Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
APIE ŽALGIRIO MŪŠĮ ANGLIŠKAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. Trumpa   
Praeitais metais sukako 550 m. nuo Žalgirio mūšio. Tą sukaktį ypač iškilmingai paminėjo Lenkija, kurios dabartinėje teritorijoje yra pati Žalgirio mūšio vieta. Vadinas, Lenkija lyg ir jaučiasi, kad pagaliau po ilgos šimtmetinės kovos buvo išspręsta ta problema, kurios ano meto aplinkybės neleido išspręsti. Iš tikrųjų, gal jau ir tada ją buvo galima išspręsti, jeigu to laiko Lenkijos ir Lietuvos vadai būtų geriau supratę geopolitines savo kraštų problemas.

Ta sukaktis buvo taip pat atžymėta ir okupuotoje Lietuvoje, ta proga ypač stengiantis iškelti, iš vienos pusės, nuolatinį vokiečių Drang nach Osten pavojų, iš antros —ypač pabraukiant R. Europos tautų vienybės reikalą kovojant su tuo pavojumi. Žalgirio mūšis buvo tikra to žodžio prasme tautų mūšis, kuriame abiejose pusėse dalyvavo gangret visų Rytų ir Vakarų Europos tautų daliniai.

Buvo bandoma platesniu mastu organizuoti to mūšio sukakties paminėjimą ir emigracijoje, tačiau iš to užmojo ne daug kas teišėjo. Lietuviškai ta proga išspausdinta O. Urbono knyga "Žalgirio mūšis". Spaudoje pasigirdo balsų iš viso prieš tokio minėjimo reikalingumą. Užtat dr. K. Jurgėlos veikalas anglų kalba apie Žalgirio mūšį yra beveik vienintelis pozityvus įnašas, kuris pasiliks iš gana didelio triukšmo dėl tos sukakties minėjimo.

Dažnai keistai atsitinka su labai populiariais dalykais. Visi apie juos šneka, ir kiekvienas mano, kad jis viską apie tai žino. Be abejo, Žalgirio mūšis yra vienas populiariausių įvykių Lietuvos ir Lenkijos istorijoje. Poetai (jau pradedant nuo XV a.) rašė apie jį eiles, beletristai kūrė romanus, dailininkai piešė paveikslus ir statė paminklus. Bet istorikai tylėjo. Juk ar ne keista, kad tik 1955 m., vadinas, lygiai po 545 m., pasirodė pirmas išsamus veikalas apie Žalgirio įvykius, kurį parašė lenkų istorikas Stefan M. Kuczyns-ki (Wielka wojna z Zakonem Krzy-žackim w latach 1409-1411, kurio antra laida pasirodė 1960 m.). Man atrodo, be reikalo dr. K. Jurgėla Kuczynskį vadina "liaudies Lenkijos istoriku", tuo lyg norėdamas nuvertinti to monumentalaus veikalo reikšmę. Be abejo, ne su visomis jo išvadomis galima sutikti, bet berods dar niekam nepasisekė parašyti istorinio veikalo, su kurio išvadomis visi sutiktų. Kiekvienu atveju, tai yra pionieriškas darbas, kurio Žalgirio mūšis jau seniai užsitarnavo.

Turint tai galvoje, negalima nevertinti ir dr. K. Jurgėlos pastangos pirmą kartą pristatyti tą mūšį angliškai skaitančiai visuomenei. Pagyrimo nusipelno ir Lietuvių veteranų sąjunga Ramovė, kuri tą darbą gražiai su daugybe iliustracijų ir žemėlapių išleido.

Kaip K. Jurgėlai pasisekė tas taip pat pionieriškas darbas? Be abejo, iš 104 pusi. knygos negalima ir laukti, kad joje visa problematika, susijusi su Žalgirio mūšiu, būtų nuodugniai išsemta. Bet čia jo kreditui reikia pridurti, kad autorius prie savo temos ėjo rimtos šaltinių analizės keliu. O tie šaltiniai, kaip ir pats autorius prisipažįsta, nėra labai gausūs. Net ir pats Dlugošius, kurio tėvas dalyvavo Žalgirio mūšyje, savo plačioje lenkų tautos istorijoje, palyginti, tik nedaug vietos jai paskiria (gerą Dlugošiaus medžiagos apie Žalgirio mūšį analizę duoda J. Jakštas "Tautos praeitis" 2 t., 1960 m., 165-181 p.). Įdomu, kad ir H. Sienkievičius savo romane "Kryžiuočiai" tik paskutinius III tomo 30 puslapių tepaskiria paties mūšio pavaizdavimui.

Kituose skyriuose autorius nagrinėja Vokiečių ordino atsiradimą Pabaltijy, specifinę žemaičių padėtį, kuri ir buvo viena svarbiausių didžiojo karo su Ordinu causa belli, bei diplomatinius pasirengimus, siekiant laimėti Vakarų viešąją opiniją Lietuvos ir Lenkijos reikalui jų konflikte su Vokiečių ordinu. Toliau jau žymiai nuodugniau aprašomi pasirengimai karui ir pati karo eiga bei jo įvertinimas (28-83 p.). Paskutiniame skyriuje autorius bando nustatyti Žalgirio mūšio istorinę reikšmę (95-102 p.).

Nesigilinant į smulkmenas, norėtųsi dėl to veikalo padaryti porą bendresnio pobūdžio pastabų. Visų pirma, ar kartais autorius ne perdaug stengiasi iškelti ir pateisinti visus Vytauto ir iš dalies Jogailos veiksmus? Ar kartais, ypač svetimtaučiui skaitytojui, kuriam pirmoje eilėje jis ir yra skiriamas, nesusidarys įspūdis, kad tai yra Vytauto apologija, ypač kai autorius nori pateisinti ir tokius dalykus, kurie berods, vargu galima pateisinti, kaip, pvz., Torunės taiką, kuri neva sutriuškintam Ordinui paliko ne tik beveik visus Prūsus, bet net teisę į žemaičius (sic!) po Vytauto ir Jogailos mirties. Manding, Žalgirio karui tinka daugelio karų likimas: karas laimėtas, bet taika pralaimėta.

Antra, dr. K. Jurgėlos studijoje truputį jaučiamas polemiškumas. Ne tik ten, kur autorius tiesiog polemizuoja su okupuotos Lietuvos istorikais, bet ir ten, kur jis kalba apie "teutonų ir slavų klastą" (o kas klasta nesinaudoja?), arba ginčijasi dėl Smolensko pulkų reikšmės, arba kalba apie Žalgirio mūšio vėliavų likimą 1939-1945 m. metu ir t.t.

Trečia ir, mano galva, svarbiausia, kalbėdamas apie Žalgirio mūšio istorinę reikšmę, autorius nepakankamai išryškino pagrindinį dalyką, kuris tą mūšį daro reikšmingą ne tik betarpiškai jame dalyvavusiems kraštams, bet ir žmonijos istorijai aplamai. Tiesa, ir dr. K. Jurgėla pažymi, kad po Žalgirio mūšio krikščioniškosios Vakarų Europos parama Ordinui smarkiai sumažėjo, bet ne vien dėl to, kad Lenkija ir Lietuva "išmintingai elgėsi su belaisviais piligrimais" (99 p.), bet svarbiausia dėl to, kad po to mūšio V. Europos intelektualiniuose sluogsniuose užvirė kova dėl seniau neginčijamos tezės, esą, pagonių ir kreivatikių žemės buvo lyg kokia nors terra nulliu3, kurias pulti ir grobti ne tik buvo kiekvieno krikščioniško krašto privilegija, bet ir pareiga. Krokuvos universiteto rektorius Povilas Wlod-kowic Konstancos bažnytinio suvažiavimo metu (1415m.) parašė traktatą "De potestate papae et impe-ratoris respectu infidelium" (Apie popiežiaus ir imperatoriaus valdžią netikinčiųjų atžvilgiu), kuriame iškėlė dvi visiškai naujas tezes: 1. tos pačios teisės privalo būti taikomos ir pagonims ir krikščionims, 2. tikėjimo nevalia primesti jėga. Niekas neturi teisės pulti kito krašto tik dėl to, kad jo žmonės kitaip tiki, o imperatorius neturi teisės disponuoti pagonių ir kitatikių žemėmis.

Nėra nė mažiausios abejonės, kad tos tezės buvo iškeltos ryšium su Žalgirio mūšiu ir su tolimesniu ginču dėl žemaičių. Jos pamažu buvo priimtos, kartu su tuo išnyko ir tokia populiari Viduramžiais kryžiaus karų dvasia, šio fakto išryškinimas ypač būtų patrauklus ir naudingas anglosaksiškiems skaitytojams. Juk iš tikrųjų, Žalgirio mūšis bene ir buvo paskutinis kryžiaus karas Europoje.

Pagaliau dar pora žodžių dėl bibliografijos Joje autorius išvardina beveik išimtinai vien svarbiausius šaltinius, tik trejetą ketvertą vėlesnių istorikų tepaminėdamas. Dėl to niekas negalėtų jam daryti priekaištų, jei jis savo bibliografijon nebūtų įtraukęs lenkų istoriko M. Kukie-lio populiarios ir trumpos Lenkijos karo istorijos, kurią jis porą kartų cituoja ir tekste. M. Kukielis nėra joks Žalgirio mūšio specialistas, ir jo įtraukimas į bibliografiją ir jo citavimas tekste juo labiau jaučiamas, kai autorius arba visiškai ignoruoja (išskyrus pulk. K. Grinių) tokių istorikų, kaip J. Jakštas, Z. Ivinskis, J. Matusas ir kt., darbus, arba visiškai niekina dabartinių oku_ puotos Lietuvos istorikų veikalus, nors kai kurie jų darbai, kurių autorius visiškai net nemini, liečą Žalgirio mūšį, neverti tokio suniekinimo.

Nežiūrint šių pastabų, dr. K. Jurgėlos studija yra naudingas įnašas į istorinę literatūrą ir padės nevienam, ypač Vakarų skaitytojui, susipažinti su tuo svarbiu ir įdomiu R. Europos istorijos epizodu.

Constantine R. Jurgela, TANNENBERG (Eglija-Grunwald) 15 July 1410. New York, Lithuanian Veterans Association Ramovė, 1961.
104 p. V. Trumpa



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai