Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IŠ POETO PALIKIMO PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Balys Sruoga   


* * *

Karaliau Vytaute! Atleisk klajūnui,
Kad tavo vardą keikdamas minėjau!
Apsvaiginai tu man akis ir klausą!
Bet tu žinai, kad tavo vardo niekas
Nedrįso prie manęs minėt niekingai!
Dabar iš aukšto sosto tu žiūri,
Už tūkstantį karalių galingesnis!
Dangaus vardu palaimink tu mane.
Kad aš galėčiau eit keliu tavuoju,
Pakelt galėčiau tavo naštą!

Tu dėl tėvynės mano nemarios
Kaip milžinas vargai, kaip viešpats koveis!
Prisiekiu tau, laisva tėvynė tavo
Galinga ir didi per amžius bus!
Te prabočių nusmeigs mane Perkūnas,
Jei mano priesaika bus neverta!
Kol nors viena plastės širdis lietuvio, —
Tu būsi amžinasis Lietuvos karalius
Neleisk suklysti man ir nusilpnėti!
Žodžius tetikrins man šitoji žemė,
Bučiuodams ją tavęs šaukiuos, karaliau,
Jei tavo valios pildyt neįstengsiu —
Tegu geriau ji manęs nenešios!

(Švitrigailos priesaika iš „Milžino paunksmės.“)


* * *


Motule mano, mylima motule,
Tegu šis baltas papuošalas žemės
Papuoš tau taką amžinoj kelionėj, —
Tegu žiedų šie virpantys lapeliai
Bus tau pasiuntiniai manosios sielos, —
Kad tu, motule, jaustum, kad žinotum, —
Jog aš tavim ir tau tegyvenu! Pasilikau.
Kaip lyg laukų liepelė.
Prarymojau rankas, suvirkdžiau širdį
Tavęs besiekdama, ir vis man rodos,
Kad aš tavęs pasiekti negaliu.
Kad aš užaugu ne tokia, kaip tu
Norėjai. Nuėjau ne tuo keliu.
Motule mano, man atleisk klaidas...
Jei nemokėjau aš pasekt tavim, —
Ar aš kalta? Sakyk, motule.mano!
Juk tu girdi mane? Sakyk, girdi?
Juk tu regi kiekvieną mano žingsnį
Ir kiekviena mintis tau regima...
Aš, beklajodama pasaulio liūnuos
Nun atsidūriau ant bedugnės krašto
Nebežinau, kur eiti? Ką veikti? Kaip būt?
Tave, motule, viena aš jaučiu —
Šlamėjime girelės, kvėpmenoj
Žiedų, lakštingalų meilioj giesmėj,
Rasos krikštoluos, mėnesienos burtuos,
Visam alsavime gerosios žemės...
Jaučiu tave. Jaučiu aš tavo dvasią
Bet žodžio negirdžiu aiškaus ir tvirto,
Kuris varge nurodytų man kelią...
Motule, aš prašau, ištark man žodį.
Motule, žodį tark! O, neapleisk!
Stebuklą padaryk! Prašau stebuklo!

(Iš „Pavasarinės giesmės.“)


* * *


Didis Viešpatie galybių,
Kurs davei žmonėm gyvybę,
Žoleles pasodinai, —

Kurs iš pragariškų pančių
Per Golgotos kryžiaus kančią
Nevertus mus vadavai,

Kurs gali per mirksnį menką
Ir ištiest pagalbos ranką,
Ir mirtim paverst žvaigždes, —

Atsigrįžk į mūsų šalį,
Geras Tėve visagali, —
Į Tavų vaikų kančias.

Po Tavų gėrybių plotį
Monų pragaro apžioti
Pasiklydom kaip miške.

Išklausyk, kaip širdį gelia,
Kur mum eit, parodyk kelią,
Nesibaigiama nakčia.

(Giesmė iš „Kazimiero Sapiegos.)

* * *


Sužaibuos rasoj dalgelė
Virpančia ugnim, —
Išvaliosim laisvės kelią
Degančiom širdim!
Ne dalgelėm sužaibuosim —
Sakalų sparnais,
Žemę liūdinčią paguosim
Smūgiais kaip varpais!
Kryžiaus kančią be rytojaus
Kentėm alpdami, —
Mūsų tėviškę apžiojo
Ponai svetimi!
Prigriozdojo mum žemelę
Ponų ir dvarų,
Mums palikę skurdžią dalią
Merdinčių vergų!
Apsivers grabai iš baimės,
Mūrai subyrės,
Kad kovoj už laisvės laimę
Smogsim iš peties!
Mes kaip vėtra pasikėlę
Širdimi laisva
Eisim guosim Tėviškėlę
Ašmenų daina!

(Daina iš „Apyaušrio Dalios.“)


* * *


Užgęsta žvaigždės... Perdega širdis...
O,Vilniaus bokštai — kaip stebuklas šventas..
Kaip jie atsimuša dangaus mėlynėj!
Lengvučiai, balsgani, perregimi, —
Lyg ne pūslėtos rankos statė juos,
O geras burtininkas meilėj pynė
Iš pasakų, iš dangiškos malonės...
Kaip aš norėčiau Vilnių aplankyti!
Pasivaikščioti paunksmėse bažnyčių,
Prieš Gedimino kalną nusilenkti...
Nors vienai dienai, nors valandai trumputei...

(Iš „Apyaušrio Dalios.“)


* * *


... Dabar kiekvieno sieloj liūdesys, —
Kiekvienas jaučia, kaip lemties sunkybė
Prigniaužė paslaptingai ir niūriai,
Kaip ši naktis, bendriją mūsų visą.
Nustojom nun svetimo mum brolio.
Bet — brolio. Mūsų buvo jis. Turėjom
Jį sergėti, — ir mes... nesugebėjom!
Poetas žuvo! Sergėsim šventai
Jo skaistų vaizdą — dovaną dangaus!
Liūdėjimas dėl jo sustiprins mus,
Nors mum ir plėšosi širdis iš skausmo...

(Iš Sem Benelli „Apsiausto“, B. Sruogos verstos draminės poemos. Tai paskutinis poeto darbas, baigtas prieš pat jo suėmimą.)

V.K. Jonynas  „Hamleto“ iliustracija


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai