Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DAILININKAS JUSTINAS VIENOŽINSKIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VIKTORAS VIZGIRDA   
Pernai liepos 31 d. 15 vai. dailininkas Justinas Vienožinskis buvo palydėtas į Antakalnio kapines Vilniuje. Tą vietą jis pats pasirinko savo amžinam poilsiui. Jis mirė 1960 m. liepos 29 d. ir buvo pašarvuotas Lietuvos Dailininkų Sąjungos rūmų salėje, Kosciuškos gt. 28.
Likimo ironija lėmė, kad didžiausia pagarba jam būtų atiduota tada, kada jis jau ramiai gulėjo mediniame karste.
Salė, kurioje jis buvo pašarvotas, buvo labai gražiai išdekoruota. Gėlių ir vainikų buvo sunešta daugybė — karstas skendo juose. Nedaug teliko jo kartos draugų, bet jie visi susirinko atiduoti jam paskutinės pagarbos, o taip pat ir buvusieji jo mokiniai, kurie jį mylėjo ir kurie dar niekad neturėjo tokios puikios progos tai meilei pareikšti. Prieš išnešant karstą, garbės sargyboje stovėjo dailininkai, o vėliau sekė iškilminga eisena visų, kurie tenai taip puikiai yra išmankštinti rikiuotės žygiams.

Apie J. Vienožinskį negalima kalbėti vien tik kaip apie dailininką. Reikia kalbėti ir apie lietuvių dailę, nes jam mirus liko užverstas vienas jau užbaigtas lietuvių dailės istorijos lapas. Tai Nepriklausomybės laikotarpis, kurio viena iš ryškiausių asmenybių lietuvių dailininkų tarpe ir buvo J. Vienožinskis. Asmenybė griežto, tiesaus žodžio ir vidinės galios.

Vienožinskio meninė pasaulėžvalga, kurios jis laikėsi, jo paties žodžiais tariant, buvo tik: "— jausmų, sielos beribiai išgyvenimai, jei jie reiškiami ritmo, formos, harmonijos kontrastų, dinamikos ir kitų elementų bei faktorių bendra, taigi estetine, santvarka, jei šioji santvarka atitinka reiškiamų išgyvenimų psichiką ir jei ji savo estetinės išraiškos potencija sugeba žmogų priversti reiškiamiems išgyvenimams pasiduoti ir pačiam juos išgyventi, nors tie išgyvenimai ir būtų skaudūs. Kaipo žmogaus sielos išgyvenimų reiškėjas, menas negali tuo būdu būti skiriamas vien akiai pasigrožėti. Grožio jutimas, kaipo mūsų nervų sistemos malonaus jaudinimo proceso pasėka, čia neturi galios — menas dažnai įstumia mus net į pasibaisėjimą, beviltišką nusiminimą ir prakeikimą. Koks žmogus, kokie jo sielos išgyvenimai, toks jo ir menas. Primityvus žmogus kūrė primityvias formas, nes jo sielos nesudėtinga struktūra tokių buvo reikalinga. Religinio misticizmo gadynė pagimdė aštrių, tiesių, vertikalinių linijų simfoniją, gotikų vadinamą. Liudvikų puošnus, pra-bangingas, ištvirkęs, nors ir etiketo tvarkomas, gyvenimas davė baroko ir rokoko vingiuotas formas. Šių dienų choatiški, įvairių galimumų kupini, nepastovūs, staigūs ir dinamiški išgyvenimai reikalingi atitinkamų meno formų, ku-

J. VIENOŽINSKIS SODAS

rios, berods, nebetelpa matomųjų ir juntamųjų visatos formų ir jųjų galimumų orbitoje — neriasi į visiškus, perdėm choatiškus, abstrakcijos beribius galimumus".

Ir toliau: "Menas, kaipo įvairių meno elementų santvarka, yra abstraktus. Jis nepamėg-džioja tikrovės formų, reiškinių, išgyvenimų. Intuicijos ir sąmonės veiklos dėka jis skverbiasi Į vaizduojamų kūnų ar išgyvenimų esmę ir kuria formas, kurių šioji esmė, siela ar jos idėja, yra reikalingi. Kiek toji abstrakcija yra tolima tikrovės formoms, tiek ji pareina nuo menininko dvasios kultūrinio laipsnio, uždavinių, galimumų ir visos aplinkos".

J. Vienožinskiui menininko individualybės laisvė buvo brangiausia, ir jis nemaišė meno kokybės su srovėmis. Būdamas jautrus visam, kas vyko mūsų meno baruose, jis nepraleido nei vienos progos netaręs savo tiesaus, bekom-promisinio ir negailestingo kritikos žodžio ar džiaugsmo visam, kas buvo bloga ar gera. Jo kritika, gausūs raštai spaudoje ir pasisakymai dar ir šiandien galioja, — jie nepaseno, yra aktualūs ir gyvi.

Pedagoginiai jo gabumai leido jam atsipalaiduoti nuo įprastų normų, rutinos ir sausų teorijų. Kaip pedagogas, jis mokėjo pastebėti kiekvieno savo mokinio sielos savybes, išryškinti jas, atskleisti. Tuo jis yra lietuvių dailės didysis pedagogas, išauklėjęs jaunąją dailininkų kartą.

Savo kūryboje dail. Vienožinskis buvo santūrus. Išauklėtas akademinėje dvasioje, bodėjosi konservatyvizmu ir sustingimu, betgi nesivaikė ir paskui moderninio meno prašmatnumus. Sau statė tuos pačius reikalavimus, kaip ir kitiems. Menininko kūryba privalo išplaukti natūraliai iš dailininko sielos gelmių, turi atitikti jo indvidualybę, jo būdą ir prigimtį, neatsižvelgiant, kokio stiliaus, kokios krypties jo menas bebūtų, praeities ar dabarties, konservatyvus ar abstraktus. Į gamtą jis žiūrėjo atviromis akimis, jieškodamas joje estetinio pasitenkinimo, spalvų ir linijų grožio, formų kompozicijos ir nuotaikos.

Kūryboje jis buvo tapytojas-poetas ir stilistas, pilna šių žodžių prasme. Gyvenime pertekęs temperamentu ir aistra, susikaupdavo šventiškai nuotaikai, kai paimdavo teptuką į rankas. Jis nemėgo audros blaškomų debesų ir medžių ar ošiančio vandens. Jo peizažuose sodų medžiai, dangus ir vandenys alsuoja tyla ir rimtimi. Tik popietinės saulės spinduliai, kartais prasiskverbę pro šakų protarpius, sudrumsčia pavėsius ir nudažo rausvom spalvom pievų pakraščius, smėlėtas pakrantes, ežerų nendres. Tos spalvos suteikia jo peizažams šilumos, ir iš jų visad dvelkia lietuviškos gamtos liūdnumas, pilkuma ir ramybė.

Betgi kaip kuklus jis bebūtų spalvų gamoje, savo kūryboje jis yra grynas tapytojas, ir tai ne varsų gausumu ar jų įtampa, bet jų darnumu, jų sodrumu ir jų nuotaika. Spalvas Justinas Vienožinskis vartoja ne jų žaismui, bet gamtos vizijų grožiui ir nuotaikai išreikšti.

Turėdamas akademinį pasiruošimą piešinyje, Vienožinskis buvo vienas iš stipriausių portreto meistrų jo kartos lietuvių dailininkų tarpe. Čia, taip pat kaip ir peizažuose, jis nesivaikė saloninės mados, kas dažnai šio žanro tapyboje reikalaujama. Portrete, kaip ir peizaže ar natiurmorte, jis sprendė tas pačias kompozicijos, spalvų ir formų problemas. Visad paprasčiausiomis priemonėmis stengėsi išlaikyti paveikslo visumą, itin pabrėždamas vaizduojamo asmens charakteringus bruožus, jų veidų psichologinę išraišką. Jo portretų kompozicija taip pat labai sintetinė ir idiliškai rami.

Jo gyvenimas buvo platus, kaip ir jo pažiūros. Gimė 1886 m. birželio 29 d. Mataučiznos vienk., Obelių valsčiuj, Rokiškio ap. 1898 m. į-stoja į Mintaujos gimnaziją. Kaip "maištininkas" išmetamas iš 4 klasės. Toliau mokslus tęsia Maskvoje Paršino gimnazijoje ir Juchnevičiaus tapybos studijoje.

1905 m. grįžta Lietuvon, dalyvauja revoliuciniame judėjime, suimamas ir nuteisiamas 3 m. tvirtovės. Kalinamas Kauno ir Vilniaus Lu-kiškio kalėjimuose.

Negalėdamas gauti politinės ištikimybės liudijimo, neranda vietos Rusijos augštosiose mokyklose. 1908 m. nelegaliai pereina Austro-Vengrijos imperijos sieną ir priimamas į Krokuvos Imperatorišką Dailės Akademiją. Čia gauna 2 pagyrimo lapus, 3 medalius, 5 kartus siunčiamas į įvairias šalis peizažo studijuoti, lanko Vienos, Pragos, Budapešto muziejus, kauja-si dvikovoje dėl meilės.

Gavęs diplomą ir dailininko vardą, grįžta Lietuvon 1914 m. 1918 m. jam pavedama organizuoti ir vadovauti Rokiškio gimnazijai, registruoti ir globoti meno turtus apskrities dvaruose. 1919 m. dėsto ir eina direktoriaus pareigas Rokiškio ir Zarasų gimnazijose.

1920 m. jam pavedama organizuoti paišybos kursus Vilniuje. Želigovskiui užėmus Vilnių, darbą nutraukia. Tų pačių metų rudenį Kaune įsteigia Paišybos Kursus. Pradžioje vienas eina direktoriaus, dėstytojo ir sargo pareigas. Kelių metų būvyje, perorganizavęs tuos kursus, įsteigia pirmąją Lietuvos meno mokyklą Kaune. Paruošia tos mokyklos įstatymą, gina jį Seime, važinėja užsienin susipažinti su meno mokyklų programomis ir dėstymo metodais.

1922 m., statant mokyklos rūmus, kovojo su policija ir Krašto Apsaugos ministerija dėl sklypo Žaliakalnio forte, mokinių talkininkaujamas kraują plytas į sunkvežimus iš senos sugriautos rusų tvirtovės.

1920-1924 m. pirmininkauja Čiurlionio Galerijos komisijai, tuo prisidėdamas prie Kauno dailės muziejaus įkūrimo. 1920-1924 m. aktyviai reiškiasi Lietuvių Meno Kūrėjų Draugijos veikloje. Iki 1924 m. eina Meno mokyklos direktoriaus pareigas. Nesutikęs su Švietimo ministerijos vedama politika, iš tų pareigų pasitraukia, pasilikdamas vien dėstytoju.

J. Vienožinskis prof. P. Galaunės portretas

1926 m. skiriamas Švietimo ministerijos meno tarėju. Suorganizuoja prie ministerijos Meno Tarybą visų meno šakų veiklai koordinuoti.
1927 m. pabaigoje vėl buvo iškelta Vienožinskio kandidatūra į Meno mokyklos direktorius. Bet švietimo ministeris su tuo nesutiko. Ir kai Vienoštinskis dar buvo nušalintas nuo paišybos dėstymo augštajame skyriuje, kilo mokinių protestai, susirėmimai su mokytojais, mokinių šalinimas iš mokyklos, areštai, visuotinis streikas. Ryšium su šia "revoliucija" jis atleidžiamas iš pareigų ir ištremiamas iš Kauno.

1930 m. J. Vienožinskis įsteigia Kaune savo privačią tapybos studiją, kur mokosi dalis iš Kauno meno mokyklos už streiką pašalintų mokinių. 1932 m. dėl finansinių sunkumų studija likviduojama, ir Vienožinskis išvyksta dėstyti paišybos į Zarasų gimnaziją. 1934 m. organizuoja Lietuvos Dailininkų Sąjungą ir išrenkamas jos pirmuoju pirmininku. 1936 m. Švietimo ministerijos vėl pakviečiamas dėstytoju į Kauno Meno mokyklą.

1940 m. perkeliamas Vilniaus dailės mokyklon tapybos studijai vadovauti, kur dirbo iki 1946 m. pabaigos. Tais pat metais suteikiamas jam mokslinis profesoriaus laipsnis. 1947 m. jam skiriama pensija iki gyvos galvos. Tačiau gavęs šį paskutinį atpildą iš darbdavių, nesugeba prisitaikyti partijos linijai, apkaltinamas formalizmu, ir 1949 m. pensija jam atimama. 1949 m. pripažintas nedarbingu invalidu iki gyvos galvos.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai