Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŠKASIS ELEMENTAS AGNES MIEGEL KŪRYBOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALF. ŠEŠPLAUKIS   
Viena iš žymiųjų mūsų laikų Rytprūsių rašytojų yra Agnės Miegel, gimusi ir augusi Karaliaučiuje, po paskutiniojo karo patyrusi tremtinės dalią ir dabar gyvenanti Vak. Vokietijoj, Bad Nenndorge (Hann.). Prieš dvejus metus ji atšventė 80-jį gimtadienį, bet ir iki pat šių dienų tebėra kūrybiškai veikli.

Priklausydama vadinamųjų tėviškės vaizduotojų grupei, Agnės Miegel savo kūryboj, kurios branduolį sudaro lyrika ir apysakos bei baladės, kelia tuos pačius motyvus, kuriuos kėlė Sudermannas, Wichertas, Brustas ir kiti. O tie motyvai yra arba tolimosios mūsų giminaičių prūsų praeities arba netolimos pačių prūsų ir Mažosios Lietuvos lietuvių buities pavaizdavimas. Priešingai čia paminėtiems ir dar ankstesniems iš Rytprūsių kilusiems rašytojams, kaip Herderiui, Werneriui, Hoffmanui, Schenkendor-fui, Holzui, Miegel niekad iki tremties nebuvo atsijusi ilgesniam laikui nuo savo gimtosios žemės, pasilikdama jai artima, kaip buvo išlikęs nebent "šiaurės magas" Hamannas.1

Lietuviškumo klausimas

Nusileisdama į senųjų prūsų praeitį, viziš-kai bei mitiškai ją atkurdama, A. Miegel negalėjo nesusidurti ir su savo artimaisiais kaimynais lietuviais. Bet ir vėlesniųjų laikų užrašytoji dainuotinė lietuvių kūryba turėjo įtakos jos poezijai. Lietuviškumo įtakos ji yra patyrusi ir iš savo gyvenamosios aplinkos bei jai artimų žmonių. Tatai mus ir skatina arčiau pažvelgti į jos kūrybą ir patirti, kiek joje esama to lietuviškumo žymių ir kiek jis jai yra turėjęs į-takos. Kai vienas kitas iš anksčiau minėtų Rytprūsių rašytojų buvo mūsuose daugiau ar mažiau panagrinėtas, Agnės Miegel ligšiol lietuviškumo klausimas kūryboj nebuvo keltas.2 Gal pirmiausia dėl to, kad tas klausimas jos buvo saviškai traktuojamas, kaip savo krašto mylėtojos, ypač tolimesnės praeities srity, mums kai kur nevisai palankia prasme. Tačiau bendrai imant, kaip pastebi J. Beer, ji savo kaimynų atžvilgiu buvo santūri, kad nepažeistų dabarties santykių.3

Jau Vydūnas savo veikale apie vokiečių lietuvių santykius 700 metų bėgyje buvo pastebėjęs: "Gal reikėtų čia (t.y. šalia Temmės, Wiecherto, Sudermanno, Tielo-Mickoleičio) minėti ir Agnės Miegel su jos poetiškais kūriniais, kiek jie turi ryšio su mūsų (t.y. prūsų lietuvių) tėviške. Jie yra kūriniai, primeną gilios praeities sapnus, kuriuos tik aisčių giminės žmogus tegali sapnuoti."4

Čia reikia pripažinti, jog tikrai yra nuostabu, kad Agnės Miegel, net tariamai neturėdama aisčių kraujo savyje, su tokia meile vaizduoja senųjų prūsų praeitį, lyg pati būtų jų dukraitė. Ji gimė Karaliaučiuje 1879, kur jos tėvas ir senelis vertėsi prekyba, o motina buvo kilusi iš zalcburgiškių hugenotų, kuriuos Rytprūsiuose įkurdino Fridrikas Vilius I (po 1708-11 maro). Jos protėvių tarpe, kaip pati sakosi, buvę vokiečių žemaičių, olandų, elzasie-čių, zalcburgiečių, net sorbų (vendų), tik nebuvę lenkų ir lietuvių. Tačiau P. Fechter neišskiria galimybės, kad gal ir galėjęs būti koks ryšys su senaisiais prūsais, nors ji apie tai nekalba, kaip rytuose niekas nekalbąs apie prūsų protėvius, nors jų dar 16 šm. krašte nemaža buvę, kad hercogas Albrechtas matęs reikalo iš-versdinti katekizmą į prūsų kalbą.5

Aplinkos ir auklėjimo įtaka

Savo jaunystę Agnės Miegel praleido savo tėviškėje, į kurią įaugo ir kurią pamilo visa savo būtybe. Paaugusią tėvas dažnai vesdavosi parodyti Rytprūsių gamtos grožio, ypač Baltijos pajūrio, taipgi Nemuno žemupio, Pakalnės ir net Klaipėdos. Baltijos jūra Karaliaučiaus Klaipėdos ruože būsimajai poetei darė nepaprasto įspūdžio", ir vėlesnėse eilėse Baltijos ūžesio tapatinimą su bičių ūžimu ir prūsų dievų dingimu jūros tolybėse, tebežybsint jų gintaro karūnoms, J. Nadleris vadina tiesiog "baisiai nauju dalyku".7

Gimtojo krašto meilę dar labiau didino tėvo ir jo seserų pasakojimai apie senųjų prūsų praeitį, įvairūs padavimai ir legendos apie juos. Agnės motina buvo kilusi iš zalcburgiškių bajorų dvaro lietuvių gyvenamoj Pakalnėj, tad ir duktė šias vietoves ypač pamilo ir jas vėliau savo poezijoj pakartotinai vaizdavo.

Nemaža lietuviškumo į būsimosios rašytojos sielą įliejo lietuvė auklė, kurios vardas buvo Lina. Ji ne tik padėjo mergelę išauklėti ir išauginti, bet taipgi davė nemaža paramos ir jos tėvams — sergančiai motinai ir vėliau apakusiam tėvui. Ta lietuvė auklė Agnės Miegel buvo lyg antroji motina, nes jai atminti parašytame vaizdelyje "Mano senoji Lina" ji sako: "Ryšys, stiprus tartum paties kraujo, pririšo mane prie Linos. Ant jos kelių sėdėti buvo taip be galo jauku, lyg ant saulės šildomos pievos sėdėti vienuolyno sode pas tetas, ar pasiduoti svaiginančiam miegui kopose tarp marių vilnių ir pušų ūžesio."8

Lina buvo kilusi iš lietuvių gyvenamos Pakalnės žvejų ir girininkų apylinkės, buvusi nedidelio ūgio, plačių pečių, stambių kaulų ir net be to žavinčio grožio, kuriuo lietuvės pasižyminčios; nepaisant vardo, neturėjusi šviesių plaukų. Su ta sveikata ir gera valia Lina galėjo tai šeimai daug padėti, ir pats tėvas kartą prisipažinęs: "Be jos niekad to viso nebūčiau ištvėręs".9 Buvusi daugiausia tyli, net šaltai rimta, bet kiekvienam mokėjusi rasti malonų žodį, sąmojį, džiaugsmą.

Nekartą Lina Agnei bus ir lietuviškai padainavusi, kaip pati autorė minėtame vaizdelyje prisipažįsta ir kas matyti iš vieno kito eilėraščio, pvz. Kriegskind, kur lyg refrenu panaudotas originalus Jurgio vardas ("Onkel Jurgis"). Bet ir į vokišką tekstą bus buvę įmaišoma lietuviškų onomatopoetinių žodžių. Kaip matysim vėliau, lietuvių dainos turėjo įtakos Agnės Miegel poezijai.

Be dainų, dar ir lietuviški tautiniai audiniai, kurių Lina buvusi daug prisiaudusi, darė įspūdžio jaunajai auklėtinei. Jos priejuosčių spalvų deriniai pavaizduoti eilėraštyje "Alte Heimat", ten Linos bruožų yra perėję ir į senelės paveikslą. Ir kitur vėlesnėse eilėse bei prozoj rašytoja savo gerąją auklę atitinkamai įvaizdi-no.'°

Tiek gera tai šeimai padariusi, Lina ir pati jautusis ten kaip namie. Bet vėliau likimas pasikeitė ir jos senatvės dienas palaužė neįprastas gyvenimas Berlyno didmiesty, kurin po pirmojo karo maišaties buvo patekusi su iš rytų plūstančia žmonių mase.

Pirmas didesnis Agnės Miegel nutolimas nuo tėviškės buvo jos mokslo metai Weimare, Paryžiuje ir Anglijos Clifton-Bristoly, kur ji gavo atitinkamą išsilavinimą kaip augštesnio luomo duktė. Įsigilinimas į Fontane ir susitikimas su viena iš Rytprūsių kilusia drauge padeda, kaip ji pati aiškina, suprasti tuo metu parašytų baladžių toną ir tematiką. Į jas įeina ir baladė apie Kęstutį.11

Šiemet sueina 60 metų, kaip buvo išleistas pirmasis Agnės Miegel eilių rinkinys. Treji metai prieš tai Boerries von Muenchhausen kelias jos balades buvo išspausdinęs Goettinger Musenalmanach.12 Po to rašytoja vėl grįžta į Rytprūsius pas tėvus, kur globoja ir slaugo juos sergančius (Linos įtaka!), po karo dirba Ost-preussische Zeitung redakcijoj, paskum atside-da vien rašytojos darbui. Kanto du šimtojo gimtadienio proga 1924 Karaliaučiaus universitetas jai suteikė garbės doktoratą, 1936 gavo Herde-rio, o 1940 Geothės premiją.

Žvilgsnis į istoriją dviejų kultūrų samplaikoj

Gyvendama dviejų kultūrų samplaikos erdvėje, Agnės Miegel neišvengė to daugumai Rytprūsių rašytojų būdingo sielos dvilypumo, į kurį yra atkreipę dėmesį literatūros kritikai. Štai kodėl jos poezijoj šalia senosios prūsų istorijos apotezės iškyla karštas patriotinis dabartinės gimtosios žemės jausmas, šalia miesto tuoj rodomas kaimas, šalia senųjų dievų pasirodo raudonos pilys. Įžanginiame rinktinių eilių rinkinyje poetė sakosi:
Bet nutolus nuo miesto, miško kopoj panirus,
mano siela gulėjo
kaip žvėrelis tankynėj.13

Ji rašo ne tik apie pačią pirmykštę prūsų tėviškę, apie "žemę, gulinčią kaip žvėris pelkėj ir tankynėj", bet ir baladę apie jos paskutinįjį kunigaikštį Samo (t.y. Sembą, kurio vardu pavadinta žemė apie senąją Tvankstę, vėliau Karaliaučių — čekų Otokarui pagerbti). Būdinga, kad į šią baladę poetė įdėjo ir lietuviškos dainos melodiją, lyg laikydamasi anos kai kurių kalbininkų nuomonės, kad lietuviai tebėra gyvieji senųjų prūsų palikuonys, kiek tat liečia kalbą ir papročius. Ji didžiuojasi senųjų prūsų karžygiškumu ir garbingumu, tas žymes dėdama net į naujuosius prūsus. Bet ji negali suprasti Margio motyvo, pagal kurį geriau pasirenkama mirtis kaip pasidavimas vergijai. Dėl to —
Niekad aš daugiau nebedainuosiu
Kunigaikščio Samo didžio ryžto,
Lygiai aš nutilsiu kaip nutilo
Ta tauta, kuri jį apraudojo.
Kai jau dingo kunigaikščio vardas,
Dingo ir kalba, kuria gedėjo.

Tiek lyrikoj ir baladėse, tiek ir beletristikoj Agnės Miegel mėgsta vaizduoti paskutinįjį prūsų savarankiškumo metą ir po to sekusį vokiečių Ordino susidūrimą su lietuviais ir kitomis rytų Europos tautomis. Bene ryškiausią paskutiniojo Sembijos valdovo vaizdą ji mums duoda savo apysakoj Septynių Ordino brolių žygis, kuris įdėtas į rinkinį "Geschichten aus Alt-Preussen" (1926). Tai viena jos geresniųjų, jei ne geriausia, apysakų, nors joj bene per gausu lakoninio stiliaus.

Mindaugas Nasvytus UŽBURTAS MIŠKAS

Kiek tai liečia istorinius faktus toj apysakoj jau ir P. Fechter pastebi, kad perdaug tų faktų dedama į siaurus rėmus, kad daroma koncesijų istorijai, atseit, ten duodamų istorinių žinių nereiktų imti už gryną pinigą: pvz. minėtoj baladėj paskutinis prūsų kunigaikštis buvo Sembas, apysakoj juo eina Dargo. Kad apysakoj esama "tamsių plyšių, nelygumų ir klaustukų", nurodoma ir kitoj vietoj.14

Septyni Ordino broliai, pakeliui į vieną malūną, pasiklysta Kaporno girioj, Sembijoj. Seno prūso vadovaujami susirasti kelią patenka pas mirštantį paskutinįjį prūsų valdovą. Vos išlieka gyvi nepaaukoti, pagal senuosius papročius, mirštančiam valdovui.

Gedimino problema

Šiuose siauruose apysakos rėmuose randame faktų, kurie lyg turėtų būti skaitytojui savaime aiškūs ir žinomi. Gal atsižvelgdama į Fechterio pastabas, autorė paskutiniojoj apysakos laidoj pridėjo paaiškinimus, kurie, deja, irgi ne viską išaiškina. Kritęs sukilusių prūsų vadas Herkus Monte (Mantas) buvęs Dorgo giminaitis, Sirgūna ir jos sesuo buvo Dorgo dukterys, Montės žmonos. Herkaus vaikai, Herkus ir Gau-dins, Gediminą vadina savo dėde. Koks tai Gediminas? Pagal autorę tai didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas. Inge Meidinger-Geise vadina jį didžiojo Lietuvos kunigaikščio pirmataku, kurs 14 šm. pradžioj steigia Lietuvos valstybę ir kurio sūnūs, Algirdas ir Kęstutis, kurie vėliau tampa pavojingais Ordino priešais ir kuriuos šis galutinai nugalįs Ruduvos mūšyje 1370. Bet istorija didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino tėvą vadina kitu vardu.15

Į to reikalo aiškinimą kiek šviesos meta draminis Agnės Miegel veikalėlis "Die Schlacht von Rudau", kur užtinkam vieno Lietuvos kunigaikščio (princo) dainą, kuri vėliau jos raštuose pavadinta Gedimino daina. Pagal ją Gediminas, kaip vėliau Kęstutis Birutę į Trakus, parsigabenęs "kopų mergelę" į Vilnių, kur jis turėjęs jai atstoti jos nužudytą tėvą ir brolius, o ji pagimdžiusi "dvynius sūnus, karo berniukus, didžiai išgarsėjusius" (t.y. Kęstutį su Algirdu). Pagal apysakos paaiškinimus toji kopų mergelė buvusi Getrudis (Gertrudis), kilusi iš Neumar-ko. Jos malonybinis vardas Nuša sakytų ją buvus prūsę. Ją mylėjęs Žabelis, vienas anų septynių riterių, ji buvusi ir jo pusseserė. Ji čia vadinama Gedimino našle.

Minėtoji I. Meidinger-Geise tos Gertrūdos-Nušos kilmę dar šitaip aiškina: Sorbai (vendai) ją pavogę iš Neumarko Quitzovu giminės ir prūsų sukilimo metu pardavę Borkei, šis perleidęs ją Pamario kunigaikščiui Svantopolkui, kurs buvęs Ordino sąjungininkas, bet vėliau padėjęs prūsų sukilėliams. Svantopolkas Nušą atidavęs Lietuvos kunigaikščiui Gediminui, kuris ten kartą lankęsis.

Visa tai atitiktų istorinius faktus, jei veiksmas vyktų apie 1300 metus, bet kai jis vyksta 1273, reikalo turime su literatūrine fikcija.
Istoriniais Agnės Miegel raštų šaltiniais bus ėję ne tiek istoriniai Hartknocho ar Ziesemerio veikalai, kiek populiaresnė lektūra dar iš mokyklos laikų, kaip ji pati ne kartą prisipažįsta.16 Bet vis dėlto Hartknocho "Altes und neues Preussen" (1684) jai bus buvęs žinomas (gal ir netiesiogiai), kaip matyti iš raudos, kuri apysakoj panaši į Hartknocho duotąją:
Hartknoch:
Heu! Heu! Kodėl tu numirei? Ar neturėjai pakankamai gerti ir valgyti? Kodėl gi numirei? Miegel:
Ar neturėjai gražių sūnų, narsusis?
Ar neturėjai gražių dukterų?
Ar neturėjai kilnių žirgų?
Ar nebuvai paskutinis mūsų kunigaikštis?17

Apysakoj esama ir daugiau senųjų prūsų ir lietuvių papročių panašumų, pvz. Montės sūnūs, paskirti paskutiniojo valdovo laužui, dėvi rūtų vainikėlius ant galvos, nors jau yra ortodoksiškai krikščioniškai pakrikštyti ir sakosi atvirai esą geresni krikščionys už riterius, kurie nesą tikri.18

Poetinio išradingumo A. Miegel ėmėsi kurdama ir senųjų prūsų vardus, nors, aplamai imant, jų artimumas neginčytinas. Bet iš visų apysakoj duotų vardų tik vienas užtinkamas Trautmanno prūsų vardų žodyne.1" Montė, žinoma, jau istoriškai paliudytas ir jo vardo kilmė aiški. Nors sūduviai bus buvę artimiausi lietuviams, bet Skurdo vardą Bezzenbergeris kildina iš sanskrito kalbos.20 Skurdo brolio Skomando (Skomanto) vardas irgi istoriškai paliudytas.21

Susidūrimas su lietuviais

Aštresnio susikirtimo pavaizdavimo randame Ordino susidūrime su lietuviais. Naujasis prū sas Henning (Hans) Schindekopf iš Ragainės to paties vardo baladėj keliais etapais teberodo senųjų prūsų ramų iškilumą. Mistras Winrich von Kniprode vadina Kęstutį krikščionių nepakentėju, tokiu pat jis eina ir jo vardo baladėj. Ištrūkęs iš Marienburgo kalėjimo, kur buvo patekęs Schindekopfo Ruduvos mūšyje įveiktas, Kęstutis vėl vykdo žygį į Prūsus, baimės sukeldamas Ordinui:
Lietuva vėl pakyla! Į mus ji vėl traukia,
Kunigaikštis Kęstutis su savo tauta,
Ir Algirdas, brolis jo, joja greta.22

Nors po Rudu vos mūšio "Ordinas randa ramybę visiem laikam", bet baladiniame monologe Heinrich von Plauen 1429 nusiskundžia:
Man akys išdžiūvo po tosios nakties,
Kai žinią gavau tokią skaudžią išties,
Kad Žalgirio rūkstančiuos dūmuos
Garbė Ruduvos amžiams žūna.

Platesnio to mūšio aprašymo A. Miegel raštuose neteko užtikti, ir jo tik priminimas nėra proporcingas Ruduvos mūšio pavaizdavimui.

Į artimesnę ir artimiausią praeitį mus nukelia kelios baladės, daugiau ar mažiau susijusios su Lietuva. Nidos moterys yra, be abejo, viena populiariausių A. Miegel baladžių, kurios siužetas imtas iš 1708-11 metų maro. Bet rašytojos šaltinis baladei buvęs žmonių pasakojimas. Baladė turi lietuvių dainos motyvų. Būdinga kopų personifikacija: pavojingąsias kopas pasilaidojančios moterys vadina motinėle, kaip Cranzo (Kranto) kopą poetė vadina gerąja senele, menančia jos auklę Liną.

Pagal lietuvių dainos motyvą sukurta baladė "Karo vaikas", kurios ir turinys artimas mūsų dainos versijai. Tik dainoj randame motinos ir dukters pasikalbėjimą, o baladėj Jievos ir dėdės Jurgio. Tačiau abiejų kūrinių pabaiga beveik visiškai sutampa: dainoj tas karo meto vaikas (rusų palikimas!) stos į bajorų kariuomenę ir išeis į hetmonus, o baladėj jis jos į Tilžę ir stos į dragūnus.

Pusiau iš legendos, pusiau iš nesenos istorijos sukurta Kelto baladė (1919), kai Klaipėda Versalio sutarties 99 skyr. buvo paskirta prižiūrėti alijantams, bet dar neatiduota lietuviams. Baladėje rodomas tipiškas Pakalnės (lit. Niederung) gamtovaizdis, bet kunigaikštyje jau personifikuojamas naujosios Prūsijos genijus. Baladė, nepaisant vienašališkumo, turi ir visuotinumo žymių, tinkančių tiek vienai, tiek kitai šaliai:
Kas moka nešt mane gražiai?
Tai Nemunas Pakalnėj.

Dainos eilėdaros įtaka

Šalia lietuviškos gamtos motyvų į Agnes Miegel kūrybą perėjo ir lietuvių dainos eilėdaros atgarsių. Nors pati rašytoja tepripažįsta tik netiesioginę dainos ir suomių Kalevalos įtaką, bet, kaip minėta, būta ir tiesioginės įtakos. Poetė buvo gerai apsipažinusi su Rėzos lietuvių dainomis, pirmą kartą jos gimtajame Karaliaučiuje 1825 išleistomis, vėliau, 1843, bemaž be pakeitimų Kuršaičio pakartotomis. Į tai jau buvo atkreipęs dėmesį bene pirmasis Ludwig Boer savo disertacijoj, kur minimi abu Rėzos dainų leidiniai, turėję įtakos A. Miegel baladėms.
Į dainą A. Miegel priartėjo ir ten, kur reikėjo tėviškę vaizduoti. Senosios tėviškės eilėdara primena ir mūsų dainą, ne vien Kalevalą:
Ne į jūsų dangų aš pareisiu,
Ten kur arfom angelėliai groja,
Aš į seną tėviškę pareisiu.

Būdingas šių eilių pradėjimas ne vienoj vietoj veiksmažodžiu, kas kaip tik atitinka mūsų dainos dikciją.
Dainos atsiminimų, iš lietuvės auklės patirtų ar išskaitytų, perėjo ir į vieną kitą senųjų prūsų istorinę baladę, kaip jau buvo pastebėjęs ir Fechteris apie kunigaikščio Samo baladę. Raudos stilius baladėj irgi bus perėjęs iš mūsų dainų-raudų.
Mistinis septynių skaičius, toks dažnas mūsų dainose, čia atitinka devynių skaičių ir turi realesnio pagrindo: žūvą septyni paskutiniojo sembų kunigaikščio vaikai atgimsta septyniuose Gedimino sūnuose, kurie sukuria galingą Lietuvos valstybę. Nidos kopose irgi žūva septynios Nidos moterys. Bet Kęstučio baladėje pavartotas devynių skaičius:
Devynis metus be vainiko
Buvau, kai palikęs išjojai.

Lietuvių dainos motyvai Agnes Miegel kūryboje kaip tik paaiškina jos esmės dvilypumą ir kartu palinkimą jungti jai artimus elementus. Iš tikrųjų ji yra dviejų kultūrų augintinė, ir senoji turėjo didelės įtakos naujajai.

PASTABOS PRIE AGNES MIEGEL STRAIPSNIO
1 Herderio ir Hamanno raštuose jų gimtoji žeme dar visai nevaizduojama, šiek tiek jos randame pas Hoff-manną ir Wernerj, kiek tat liečia senuosius prūsus, tik Sudermannas su Wichertu atkreipia pilną, dėmesį į savo gimtąjį, su lietuvybe susijusį, kraštą.
2 Plg. A. Dičpetris, Lietuvis vokiečių kūryboje (A. K. Mickoleit-Tielo), Athenaeum, t. 4, 1934; J. Botyrius, Lietuviai Sudermanno "Lietuviškose apysakose" ib.t. 5, 1934.
3 J. Beer, Deutsche Dichtung seit 100 Jahren, 1937 p. 110.
4 W. St. Vydūnas, Sieben hundert Jahre deutschlitauischer Beziehungen, Tilsit 1933, p. 102.
5 P. Fechter, Agnes Miegel, 1933, p. 10. Fechteris, kilęs iš Elbingo, pirmojo karo metu gyveno Vilniuj ir yra išleidęs atsiminimų knygą Wander Stunden in Vilna 1916.
6 Plg. jos Kinderland, Erinnerungen, 1930, p. 17.
7 J. Nadler, Geschichte der dt. Literatur, 1951, p.
8 Die Meinen, 1954, p. 27.
9 ibid. p. 27.
10 Pvz. apys. Geburtstag ("alter guter Hausgeist") p. 219. Ten kalbama ir apie A.M. protėvius, atvykusius iš Salzburgo ir apsistojusius "beim Josupeit".
11 Toji baladė yra ankstesniuose rinkiniuose, bet nėra paskutiniajame, leistame 1953 (Ges. Balladen, 1953, Ges. Werke Bd. 2).
12 Plg. jo Die Meisterballaden 1925, kur A. Miegel laiko žymiausia mūsų laikų vok. baladžių kūrėja, kuriai pats "nesąs vertas kurpių dirželio atrišti", p. 105.
13 Ges. Gedichte, 1952, p. 7 (Ges. Werke, Bd. 1).
14 Inge Meidinger-Geise, Agnes Miegel und Ostpreus-sen, p. 138 (Beihefte zum Jahrbuch der Albertus Uni-versitaet, XI, 1955, leidžiama Wuerzburge).
15 ibid. p. 143.
16 A. Miegel laiškas iš 1958.6.24 autoriui: "Šitą eilėraštį (Herzog Samo) ir apie Kęstutį (Kynstudt) aš parašiau pagal atsiminimus iš mano mokyklos knygų skaitinių".
17 Hartknoch, p. 182; A. Miegel, Fahrt der sieben Ordensbrueder, Jena 1933, p. 54).
18 Apysakoj Schoene Malone rodoma perkūno galia, Bernsteinherz — gintaro reikšmė laukams; Schlacht von Rudau vienas sužeistas prūsų karys šaukiasi pagalbos: o Jesus, o Perkuhn!
19 Plg. R. Trautmann, Altpreusische Personennamen, 1925, p. 78 ("poburs")
20 A. Bezzenberger, Lit. Forschungen, p. 413.
21 Plg. Altpr. Monatschr., 1876, p. 5-6.
22 Ges. Ged. p. 82.
23 L. Boer, A. Miegel und ihre Balladen, 1929, p 59 (dis.).
24 ibid. p. 85.
25 Plg. Nesselmann. Lit Volkslieder, 1853, Nr. 185.
26. P. Fechter, op.cit. p. 22.
27. Enc. Britannica, 1960, t. 10, p. 85 mini, kad Gediminas buvo tris kartus vedęs ir turėjęs 7 sūnus ir 6 dukteris. Liet. Enciklopedija apie G. vedybas daug nieko nesako. K. Lohmeyer, Geshichte von Ost- und Westpreusen, 1908, pagal rusų chronistud sako, kad Ged. buvęs Dovydo iš Gardino brolis, Vytenio arklidininkas (štalmeisteris) ir vedęs jo našlę. Kas buvo kitos žmonos?
28 Apie 7 plg. A.K. Tielo, M. V. Strachwitz epish lyrishes Nordland , Euphorion IK, 1902, p 388, Beje, to paties Strachwitzo stiliumi buvęs rašomas ir A.M. Kęstutis, cf. E. Lissauer A>M. eilių recenziją žurnale Literatur, 1927, 29-1, p.449-452.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai