Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Brydė rugiuose PDF Spausdinti El. paštas
Balys Gražulis, Brydė rugiuose, novelės, „Patria“, 1947 — Lietuviškosios knygos 400-tieji metai. 192 psl. Viršelis P. Osmolskio.

Kas seka mūsų spaudos ir literatūros gyvenimą, bus pastebėjęs, kad B. Gražulis yra. iš tų mūsų realistų rašytojų tarpo, kurie labai nesivaiko nei turinio, nei stiliaus naujybių. Tai matome, ir jo „Brydė rugiuose“ paskaitę. Beveik visų šio rinkinio novelių temos imtos iš nesenos praeities Lietuvos gyvenimo, ir tai daugiausia kasdieninio, pilko kaimo gyvenimo. Jo novelių turinį sudaro pasakojimai, kaip kaimynas kaimynui kailį išlupo už ganymą svetimuose dobiluose (Pirmas nusivylimas), apie jaunuolio susikrimtimą dėl apviltos meilės (Žvaigždės vasaros naktį), vaikų bandymą rūkyti (Pypkės galas), vaikų nemylimo ir apleisto tėvo likimą (Šluotos), padegėlio vargus (Pavasaris pirtelėje) ir panašūs kaimo gyvenimo įvykiai. Miesto gyvenimas paliestas tik vienam kitame vaizdely (Pirmoji premija, Gyvybės siuita, Vienas iš daugelio).

Peržiūrėdami B. Gražulio kaimo gyvenimo vaizdus, negalėtume pasakyti, kad jis būtų ten pastebėjęs tokių dalykų, kurie būtų dar nepastebėti anksčiau kaimą vaizdavusių lietuvių rašytojų arba pakankamai ryškiai neiškelti, kaip yra pastebėję V. Krėvė, Vaižgantas, A. Vaičiulaitis ir kai kurie kiti mūsų beletristai. Dėl šios priežasties B. Gražulio novelių turinys lietuviui skaitytojui nebus naujiena ir nėra kas ypatingesnio iš jo iškelti. Turinio naujumas, žinoma, būtų pageidautinas, nors tai ir nėra toks dalykas, nuo kurio labai žymiai priklausytų novelių literatūrinė vertė — ji priklauso nuo forminių ypatumų, o ne nuo turinio naujumo. Daugiau naujo yra turiny tų novelių, kur liečiamas miesto gyvenimas, pvz. „Pirmojoj premijoj“ intelektualo šeimos problema, tik tokių novelių maža ir jų turinys nėra reikiamai apdorotas.

Apie B. Gražulio novelių turinį kalbant, tenka tik pažymėti, kad autorius ne visuomet yra pakankamai apdairus ar kartais pasakoja ne visai įtikinamus dalykus. Ne visai įtikinamus net ne dėl nepakankamo motyvavimo, bet kad kai kurie jų iš viso  yra neįmanomi. Kas patikėk, kai autorius pasakoja, kad Indruliui pradėjus Vytelę perti, „senoji karvė, kuri labai mylėjo savo gerąjį šeimininką, gailiai subliovė“ arba kad „karvės, išgąsdintos to klaikaus riksmo, bailiai virpėjo“ (17 psl.). Kad karvė taip mylėtų šeimininką, jog imtų bliauti, pamačiusi jį periamą, galima būtų kalbėti nebent kokioj groteskinėj humoreskoj, bet ne realistiniame pasakojime. Taip pat naivumu dvelkia, kai gana realistiniame, nors ir meilės tema, „Pakaruoklio“ pasakojime autorius rašo: „Labiausiai už visus įsimylėjusius sekė, iš savo lizdo agrastuose, lakštingalų porelė. Prisižiūrėjusi patelė kišdavo galvą po patinėlio sparnu ir užsimerkusi virpėdavo, kai patinėlis taršydavo snapu jos plunksneles“ (69 psl.). Čia visai atbulas vaizdas. Kad žmonės iš paukščių meilės pasimoko, tai gal ir būna, bet kad lakštingalos iš žmonių pasimokytų meilės meno, kaip čia nori pavaizduoti Gražulis, tai jau visai neįtikinantis saldinimas.

Ne daugiau autoriui kas patikės, kai jis pasakoja, kad profesorius Jukštas, valstybinės literatūros premijos laureatas, laikomas ne tik žymiausiu lietuvių rašytoju, bet ir lygiai žymiu literatūros kritiku, universiteto dėstytojas, imtųsi rašyti „mokslinį-kapitalinį veikalą“, „kuriame profesorius stengėsi įrodyti, kad lietuvių kalba yra daugumos senų kalbų motina“. (41 psl.). Kad kalbotyros dalykuose bent kiek nusimanąs žmogus imtųsi panašų „mokslinį-kapitalinį veikalą“ rašyti, tikrai negalima įsivaizduoti. Nebe Višteliausko laikai, kada jis galėjo pasakoti, jog lietuvių kalbos žodžius „Viešpats prie pasaulių sutvėrimo yra atvėręs“, o Bruožis susirinkime dvi valandas byloti, ar rojuj buvo lietuviškai kalbėta, kaip sakoma vienoj ano laiko korespondencijoj.

Panašių daugiau ar mažiau neįtikimų dalykų Gražulio novelėse yra ir daugiau — Linkaičio inscenizavimas pasiruošimo lupti Igniuką už tabako vogimą ir rūkymą (Pypkės galas), lenktynės su negyvėliais į kapus (Lenktynės į kapus), visų įtikėjimas, kad į krosnį buvo velnias įlindęs (Adomienė) ir kai kurie kiti epizodai. Tie dalykai novelėse atsirado greičiausiai dėl paprasto autoriaus neapdairumo, bet jie, nors kartais ir smulkūs, gadina visą įspūdį ir griauna tikrovės iliuziją.

Atkreipę dėmesį į forminius B. Gražulio novelių ypatumus, pirmiausia turime pastebėti, kad ne visas jas galėtume tikslia prasme vadinti novelėmis. Ypatingai joms trūksta viso ko sukoncentravimo apie vieną siužetinį įvykį, ko paprastai reikalaujama iš geros novelės. Daugely Gražulio pasakojimų yra po visą eilę smulkių ir lygiareikšmių įvykių, iš kurių išskirti siužetinį motyvą visai beveik neįmanoma. Ypatingai tai ryšku pasakojimuose „Vienas iš daugelio“, „Adomienė“, „Pavasaris pirtelėje“ ir kai kuriuose kituose. Be to, Gražulio pasakojimus sunku būtų pavadinti psichologinėmis novelėmis, nes autorius į savo personažų psichiką daug nesigilina, bet daugelis jų nėra ir nuotykio novelės, nes intriga dažnai labai nežymi ir palaida. Nemažą dalį jų reikėtų pavadinti apsakymėliais, nes tai tėra paprasto kasdieninio gyvenimo iškarpos, savo struktūra neatitinkančios žanrinių novelės reikalavimų. Juo labiau tai reikia pasakyti, kad autorius, kartais pradėjęs rutulioti vieną temą, baigia pasakojimą jau visai kuo kitu, pvz. „Pypkės gale“ pradėjęs pasakoti apie vaikų bandymą rūkyti, pasakojimą baigia tuo, kaip senelis sudaužo savo pypkę, kad vaikaitis nevengtų su juo miegoti dėl bjauriai dvokiančio jo kvapo. Panašiai apsakymėly „Vienas iš daugelio“ Zigmas bėga iš miesto į kaimą dėl labai menko, matyt, karo metu, maisto ir Petrutės neištikimybės, o paskui vėl grįžta į miestą dėl gana neįtikimo pasipiktinimo kaimo moralės sunykimu. Bet tarp šių visų įvykių nėra jokio vidinio ryšio ir jokios įtampos — grįžtant į miestą, Zigmui nei maisto stoka mieste, nei buvę santykiai su Petrute nevaidina jokio vaidmens, kaip ir jo gyvenimas kaime nesusikirto su kuriais nors jo, grįžtant iš miesto, puoselėtais lūkesčiais. Visi tie įvykiai gali būti visai tiksli gyvenimo iškarpa, bet jie dar nesudaro jokios novelės.

Rašydamas, autorius, kaip minėjome, nesivaiko stiliaus prašmatnumų. Tai iškyla jau pačiame jo žodyne ir sakiny. Nors turėtume šį tą autoriui prikišti dėl pasitaikančių jo kalboje netaisyklingumų ir nepakankamo jos grynumo, bet vis dėlto ji yra aiški ir sklandi, tik joje pasigendame ryškesnio individualumo ir originalumo, o taip pat ir vaizdingumo. Skaitant susidaro įspūdis, kad Gražulis rašydamas rūpinasi tik dalyką referuoti, bet labai nedaug tesistengia jį vaizduoti. Dėl to jo kalba yra sausoka ir net kiek abstrakti. Joje nerandame jokio naujesnio žodžių vartojimo taurėjančia ar menkėjančia prasme, gausesnio naudojimo vaizdinių veiksmažodžių ir jų rūpestingesnės atrankos akustiniams ir optiniams vaizdams, veiksmo trūkiui ir panašiems dalykams. Nerandame ir jokio originalesnio žodžių vartojimo perkeltine prasme, naujų originalių epitetų, palyginimų ar kokių nors panašių stilistinių priemonių. Šiuo atžvilgiu Gražulio stilius yra gana neturtingas.

Tarp kita ko pažymėtina, kad autorius ne visuomet reikiamai jaučia jo vartojamo žodžio niuansus. Pvz. jis rašo:

... tykioje gatvelėje sušlepsėj o arklio žingsniai (112 psl.).

Senis užsirepečkino ant priešakinės sėdynės... (150 psl).

— Tai kad, ponas gydytojau, aš visai... taip. sakant... ne... ne ne... — muistėsi norėdamas protestuoti. Akies mirksniu supratęs Petrošiaus norus, gydytojas aštriu, rūsčiu žvilgsniu nutraukė jo veblenimą... (102 psl.).

Negalėtume pasakyti, kad čia šie vaizdiniai žodžiai laimingai parinkti. Kažin ar kam sukels norimą vaizdą pasakymas, kad arklys šlepsi, ir ar kas pavadins Petrošiaus kalbą veblenimu. O kad ant sėdynės repečkinasi, galėtume pasakyti nebent apie vaiką ar bejėgį senelį, o ne apie Gražulio ten vaizduojamą sveiką ir nepersenusį vyrą. Taip pat norimo įspūdžio nekelia, kai autorius, užjaučiamai kalbėdamas apie nelaimingą naktį miške paklydusį senelį, rašo, kad jis ,,vis užsirioglindavo ant kokio medžio“ arba „naujomis jėgomis nušlyvino jos (sodybos) link“ (77 psl.). Šiuose žodžiuose slypinti nepalankumo dispozicija pjaute piaunasi su autoriaus pasakojime reiškiamąja. Panašus žodžio niuanso nepajautimas yra ir tuomet, kai apie smarkiai ir arogantiškai kalbantį Vėtrą autorius rašo:

— Būk ramus, pone profesoriau, pinigai nežus, — su išdidžia ironija vepleno Vėtra. (60 psl.).

Nėra stiliaus teigiamybė ir tai, kai autorius, ką nusitvėręs, pradeda kartoti, kaip čia Gražulio kartojama „kuilio šermenys“.

Autorius vartoja eilę dzūkų tarminių žodžių — paros (suspės), mutinys, susigodo, išsistatymas, dalgę tynė, parėdai ir kt. — bet jie vartojami be jokio aiškesnio stilistinio tikslo ir pasakojimų stiliui neduoda jokio būdingesnio bruožo? todėl yra tik betikslis skaitytojo apsunkinimas, o ir kalbiniu požiūriu negirtinas dalykas, kai dar kartais tų žodžių kilmė ar daryba yra nelietuviškos. Visgi jau peiktina, kai autorius vartoja svetimybes: uslanas, ubagai, lementavoti, na-bašninkas, grabas, kermošius, kočioti, šmotas, m o-stelė, suglumintas ir pan. Pasakymai privesdavo prie nesantaikos, jis vartojo savo reikšme jam nesuprantamų žodžių ir pan. sintaksiniu atžvilgiu taip pat negirtini.
Ir kalbiniu ir stilistiniu atžvilgiu iš Gražulio lauktume ateity dar žymios žodyno, o iš dalies ir sakinio pažangos.

Kalbant apie Gražulio novelių kompoziciją, be to, kas jau pasakyta, kalbant apie jų žanrinius ypatumus, tenka pastebėti, kad jose ne tik pasitaiko nuklydimų nuo temos ir peršokimų prie kitos temos, ne tik kai kuriose stoka aiškaus siužeto, bet yra ir kitų kompozicinių trūkumų. Ypatingai atkreipia dėmesį veikėjai, kurie ne visuomet psichologiškai įtikimi. Paskaitę, pvz., „Pirmąjį nusivylimą“ mes negalime pasakyti, ar Vytelė iš tikrųjų yra suktas veidmainys, ar jis kvaila davatka, ar pagaliau tik dėl savo primityvumo naivus žmogelis.' Ganydamas karves kaimyno dobiluose, jis filosofuoja labai panašiai, kaip Krėvės Lapinas, ganydamas valdinio miško jaunuolyne: — Argi tai bloga, kad jis gyvulėlius mylėjo. Juk Dievulis augina ir dobilus, ir gyvulėlius. Juk ir žmogui, ir gyvuliui yra leista pasauly iki valiai pasisotinti. O ar tai jo kaltė, kad gyvuliams kaimyno dobilai visada skanesni esti. (15 psl.).

Iš šių žodžių galėtume spręsti, kad Vytelė yra didžiai naivus dėl savo primityvumo. Bet autorius pabrėžiamai ir pakartotinai kelia jo didelį maldingumą — „be rožančiaus nė žingsnio nežengdavo“ — ir nuolatinį savo veiksmų motyvavimą kokiais nors kunigo žodžiais. Kadangi tie jo veiksmai nė iš tolo nesiderina su kunigo žodžiais, kuriais jie grindžiami, Vytelė išrodo ne tiek naivus, kiek tiesiog kvaila davatka, nepajėgiąs savo buku protu dalyko suprasti. Bet svetimuose dobiluose jis gano labai gudriai apsidairydamas, pasirinkdamas tinkamą laiką. Jis pasirodo gudrus, tik blogos valios ir sąmoningai darąs kitam skriaudą.

Vis tai jau yra bruožai su būtinumu vienas kitą išskirianti ir viename asmenyje pasitaikyti negalį. Bet autorius dar padidina nedarną, pridėdamas, kad Vytelė „visų parapijiečių gerbiamas senas, turtingas ūkininkas“ (15 psl.). Iš tikro nesuprantama, už ką net visi parapijiečiai tą Vytelę dar gerbė. Argi jie visi toki akli ir žiopli, kad. per ilgą Vytelės amžių nepamatė, koks jis paukštis.

Dar keistesnis už kaimietį Vytelę, pvz., „Pirmosios premijos“ profesorius Jukštas. Pradžioje autorius ji rekomenduoja labai šauniai: užsidegėlis mokslininkas, žymiausias lietuvių rašytojas ir literatūros kritikas, griežto būdo ir principų žmogus. Bet kai apie jį toliau pradeda pasakoti, tai mes tik stebimės jo kvailumu, būdo stoka ir moraline menkyste. Žmona, kurią jis „pastebi tik miegamajame“, jį už nosies vadžioja, nuomininkas mulkina ir šantažuoja, o jis kvailiausiu būdu įkiša jam dar 5.000 litų ir paskui literatūros jury komisijoj daro šunybes, kad tik savo pinigėlį atgriebtų.

Šito viso jau jokiu būdu suprasti negalima. Tiesa, pasitaiko, kad koks šarlatanas kartais visuomenę suvedžioja ir bent trumpam laikui apgaulingai iškyla, bet dar negirdėta, kad tokia intelektualinė ir moraline menkystė, kaip tasai Gražulio Jukštas, tokių aukštybių galėtų pasiekti ir jose laikytis. Taip pat negalime prileisti, kad tas pats žmogus tuo pačiu metu yra ir protingas ir idiotas, ir taurus ir niekšas ir t. t. O tik tai praleidžiant, galima būtų Jukštą laikyti ir suprantamu ir galimu.

Gražuliui savo personažais tektų daugiau pasirūpinti, nes ir kitose novelėse pasitaiko nedaug geriau pasisekusių už Vytelę ir Jukštą.

Nedidelės vertės ir Gražulio mėgiama maniera novelę pradėti su jos siužetu nieko bendra neturinčiais asmeniniais pasipasakojimais, kaip jis kur buvęs, ką išgirdęs, kodėl jis tą ar kitą dalyką pasakoja. Autoriaus pastabos, kad „man atrodė, kad šių žmonių išgyvenimai verti mažos apysakaitės, kurią ir parašiau. Manau, kad jie verti ir skaitytojo dėmesio“ (108 psl.) ir kitos į šias panašios visai novelėse nereikalingos, nes nieko skaitytojui nesako ir, su pačia novele nieko bendra neturėdamos, ardo tik jos kompoziciją. Jei jas ar galima laikyti kai kada leistinomis, tai vis dėlto reikia pasakyti, jog nuolat tokioms pastaboms besikartojant, jos darosi tiesiog įkyrios.

Baigiant reikia dar pastebėti, jog būtų pageidaujama, kad mūsų rašytojai dar daugiau dėmesio atkreiptų ir į rašybos dalykus. Nors Gražulio knygelė šiuo atžvilgiu nėra /labai peiktina, vis dėlto negirtina, kai jis rašo turbūt kartu, o gal būt atskirai arba rašo beto (= be to), trugdyti (= trukti, truko), kreigti (= kraikas) ir pan. Nors mūsų rašyba ir netobula, bet vis geriau laikytis nors tokios, kokia yra, negu rašyti kaip pakliuvo...

Iškėlę Gražulio novelių didesnių ar mažesnių trūkumų, nenorėtume pasakyti, kad leidinys yra nieko nevertas. Žinoma, būtų pageidaujama, kad tų trūkumų nebūtų. Vis dėlto, ir turėdamas šiokių tokiu trūkumų, leidinys turi savo vertės. Norėtume tik, kad ateity autorius dar atkreiptų dėmesį ir į iškeltuosius jo raštų silpnumus, kurių pašalinimas džiugins kiekvieną literatūros mėgėją.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai