir "nelaisvėje" gali būti laimė. Vis dėlto tas prisitaikymas nebuvo laimė, tik jo auka. Bijodamas sutriuškinti Karusės iliuzijas, jausdamas "amžiną baimę paliesti aštrią briauną", eidamas su žmona į kompromisą, nepatyrė pilnutinės gyvenimo laimės. Tačiau po Karusės mirties net buvęs tas jo gyvenimo dvilypumas teisėjui atrodo staiga prarasta laimė. Aišku, čia turima galvoje ne mylimiausio žmogaus netekimas, bet praradimas paskutinės "realios" iliuzijos, kurią jam teikė jo paties palaikomas gyvenimo dvilypumas.

Teisėjas sąmoningai jieško iliuzijų, pavyzdžiui, naktiniame medžių ošime, nors žino, kad iliuzijos guodžia tik nežinantį: "tik nežinantis yra laimingas, o žinantis yra pasmerktas apmaudui, kadangi jis nepažįsta iliuzijų" (103 p.) Pastangos jieškoti iliuzijos, net ir žinant, kad tai iliuzija, vis dėlto reiškia degimą, t.y. prasmingą kančią, jieškant teisėjui atsakymo j gyvenimo laimės problemą.

Gyvenimo laimės iliuziją ryškina autoriaus tikslingai į veikalą įtrauktos vizijos. Kelionės per dykumą vizija nusako romano antraštės prasmę, taip pat atskleidžia veikalo idėją. Šikšnosparnių sosto vaizdas daugeliui gali pasirodyti grasus, net neestetiškas, tačiau autoriaus čia, matyti, sąmoningai minties nevyniota į šilką, šikšnosparnių sąvoka, pakartotinai vis primenant tą žodį, pasidaro gana plati: jie yra vienur klaikios realybes, kitur naikinimo, kartais įkyrių minčių,* tai vėl besiveržiančių polėkių simboliai. Dykumos kūdikio vizija simbolizuoja gyvenimo laimės siekimą, prasmės suradimą. Surastas ir vėl prarastas kūdikis reiškia iliuziją: jisai klaikią, beviltišką kelionę per dykumą palengvina, suteikdamas jai prasmę ir viltį.

Kitos vizijos ryškina jau nebe pagrindinę, bet antrines — tautines problemas. Būdamas vienas kambaryje, teisėjas išgyvena keistą reiškinį — pasijunta grįžęs Lietuvon: mato pažįstamas vietas, žmones. Toji namon, grįžimo vizija yra teisėjo svarstymų grįžti tęsinys, vykstąs toliau pasąmonėje. Jos tikslas yra taip pat parodyti, jog toji nuolatinė mūsų svajotine gerokai pasikeitusi: netekusi ramumos bei tolumų romantikos, įvykdžius prievartinių reformų (nereikalingas kapinių perkėlimas).

Dukters Vidos ir jos draugės Na-tašos netikėtas atsilankymas taip pat laikytinas tartum nuosekliu vizijų tęsiniu, bet tam atsilankymui suteikia kartu ir realybės pagrindą faktai, kaip netikėtai iš anapus atvykę artimieji betarpiškai kalbino savuosius grįžti į Lietuvą. Romane jų atvykimas į JAV formaliai pateisinamas "studijiniais tikslais". Iš tikrųjų jos atvykdamos tartum telepatijos keliu atsiliepia į teisėjo rašytą, nors ir neišsiųstą laišką rusų konsulatui. Staigus Vidos išnykimas palaidoja jo grįžimo į Lietuvą svajonę. Atsiradusi ir vėl prarasta Vida yra lyg surealinta vizija. Anksčiau sapne Vida panašiai buvo praėjusi pro jų langą, o dabar —"realybėje". Taip, kaip ano dykumos kūdikio, Alksnis neteko staiga pasivaidenusios Vidos, lygiai kaip anksčiau yra netekęs savo Rūtos su jos kva-keriniu vaiku.

Jau grįžęs iš Didmiesčio, kur perskaitė Rataičio novelę "Valkatyno giesmė", Alksnis ima galvoti, jog jis yra ta valkatyno moteris, savo dukterį Rūtą paskandinęs, t.y. atidavęs svetimiesiems. Toji moteris, be abejonės, reiškia taip pat iliuziją — žlugusią viziją, kuri nors ir šiurpi, nors ir klaiki, tačiau vėliau per kančią sukelia gailesio jausmą, kartu ir gyvenimo laimės blykstelėjimą. Tuo būdu ir Didmiesčio valkatynas teisėjui iš novelės plotmės pereina į viziją, kur jis simboliškai pamato save ir kitus lietuvius žūstančius dangoraižių pavėsyje. "Valkatyno giesmės" žiaurumas išryškina lietuvio už tėvynės ribų fizinį ar dvasinį žuvimą. Dabar Alksniui pasirodo teisingas daiLininko Raudėno parodoksas, jog Didmiestyje lietuvių nėra: jie visi nuskendę to didmiesčio chaose. Čia J. Gliaudą meta esminį žvilgsnį į išeivių lietuvybės problemą; tie visi mūsų bruzdėjimai, parengimai reiškia ne daugiau kaip lietuvybės "žydėjimą ant akmens" (suprask: trumpas jos žydėjimas). Beje, diskusijose pas turtuolį gyd. Eit-kūną šalia tos silpstančios, "archyvinės", lietuvybės jaunųjų propaguojama "moderni" lietuvybe, tačiau iš tikro tai tėra savęs apgaudinėjimas, atseit sąmoningas nulietuvėjimas.

Tikrosios lietuvybės atstovas, be abejonės, yra teisėjas Alksnis, nesugadintas Didmiesčio vilionių. Nelengva, žinoma, išlaikyti lietuvybę ant savo pečių žmogui, pačiam išgyvenančiam dvasinę depresiją: juk jis, kadaise buvęs teisėjas, o dabar sandėlio šlavikas, laukiąs pensijos, niekam nebereikalingas, net į kvake-rius išėjusios savo dukters namuose nepagaidaujamas, begyvenąs vien mažo Lietuvos miestelio prisiminimais. Jis, kaip teisėjas, ne kartą mintimis Lietuvos vardu kaltina atsakovus, t.y. tuos jos vaikus, kurie, neseniai su širdgėla išbėgę, o nūnai pasiryžę atsižadėti jos: tai Parulio ir Raudėno tipo prisitaikėliai. Vienam jų rūpi praturtėti, kitam — pasiekti profesinę garbę. Vienintelis lietuviškos minties draugas teisėjui bėra likęs Parulio Geniukas, su kuriuo jis "aptaria" lietuvybės išlaikymo idėją. Atkaklios jo pastangos tautiškai išsilaikyti neranda pritarimo negausių kaimynų lietuvių tarpe, tai jam belieka skiepyti fantastinę "lietuviškos kastos" idėją jaunajam bičiuliui Geniukui.

Tautinės problemos, nors ir būdamos antrinės šiame romane, nuolat keliamos visu aštrumu. Nuo lietuvybės atkritusių ar atsitraukiančių yra visokiausių kategorijų: vieni jų. kaip senieji ateiviai Petruliai, tipiški kapitalistai, gyveną ir kapitalą krauną iš nuomininkų, bet niekiną kapitalizmą ir gerokai pasinešę į rausvumą; kiti, kaip Eitkūnas ar Parulis, plaukią padoleriui; treti, kaip minėtieji Didmiesčio jaunuoliai, besijuokia iš tų, kurie sielojas tautiniais reikalais. Lietuvybės išlaikymo sunkumą parodo paties teisėjo dukters Rūtos šimtaprocentinis žuvimas lietuvybei. Tai padvigubina jos tėvo, to lietuviško karaliaus Ly-ro, tragediją: jis tampa ne tik slaptu savo palaužtos pasaulėžiūros kankiniu, bet ir — šiuo atveju jau kartu su žmona — dukterį svetimiems atidavusiu tėvu. Vienu ir kitu atveju teisėjo paveikslas nupieštas ryškiai ir įtikinamai. Redde quod debes: sukurdamas Petro Alksnio charakterį, Jurgis Gliaudą, sakytume, grąžino skolą teisininko profesijai, kurią jis ne be skausmo paliko, pereidamas į literatūrą.

Romane gausu įvairių epizodų, paliečiama daugybė "akimirkos problemų", kurios neabejojamai pakelia veikalo vertę, padaro jį turiningesni. Tokie epizodai, kaip teisininko bedievio Šadeikos rami, be iliuzijų, mirtis ar sraigių nuodijimas, yra prasmingi, tikslingai įterpti. Ar turi kas teisę nutraukti gyvybę kančiai sumažinti, pavyzdžiui, kad ir mirštančią sraigę pribaigdamas? Ar menininkas turi pareigų visuomenei? Ar rašytojui tinka turėti šeimą? Ar rašytojo misija yra nuolat varstyti seniai būtus įvykius? Ar dailininkas, jieškąs platumų, degąs naujumu, turi teisę paneigti Lietuvą ir lietuvius dailininkus ? Ar būtų išdavystė grįžti į Lietuvą? O su šiuo kraštu visiškai sutapti argi nėra išdavystė? Panašios rūšies klausimai plačiau, žinoma, neišnagrinėjami, tačiau pats jų iškėlimas jau yra prasmingas. Giliau pasvarstomą modernaus meno problema. Jei pradžioje rašytojo pažiūros į moderniąją dailę atrodo lyg ir kritiškos, tai vėliau, "ultratemporistų" parodoje, patiriame daug palankumo tai ultramo-derniai dailei: autorius žiūrovą parodo kone užkrėstą to meno — tiek jis keistai veikia jo psichiką.
Pabaigai pravartu pažymėti svarbią J. Gliaudos dorybę — susilaikymą: autorius savo psichologinio romano neapkrauna buitinėmis detalėmis. Ne vienas rašytojas būtų pavaizdavęs teisėją šlaviko vaidmenyje, nors tai teisėjo galvosenos neparyškintų; būtų aprašęs Karusės laidotuves, taip pat pakitusį našlio gyvenimą pigiame mirčiai pasmerktų pensionate. J. Gliaudą sąmoningai tos rūšies priedų išvengė.
B. Babrauskas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai